Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų Gintarės Bunikienės, Daivos Domeikienės ir Martyno Galvičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, bausmę sumažinus vienu trečdaliu, jam skirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 1 dalimi, M. V. pripažintas recidyvistu.

Nuosprendžiu taip pat išspręstas kardomosios priemonės klausimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas netenkintinas

6. Nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, nusikalstamos veikos teisinės kvalifikacijos. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis, teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir M. V. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį.

Dėl M. V. paskirtos bausmės

8. Pažymima, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

10. Skundžiamu nuosprendžiu M. V. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį ir jam skirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė, kuri vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

12. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinęs visas pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti paskyrus M. V. už jo padarytą nesunkų nusikaltimą pačią griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. BK 284 straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimas iki 2 metų. Esant nustatytai tik vienai nuteistojo atsakomybę lengvinančiai aplinkybei ir vienai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, įvertinus tai, kad M. V., nors būdamas jauno amžiaus, skundžiamu nuosprendžiu nuteistas jau 6 kartą, taip pat įvertinus ir kitas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, daroma išvada, jog skundžiamu nuosprendžiu M. V. už jo padarytą nesunkų nusikaltimą paskirta bausmė, kuri yra artima straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui, savo dydžiu nėra aiškiai per griežta ar aiškiai neteisinga, atitinka apelianto asmenybę bei yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai.

13. Taip pat pažymėtina, kad bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, skiriama asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, todėl neigiami padariniai yra natūralus padarytos nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas, todėl švelninti M. V. teisinę padėtį aukščiau bendrųjų visuomenės interesų iškeliant asmeninius nusikalstamą veiką įvykdžiusio asmens interesus, teisinio pagrindo nėra.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

14. Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 2 dalyje, bet ir bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Tai priklauso nuo visų bylos aplinkybių bei kaltininko asmenybės įvertinimo, t. y. nuosekliai svarstytini nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi teismui sudaryti tvirtas prielaidas daryti išvadą, kad konkretaus nusikalstamą veiką padariusio asmens resocializacija (procesas, kurio metu siekiama padėti nuteistiems asmenims atrasti savo tapatybę ir vaidmenį visuomenėje, suformuoti reikalingus įgūdžius integruojantis į visuomenę, skatinti taikiai sugyventi su kitais visuomenės nariais ir rinktis teisėtus kelius savo tikslams siekti) galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistam už konkrečią nusikalstamą veiką asmeniui paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, Nr. 2K-149/2011, Nr. 2K-488/2013, Nr. 2K-56/2014, Nr. 2K-132-942/2016, Nr. 2K-396-746/2016, Nr. 2K-179-693/2017, Nr. 2K-194-942/2017).

15. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl BK 75 straipsnio 2 dalyje numatytų formalių sąlygų egzistavimo, t. y. M. V. yra nuteistas už vieno nesunkaus nusikaltimo padarymą, jam skirta galutinė laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų.

16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pasisakė dėl BK 75 straipsnio nuostatų netaikymo M. V. atžvilgiu, įvertino apelianto asmenybę, tai, jog apeliantas nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas, teistumui neišnykus, ankstesnis teistumas taip pat už smurtinius nusikaltimus, be to, asmuo baustas administracine tvarka, paskirtų baudų nemoka, yra nedirbantis. Be to, iš LITEKO ir Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad nuteistasis praeityje buvo nuteistas realiomis laisvės atėmimo bausmėmis, tačiau paskirtos bausmės jo elgesio nepataisė, asmuo ir toliau pažeidinėja įstatytus, t. y. jo atžvilgiu šiuo metu yra atliekamas dar vienas ikiteisminis tyrimas. Be to, iš administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, kad nuteistojo atžvilgiu po skundžiamo nuosprendžio priėmimo yra pradėtos trys administracinės teisenos pagal ANK 108 straipsnį (smulki vagystė), be to, po šioje byloje padarytos nusikalstamos veikos, nuteistasis nubaustas 4 kartus administracine tvarka, o nuo 2021 m. asmuo baustas administracine tvarka 26 kartus, paskirtų baudų nemoka.

17. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų M. V. polinkį nusikalsti ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nuteistojo M. V. atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatos netaikytinos ir skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas neatidėtinas.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

18. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2025 m. gruodžio 10 d. pažyma Nr. APD-2025-14102 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (2 t., b. l. 71). Pažymoje nurodyta, kad M. V. teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 150 Eur, todėl prašoma išspręsti šių išlaidų priteisimo klausimą valstybės naudai.

19. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir bylą nagrinėjant apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020).

20. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis M. V. nebuvo sudaręs teisinių paslaugų sutarties su savo pasirinktu gynėju, Šiaulių apygardos teismo 2025 m. gruodžio 9 d. nutartimi jam buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Koordinavimo ir parinkimo baudžiamosiose bylose paslaugų administravimo skyriaus parinktas gynėjas (2 t., b. l. 69). Taigi, apeliaciniame procese gynėjas buvo paskirtas ne nuteistojo M. V., o valstybės iniciatyva, kuri jam garantuoja tokią teisę. Be to, nors šiuo atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo M. V. skundą, kuris atmetamas, tačiau, spręsdama proceso išlaidų priteisimo iš nuteistojo klausimą, teisėjų kolegija taip pat įvertina ir tai, kad nuteistojo atžvilgiu po šios nutarties paskelbimo bus vykdoma skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė, dėl ko M. V. galimybės įsidarbinti ir gauti lėšas bus apribotos.

21. Atsižvelgusi į paminėtas aplinkybes bei tai, kad antrinė teisinė pagalba nuteistajam šioje byloje buvo teikiama ne jo iniciatyva, o dėl nustatyto imperatyvaus teisinio reglamentavimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už M. V. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo M. V. apeliacinį skundą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų iš nuteistojo M. V. nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.