Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis D. Š. nurodė, kad „Hesburger“ restorane senamiestyje, Gedimino pr., buvo susitikęs su M. F.. Su juo yra pažįstami, bet kartu nesimokė. Kartu su kaltinamuoju buvo V. (V.) P. ir D. (D.) R.. Susitikęs kalbėjo su M. ir paprašė jo duoti pažaisti telefoną „Iphone 5S“. Kai M. padavė telefoną, žaidžiant juo kilo mintis telefoną pagrobti. Iš pradžių telefoną M. grąžino. Tuomet visi keturi nuėjo iki PC „Go9“, į požeminę aikštelę, nes norėjo paimti iš M. telefoną. Į požeminę aikštelę jį kvietė parūkyti elektronines cigaretes. Ten nuėjęs M. pasakė, kad jis duotų telefoną, kad niekas nesužinotų. M. davė telefoną, jis jam liepė pasakyti telefono PIN kodą, sakė, kad jį atiduos, o jeigu ką – M. turi pažįstamų, ir jeigu ką, jis galės jiems pasakyti, ir viskas bus gerai. M. iš pradžių nesutiko pasakyti PIN kodo, bet jo tonas buvo pakeltas, ir jis pasakė. Kaltinamasis paaiškino, kad neturėjo su savimi teleskopinės lazdos, tokios išvis neturi, turėjo tik elektroninę cigaretę, bet su ja negrasino. Ją pokalbio metu turėjo rankose, rūkė. Po to, kai M. pasakė telefono PIN kodą, jis važiavo į stotį, o M. važiavo iki Žaliojo tilto, tuomet – namo. Telefonas liko pas kaltinamąjį, pripažįsta, kad jį pavogė, bet nepripažįsta, kad grasino. Telefoną stotyje pardavė už 20 Eur, už gautus pinigus pripirko „nesąmonių“ elektroninei cigaretei. Vėliau, teisiamojo posėdžio metu, išklausęs liudytojų parodymus, kaltinamasis nurodė, kad pasilieka prie savo duotų parodymų – įvykio metu niekas neturėjo teleskopinės lazdos. Jo draugai iš vieno rajono bando jį gelbėti, sakydami, kad jis lazdos neturėjo, o turėjo V. P., bet iš tiesų tai niekas neturėjo lazdos. Duodami pirmus parodymus ir sakydami, kad tai jis, t. y. kaltinamasis, turėjo teleskopinę lazdą, suvertė ant jo kaltę. Iš tiesų, jis neturėjo lazdos, niekas jos neturėjo. O nukentėjusįjį M. tądien matė pirmą kartą, prieš tai konflikto tarp jų nebuvo. pripažįsta, kad telefoną iš jo atėmė, pavogė, prašė PIN kodo (2 t., b. l. 184-185; 3 t., b. l. 39).

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji E. F. paaiškino, kad ji yra M. F. mama. Įvykio dėl praėjusio laiko nelabai pamena. Jai sakė sūnus, kad kavinėje sėdėjo, iš matymo pažįstamas vaikinas jo paprašė telefono pažaisti. Dėl teleskopinės lazdos ji nieko nežino, gal jos vaikui pasirodė. Sūnus jai sakė, kad iš jo paėmė telefoną, jis grįžo namo, o telefoną paėmęs vaikinas nuvažiavo į stotį parduoti telefoną. Ikiteisminio tyrimo metu jie žiūrėjo įrašus, bet ten nesimatė teleskopinės lazdos (2 t., b. l. 186). Civilinio ieškinio reikšti nenori, pretenzijų kaltinamajam neturi (2 t., b. l. 184).

Pagarsinus jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nukentėjusioji E. F. patvirtino šiuos parodymus (1 t., b. l. 25). Ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, kad 2016 m. lapkričio 29 d., apie 13.00 val., jos sūnus M. F. paskambino iš draugo telefono ir pranešė, kad apie 11.00 val. jis buvo ,,Hesburger“, restorane, esančiame Gedimino pr. 5, Vilniuje, kartu su draugu D. ir dar dviem vaikinais, vienas iš jų yra M., kuris yra D. pažįstamas. Restorane M. paprašė sūnaus, kad jis duotų jam pažaisti jos 350 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „Iphone 5S“. Sūnus sutiko ir davė M. telefoną, tačiau po to atiduoti telefoną sūnui M. atsisakė. M. taip pat buvo su draugu, kurio vardas V.. Jie pasakė sūnui eiti kartu į požeminį garažą pasikalbėti. Sūnus nuėjo su jais į požeminį garažą, esantį Gedimino pr. 7, Vilnius, kur M. su V., grasindami teleskopinėmis lazdomis, pasakė sūnui, kad jis pasakytų telefono atblokavimo kodą. Sūnus bijodamas, kad jį sumuš, pasakė telefono kodą. Tai girdėjo sūnaus draugas D.. Kai sūnui atsisakė atiduoti telefoną, sūnus vienas autobusu apie 12.00 val. nuvažiavo į Naująją Vilnią. D. sūnui tik vakare Naujojoje Vilnioje grąžino SIM kortelę ir pasakė, kad telefoną M. pridavė į lombardą, esantį Vilniaus autobusų stotyje. Dėl telefono vagystės jai padaryta 350 Eur žala.

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis M. F. nurodė, kad tiksliai neatsimena, kada įvykis įvyko, bet tai buvo maždaug prieš metus, rudenį. Jis su D. R. ir G. S. nuėjo į „Hesburger“ miesto centre, prie PC „GO9“, Gedimino pr. Buvo dar D. Š., jis ėjo kartu su jais. Taip pat buvo ir V. P. – iš viso jie buvo penkiese. Nuėjus į „Hesburger“, D. Š. paprašė pažaisti telefonu. Nukentėjusiojo telefonas buvo „Ipone 5s“, jį jam nupirko mama. D. Š. pasidėjo telefoną į savo kišenę ir pasakė, jog vėliau atiduos. Tada visi nuėjo į PC „GO9“ požeminę aikštele, einant iki ten, telefonas buvo kaltinamojo kišenėje. Nuėjus į požeminę aikštelę, D. Š. parašė pasakyti telefono kodą. Jis jam kodą pasakė ne iš karto. Suprato, kad jam kodas reikalingas atblokuoti telefoną. D. ir G. jų pokalbį matė, o dėl V. P. nepamena. Nukentėjusysis neprašė grąžinti telefono, jis liko pas kaltinamąjį. Tuomet visi nuėjo į Filaretų stotelę, telefonas buvo pas kaltinamąjį kišenėje. Nukentėjusysis nuvažiavo namo, o jie kažkur nuėjo. Nukentėjusysis pažymėjo, kad kaltinamasis, kalbėdamas su juo, rankose turėjo teleskopinę lazdą – atrodė kaip lazda, tiesiog jis ją laikė kišenėje, matė, kad ten teleskopinė lazda. Kaltinamasis nebuvo išsitraukęs jos, buvo įsidėjęs į kišenę, o jo rankos buvo kišenėje, lazdą jis laikė su rankomis kišenėje; nežino, kodėl jis taip darė. Kaltinamasis ne vieną kartą sakė pasakyti kodą – apie 5 kartus, bet jis nei jo tono, nei reikalavimo neišsigando. Kaltinamasis teleskopinės lazdos išsitraukęs nebuvo (3 t., b. l. 32).

Teisiamojo posėdžio metu pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, juos patvirtino (1 t., b. l. 37). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis M. F. nurodė, kad 2016 m. gruodžio mėn. jis kartu su draugais D. R. ir G. S. susitiko Naujoje Vilnioje stotelėje „Genių“ ir apie 9.00 val. autobusu nuvažiavo iki Žaliojo tilto. Po to nuėjo į Vilniaus universalinę parduotuvę, kurioje penktajame aukšte, netoli lifto, kur yra suoliukas, prie jų priėjo du nepažįstami vaikinai, kuriuos pakvietė galimai G.. Pokalbio metu sužinojo, kad vieno vaikino vardas yra M., jo požymiai: apie 15 metų amžiaus, apie 160 cm ūgio, normalaus kūno sudėjimo, rūdų trumpų plaukų, vilkėjo džinsinėmis mėlynos spalvos kelnėmis, juodą išpūstą striukę; antras vaikinas vardu V., kitų jo duomenų nežino. Po to jie nuėjo iki Žaliojo tilto ir autobusu nuvažiavo iki Vilniaus autobusų stoties. Prie autobusų stoties viename iš lombardų M. (kaltinamasis) pridavė kažkokį tai telefoną. Vėliau jie autobusu nuvažiavo iki Gedimino pr. ir nuėjo į restoraną „Hesburger“. Restorane jis žaidė su juodos spalvos mobiliojo ryšio telefonu „iPhone 5S“, kurį jam padovanojo mama, o jie valgė. Vienu metu M. paprašė jo duoti jam telefoną pažaisti. Jis jam telefoną davė. Jis paėmė minimą telefoną, užblokavo jį ir įsidėjo į kelnių priekinę dešinės pusės kišenę. Jis paprašė jo, kad gražintų jam minimą telefoną. M. pasakė, kad palauktų, bei pasiūlė nueiti pasikalbėti į netoli restorano esančią požeminę automobilio stovėjimo aikštelę. Jie visi penkiese nuėjo į minimą aikštelę. Aikštelės pradžioje D., G. ir kitas vaikinas liko stovėti, o jis su M. nuėjo toliau, ir prie laiptų, vedančių į pastato pirmąjį aukštą, M. išsitraukė iš dešinės priekinės striukės kišenės pilkos spalvos metalinę (pagal išvaizdą) lazdą su antgaliu, kuria mosikavo jam prieš veidą, bei reikalavo pasakyti minimo telefono atblokavimo kodą. Jis labai išsigando, kad M. gali jį sumušti, ir pasakė minimą kodą. Vėliau jie pėsčiomis nuėjo iki Olandų gatvėje esančios autobusų stotelės „Filaretų“. Stotelėje M. pasakė jam likti stotelėje, o patys keturiese nubėgo link pastato „Audėjas“. Vėliau jis nuvažiavo namo į Naują Vilnią, iš draugo telefono paskambino mamai ir pranešė apie įvykį. Vėliau vakare jis susitiko su D., kuris jam grąžino SIM kortelę iš minimo pavogto telefono. D. jam paaiškino, kad telefonas autobusų stotyje buvo priduotas į lombardą už 20 Eur.

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas G. S. nurodė, kad iš jo pažįstamo M. kaltinamasis pavogė telefoną. Kaltinamasis paprašė pažaisti M. (M.) telefonu ir M. centre, senamiestyje, „Hesburger“, prie PC „Go9“, davė jam telefoną; pats jis tuo metu nebuvo prie pat jų. M. prašė grąžinti telefoną, bet kaltinamasis negrąžino, sakė vėliau. Kaltinamasis paprašė M. slaptažodžio nuo telefono, M. ne iškarto pasakė kodą, kaltinamasis to prašė daug kartų, prašė gražiai, sakė, kad atiduos telefoną, ir M. patikėjo, davė jam telefono PIN kodą, o po to jie nuėjo į stotelę. Ėjo prie Žaliojo tilto stotelės, atrodo, vadinasi „Vinco Kudirkos aikštė“. Prašydamas kodo, kaltinamasis rankose nieko neturėjo. Kai kaltinamasis turėjo telefoną, M. nuvažiavo namo, o jis pats su draugu, kurio nepažįsta, kažkur išvažiavo. Po įvykio jis kalbėjo su M., bet neklausė jo, kodėl jis pasakė kodą, tik klausė, ką jis galvoja daryti dėl telefono. M. pasakė, kad su mama važiuos į policiją, ir tą pačią dieną, vakare, nuvažiavo. Liudytojas pažymėjo, kad jis ne visą laiką buvo šalia nukentėjusiojo ir kaltinamojo, „Hesburger“ buvo, o einant į stotelę – ne visą laiką, gal už jų ėjo, kalbėjo telefonu. Liudytojas dar kartą patvirtino, kad matė, kaip kaltinamasis iš M. paėmė telefoną. Kažkas iš buvusiųjų kuprinėje turėjo teleskopinę lazdą, jis jam ją pats parodė, bet nepažįsta to žmogaus. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo duoti seniai, praėjo beveik du metai, dabar ne viską gali prisiminti (3 t., b. l. 34-35).

Teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti liudytojo G. S. parodymai (1 t., b. l. 60-61), kurių metu jis nurodė, kad tikslios datos neatsimena, tai buvo prieš Naujuosius metus, gali būti, kad tai buvo 2016 m. lapkričio 29 d., jis kartu su savo draugais su D. R. ir M., pavardės nežino, M. ir V. buvo Vilniaus universalinėje parduotuvėje. Su M. jis susipažino per V., pavardės nežino, apie M. žino, kad jis mokėsi (duomenys neskelbtini) mokykloje, dabar galbūt mokosi (duomenys neskelbtini) mokykloje. M. pavardės nežino, kur gyvena – taip pat. Po to, kai pabuvo universalinėje parduotuvėje jis, D., M., M. ir V. atvažiavo į „Hesburger“ Gedimino prospekte, Vilniuje. „Hesburger“ M. paprašė M. duoti jam savo mobiliojo ryšio telefoną „iPhone“ pažaisti. M. jam telefoną davė. Po to išėjo į lauką, lauke M. pasakė M., kad telefoną grąžins vėliau. Jie visi kartu nuėjo į prekybos centro „G9“ požeminę automobilių stovėjimo aikštelę, ko ten ėjo, pasakyti negali, tiesiog M. su M. ėjo, o jie visi ėjo iš paskos. Prie įėjimo į požeminę automobilių stovėjimo aikštelę M. jiems pasakė „stovėkit čia“, ir jis, D. ir V. liko stovėti prie durų į požeminę aikštelę, o M. su M. nuėjo į požeminę aikštelę, prie durų, vedančių į piceriją, toliau nuo jų, jie buvo nuo jų maždaug 3 metrų atstumu. Nuo tos vietos, kur jis stovėjo, jis nematė, kas vyksta tarp M. ir M., tačiau po kurio laiko jis nuėjo pas juos ir pamatė, kad M. rankoje laiko teleskopinę lazdą ir reikalauja, kad M. pasakytų jam telefono PIN kodą. M. jam pasakė PIN kodą, po to jie visi pro senamiestį nuėjo į stotelę, esančią prie Belmonto, iš ten M. išvažiavo į Naująją Vilnią, o jie liko. Po to, kai M. išvažiavo, jie nuvažiavo link Aušros vartų, prie Aušros vartų M. pasakė jam ir D. likti, o pats su V. kažkur nuėjo, kur jie nuėjo, nesakė, jis nežino. Laukė jų apie 40 minučių, tačiau nesulaukė, ir jis kartu su D. išvažiavo namo. Po to, kai M. paėmė M. telefoną, M. prašė jo grąžinti telefoną, tačiau M. visaip atsikalbinėjo, sakė palaukti, kad vėliau grąžins. Apie tai, kad M. turi teleskopinę lazdą, jis nežinojo, ją pamatė pas M. tik požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje, vėliau, kai M. išvažiavo, M. jam pasakojo, kad tai yra ne jo teleskopinė lazda, jam ją davė D. iš (duomenys neskelbtini) mokyklos.

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas G. S., išklausęs kitų liudytojų parodymus, nurodė, kad įvykio metu liudytojas V. P. turėjo teleskopinę lazdą – tai jis pastebėjo, kai ėjo į požeminę aikštelę, V. ją parodė – tiesiog atidarė krepšį, parodė ir uždarė. Nežino, kodėl jis ją parodė, gal pasigirti norėjo. V. P. tą lazdą turbūt davė D. Š., bet kada tai įvyko, nematė, o D. su ja gąsdino nukentėjusįjį, kad pastarasis duotų telefono PIN kodą. Liudytojas kalbėjo su D. Š., klausė jo, kam jam tos problemos, sakė atiduoti telefoną. Kai su nukentėjusiuoju kalbėjosi D., ten buvo ir V., o liudytojas su D. liko aikštelėje, į patalpą, kur buvo kalbama su nukentėjusiuoju, jie užėjo vėliau. D. Š. telefono grąžinti nesutiko, tada liudytojas išėjo, ir jie nuėjo per V. Kudirkos aikštę link mokyklos, kur yra Lvovo stotelė, o gal tai Filaretų stotelė. M. į 6G atsisėdo, išvažiavo, o jie link stoties nuvažiavo. Vakare, kai susitiko su nukentėjusiuoju, pastarasis nepasakojo apie lazdą, bet sakė, kad jį gąsdino su lazda, tačiau kas ją laikė, nesakė, sakė, kad nieko su ja jam nedarė. Liudytojas negali atsakyti, ar tik kaltinamasis, ar ir V. bandė sužinoto telefono PIN kodą. Paaiškino, kad dabar nedraugauja su M., nors prieš tai buvo draugai. Su telefoną atėmusiu kaltinamuoju važiavo kartu, nes norėjo sužinoti, kas bus su tuo telefonu. Pats jokių pinigų į rankas negavo. Vėliau, atvažiavęs namo susitikti su M., jam papasakojo, kur jo telefonas (3 t., b. l. 37-38).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas D. R. nurodė, kad maždaug prie metus buvo prie PC „Go 9“. Kartu buvo G. S., V. P. ir M. F.. Pažįsta kaltinamąjį, jis buvo kartu. M. žaidė su savo telefonu, tada D. jo paprašė pažaisti, jis davė jam telefoną „Iphone 5S“, pažaidė. kai paprašė grąžinti, D. telefono nedavė. Neatsimena, ką atsakė D., bet negrąžino telefono. Tada visi išėjo į lauką, M. telefonas buvo pas D., pradėjo aiškintis. Jie aiškinosi dėl telefono, aiškinamasis vyko prie PC „Go9“ tualeto, įvyko gatvėje prie baro „Trys pliusai“. Jis matė pokalbį, jie kabėjo, bet negirdėjo, ką. Kalbant D. neturėjo daiktų rankose. Dar visi kartu buvo požeminėje aikštelėje, ten ėjo aiškintis. Ten yra kambariukas pakilti į viršų, jis buvo prie to kambariuko, o kaltinamasis – viduje, kur kalbėjo su M., o jis nieko nematė. Kai jie grįžo, G. išėjo pakalbėti su D., bet kodėl nežino. Išėjo iš požeminės aikštelės, telefonas buvo pas D., jis nebuvo grąžintas, nežino, kodėl. Požeminėje aikštelėje rankose D. neturėjo jokių daiktų, bet šiaip didžiosios dalies jis nematė. Po visko išėjo ir ėjo į stotelę, M. bandė atsigrąžinti telefoną, bet jam jo neatidavė, tada M. išvažiavo namo, o jie nuvažiavo į lombardą priduoti M. telefono – važiavo V. P., D. Š. ir G. S.. M. telefonas nebuvo grąžintas, nes jis buvo priduotas į lombardą. Dar liudytojas atsimena, kad slaptažodžius prašė pasakyti D., bet M. nepasakė, nes jeigu būtų pasakęs, telefoną būtų pardavę brangiau. Neskaičiavo, kiek kartų buvo prašyta, bet daugiau nei vieną, neatsimena ir kokiais žodžiais buvo prašoma. Niekas neturėjo teleskopinės lazdos, neatsimena, nematė, kad ją turėtų ir D., pats jis taip pat neturėjo. Už gautus pinigus pardavus telefoną nuėjo į „Hesburger“, nusipirko valgyti (3 t., b. l. 35-36).

Teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti ikiteisminio tyrimo metu liudytojo D. R. duoti parodymai, kuriuose jis nurodė, kad tikslios datos neprisimena, ryte jis susitiko su draugu M. F. Naujoje Vilnioje stotelėje „Tremtinių“. Taip pat stotelėje sutiko vaikiną vardu G. S.. Jie trise autobusu nuvažiavo iki Žaliojo tilto. Apie 10.00 val. atvažiavus prie Žaliojo tilto juos pasitiko du vaikinai vardu V. ir M.. V. yra jo klasiokas, o M. pažįsta tik iš matymo, jis kartais atvažiuoja pas juos į mokyklą. M. požymiai: apie 14 metų amžiaus, apie 167 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, tamsių plaukų, jų ilgio neprisimena, jo telefono numerio bei kitų duomenų neturi. Po to jie nuvažiavo iki Vilniaus stoties, o iš ten nuvažiavo iki stotelės „Vinco Kudirkos aikštė“ ir nuėjo link Katedros a. į restoraną „Hesburger“, esantį Gedimino pr. Restorane valgė. Vienu metu M. išsitraukė iš savo kišenės juodos spalvos mobiliojo ryšio telefoną „iPhone 5“ ir pradėjo žaisti. Tuo metu M. paprašė M. duoti telefoną jam pažaisti. M. padavė jam telefoną, o M., paėmęs telefoną, įsidėjo į savo kelnių prekinę kišenę. M. prašė grąžinti telefoną atgal. M. vis žadėjo telefoną grąžinti, tačiau to iškart nepadarė bei pasiūlė išeiti į lauką pasikalbėti. Jie visi išėjo į lauką ir nuėjo į šalia esančią automobilių požeminę stovėjimo aikštelę, kurioje jis liko pačioje aikštelės pradžioje stovėti, o M. su M. nuėjo toliau kalbėtis. Daugmaž po minutės jis nuėjo pas juos ir pamatė, kad M. turėjo dešinėje rankoje metalinę teleskopinę lazdą su antgaliu. M., grasindamas lazda, reikalavo, kad M. atkoduotų minimą telefoną. M. pasakė M. kodą, ir jis telefoną atkodavo. Taip pat M. pasakė M., kad telefono negrąžins. Tuo metu šalia jų stovėjo G. ir viską girdėjo. Vėliau M. pasakė M., kad jis važiuotų į Naują Vilnią bei žadėjo apie 16.00 val. atvažiuoti ir grąžinti telefoną. M. išvažiavo pas kitą draugą, o M. pasakė, kad telefoną priduos į lombardą Vilniaus stotyje. Nuvažiavus į stotį nuėjo į lombardą, esantį geltonose paviljonuose priešais 16 maršruto troleibusų stotelės. Jis liko prie lombardo, o M. su G. nuėjo į lombardo vidų. Vėliau iš M. sužinojo, kad telefoną į lombardą pridavė jis. Užėjus į lombardą ant stalo pamatė gulintį M. telefoną bei šalia jo SIM kortelę, kurią jis pasiėmė ir kitą dieną perdavė M.. Išėjus iš lombardo G. pasakė bei parodė pinigus už telefoną – 20 Eur viena kupiūra. Po to jie vėl nuvažiavo į minimą restoraną. To momento, kai buvo priduotas lombarde telefonas, jis nematė (1 t., b. l. 43).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas D. R., išklausęs kitų liudytojų parodymus, nurodė, kad įvykio dėl lazdos neatsimena, bet prisimena, jog prieš požeminę aikštelę lazda buvo parodyta. Teigia, jog įvykius geriau prisiminė ikiteisminio tyrimo metu, tvirtina juos. Kas turėjo lazdą, neatsimena, per tuos metus galima pamiršti (3 t., b. l. 37-38).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas V. P. nurodė, kad datos neatsimena, bet įvykis buvo prieš metus centre, „Hesburger“, prie Katedros aikštės. Buvo jis, G., D. ir D. Š., buvo ir Michailas. Jie užėjo pavalgyti, D. paprašė pažaisti su M. telefonu „Iphone 5S“. M. davė, paskui paprašė grąžinti, bet D. negrąžino, sakė, kad vėliau atiduos. Dar jie buvo požeminiame garaže parūkyti. Parūkė ir ėjo atgal, M. su D. tame garaže bendravo, bet jis negirdėjo, apie ką. Ten yra durys, laiptinė į antrą aukštą, D. už durų kalbėjo su M., daugiau nieko su jais nebuvo, jis pokalbio negirdėjo. Teleskopinės lazdos niekas neturėjo, neatsimena ir ar kas nors turėjo kuprinę, pats neturėjo.Tada pavaikščiojo prie Katedros aikštės ir nuėjo prie karaliaus Mindaugo tilto stotelės ir visi važiavo iki kažkokios mokyklos, o po to išsiskirstė, M. išvažiavo namo. M. dar pakeliui, kai ėjo iki autobusų stotelės, prašė grąžinti telefoną, o D. pasakė, kad atveš vėliau. Liudytojas matė pas D. telefoną, kai autobusu važiavo po visko link stoties. D. nunešė telefoną į lombardą, pridavė, gavo apie 20 Eur. Pasidalino pinigus po 5 Eur. D. su G. nuvažiavo namo, o jis su D. –pas draugus; neatsimena, ar ėjo dar į kokį „Hesburger“ restoraną. Atrodo, D. M. rašė SMS, kad pasakytų prisijungimo kodą. Tiksliai neatsimena, ar būnat kartu prašė pasakyti prisijungimo kodus, nežino, kodėl tik 20 Eur gavo už telefoną; telefonu nebuvo galima naudotis. Išklausęs kitų liudytojų parodymus, V. P. nurodė, kad kuprinės jis nenešioja, lazdos neturėjo ir nematė, kas ją turėjo (3 t., b. l. 36-37).

Teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti liudytojo V. (V.) K. parodymai, kurių metu jis nurodė, kad 2016 m. gruodžio 2 d., Vilniaus stoties rajone užėjo į lombardą, esantį geltonos spalvos paviljone, Sodų g., tikslaus adreso nežino, nusipirko mobiliojo ryšio telefoną „iPhone 5S“ už 160 Eur. Telefonu naudojosi pats. Į telefoną buvo įsidėjęs savo SIM kortelę Nr. (duomenys neskelbtini). Apie tai, kad telefonas yra vogtas, jis nežinojo (1 t., b. l. 54).

Šio įvykio aplinkybės taip pat užfiksuotos išraše iš Policijoje registruojamų įvykių registro (1 t., b. l. 16), nukentėjusiosios E. F. 2016 m. gruodžio 1 d. protokole – pareiškime (1 t., b. l. 21), įvykio vietos apžiūros protokole (1 t., b. l. 22), liudytojo D. R. 2016 m. gruodžio 7 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole (1 t., b. l. 45-47), 2016 m. gruodžio 9 d. vaizdo įrašo, kurį pateikė restorano „Hesburger“, esančio Gedimino per. 5, Vilniuje, vadovė, apžiūros protokolas (1 t., b. l. 50-51), 2016 m. gruodžio 12 d. savanoriško daiktų pateikimo protokolas (1 t., b. l. 55), kuriuo duomenimis, liudytojas V. K. pateikė tyrimui mobiliojo ryšio telefoną „iPhone 5S“, šio telefono apžiūros protokolas (1 t., b. l. 56-57), liudytojo G. S. asmens parodymo atpažinti pagal jo asmens nuotrauką protokolas (1 t., b. l. 62-64).

Kaltinamojo teigimu, pažaidęs telefonu, jis telefoną grąžino nukentėjusiajam, po to visi nuėjo į PC „Go9“ požeminę aikštelę, ten jis norėjo paimti iš nukentėjusiojo telefoną; požeminėje aikštelėje kaltinamasis pasakė nukentėjusiajam, kad jis jam duotų savo telefoną – nukentėjusysis telefoną atidavė ir, kaltinamajam pakeltu tonu liepus pasakyti telefono atrakinimo kodus, nukentėjusysis juos nurodė, tačiau, kaltinamojo teigimu, jis neturėjo su savimi teleskopinės lazdos (tokios iš viso neturi), pokalbio metu rankose turėjo tik elektroninę cigaretę, rūkė, bet su ja nukentėjusiajam negrasino. Tuo tarpu nukentėjusysis M. F. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad kaltinamasis, minėtame restorane „Hesburger“ paprašęs nukentėjusiojo pažaisti jo mobiliojo ryšio telefonu „iPhone 5 S“, jį įsidėjo į savo kelnių kišenę ir daugiau telefono nukentėjusiajam niekada negrąžino, nors nukentėjusysis to jo ne kartą prašė. Šias nukentėjusiojo aplinkybes patvirtina visų įvykyje dalyvavusių liudytojų G. S., D. R. ir V. P. paaiškinimai, iš dalies ir nukentėjusiosios E. F. parodymai. Pagrindo netikėti nukentėjusiuoju M. F. bei paminėtais liudytojais teismas neturi pagrindo. Visi šie liudytojai bei nukentėjusieji M. F. ir E. F. nuosekliai teisme ir tyrimo metu teigė, kad kaltinamasis, paprašęs duoti pažaisti su nukentėjusiojo telefonu, šį telefoną jau būnant restorane įsidėjo į savo kelnių kišenę, t. y. jį pasisavino, ir, nukentėjusiajam prašant, jo negrąžino, teigdamas, kad neva grąžins vėliau. Visa tai matė tiek nukentėjusysis M. F., tiek minėti liudytojai.

Iš aukščiau nurodytų teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad kaltinamasis iš nukentėjusiojo telefoną paėmė, paprašęs juo duoti pažaisti, kaltinamajam, nukentėjusiajam bei liudytojams esant restorane „Hesburger“ ir tai matant visiems įvykio dalyviams, o pažaidęs, dar būdamas minėtame restorane, atsisakė jį grąžinti. Nei fizinio, nei psichologinio smurto, nei atėmimo galimybės priešintis kaltinamasis tam, kad paimtų iš nukentėjusiojo jo mobiliojo ryšio telefoną, nenaudojo. Priešingai, jis nukentėjusiojo telefoną paėmė viešai, esant šio turto savininkui ir kitiems asmenims – liudytojams G. S., D. R. bei V. P., kurie nebuvo atvirosios vagystės bendrininkai, bet suvokė kaltinamojo veiksmų neteisėtumą, t. y. kad jis pasisavino nukentėjusiojo turtą. Vėlesni kaltinamojo veiksmai požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje, teismo vertinimu, yra susiję ne su galimybe užvaldyti (išlaikyti) nukentėjusiojo telefoną, bet su galimybe jį parduoti didesne kaina. Liudytojas D. R. paaiškino, kad, žinant atblokavimo kodą, telefoną lombarde, kur vėliau kaltinamasis vežė telefoną, galima priduoti brangiau. Iš bylos duomenų nustatyta, kad kaltinamasis jau restorane „Hesburger“ užvaldė nukentėjusiojo turtą (telefoną), šis daiktas jau nuo to momento buvo kaltinamojo žinioje, jis galėjo juo disponuoti ir nežinodamas šio telefono atblokavimo kodo, o šio telefono atblokavimo kodas jam buvo reikalingas tam, kad, priduodamas šį daiktą lombarde, kaltinamasis gautų didesnę pinigų sumą. Teismo nuomone, kaltinamojo veiksmai šiuo atveju jau po baigtos vagystės, negali būti suprantami kaip atviros vagystės peraugimas į plėšimą, nes, minėta aukščiau, kaltinamojo veiksmai požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje, buvo atlikti ne tikslu užvaldyti ar išlaikyti nukentėjusiojo turtą, bet tikslu gauti duomenis. Dėl nurodytų aplinkybių, teismo vertinimu, kaltinamojo veiksmai požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje neturi įtakos kaltinamojo veikos kvalifikavimui.

Kaltinamajame akte ši kaltinamojo veika buvo kvalifikuota kaip plėšimas, t. y. BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika. Teisiamojo posėdžio metu, iki įrodymų tyrimo pabaigos teisme, bylos dalyviai, tarp jų kaltinamasis, jo atstovė ir gynėjas, buvo informuoti apie galimą šios kaltinamojo veikos kvalifikavimo pakeitimą, t. y. perkvalifikavimą į BK 178 straipsnio 1 dalį. Nors buvo pranešta apie galimą šios veikos perkvalifikavimą ne į BK 178 straipsnio 2 dalį, bet į šio straipsnio 1 dalį, teismo vertinimu, teisė į kaltinamojo gynybą nebuvo pažeista. Apie galimą perkvalifikavimą į BK 178 straipsnį buvo pranešta, tokios pozicijos laikėsi ir gynėjas, pats kaltinamasis iš esmės tokias aplinkybes, dėl kurių jis pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, pripažino, jis neigė tik grasinimo faktą, be to, tiek BK 180 straipsnio 1 dalyje, tiek ir 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos priskiriamos prie apysunkių nusikaltimų, t. y. kaltinamojo padėtis nebuvo pabloginta labiau nei jam pareikštas kaltinimas.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis D. Š. nurodė, kad neatsimena, kada įvyko įvykis dėl V. N. ir V. R., bet tai buvo praėjusiais metais. Tądien Algirdo g. 37 jis vartojo alkoholinius gėrimus su A. D. ir E. Č., dar buvo kitų vaikinų ir buvo dvi merginos, t. y. V. N. ir V. R.. V. N. buvo jo panelė, ji jam atidavė savo telefoną. Ji žinojo, kad jis vagia telefonus, padavė telefoną jam ir pasakė jos nepalikti ir viską baigti, nebevogti, be to, pradėjo pjaustytis rankas, bet jis jos neklausė ir išėjo. Galima sakyti, kad ji pati atidavė jam telefoną. Jis, paėmęs jos telefoną „Samsung Galaxy J5“, leidosi žemyn laiptine ir sutiko E., jam parodė telefoną, pasakė, kad gavo, jis pasiūlė keistis į telefoną „Samsung Grand Prime“, ir jie apsikeitė. Nežino, iš kur jis gavo tą telefoną. Apie „Samsung S6“ telefoną kaltinamasis nieko negirdėjo. Paskui jam mama rašinėjo, kad visus telefonus grąžintų, ir jis jai parašė, kad telefonas yra pas E.. Tuomet mama rašė apie „Samsung S6“ telefoną, bet jis pasakė, kad nieko nežino. Kaltinamasis paaiškino, kad V. N. ir V. R. yra geriausios draugės, todėl ir pasakoja kitaip nei jis, be to, jos turi pagrindą jį apkalbėti, nes buvo su jomis ir išdavė. Teigia, kad nors jos abi jį kaltina paėmus jų telefonus, bet įvykio su V. R. nebuvo (2 t., b. l. 185). Kito posėdžio metu kaltinamasis nurodė, kad jis paėmė tik vieną iš kaltinime nurodytų telefonų – tai telefoną „Samsung Galaxy J5“ iš V. N., o kitų telefonų neėmė (3 t., b. l. 39).

Teisiamojo posėdžio metu D. Š. atstovė pagal įstatymą mama L. Š. nurodė, kad pas ją buvo atėjusios nepilnametės V. N. ir V. R., ji jas matė pirmą kartą. Merginos buvo emociškai jautrios, juokėsi, joms buvo įdomu su ja susipažinti. Nuo jų sklido alkoholio kvapas, viena mergina buvo persipjovusi rankas, nes jos sūnus ją paliko, todėl ji suteikė jai pagalbą. Merginos pasakė, kad jos sūnus paėmė telefoną, o joms pasakė, kad susitiks namuose. Ji merginoms pasiūlė jo palaukti. Tuomet ji per „Facebook“ programą bendravo su sūnumi, pasakė ja, kad jo laukia merginos. Pati su jomis pabendravusi, suprato, kad jos abi įsimylėjusios jos sūnų, merginos buvo piktos, nes jos sūnus iš vienos iš jų paėmė telefoną ir jo neatidavė. Ji su sūnumi susirašinėjo, jis paaiškino, kad telefoną atidavė kažkokiam vaikinui, ir tegul merginos telefono ieško pas jį. L. Š. to vaikino vardo nepamena. Merginos pas ją pernakvojo, nes viena mergina pasakė, kad jos tėtis ją sudaužys, jei ji grįš. Sūnus tą vakarą namo negrįžo, o ryte jai reikėjo vaiką vesti į darželį ir eiti į darbą, todėl liepė merginoms išeiti. Neprisimena, kodėl jos sūnus sakė, kad paėmė iš merginos telefoną, kaip suprantu, tiesiog paėmė, pagrobimo nebuvo. Mano, kad padarė klaidą, kad nepranešė merginų tėvams apie jas (2 t., b. l. 186-187).

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji T. N. nurodė, kad ji yra V. R. mama. Palaiko 300 Eur ieškinį. Paaiškino, kad šiuo metu neprisimena, ką dukra jai sakė ir pasakojo apie aptariamą įvykį. Šiuo metu ji neprisimena, kurį iš telefonų atgavo. Vieną iš pagrobtų telefonų dukrai padovanojo ji, kitą – vyras. Vienas telefonas buvo reikalingas muzikai klausyti, o kitą naudojo pasiskambinimui (2 t., b. l. 186). Posėdžio metu buvo pagarsinti T. N. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur ji nurodė, kad 2017 m. vasario 8 d. jos nepilnametė dukra V. R., grįžusi namo, papasakojo, kad 2017 m. vasario 7 d., apie 20.00 val., Algirdo g. 37, Vilniuje, jos pažįstamas D. Š. iš jos kuprinės pavogė du mobiliuosius telefonus – vienas buvo „Samsung grand prime“, 195 Eur vertės, SIM kortelės jame nebuvo, bei mobiliojo ryšio telefonas „Samsung S6“, 300 Eur vertės, jame buvo „Tele 2“ „Pildyk“ SIM kortelė, jos numerio nežino, ji materialinės vertės neturi. Taip pat dukra jai pasakė, kad Dmitrijus iš jos draugės V. N. taip pat pavogė telefoną. Dėl vagystės jai padaryta 495 Eur turtinė žala. Dokumentus pristatys vėliau (1 t., b. l. 150-151).

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji V. R. nurodė, kad jai yra 14 metų. Aptardama nagrinėjamą įvykį, nurodė, kad, kiek pamena, jis vyko 2017 m. gruodžio mėnesį, nors galbūt ir vasario. Pamena tik, kad tuo metu buvo žiema. Viskas vyko laiptinėje bendrabutyje, esančiame prie stoties, gatvės nepamena, rajonas vadinamas „partizankė“. Tąkart ji buvo su drauge V. N. ir pažįstamais – t. y. buvo kaltinamuoju, taip pat A. D., S. K., buvo dar kitų asmenų. T. I. ji pažįsta, jis buvo kartu, dar dalyvavo Ernestas, bet jo pavardės nežino. Ji stovėjo laiptinėje, antrame ar trečiame aukšte. Nukentėjusioji paaiškino, kad ji turėjo du telefonus – „Samsung S6“ ir „Samsung Grinde Prime“, jai juos nupirko tėtis. Per vieną telefoną klausėsi muzikos, o su kitu ji skambino. Tąkart telefonus laikė striukės kišenėse – vienoje vienas, kitoje – kitas. Atėjęs D. Š. pradėjo lįsti į jos striukės kišenes, sakė duoti telefonus. Dabar tiksliai neprisimena, tačiau ji jam sakė, kad neduos, bet jis kažkaip juos paėmė, nors ji rankas laikė kišenėse ir bandė jį patraukti. Nukentėjusioji pažymėjo, kad kaltinamasis smurto prieš ją nenaudojo. Tik po to jis pasakė, kad pas jį yra telefonai, ji suprato, kad abu. Pirmiausia, turbūt, pas jį pateko „Samsung S6“. Dabar tiksliai neatsimena, ar telefonas „Samsung Grinde Prime“ buvo kuprinėje, bet vienas telefonas tikrai buvo kišenėje striukės, o kitas jeigu ne kišenėje, tai gal kuprinėje. Su kaltinamuoju ji bendravo, kai telefonai jau buvo pas jį. Jis į savo kišenę įsidėjo abu telefonus, ji jam to daryti neleido, nežino, kodėl jis taip pasielgė, nes buvo draugai ir anksčiau tokių įvykių nebuvo. Ji prašė grąžinti telefonus, bet jis pasakė, kad jei ji sau ką nors padarys, susipjaustys, tai jis jų neatiduos. Po to D. sakė, kad atiduos telefonus, todėl ji nuėjo į bendrabučio apačią, bet jo ten nebebuvo. Ji paklausė kitų vaikinų, kur yra D., bet jie pasakė, kad nežino, tuomet ji nuėjo pas V., kuri pasakė, kad D. paėmė ir jos telefoną, nes buvo ne nuotaikoje. D. klausėsi muzikos, ir jai sakė, jei ji „gruzinsis“, tai telefono neatiduos. V. jai pasakė, kad ir jos telefonas dingo. Jos abi D. Š. nerado, mano, kad jis iš V. atėmė telefoną. Nukentėjusioji nurodė, kad galvojo, jog kaltinamasis telefonus atiduos, bet kai jo nerado, nežinojo, ką daryti. Bandė jam į „Facebook“ rašyti, kartu su V. N. ėjo pas jo mamą, bet jo namuose nebuvo; taip pat nepavyko su juo susisiekti nei telefonu, nei per „Facebook“ – tą padaryti bandė tiek ji, tiek ir jo mama jam skambino, rašė. Kitą dieną nuvažiavo prie bendrabučio, kur įvyko įvykis, kaltinamasis buvo išgėręs ir pasakė, kad nėra tų telefonų, bet nepaaiškino, kur jie. Kartu buvę buvo A. D. ir T. I. nieko nežinojo (3 t., b l. 33).

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji V. R. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino. Ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, kad 2017 m. vasario 7 d., apie 20.00 – 20.30 val. ji buvo viešbutyje, pavadinimo neatsimena, Algirdo g. 37, Vilniuje. Kartu su ja buvo V. N., A., jo pavardės nežino, D. Š., taip pat buvo du ar trys berniukai, kurių ji nepažįsta, jie sėdėjo laiptinėje. V. sėdėjo, buvo liūdna, klausė liūdną dainą, rankoje laikė mobiliojo ryšio telefoną „Samsung J5“. Prie jos priėjo D., paėmė iš jos rankų jos telefoną ir pasakė, kad grąžins, kai ji nustos liūdėti. Jos prašė, kad jis grąžintų telefoną, tačiau jis pasakė, kad atiduos, kai ji nustos liūdėti. Jos sėdėjo, galvojo, kaip paimti V. telefoną, tada D. nusileido aukštu žemyn, ten buvo jos kuprinė, ji buvo ne prie jos, tada atėjo pas jas, parodė V. ir du jos telefonus, kurie buvo jos kuprinėje, ir išėjo. Po to jos D. nematė. D. paėmė iš jos kuprinės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Grand Prime“, jame SIM kortelės nebuvo, kitas telefonas, kurį paėmė D. iš jos kuprinės – „Samsung S6“, jame buvo Tele 2 „Pildyk“ operatoriaus SIM kortelė, numerio neatsimena. Telefonų dokumentus turi namie, pateiks vėliau. Nežino, ar kas nors matė, kaip D. paėmė telefonus iš jos kuprinės, ji buvo su Viktorija viršuje, o D. išėjo kelioms minutėm, po to grįžo ir parodė joms V. ir du jos telefonus. Vėliau matė D. „Akropolyje“, tačiau telefonų nei jai, nei V. jis negrąžino (1 t., b. l. 163).

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji V. N. nurodė, kad aptariamas įvykis buvo prieš metus, žiemą. Tąkart ji, A. D., T. I., V. R. ir D. Š. buvo „partizankėje“. Ji sėdėjo laiptinėje, klausė liūdnos muzikos. Prie jos priėjo D. Š. ir pasakė, kad jei ji klausys liūdnas dainas, jis paims telefoną. Jis paėmė telefoną ir išėjo, nes ji klausė toliau; telefonas buvo „Samsung Galaxy J5“. Ar kas matė, kad jis iš jos jį paėmė, nežino. Nukentėjusioji pažymėjo, kad ji nedavė kaltinamajam telefono, jis tiesiog jį paėmė, kai ji telefoną laikė rankoje ir per ausines klausėsi muzikos. Ji pasakė kaltinamajam, kad atiduotų telefoną, bet jis išėjo. Ji nuėjo į apačią ir tada V. R. pasakė, kad ir iš jos D. paėmė telefoną. Jos abi nuvažiavo pas jo mamą, galvojo, kad jis namie, bet jo nebuvo. Jos skambino, rašė jam, tačiau nepavyko susisiekti. D. sakė, kad telefoną grąžins, jos kiekvieną dieną to prašė, jis sakė, kad grąžins, bet negrąžino. Vėliau telefonas buvo rastas, jis jai buvo grąžintas. Telefonas buvo sudaužytu ekranu, kampe skilęs stikliukas, buvo galima matyti, kas yra viduje, bet ji telefono netvarkė (3 t., b. l. 33-34).

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji J. U. nurodė, kad yra V. N. mama. Aptariamas įvykis vyko adresu Algirdo g. 37. Buvo žiemos metas, gal vasario mėnuo ar sausio mėn. pabaiga, kai V. namo grįžo be telefono. Dukra aiškino, kad jie buvo bendrabutyje, ji klausėsi liūdnų dainų, o M. priėjo ir iš jos rankų paėmė telefoną, pasakydamas, kad kai baigs liūdėti, atiduos. Jie buvo pažįstami. Kelias dienas palaukė, dukra sakė, kad telefoną turi grąžinti, bet jo negrąžino, tada nuėję parašė pareiškimą policijai. Gal po pusės metų telefonas atsirado. Nukentėjusioji paaiškino, kad telefono netvarkė, atsisako civilinio ieškinio, išlaidų dėl to nepatyrė (3 t., b. l. 34).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas A. D. nurodė, kad yra matęs D., merginos (V. N. ir V. R.) jam taip pat matytos, vienos, tamsiais plaukais, žinojo vardą – V.. Viena kartą gal ir buvo susitikę, tai buvo netoli Mindaugo g. esančios parduotuvės „Maxima“. Tąkart buvo susitikę su draugėmis ir jos savo drauges buvo atsivedusios, dar buvo porą draugų, t. y. A., T. I., daugiau nelabai pamena, D. nebuvo. Nieko nežino apie dingusius merginų telefonus. Atrodo, vieną kartą buvo apklaustas policijoje, bet dabar nelabai pamena, nes tai buvo seniai. Nelabai atsimena aptariamą įvykį, bet policijoje, kiek pamena, klausinėjo apie V. – ar pažįsta, ar bendrauja, klausinėjo apie kažkokį telefoną, kada su jomis susitiko. Bet jis nieko nežino apie telefonus. Žino tik, kad D. bendravo su jomis, nematė, kad D. Š. naudotųsi jų teflonais, ar kad juos turėtų. Bet, atrodo, D. buvo paėmęs telefoną, nes norėjo įjungti muziką. Nežino, iš kur D. paėmė Viktorijos telefoną, po to jis jį grąžino (3 t., b. l. 38).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas A. D. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Juose liudytojas nurodė, kad 2017 metų žiemą, tikslios datos neatsimena, jis buvo bendrabutyje, Algirdo g. 37, Vilniuje, kartu su T. I., kuris gyvena tame pačiame bendrabutyje. Kartu buvo, D. Š., taip pat dvi merginos, abi vardu V., jų pavardžių nežino, jos yra jų draugių draugės. Kas buvo dar – neatsimena. Sėdėjo laiptinėje, nes lauke buvo šalta, lijo ar snigo. Atėjo maždaug 19.30 val., sėdėjo gan ilgai – jis apie 21.00 val. išėjo namo. Jis išėjo pirmas, o kai išėjo, visi jo draugai liko, kiek žino, T. išėjo namo apie 21.30 val. Jo akivaizdoje D. buvo paėmęs iš vienos iš merginos mobiliojo ryšio telefoną, tačiau taip pat jo akivaizdoje jis telefoną jai gražino. Žino, kad telefonas buvo „Samsung“. Apie tai, kad D. būtų paėmęs telefonus iš kitos V., jis nieko nežino (1 t., b. l.180).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas T. I. nurodė, kad pažįsta D. ir V.. D., nes su juo seniau bendravo, tiksliai negali pasakyti, kada, bet šiais metais nebendravo, o susipažino kieme; kartu nesimokė. V. K. pažįsta, jis – dėdės draugas. Su D. šiuo metu nebendrauja. Žino, kad posėdžio metu kalbama apie telefoną, kuris buvo pavogtas, bet iš kur – negali atsakyti, tik žino, kad iš jo namo mergaites; jei neklysta, iš V.. Jos pavardės nežino, tik žino, kad ji yra tamsių ilgų plaukų. N. ir R. pavardės jam negirdėtos. Paaiškino, kad pažįsta dvi V. – kalba apie V. su juodais, ilgais plaukais. Girdėjo, kad dingo telefonas, apie tai papasakojo draugas D.. Tuo metu, kai dingo telefonas, jis buvo namo, fojė. Ten dar buvo D., abi V., kiek pamena, A. D. ir E. Č.. Visi tiesiog sėdėjo, daugiau nieko nevyko. Tą dieną V. nesakė, kad dingo telefonas, o pasakė kitą dieną. Ji sakė, kad iš jos namo fojė D. pavogė telefoną. Bet kaip jis jį paėmė, nesakė, o jis ir neklausinėjo, ar ji matė, kaip Dmitrijus telefoną paėmė. Su V. R. apie telefonus nieko nekalbėjo. Nepamena, kaip išsiskyrė tą vakarą. Telefonai nebuvo ieškomi ir dėl to nekilo joks konfliktas – jie su tomis panelėmis nelabai sutardavo ir nelabai buvo įdomu. O kokie D. santykiai su jomis nežino, mano, kad jis su jomis sutardavo (3 t., b. l. 49-50).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas T. I. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Juose nurodė, kad tikslios datos ir laiko nepamena, tačiau jis buvo kartu su V. R., V. N., E. Č., D. Š., kas dar buvo, nepamena, jo namo pirmame aukšte, fojė, Algirdo g. 37, Vilniuje. Dažnai ten renkasi. Jis buvo su jais, po to nuėjo namo pavalgyti, kartu su juo namo nuėjo E. Č., o abi V. ir D. liko fojė. Jis užtruko namuose apie 15 minučių, o kai grižo, D. jau nebuvo, o V. R. ir V. N. jam pasakė, kad D. paėmė jų telefonus ir išėjo. Jis tuo metu, kai D. paėmė jų telefonus, buvo namuose. Jie apėjo vietas, kur galėtų būti D., tačiau jo nerado. Po šio įvykio, jam atrodo, jis D. nematė, su juo nebendravo, nežino, ką jis padarė su telefonais. Apie tai, kad D. pavogė telefonus iš V. R. ir V. N., jis žino iš jų žodžių, pats nematė (1 t., b. l. 184-185).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas E. Č. nurodė, kad telefoną „Samsung Galaxy J5“, 2016 m. nusipirko iš D., sumokėjo apie 100 Eur. Jis pamatė D., pamatė telefoną, paklausė, ar neparduoda, D. pasakė, kad taip, ir jis nusipirko. Manė, kad jam telefonas priklauso, nesakė jis, kieno tai telefonas. Kada tai buvo, nepamena, negaliu pasakyti, koks metų laikas buvo, negali, bet viskas vyko dienos metu, 1 jo bendrabučio aukšte Algirdo g. 37. Ten D. negyveno, nežino, ką jis ten veikė, gal pas draugus atėjo. Jis ten būdavo ir aš anksčiau, su juo bendraudavo. Kadangi su pirktu telefonu naudojosi, jam paskambino policijos pareigūnai ir jis atidavė telefoną. Pinigų iš D. nereikalavo. Negali atsiminti, kokios spalvos buvo telefonas. Jame nieko nekeitė, naudojosi, po to davė mamai, bet ji negalėjo su juo prisijungti, buvo uždėtas užrakinimo kodas, todėl mama telefoną nuvežė į lombardą ir pakeitė.

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas V. K. nurodė, kad pažįsta tik T. I.. Paaiškino, kad jo panaudojant jo dokumentą buvo priduotas telefonas „Samsung“; koks jo modelis, nežino. Po to jam paskambino pareigūnai ir pasakė, kad yra kviečiamas į komisariatą dėl vagystės. Aptardamas nagrinėjamą įvykį, nurodė, kad jam į dirbą paskambino T. ir paklausė ką veikia, klausė, ar turi dokumentą, bet sakė, kad ne, bet gali pasiimti. T. sakė, kad turi draugą, kuris turi telefoną ir nori jį priduoti. Pasakė T., kad jis atvažiuotų iki jo darbo, jis pasiims dokumentą iš namų ir pridavęs telefoną, pinigus atiduos. T. paklausė, ar jis gali užstatyti telefoną, o tai padaryti galima tik vienoje vietoje. Liudytojas nurodė, kad į jį T. kreipėsi dėl to, nes jis yra pilnametis, o ar telefonas vogtas, ar ne – nepasakė. Sakė, kad telefonas draugo. Kai atvažiavo, buvo ir kaltinamasis, jie buvo dviese. Buvo pasakyta, kad tai T. draugo telefonas, o kartu su juo buvo kaltinamasis. Jie dviese atvažiavo, tada nuvažiavo iki liudytojo namų, o paskui – į lombardą Kalvarijų g., prie turgaus, kitoje kelio pusėje, kur pridavė telefoną, gavo100 Eur. Pinigus atidavė T. ir kaltinamajam, ką jie darė su pinigais, nežino. Jie pakalbėjo ir išsiskyrė, už tai jis nieko negavo. Jis išvažiavo vienas, jie turbūt nuėjo linksmintis, nieko nepasakė, ką veiks, tik sakė, kad važiuos į rajoną, ten, kur jie gyvena. T. draugas pasakė, kad čia jo telefonas – tai buvo kaltinamasis, tai jis klasė, ar liudytojas galiu užstatyti jo telefoną, kurį jis gavo dovanų. Nežino, dėl ko į jį kreipėsi T., jis anksčiau nėra prašęs užstatyti daiktus (3 t., b. l. 50).

Teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti liudytojo D. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur jis nurodė, kad jam priklauso telefono numeris (nurodytas), juo naudojasi daug metų, tiksliai neatsimena, kiek. Mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy Grand“ baltos spalvos IMEI (duomenys neskelbtini)jis nupirko 21017 metais, liepos 1 d., pirko Vilniaus autobusų stotyje, lombarde, kuris pažymėtas numeriu 7. Telefoną pirko iš moters pardavėjos, pirko už 65 Eur, telefonas buvo be pakrovėjo, pirkimo čekio neišsaugojo. Kadangi telefoną pirko lombarde, nemanė, kad jis galėjo būti vogtas, apie tai, kad telefonas yra vogtas, jis nieko nežinojo (1 t., b. l. 189; 3 t., b. l. 39).

Teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti liudytojos D. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur ji nurodė, kad 2017 vasario arba kovo mėn. jai buvo reikalingas telefonas, internetiniame puslapyje, atrodo, kad skelbiu.lt, tačiau tiksliai pavadinimo pasakyti negali, rado skelbimą, kad yra parduodamas telefonas „Samsung Galaxy Grand Prime“, baltos spalvos. Pardavėjų kontaktų nurodyti negali, neišsaugojo ir neatsimena. Paskambino skelbime nurodytu telefono numeriu, numerio nurodyti negali, susitarė susitikti dėl telefono pardavimo. Susitiko tą pačią dieną netoli stoties esančios parduotuvės „Maxima“, jos adreso nežino, parduotuvė vadinama „Algirdo Maxima“. Susitiko su dviem vaikinais, jiems galėjo būti apie 16-18 metų. Vienas buvo šviesiais, trumpais plaukais, apie 170-175 cm ūgio, smulkaus kūno sudėjimo, apsirengimo neatsimena. Kitas buvo tamsių plaukų, buvo šiek tiek aukštesnis už šviesių plaukų vaikiną, smulkaus kūno sudėjimo, apsirengimo neatsimena. Vaikinus matė apie 10-15 min. Mano, kad atpažinti galėtų tik tą šviesų vaikiną, nes jis turėjo telefoną, kurį jai pardavinėjo. Antro vaikino neįsidėmėjo, su juo bendravo mažiau. Abu vaikinus matė pirmą kartą, daugiau jų nei karto nematė. Vaikinas už telefoną norėjo 50 Eur, ji jo paklausė, kodėl taip pigiai, jis atsakė, kad jo mergina yra pamaiva, ir jai šis telefonas per prastas, todėl jis jį nori greičiau parduoti. Apžiūrėjusi telefoną, jis veikė normaliai, telefoną nupirko už 50 Eur. Apie tai, kad telefonas buvo vogtas, ji nežinojo. Vėliau telefonu naudojosi pati, su savo SIM kortele, bet koks kortelės numeris, neatsimena. Naudojant telefoną apgadino, todėl 2017 balandžio mėn. viduryje jį pridavė į lombardą. Telefone buvo ir jos naudojama SIM kortelė, ją paliko telefone, kurį užstatė į lombardą už 20 Eur (2 t., b. l. 1-2; 3 t., b. l. 39).

Aukščiau minėta, kad pagal BK 178 straipsnio 2 dalį vagystė yra laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, nesantiems atvirosios vagystės bendrininkais, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą. Kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, tačiau to nepaiso. Pažymėtina ir tai, kad slaptoji vagystė gali peraugti į atvirąją, jei kaltininkas ketina veikti slaptai, bet vėliau, užkluptas nukentėjusiojo ar kitų pašalinių asmenų, jiems matant sąmoningai tęsia pagrobimą siekdamas užvaldyti svetimą turtą.