- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-16
- Bylos Nr.
- 1A-116-282-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-75-2-00032-2009-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Žindulienė (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Gražvydas Poškus
- Nuteistasis
- A. K.
- Nukentėjusysis
- S. Š.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. ir jo gynėjo apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 str. bauda 20 MGL (2600 Lt);pagal BK 290 str. bauda 25 MGL (3250) Lt dydžio.
Taikant BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – bauda 25 MGL (3250 Lt).
Nukentėjusiajam S. Š. iš A. K. priteistas 500 Lt neturtinės žalos atlyginimas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. K. nuteistas už tai, kad pasipriešino valstybės tarnautojams grasindamas panaudoti fizinį smurtą bei įžeidė valstybės tarnautojus, t. y. 2009 m. spalio 18 d. apie 4 val. 30 min. Pakruojo rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, savo gyvenamajame name, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio patruliams S. Š. ir G. Ž., atliekantiems viešosios tvarkos užtikrinimo funkcijas, pas jį atvykus išsiaiškinti įvykio aplinkybes dėl eismo įvykio, paprašius pateikti reikiamus dokumentus, raštišką paaiškinimą, nusistatyti neblaivumą, atsisakė vykdyti teisėtus reikalavimus ir namuose buvusių kitų žmonių akivaizdoje pareigūnus išplūsdamas necenzūriniais, garbę ir orumą žeminančiais žodžiais, ne kartą pašokęs nuo kėdės ir sugniaužęs kumščius eidamas link pareigūnų, necenzūriniu žodžiu sakydamas kad juos tuoj sumuš, grasino panaudoti smurtą, ir nors buvo įspėtas nutraukti tokius neteisėtus savo veiksmus, kad prieš jį gali būti panaudota jėga, toliau elgėsi įžūliai, nevykdė teisėtų pareigūnų reikalavimų vykti į policijos komisariatą, taip savo veiksmais pasipriešino asmenims, atliekantiems viešojo administravimo funkcijas, bei juos įžeidė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. ir jo gynėjas prašo panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo A. K. išteisinti, nes pastarojo veikoje nėra nusikaltimų, numatytų BK 286 str. ir BK 290 str., sudėties požymių.
Skunde pažymima, kad tiek pagal BK 286 str., tiek pagal 290 str. asmens veika kvalifikuojama tik tuomet, kai šis priešinasi ir atitinkamai įžeidžia valstybės tarnautoją ar kitą viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį, vykdantį viešojo administravimo funkcijas. Teigiama, kad policijos pareigūnų neteisėti reikalavimai, konkrečiu atveju, negali būti traktuojami kaip viešojo administravimo funkcijų vykdymas.
Nurodoma, kad iš suformuluoto kaltinimo matyti, kad policijos pareigūnai S. Š. ir G. Ž. į A. K. namus atvyko 2009-10-18 4 val. 30 min., nakties metu, neva, aiškintis eismo įvykio aplinkybių ir pareikalavo pateikti automobilio dokumentus, raštišką paaiškinimą ir nusistatyti neblaivumą. Atkreipia dėmesį, kad byloje yra įsiteisėjusi 2011-09-09 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) nutartis administracinėje byloje Nr. N444-l 566/2011, kurioje buvo konstatuota, jog pareigūnai neturėjo teisės reikalauti iš A. K. dokumentų jo namuose, todėl šie pareigūnų veiksmai negali būti laikomi teisėtais, kuriems privaloma paklusti. Be to, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatymo 18 str. 1 d. 3 p. policijos pareigūnas gali bet kuriuo paros laiku įeiti į fiziniams ir juridiniams asmenims priklausančias gyvenamąsias ar negyvenamąsias patalpas, teritorijas tik persekiodamas asmenį, įtariamą padarius nusikalstamą veiką ar nusikaltėlį, besislepiantį nuo teisėsaugos institucijų, taip pat siekdamas užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai, o konkrečiu atveju eismo įvykio aplinkybių tyrimas nepatenka į minėto įstatymo straipsnio taikymo sritį, todėl jau vien pareigūnų S. Š. ir G. Ž. atvykimas į A. K. namus naktį, neva, aiškintis eismo įvykio aplinkybes, laikytinas neteisėtu. asmens gyvenimo ir jo gyvenamojo būsto privatumo pažeidimu, pareigūnų įgaliojimų viršijimu. Dėl to, kas paminėta, deklaruoja išvadą, kad neteisėtų reikalavimų davimas nepavaldžiam asmeniui, t. y. A. K., negali būti laikomas viešojo administravimo funkcijų vykdymu.
Taip pat, skunde teigia, kad teismas A. K. pašokimus nuo kėdės sugniaužtais kumščiais, staigius gestus laikė grasinimais tuoj pat pavartoti fizinį smurtą, neįvertinęs grasinimų realumo, neatsižvelgęs į tokias aplinkybes kaip kaltininko fizinis pranašumas, įrankių, suteikiančių ar sudarančių tokio pranašumo įspūdį, turėjimas, užpuolimo netikėtumas ir kt. Pažymi, kad visi policijos pareigūnai tarnybos metu su savimi turi specialiąsias priemones, kurias bet kada esant reikalui gali panaudoti, yra specialiai apmokyti, kaip elgtis galimo pasipriešinimo atveju, yra fiziškai parengti, o, konkrečiu atveju, nuteistasis yra smulkaus kūno sudėjimo, jokių galimų įrankių, kurie galėjo būti panaudoti fiziniam smurtui, byloje nenustatyta, todėl A. K. pašokimai nuo kėdės, taip pat savęs vadinimas „vierchu", pakeltas tonas negali būti laikomi realiu grasinimu dviems ginkluotiems policijos pareigūnams.
Be to, skunde nurodoma, kad apylinkės teismas, remdamasis vien prielaida, jog V. N. nebedrįso duoti A. K. nepalankius parodymus, nepagrįstai jo parodymus, patvirtinančius, kad A. K. policijos pareigūnų neįžeidinėjo ir jiems nesipriešino, atmetė.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas policijos pareigūnų įžeidimu laikė, neva, A. K. išsakytus žodžius „mentai, šunys, svoločiai, gaidžiai, pederastai", tačiau nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje suformuluotame kaltinime tokie žodžiai išvis neminimi, todėl buvo pažeista A. K. teisė gintis nuo jam pareikšto kaltinimo. Teigiama, kad Joniškio rajono apylinkės teismas šiuos žodžius „paėmė" iš nukentėjusiųjų S. Š. ir G. Ž., kurie suinteresuoti bylos baigtimi, parodymų, o kitų įrodymų, patvirtinančių, kad A. K. pareigūnų atžvilgiu vartojo necenzūrinius atitinkamo turinio žodžius, byloje nėra, todėl apylinkės teismas negalėjo grįsti nuosprendžio vien tik nukentėjusiųjų parodymais (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 301 str. 2 d.).
Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad Joniškio rajono apylinkės teismas visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, jog už policijos pareigūnų įžeidimą yra galima tiek administracinė (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 str. 2 d.), tiek baudžiamoji atsakomybė ir nesprendė klausimo dėl šios atsakomybės atribojimo, atsižvelgiant į veikos pobūdį, intensyvumą, trukmę, kaltininko veiksmų ypatybes.
Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis A. K. ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, A. K. pripažino kaltu ir nuteisė jį pagal BK 286 str. ir BK 290 str. Apeliaciniu skundu iš esmės ginčijamas priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir prašoma jį panaikinti bei priimti A. K. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Kolegijos nuomone, naikinti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo.
Nagrinėjamoje byloje nėra ginčijama, kad konfliktinė situacija tarp nukentėjusiųjų policijos pareigūnų S. Š., G. Ž. ir nuteistojo A. K. kilo tuomet, kai policininkai, norėdami išsiaiškinti eismo įvykio aplinkybes, apie 4 val. 30 min. atvyko pas nuteistąjį į namus, paprašė pateikti savo bei sudaužyto automobilio dokumentus, vykti su jais į įvykio vietą, į policiją, duoti paaiškinimus apie eismo įvykį bei nustatyti neblaivumą. Kitaip tariant, apeliantai neneigia nukentėjusiųjų atpasakotų aplinkybių, kad netoli (duomenys neskelbtini) kaimo nuo kelio buvo nuvažiavęs automobilis ir kad buvo nustatyta, jog tą automobilį galimai vairavo A. K., todėl policija ir atvyko pas jį į namus. Be to, paminėtos faktinės aplinkybės buvo konstatuotos ir įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. nutarimu (2 t., 155-157 b. l.), kuriuo savo skunde remiasi apeliantai.
Neigiant A. K. kaltę jam inkriminuotų nusikaltimų padaryme, kreipiamas ypatingas dėmesys į nukentėjusiųjų policijos pareigūnų elgesį, kuris, apeliantų manymu, negali būti traktuojamas kaip viešojo administravimo funkcijų vykdymas. Remdamiesi jau minėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. nutarimu, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (toliau – Įstatymas) 18 str. 1 d. 3 p., apeliantai siūlo laikyti pačių policijos pareigūnų veiksmus ir reikalavimus neteisėtais, ir dėl to pripažinti, kad A. K. neprivalėjo jiems paklusti.
Iš tikrųjų, įstatymai suteikia policijos pareigūnui teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų tik jo teisėtus nurodymus, ir tik tokių nurodymų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą tų asmenų atžvilgiu (Įstatymo 16 str. 1 d.). Tačiau byloje nustatytos aplinkybės nepaneigia to, kad S. Š. ir G. Ž. vykdė viešojo administravimo funkcijas.
Pirmiausia pažymėtina, kad S. Š. ir G. Ž. į A. K. namus pateko ne jėga, o su ten gyvenančių asmenų (A. K. ir jo sugyventinės J. K.) sutikimu. Nukentėjusieji S. Š. ir G. Ž. parodė, kad atvykę prie A. K. namų matė degant šviesą ir tik todėl ėjo į vidų. Nuteistojo, liudytojų Ž. K., V. N., A. V. N., J. K. parodymai patvirtina, kad A. K. namuose tikrai degė šviesa, nes A. K. su A. V. N. vartojo alkoholinius gėrimus, Ž. K. su V. N. buvo atvykę parvežti A. V. N., o J. K., patvirtinusi, kad čia gyvena A. K., įleido policijos pareigūnus į vidų. Aptartos aplinkybės paneigia apeliantų versiją, kad policijos pareigūnai, viršydami savo įgaliojimus, pažeidė A. K. gyvenamojo būsto privatumą.
Pasisakant apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. nutarimą, į kurį apeliuoja nuteistasis ir jo gynėjas, pažymėtina, kad minėtu nutarimu buvo išspręstas Pakruojo rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 19 d. nutarimo, kuriuo A. K. buvo pripažintas įvykdęs administracinės teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse (toliau – ATPK) 124¹ str. 6 d., teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Iš tikrųjų, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. nutarime konstatuota, kad A. K. nebuvo pareigos policijos pareigūnams, atvykusiems pas jį į namus, pateikti vairuotojo pažymėjimą, transporto priemonės registracijos liudijimą, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimo (poliso) ir transporto priemonės privalomojo techninės apžiūros talono, kaip numatyta Kelių eismo taisyklių 16 punkte. Būtent dėl to Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad A. K. ATPK 124¹ str. 6 d. numatyto pažeidimo nepadarė, ir dėl to nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu. Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nesprendė policijos pareigūnų atvykimo į A. K. namus teisėtumo/neteisėtumo klausimo ir apie tai aiškiai nurodė savo nutarime. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutarime nekonstatavo policijos pareigūnų reikalavimų tesėtumo ar neteisėtumo, tik pažymėjo, kad A. K. nebuvo pareigos ankščiau išvardintus dokumentus pateikti, bet tai nepatvirtina to, kad įvykio dieną, esant atitinkamoms nustatytoms aplinkybėms, policijos pareigūnų veiksmai buvo neteisėti, kaip teigiama apeliaciniame skunde.
Neginčijamas faktas tas, kad įvykio dieną apie 3 val. 55 min. policijos pareigūnai gavo pranešimą apie nuo kelio nuvažiavusį automobilį, kuris, pasak S. Š. ir G. Ž., matėsi, kad vertėsi. Įvykio vietoje policijos pareigūnai nei vairuotojo, nei kitų asmenų nerado, todėl pastariesiems buvo pagrindas įtarti, kad padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, nes iš pradinių nustatytų aplinkybių nebuvo galima spręsti, ar įvykio metu nenukentėjo asmenys, ar kažkam nebuvo padaryta žala ir kt. Vadinasi, S. Š. ir G. Ž., būdami policijos pareigūnais ir užtikrindami jiems pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, turėjo teisę tikrinti su tuo susijusio asmens, transporto priemonės, krovinių dokumentus ir laikinai, kol bus priimtas sprendimas, juos paimti (Įstatymo 18 str. 1 d. 1 p.), taip pat įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti teisėtvarkos pažeidėjus į policijos ar kitų teisėsaugos institucijų tarnybines patalpas jų asmenybei nustatyti, taip pat protokolams, aktams, pranešimams surašyti, asmenims ir jų turimiems daiktams apžiūrėti (Įstatymo 18 str. 1 d. 2 p.), o taip pat panaudoti fizinę prievartą, jei teisės pažeidimą padaręs asmuo aktyviais veiksmais vengia sulaikymo (Įstatymo 18 str. 1 d. 4 p., 24 str. 1 d. 2 p.).
Visa tai, kas paminėta, patvirtina, kad S. Š. ir G. Ž., vykdydami tarnybines pareigas, esant pagrindui, siekdami išsiaiškinti galimo teisės pažeidimo aplinkybes ir asmenis, atvyko pas nuteistąjį į namus ir įėjo į juos su ten gyvenančių suaugusių asmenų žinia. Iš byloje nustatytų aplinkybių yra aišku, kad A. K. nuo pat pradžių buvo aišku, dėl ko į jo namus atvyko policijos pareigūnai ir nurodė vykti su jais prie sudaužyto automobilio ir į policiją, tačiau nuteistasis kategoriškai atsisakė paklusti policijos pareigūnų reikalavimams. Pasak liudytojais apklaustų policininkų S. Š. ir G. Ž., A. K. buvo neblaivus, paprašius jo pateikti savo ir automobilio dokumentus, A. K. atsakė, kad nieko neduos, sakė, kad jis kaime yra ,,vierchas“ ir kad jam nieko nereiškia juos (policininkus) ,,suvyzdinti“, ir pradėjo kitų žmonių akivaizdoje įžeidinėti savo pareigas atliekančius policijos pareigūnus (vadindamas ,,metais, šunimis, svoločiais, gaidžiais, pederastais“ ir kt.). S. Š. ir G. Ž. viso baudžiamojo proceso metu vienodai teigė, kad A. K., jų atžvilgiu išsakydamas įžeidžiančius žodžius, staigiai pašokdavo nuo kėdės ir sugniaužęs kumščius eidavo link jų, taip juos provokuodamas (1 t. 15, 16 b. l.; 2 t., 121-125; 159-161 b. l.). Pasak S. Š. ir G. Ž., A. K. prašomas nenusiramino ir jų nurodymų nevykdė, S. Š. paėmė A. K. už rankos, tačiau jis sudavė S. Š. per ranką, tada S. Š. pervertė A. K. ant grindų, o G. Ž. nuteistajam uždėjo antrankius ir nuvedė į policijos automobilį. Tuo pačiu pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje A. K. dviprasmiškai teigė, kad sutiko važiuoti į policiją su pareigūnais ir lėtai rengėsi, po to buvo persigalvojęs važiuoti, kad policijoje pripažino vairavęs automobilį išgėręs, o paskui tai paneigė. Nuteistasis deklaratyviai neigė savo kaltę, tvirtindamas, kad policijos pareigūnų neįžeidinėjo, o būdamas girtas – ,,...galėjau pamojuoti rankomis, gal policininkams pasirodė, kad puolu.“ (2 t., 148 b. l.).
Akivaizdu, kad aptarti policijos pareigūnų parodymai ir nuteistojo parodymai skiriasi. Apeliaciniame skunde teigiama, kad vien tik nukentėjusiųjų parodymais grįsti nuosprendžio negalima. Tokie apeliantų pareiškimai ne tik nepagrįsti, savaime prieštaraujantys jų pačių nurodytam baudžiamojo proceso įstatymui (BPK 301 str. 2 d.), bet prasilenkiantys ir su elementaria logika. Pažymėtina, kad BPK 301 str. 2 d. numatyta tik viena išimtis, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Be to, skundu siūloma policijos pareigūnų parodymais nesiremti, nes jie yra suinteresuoti bylos baigtimi asmenys. Vadovaujantis tokia logika vienareikšmiškai reikėtų atmesti visus kaltinamųjų, neigiančių savo kaltę, parodymus, nes kaltinamieji visais atvejais yra suinteresuoti bylos baigtimi. Tačiau tiek nuteistojo, tiek S. Š. bei G. Ž. parodymai yra eiliniai įrodymų šaltiniai, kurių patikimumas tikrinamas įprastiniais būdais, taikomais vertinant subjektyviosios kilmės duomenų patikimumą. Vertinant atskirų įrodymų šaltinių patikimumą ir savarankišką įrodomąjį turinį bei jų sąsają su kitais bylos duomenimis, būtina atsižvelgti į subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinio (asmens) santykį su kaltinamuoju, teikiamos informacijos svarbą paties įrodymų šaltinio padarytos nusikalstamos veikos apimčiai bei padarytų veiksmų pavojingumo laipsniui.
Byloje nėra jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, kad S. Š. ir G. Ž. galėjo apkalbėti A. K., nepagrįstai apkaltindami jį pasipriešinimu ir policijos pareigūnų įžeidimu. Maža to, nukentėjusiųjų parodymus iš dalies patvirtina liudytoju apklausto ir įvykio metu A. K. namuose buvusio A. V. N. parodymai teisiamajame posėdyje, kuomet jis patvirtino, kad policininkai atvažiavo dėl avarijos, A. K. nenorėjo važiuoti į policiją, todėl priešinosi – ,,...susirietė į krūvą ir neleido uždėti antrankių.“ (2 t., 126-127 b. l.). Liudytojas A. V. N. dėl girtumo teigė neprisimenantis, ar A. K. stovėjo kovinėje pozoje ar vartojo necenzūrinius žodžius, tačiau patvirtino, kad buvo kilęs didelis triukšmas – ,,Pareigūnai buvo supykę, kas išprovokavo jų pyktį nežinau“. Konkrečiu atveju būtina atkreipti dėmesį į liudytojų Ž. K. ir V. N. parodymus (2 t., 125-126 b. l.), kurie prieštarauja byloje surinktų kitų įrodymų visetui ir neatitinka paties nuteistojo deklaruojamos pozicijos. Pasak Ž. K. ir V. N., atvažiavo policininkai ir liepė A. K. važiuoti su jais išsiaiškinti dėl autoįvykio. Liudytojų teigimu A. K. vykdė policininkų nurodymus, triukšmo nebuvo, A. K. pradėjo rengtis, nesikeikė, ,,...judesių nedarė...“, tačiau policijos pareigūnai griebė nuteistąjį, uždėjo jam antrankius ir neapsirengusį išsivedė. Tačiau pats A. K., jo sugyventinė J. K. (2 t., 127), liudytojas A. V. N. tvirtino, kad buvo kilęs triukšmas, nes A. K. nenorėjo važiuoti į policiją. Taigi, dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių liudytojai Ž. K. ir V. N. kitaip atpasakoja įvykių eigą, tačiau, įvertinus visumą aptartų kitų byloje surinktų įrodymų, tokie liudytojų parodymai nelaikytini patikimais, ir apylinkės teismas padarė teisingą išvadą dėl jų. Tuo pačiu apylinkės teismas pagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė nukentėjusiųjų parodymais, nes jie nekelia abejonių.
Skunde apeliantai kritikuoja teismo išvadas apie A. K. išsakytų grasinimų panaudoti fizinį smurtą realumą. Skunde pažymima, kad visi policijos pareigūnai su savimi tarnybos metu turi specialiąsias priemones, kurias esant reikalui gali panaudoti, yra specialiai apmokyti, kaip elgtis galimo pasipriešinimo atveju, yra fiziškai parengti, todėl, apeliantų nuomone, grasinimai tuoj pat panaudoti fizinį smurtą policininkų atžvilgiu – neįmanomi. Apeliantai teigia, kad staigūs neblaivaus A. K. gestai su sugniaužtais kumščiais policijos pareigūnų akivaizdoje, pašokimai nuo kėdės, pakeltas tonas, savęs vadinimas ,,vierchu“ negali būti laikomi grasinimais panaudoti fizinį smurtą, tačiau nenurodė, kaip toks A. K. elgesys turėtų būti įvertintas.
Pirmiausia pažymėtina, kad pasipriešinimo valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, numatyto BK 286 str., objektyvieji nusikaltimo požymiai pasireiškia aktyviais veiksmais. Pasipriešinimas galimas dviem alternatyviais būdais: 1) jis turi būti padaromas pavartojant smurtą arba 2) grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą. Ši nusikaltimo sudėtis yra formali ir nereikalauja kokių nors pasekmių atsiradimo, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamas valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijai atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda vartoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti. Byloje nustatyta ir A. K. nuteistas už tai, kad ne kartą pašokęs nuo kėdės ir sugniaužęs kumščius eidamas link policijos pareigūnų, necenzūriniu žodžiu sakydamas, kad sumuš (,,suvyzdinsiu“), grasino panaudoti fizinį smurtą. Tokie A. K. veiksmai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai pripažinti grasinimu panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 286 str., todėl šioje dalyje nėra pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniu skundu.
Kolegija sutinka su skundo argumentais, kad policijos pareigūno įžeidimas gali užtraukti atsakomybę tiek pagal BK 290 str., tiek ir pagal ATPK 187 str. 2 d. Iš bylos medžiagos matyti, kad iš pradžių už policijos pareigūnų įžeidimą A. K. buvo surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas (1 t., 14 b. l.), tačiau Pakruojo rajono apylinkės teismas, įvertinęs konkrečios veikos pobūdį, 2009 m. lapkričio 18 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 187 str. 2 d. A. K. atžvilgiu nutraukė, nes nustatė, kad jo veikoje yra BK 286 str. ir 290 str. numatytų nusikaltimų požymių (1 t, 3-5 b. l.), todėl A. K. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.
BK 290 str. numatyta veika pagal objektyviuosius požymius pasireiškia viešu valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu. Asmens įžeidimas gali būti padaromas bet kokiu būdu: žodžiu, raštu, veiksmais ar pan. Šio nusikaltimo sudėtis taip pat yra formalioji. Jis yra baigtas nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento. Kaip nustatyta skundžiamu nuosprendžiu, A. K. įžeidė valstybės tarnautojų orumą necenzūriniais žodžiais išsakytais viešai. Skunde apeliantai teigia, kad buvo pažeista A. K. teisė į gynybą, nes kaltinime tie necenzūriniai žodžiai nebuvo paminėti. Atsakant į tokius argumentus pažymėtina, kad nuteistajam viso baudžiamojo proceso metu buvo žinoma, kokių necenzūrinių žodžių viešu išsakymų policijos pareigūnų atžvilgiu jis buvo įtariamas, o po to kaltinamas. Iš akistatų protokolų matyti (1 t. 45-48; 56-59 b. l.), kad A. K. aiškiai buvo formuluojami klausimai, ar jis vadino valstybės tarnautojus ,,svoločiais, pederastais, šunimis“, o jis neigė taip kalbėjęs. Necenzūriniai žodžiai buvo įvardinti ir teisiamojo posėdžio metu, tačiau, vėlgi, juos išsakęs nuteistasis neigė. Akivaizdu, kad apeliantų teiginiai apie teisių į gynybą pažeidimą yra tik deklaratyvūs ir nepagrįsti pareiškimai.
Kolegijai nekyla abejonių, kad A. K., išsakydamas necenzūrinius žodžius atvykusių policijos pareigūnų atžvilgiu, veikė tyčia, aiškiai suprasdamas, kad įžeidžia valstybės tarnautojus ryšium su jų pareigų vykdymu ir to norėjo. Byloje surinktais ir aptartais įrodymais nustatyta, kad konfliktas, kurio metu A. K. įžeidė nukentėjusiuosius, atliekančius viešojo administravimo funkcijas, kilo ir tęsėsi apie 15 minučių, nes nuteistasis nenorėjo vykdyti teisėtų valstybės tarnautojų reikalavimų. Visa tai leidžia spręsti apie nusikaltimo lygmenį pasiekusį A. K. veikos pavojingumo pobūdį ir todėl nėra pagrindo šioje dalyje priimti išteisinamojo nuosprendžio, kaip prašo apeliantai.
Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi visas išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad tenkinti apeliacinį skundą, jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
nuteistojo A. K. ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.