- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-07-22
- Bylos Nr.
- I-4782-386/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00743-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Laimutė Jokubauskaitė
- Pareiškėjas
- D. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Laimutė Jokubauskaitė, sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Renatai Šarkauskienei,
2019 m. liepos 15 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-3) prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovė), atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) 15 000 Eur neturtinės žalos, atsiradusios jį laikant kaip suimtąjį Kauno AVPK teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 26 d. iki 2017 m. lapkričio 23 d.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad buvo laikomas Kauno AVPK areštinėje kamerose, kurių plotas nuo 6 kv. m. iki 10 kv. m. kartu su dviem – trimis asmenimis, įskaitant ir patį pareiškėją. Mano, jog buvo pažeista minimali vienam asmeniui turinti tekti ploto norma. Akcentuoja, jog gyvenamąjį plotą dar labiau mažino kamerose esantis kietasis inventorius: lovos, kiti baldai, sanitarinis mazgas, praustuvė. Pabrėžia, jog patalpoje beveik nebuvo laisvos vietos judėti, todėl turėjo nuolat sėdėti arba gulėti. Dėl tokių veiksmų patyrė dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, neturtinę žalą įvertina 5000 Eur suma.
Reiškia pretenzijas dėl ventiliacijos, apšvietimo ir privatumo neužtikrinimo besinaudojant sanitariniu mazgu. Nurodo, jog langas kameroje neatsidarė, pareigūnai neduodavo lango rankenos, langą uždengė grotos, todėl buvo ribotas natūralios šviesos patekimas. Kameroje apšvietimas neatitiko nustatytų reikalavimų, nes buvo tik 2 lemputės po 36 vatus, kurios tinkamai neapšviesdavo kameros. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo tinkamos ventiliacijos, nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, nuteistiesiems atlikus gamtinius reikalus, tvyrojo smarvė, kas jį labai trikdė, kėlė stresą. Paaiškina, jog sanitarinis mazgas yra gyvenamojoje patalpoje, atskirtas sienele, tačiau nėra jokios kabinos. Pabrėžia, jog areštinės kameros yra stebimos vaizdo stebėjimo kameromis, todėl jį galėjo stebėti pareigūnai, jis jautėsi visada įsitempęs. Dėl kameroje tvyrančio nemalonaus kvapo jam tekdavo patirti stresą kitų suimtųjų atžvilgiu. Akcentuoja, jog nebuvo užtikrintas jo privatumas besinaudojant sanitariniu mazgu, dėl to buvo pažeistas jo orumas, patyrė dvasinius, psichologinius išgyvenimus, jautė diskomfortą, todėl neturtinę žalą įvertina 10 000 Eur .
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovė, Kauno AVPK) atsiliepime (b. l. 10-13) nurodyta, kad su pareiškėjo reikalavimais nesutinka ir prašo atmesti jo skundą kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad pareiškėjas Kauno AVPK areštinės kamerose buvo laikomas nuo 2016 m. lapkričio 7 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d. (kameroje Nr. 209) bei laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 9 d. iki 2017 m. spalio 12 d. (kameroje Nr. 309). Pabrėžia, jog abiejų kamerų plotas 12,41 kv. m., sanitarinis mazgas (1,20 m pločio ir 1,40 m ilgio) atskirtas 1,50 m. aukščio pertvara. Akcentuoja, jog nuo 2017 metų vidurio įrengtos kabinos, visiškai atitveriančios sanitarinį mazgą nuo bendros erdvės. Nurodo, jog pareiškėjas beveik visą laikotarpį buvo laikomas vienas, išskyrus tam tikrus trumpus laikotarpius, kai buvo laikomas dviese. Mano, jog nebuvo pažeisti Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 58 punkto reikalavimai ir pareiškėjui atiteko daugiau kaip 5 kv. m. ploto. Pažymi, jog areštinėje, kuri pastatyta 2007 metais, yra įrengta mechaninė patalpų vėdinimo sistema, taip pat įrengtos ventiliacinės angos virš sanitarinių mazgų, taip pat kameros gali būti vėdinamos per atidaromus langus, kurie dėl saugumo yra padengti matinio stiklo apsaugine uždanga. Pabrėžia, jog langus, areštantų prašymu, gali atverti tik Areštinės darbuotojai. Įvertina tai, jog Areštinėje yra laikomi visuomenei potencialiai pavojingi asmenys, todėl pilnas langų atvėrimas yra neįmanomas. Argumentuoja, jog Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte yra nurodyta, jog areštinės kamerose įrengtas natūralus ir dirbtinis apšvietimai, todėl prašo kaip nepagrįstus atmesti pareiškėjo teiginius, jog kamerose nebuvo šviesu.
Pabrėžia, jog pagal Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punktą, policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios patalpos 120-130 cm aukščio pertvara, tokia pertvara ir buvo įrengta kamerose. Kadangi 2017 m. viduryje Areštinės kamerose buvo įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos visiškai atitveriančios kabinos varstomomis durimis, o pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio (nuo 2017 m. spalio 9 d. iki 2017 m. spalio 12 d.) buvo laikomas esant sanitariniam mazgui visiškai atitvertam, prašo atmesti pareiškėjo teiginius dėl privatumo neužtikrinimo kaip nepagrįstus. Prašo atsižvelgti į tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 7 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d. pareiškėjas didžiąją laiko dalį kameroje buvo laikomas vienas, todėl jo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu galėjo būti tik minimaliai apribota. Nurodo, jog areštinės kamerose vykdomas vaizdo stebėjimas siekiant stebėti laikino sulaikymo patalpose uždarytų asmenų elgesį bei siekiant apsaugoti jų gyvybę, sveikatą nuo kitų uždarytų asmenų veikų ar savęs žalojimo. Pabrėžia, jog vaizdo stebėjimas nevykdomas sanitarinio mazgo erdvėje. Dėl pareiškėjo sveikatos būklės paaiškina, kad ginčo laikotarpiu jis du kartus sirgo peršalimo ligomis, buvo paskirtas medikamentinis gydymas. Pabrėžia, jog laikymo Areštinėje laikotarpiais pareiškėjas nepareiškė jokių nusiskundimų ir nepateikė skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų. Mano, kad atsakovės veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų, todėl neturtinė žala negalima. Be to, pareiškėjo delsimas pasinaudoti teismine gynyba beveik dvejus metus nuo tariamus neigiamus išgyvenimus sukėlusių veiksmų, leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas nepatyrė dvasinės skriaudos, kuri galėtų būti įvertinta piniginiu ekvivalentu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas D. M. kreipėsi skundu į teismą, prašydamas priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjo teigimu, atsiradusios dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių sąlygų Kauno AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 7 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d. bei nuo 2017 m. spalio 9 d. iki 2017 m. spalio 12 d.
Dėl civilinės atsakomybės sąlygų
Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis).
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
Dėl ginčo laikotarpio, teisinio reglamentavimo ir įrodinėjimo
Iš asmens kortelės išrašo (b. l. 21-28), asmens paskirstymo į kameras išrašo (b. l. 29), Asmenų, naujai uždarytų į Areštinę, apžiūros apskaitos žurnalo išrašų (b. l. 15-18) nustatyta, jog pareiškėjas Kauno AVPK Areštinės kameroje Nr. 209 buvo laikomas nuo 2016 m. lapkričio 7 d. 16.12 val. iki 2016 m. lapkričio 10 d. 09.04 val., o kameroje Nr. 309 laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 9 d. 16.33 val. iki 2017 m. spalio 12 d. 10.49 val. (iš viso laikomas 5 paras).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 67 straipsnis nustato, kad nuteistųjų laikino palikimo kardomojo kalinimo vietose ir nuteistųjų perkėlimo iš pataisos įstaigų į kardomojo kalinimo vietas pagrindus ir tvarką, taip pat esančių kardomojo kalinimo vietose nuteistųjų teisinę padėtį nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas, SVĮ).
Nustatyti kardomąją priemonę – suėmimą (kardomąjį kalinimą) vykdančias įstaigas, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį yra Suėmimo vykdymo įstatymo paskirtis (SVĮ 1 straipsnio 1 dalis). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomiems asmenims taikomos Suėmimo vykdymo įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40, 41, 42, 43 straipsnius, nuostatos; teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras (SVĮ 2 straipsnio 2 dalis). SVĮ 3 straipsnis nustato, kad Tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas pagal tuo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o šio straipsnio 3 dalyje – kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų ir policijos komisariatų areštinėse dirbančių policijos pareigūnų bei kitų darbuotojų teises ir pareigas, taip pat policijos areštinėse laikomų asmenų apsaugos ir priežiūros tvarką nustato Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – ir Instrukcija), patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 (Instrukcijos 1 punktas).
Suėmimo vykdymo įstatymo nustatytos kardomosios priemonės – suėmimo (kardomojo kalinimo) vykdymo tvarkos ir sąlygų įgyvendinimą, taip pat suimtųjų ir pagal SVĮ jiems prilyginamų asmenų bei kitų suimtojo statuso neturinčių asmenų, kurie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, gali būti laikomi teritorinių policijos įstaigų areštinėse (toliau – ir areštantai), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 (Taisyklių 1 punktas).
Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (HN 134:2015 1 punktas).
Pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs teismui reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atlikimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis teismų praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).
Dėl kamerų plotų
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą ir savo teisių pažeidimą kildina iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Taisyklių 58 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje vienam areštantui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Iki 2017 m. balandžio 4 d. galiojusių Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas analogiškai nustatė, jog asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).
Atsakovės atstovo atsiliepime nurodytais duomenimis Areštinės kamerų Nr. 209 ir Nr. 308 plotas – 12,41 kv. m., kameros yra dvivietės, jose 1,68 kv. m. (1,20 x 1,40) ploto erdvė sanitariniam mazgui atskirta 1,50 cm. aukščio sienele nuo gyvenamosios patalpos. Asmens paskirstymo į kameras išraše nurodyta, kad laikotarpiais nuo 2016 m. lapkričio 7 d. 16.12 val. iki 2016 m. lapkričio 8 d. 18.21 val., nuo 2016 m. lapkričio 9 d. 08.25 val. iki 2016 m. lapkričio 10 d. 09.04 val., nuo 2017 m. spalio 9 d. 16.33 val. iki 2017 m. spalio 10 d. 17.29 d., nuo 2017 m. spalio 11 d. 08.16 val. iki 2017 m. spalio 12 d. 08.25 val. pareiškėjas kamerose didžiąją laiko dalį buvo vienas, todėl tik trumpais laikotarpiais buvo laikomas dviese. Pareiškėjas nurodo, jog visu ginčo laikotarpiu buvo laikomas dviese (b. l. 54), todėl net ir darant prielaidą, jog ginčo laikotarpiu Areštinės kamerose buvo 2 suimtieji, atlikus aritmetinius skaičiavimus (12,41 – 1,68 /2), akivaizdu, kad vienam asmeniui atiteko 5,35 kv. m. ploto. Taigi, ginčo laikotarpiu pareiškėją laikant Kauno AVPK areštinėje, vienam asmeniui tenkantis gyvenamojo ploto dydis, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą, buvo didesnis nei 5 kv. m, todėl pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktais nustatytą gyvenamąjį plotą nebuvo pažeista.
Vertinant pareiškėjo skundo argumentus dėl to, kad dalį gyvenamosios patalpos ploto užėmė baldai ir kitas inventorius, pažymėtina, kad į kameroje esančių baldų užimamą plotą atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, kuomet pareiškėjui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-756/2018, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-1062/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-645-552/2018, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Nagrinėjamu atveju nenustatytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, todėl, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkančią kameros ploto normą, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas neatimamas.
Pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas, nenustačius vienos iš CK 6.271 straipsnyje nustatytų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų.
Dėl ventiliacijos, apšvietos
Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog kamerose buvo nustatytų reikalavimų neatitinkantis apšvietimas ir ventiliacija.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas <..>. Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (HN 134:2015 12 punktas). Laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose (HN 134:2015 13 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (HN 134:2015 14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (HN 134:2015 15 punktas, (ginčui aktuali redakcija galiojusi iki 2018 m. spalio 31 d.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas – gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (HN 134:2015 17 punktas).
Atsakovės atstovo atsiliepime nurodyta, jog Areštinė pastatyta 2007 metais, joje įrengta mechaninė patalpų vėdinimo sistema, taip pat virš sanitarinių mazgų įrengtos papildomos ventiliacinės angos. Kauno visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 8 d. patikrinimo akte (b. l. 31-33) nenustatyti pažeidimai dėl ventiliacijos ir apšvietos bei nurodyta, jog kamerose įrengtas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, ventiliacija vykdoma per langus, taip pat veikia mechaninė vėdinimo sistema.
Pažymėtina, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Kaip jau minėta, LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Tai reiškia, kad pareiškėjai tokiose bylose nėra atleidžiami nuo pareigos detalizuoti kalinimo sąlygų apibūdinimą. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nedetalizuoja savo nurodytų aplinkybių, t. y. konkrečiai nenurodo, kaip apskaičiuotas oro judėjimo greitis, leidžiantis daryti išvadą, kad buvo netinkama ventiliacija, kaip apskaičiuota dirbtinė apšvieta kameroje, tik deklaratyviai nurodė, kad buvo dvi lemputės po 36 vatus. Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose buvo langai be rankenų, todėl neturėjo galimybės juos atidaryti. Atsakovas atsiliepime pripažįsta, jog langai yra be rankenų dėl pačių suimtųjų saugumo ir nurodo, kad būtina kreiptis į Areštinės darbuotojus norint atidaryti langus. Pats pareiškėjas skunde nenurodo jokių aplinkybių, jog jis kreipėsi į Areštinės darbuotojus dėl langų atidarymo, ar jų paprašius, pareigūnai nesutiko atidaryti langų. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo rašytus skundus administracijai dėl šių aplinkybių. Byloje taip pat nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, leidžiančių teismui abejoti netinkama dirbtine apšvieta, ventiliacija ginčo kamerose. Tokiu būdu pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos, apšvietos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).
Kadangi konstatuoti pareiškėjo nurodytus pažeidimus jo atžvilgiu ir šioje dalyje nėra pagrindo, pareiškėjo skundas šioje dalyje taip pat atmestinas kaip nepagrįstas, nenustačius vienos iš CK 6.271 straipsnyje nustatytų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų.
Dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš atsakovės atstovo veiksmų neužtikrinus tinkamo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigos įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo taisyklės) 16.5 punkte nustatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta Įrengimo taisyklių redakcijos, galiojusios nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2017 m. gruodžio 20 d., 16.5 punkte. Taigi, ginčui aktualiu laikotarpiu galiojančiame teisiniame reguliavime nebuvo įtvirtintas imperatyvus reikalavimas areštinės kamerose esančius sanitarinius mazgus įrengti kaip atskiras patalpas (kabinas), tačiau yra numatyta galimybė sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto atitverti 1,5 metro aukščio pertvara.
Teismo vertinimu, bylos duomenys – Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (b. l. 31-37) – patvirtina, kad sanitariniai mazgai Areštinėje įrengti formaliai laikantis teisės aktų reikalavimų, tačiau vis dėlto pareiškėjas nurodė, kad sanitarinis mazgas buvo netinkamai atskirtas, kadangi jis negalėjo nestebimas naudotis sanitariniu mazgu.
Šiame kontekste pažymėtina, kad LVAT, vadovaudamasis EŽTT išnagrinėtose bylose suformuota praktika, yra konstatavęs, kad nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normų reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonių išgyvenimų (žr., pvz., LVAT 2018-03-21 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1800-858/2018 ir kt.). Atsakovė turi teisinę pareigą užtikrinti pareiškėjo teisę naudotis tinkamai įrengtu sanitariniu mazgu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-06-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017).
Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas buvo laikomas areštinės kameroje Nr. 209, kurioje sanitarinis mazgas buvo atitvertas tik pertvara ir nebuvo visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto, todėl darytina išvada, kad laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 7 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d., kurį pareiškėjas praleido Areštinėje, t. y. 2,5 paros, atsakovė neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Taigi šioje dalyje konstatuotinas atsakovės veiksmų neteisėtumas. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo atsiliepime nurodytais duomenimis, jog nuo 2017 metų vidurio kamerose yra įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos visiškai atitveriančios kabinos varstomomis durimis, todėl šių duomenų pagrindu sprendžia, jog kameroje Nr. 309 laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 9 d. iki 2017 m. spalio 12 d. buvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.
Dėl stebėjimo vaizdo kameromis
Skunde pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog buvo nuolat filmuojamas ir klausomasi jo pokalbių.
Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodoma, jog draudžiama, išskyrus Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus atvejus, filmuoti ar fotografuoti suimtąjį be išankstinio jo sutikimo. SVĮ 9 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog nuolatinę asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūrą atlieka šių įstaigų pareigūnai; šių asmenų priežiūrai gali būti naudojamos techninės priemonės.
Instrukcijos 3.3 punkte nurodyta, jog nuotolinio asmenų stebėjimo sistema – tai vaizdo stebėjimo bei ryšio tarp areštinės kamerose laikomų asmenų ir policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekančio pareigūno sistema, kai areštinės kamerose įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros (su filmavimo galimybe) ir susisiekti su policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekančiu pareigūnu, stebinčiu areštinės kameras vaizdo monitoriuje, skirtos telefonspynės. Instrukcijos 101 punkte nurodyta, kad jei policijos areštinėje yra įrengta nuotolinio asmenų stebėjimo sistema, policijos pareigūnas (-ai) ar darbuotojas (-ai), dirbantis (-ys) pagal darbo sutartį, naudodamasis šia vaizdo stebėjimo sistema, užtikrina nuolatinį visų policijos areštinėje esančių areštinės kamerų ir jose laikomų asmenų stebėjimą bei užtikrina, kad būtų sureaguota į netinkamą šių asmenų elgesį, jų teisėtus prašymus ir pan; periodinis asmenų stebėjimas per kamerose esančius langelius tokiose policijos areštinėse gali būti nevykdomas; kitas darbo organizavimas vykdomas instrukcijoje nustatyta tvarka.
Taisykles, susijusias su fizinių asmenų apsauga tvarkant jų asmens duomenis nustatytos Europos parlamentos ir tarybos 2016 m. balandžio 27 d. reglamentu (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – ir Reglamentas (ES) 2016/679). Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija (toliau – ir VDAI) stebi, kaip taikomas Reglamentas (ES) 2016/679 ir šis įstatymas, ir užtikrina, kad šie teisės aktai būtų taikomi, išskyrus šio įstatymo straipsnius, kurių taikymas pagal šio straipsnio 2 dalį yra žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencija.
Pagal Vaizdo stebėjimo būdu užfiksuotų duomenų tvarkymo policijos įstaigose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Policijos generalinio komisaro 2015 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 5-V-963 (b.l. 42-47) 5 punktą vaizdo duomenys tvarkomi siekiant užtikrinti asmenų teisių ir laisvių apsaugą, viešąją tvarką ir visuomenės saugumą, nusikalstamų veikų ir kitų teisės apžeidimų prevenciją, atskleidimą ir tyrimą <..>.
Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, jog areštinės kamerose vykdomas vaizdo stebėjimas siekiant stebėti laikino sulaikymo patalpose uždarytų asmenų elgesį be siekiant apsaugoti jų gyvybę, sveikatą nuo kitų uždarytų asmenų veikų ar savęs žalojimo. Areštinėje, prieš patenkant į sulaikymo kameras, yra informacinis pranešimas apie vykdomą vaizdo stebėjimą. Pažymėta, jog vaizdo stebėjimas nevykdomas sanitarinio mazgo erdvėje.
Šiame kontekste teismas pažymi, jog LVAT yra pasisakęs, jog nors teisinis reglamentavimas įpareigoja uždarytų asmenų elgesiui stebėti įrengti vaizdo stebėjimo kameras ir pamainos pareigūnams sudaryti sąlygas nuolat stebėti uždarytų asmenų elgesį, tačiau vaizdo stebėjimo kameros neturi fiksuoti sanitarinio mazgo teritorijos žemiau kaip 150 cm nuo grindų (žr., pvz., LVAT 2017-06-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1005-756/2017).
Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, darytina išvada, jog teisės aktuose yra numatyta galimybė suimtųjų priežiūrai pasitelkti technines priemones bei vykdyti jų nuolatinį vaizdo stebėjimą. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog Kauno AVPK areštinėje laikomų asmenų priežiūra techninių priemonių pagalba buvo vykdoma neteisėtai. Konstatuojama, jog nenustatyta, kad vaizdo duomenų tvarkymas pareiškėjo atžvilgiu būtų pažeidęs jo teises.
Dėl pokalbių klausymosi pažymima, kad pareiškėjas nenurodo kaip pasireiškė dėl to jo patirta neturtinė žala bei kokias pasekmes ji sukėlė. Atkreiptinas dėmesys, jog dėl pokalbių klausymosi pareiškėjas į VDAI nesikreipė ir ši institucija, kuri yra kompetentinga tai įvertinti, tyrimo dėl pareiškėjo atžvilgiu taikyto pokalbių klausymosi nėra atlikusi, todėl nėra nustatyta, kad apskritai pareiškėjo pokalbių buvo klausomasi.
Pareiškėjo skundas šioje dalyje taip pat atmestinas kaip nepagrįstas, nenustačius vienos iš CK 6.271 straipsnyje nustatytų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog atsakovės atstovas laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 7 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d. (2,5 paros) pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą besinaudojant sanitariniu mazgu.
Iš į bylą pateikto Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo apskaitos žurnalo (b. l. 19-20) matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kreipėsi į medikus dėl peršalimo ligų, nurodyta, jog skauda nugarą, inkstus, serga epilepsija (vartoja savo vaistus), tačiau teismo nuomone, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų sulaikymo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant sulaikymo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose, pagal kurią gindamas Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, Europos Žmogaus Teisių Teismas tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Įvertinęs byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę (2,5 paros), nenustatęs, kad dėl šio pažeidimo sukeltų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į Areštinės administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, neturėdamas duomenų apie nustatyto pažeidimo įtaką pareiškėjo sveikatai, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. M. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariate nuo 2016 m. lapkričio 7 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d. buvo neužtikrintas pareiškėjo D. M. privatumas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.