- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-18
- Bylos Nr.
- 2T-27/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Donatas Šernas, Egidijus Žironas
- Pareiškėjas
- D. S. V.
- Suinteresuotas asmuo
- I. I.
- Kategorijos
- 130.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Artūro Driuko, Donato Šerno ir Egidijaus Žirono (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. S. V. prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Maskvos miesto Simonovo rajono teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimą byloje Nr. 2-190/2013, suinteresuotas asmuo – I. I..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Rusijos Federacijos Maskvos miesto Simonovo rajono teismas (toliau tekste – Rusijos Federacijos teismas) 2013 m. vasario 26 d. sprendimu byloje Nr. 2-190/2013 leido vaiko P. D. V. išvykimą už Rusijos Federacijos ribų pareiškėjui D. S. V. sutikus, įpareigojo suinteresuotą asmenį I. I. derinti su pareiškėju jų nepilnamečio vaiko P. D. V. buvimo ir gyvenamosios vietos parinkimą ir pakeitimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. S. V. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydamas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimą. Pareiškėjas nurodo, kad prašomas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje užsienio valstybės teismo sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymus, gali būti įgyvendinamas pasitelkus teisėsaugos institucijas.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo I. I. 2014 m. sausio 22 d. atsiliepimu prašo pareiškėjo prašymą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Civilinė byla nutraukiama.
Užsienio valstybių teismų, taip pat kitų valstybės institucijų (išskyrus Europos Sąjungos valstybių narių) priimtų sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti tvarka yra nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste - CPK) 809–817 straipsniuose. Pagal CPK 810 straipsnį užsienio teismų sprendimai yra pripažįstami tarptautinių sutarčių pagrindu. Esant tarptautinei dvišalei sutarčiai dėl teisinės pagalbos, užsienio teismo sprendimo pripažinimo procedūra reiškia tik patikrinimą, ar nėra teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų. Prašymą dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo nagrinėjantis teismas neturi įgaliojimų tikrinti, ar teisingai užsienio valstybės teismas pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas, jo įgaliojimų ribos – patikrinimas, ar nėra tarptautinėje sutartyje nustatytų pagrindų sprendimo nepripažinti ir neleisti jo vykdyti (CPK 810 str. 4 d.).
Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos 1992 m. liepos 21 d. sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ (toliau tekste – Tarptautinė sutartis) 50 straipsnyje įtvirtintas Susitariančiųjų Šalių teisingumo įstaigų priimtų ir įsiteisėjusių sprendimų abipusio pripažinimo principas. Susitariančiosios Šalys tarpusavyje pripažįsta ir vykdo įsiteisėjusius teisingumo įstaigų sprendimus civilinėse ir šeimos bylose, taip pat nuosprendžius dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo. Susitariančiųjų Šalių teritorijoje be specialios teisenos pripažįstami pagal savo pobūdį nereikalaujantys vykdymo globos ir rūpybos, civilinės metrikacijos ir kitų įstaigų sprendimai civilinėse ir šeimos bylose.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančią medžiagą ir prašomą pripažinti ir leisti vykdyti Rusijos Federacijos teismo sprendimą, konstatuoja, jog šis kitos Susitariančiosios valstybės teismo sprendimas pagal savo pobūdį nereikalauja vykdymo Lietuvos Respublikoje. Rusijos Federacijos teismo sprendimu iš esmės patvirtinta tiek Rusijos Federacijos teisinėje sistemoje (Rusijos Federacijos šeimos kodekso 61 str.), tiek Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.156 str.) numatyta bendrojo pobūdžio taisyklė dėl abiejų tėvų lygybės sprendžiant su vaiko gyvenimu susijusius klausimus, įskaitant vaiko gyvenamosios vietos parinkimo ar pakeitimo klausimą. Rusijos Federacijos teismo sprendime nenumatyta konkrečių jo įgyvendinimo būdų (susitarimo dėl vaiko gyvenamosios vietos parinkimo ir keitimo forma, jo sudarymo tvarka, terminai ir kt.), reikalaujančių atlikti vykdymo veiksmus Lietuvos Respublikoje, ar galinčių indikuoti apie šio užsienio valstybės teismo sprendimo vykdymo tinkamumą ar netinkamumą. Šiame teismo sprendime tik duotas leidimas vaikui P. D. V. išvykti už Rusijos Federacijos teritorijos ribų jo tėvui D. S. V. sutikus bei nurodyta vaiko motinos bendro pobūdžio pareiga, įtvirtinta įstatyme, derinti su vaiko tėvu vaiko buvimo ir gyvenamosios vietos parinkimą ir pakeitimą. Taigi, aptariamas Rusijos Federacijos teismo sprendimas yra abstraktaus pobūdžio. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų klausimas jau yra išspręstas Rusijos Federacijos Kalugos srities Obninsko miesto teismo 2010 m. birželio 10 d. sprendimu (b.l. 34), o šalys 2012 m. liepos 3 d. yra sudariusios sutartį dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos (b.l. 64), patvirtintą notaro (Tarptautinės sutarties 13 straipsnis), be to, pastarasis klausimas taip pat yra nagrinėjamas Lietuvos Respublikos teismuose vykstančiuose teismo procesuose, kuriuose, be kita ko, yra taikytos laikinosios apsaugos priemonės – nustatyta laikina nepilnamečio vaiko bendravimo su tėvu tvarka (Visagino miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. N2-299-664/2013 (b.l. 53-56), Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. N2-15301-131/2013 (b.l. 50-52) ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1546-232/2013 (b.l. 57-62). Papildomai pažymėtina, kad Rusijos Federacijos teismo sprendimo dalis dėl leidimo nepilnamečiam vaikui išvykti iš Rusijos Federacijos teritorijos yra grynai teritorinio pobūdžio. Draudimas ateityje išvežti vaiką iš Rusijos Federacijos teritorijos be jo tėvo sutikimo apsiriboja Rusijos Federacijos teritorija, todėl Lietuvos Respublikoje jo įvykdyti net ir nėra įmanoma.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai nustačius, kad Rusijos Federacijos Maskvos miesto Simonovo rajono teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimas byloje Nr. 2-190/2013 pagal savo prigimtį ir poveikį nereikalauja vykdymo, todėl Lietuvos Respublikoje pripažįstamas be specialios teisenos, nebelieka teisinio pagrindo papildomai spręsti šio užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje klausimo. Tai yra pagrindas nutraukti šią civilinę bylą (CPK 293 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos 1992 m. liepos 21 d. sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ 50 straipsniu, Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
civilinę bylą pagal pareiškėjo D. S. V. prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Maskvos miesto Simonovo rajono teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimą byloje Nr. 2-190/2013 nutraukti.
Ši nutartis per tris mėnesius gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.