Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Žimkienės ir Arūno Bartkaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. M. (toliau ir – nuteistasis) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 9 d. nuosprendžio, kuriuo P. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje (2 veikos), už kiekvieną veiką skiriant 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, ir P. M. paskirta subendrinta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir P. M. paskirta galutinė 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, skundžiamu nuosprendžiu skirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu paskirta bausme, iš dalies bausmes sudedant, ir P. M. skirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką įskaityta bausmės dalis, atlikta pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nuosprendį.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityta P. M. laikinajame sulaikyme nuo 2020 m. liepos 30 d. 10.25 val. iki 2020 m. liepos 31 d. 10.02 val. išbūtas laikas (viena diena), vieną laikinajame sulaikyme išbūtą dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. P. M. nuteistas už tai, kad jis pagrobė svetimą turtą įsibraudamas į patalpą, o būtent: jis, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, laikotarpiu nuo 2020 m. gegužės 5 d. 19 val. iki 2020 m. gegužės 6 d. 19 val., įsibraudamas į patalpą – neteisėtai patekdamas į neužrakintą požeminę automobilių stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), žirklėmis nukirpo dviračio spyną ir pagrobė svetimą – A. L. priklausantį dviratį „Scott“ – 525 Eur vertės, vandens gertuvę – 25 Eur vertės, spidometro prietaisą – 30 Eur vertės, medžiaginį laikiklį – 15 Eur vertės, spyną – 30 Eur vertės, tokiu būdu įsibraudamas į patalpą, pagrobė nukentėjusiajam A. L. priklausantį 625 Eur turtą.

2. Be to, P. M. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą įsibraudamas į patalpą, o būtent: jis, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, 2020 m. birželio 4 d., laikotarpiu nuo 10 val. iki 17 val., įsibraudamas į patalpą – neteisėtai patekdamas į kodiniu užraktu rakinamą bendro naudojimo laiptinę, esančią (duomenys neskelbtini), žirklėmis nukirpo dviračio spyną ir pagrobė svetimą – Z. R. priklausantį dviratį „Merida“ – 299 Eur vertės, tokiu būdu įsibraudamas į patalpą, pagrobė nukentėjusiajai Z. R. priklausantį 299 Eur turtą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliaciniu skundu P. M. nesutinka su nusikalstamų veikų kvalifikavimu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį bei prašo sušvelninti paskirtą bausmę.

Dėl veikų kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį

7. Apeliantas P. M. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vagystes kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, kadangi patalpos, kuriose jis įvykdė nusikalstamas veikas, nebuvo uždarytos ar užrakintos, todėl, apelianto manymu, jam inkriminuotos veikos turėtų būti perkvalifikuotos iš BK 178 straipsnio 2 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį.

8. Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį.

9. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, patalpa yra laikoma uždara erdvė, paprastai turinti sienas, stogą ir specialų įėjimą ir skirta žmonėms laikinai ar nuolat gyventi ar dirbti arba materialinėms vertybėms ar gyvuliams laikyti. Taigi pagrindiniais patalpos skiriamaisiais požymiais pripažįstama erdvės uždarumas, objekto paskirtis. Be to, patalpa yra statinys, kuris priklauso kažkam nuosavybės teise ir patekimas į ją be savininko sutikimo ribojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-824/2006). Teismų praktikoje nurodoma, jog įsibrovimu yra laikomas slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į patalpą. Įsibraunama gali būti įveikiant kliūtis (pvz.: išlaužiant duris ir pan.) ir be kliūčių (pvz.: per neužrakintas duris, per pravirą langą, įėjimas į butą, apgaunant savininką ir pan.). Neteisėtas patekimas reiškia, kad kaltininkas neturi teisės patekti į tam tikrą objektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 15 punktas, kasacinės nutartys 2K-617/2005, 2K-639/2010). Svarbu tai, kad kaltininkas į objektą patenka be savininko ar kito teisėto turto valdytojo žinios ar prieš jo valią, t. y. be jo sutikimo. Taip pat tai, kad kaltininkas neturi teisės į patalpą laisvai (pvz.: dėl giminystės ryšių, pagal sutartį ar kt.) įeiti.

10. Byloje nustatyta, kad P. M. svetimą turtą pagrobė patekęs į neužrakiną požeminę stovėjimo aikštelę. Nustatyta, jog į šią aikštelę patenkama pro pakeliamus požeminius garažo vartus. Šia aikštele gali naudotis (duomenys neskelbtini) namo gyventojai, kurie turi pultelį nuo požeminių garažo vartų. Pažymėtina, jog nuteistasis P. M. nėra šio namo gyventojas, jis pats nurodė, jog eidamas į požeminę stovėjimo aikštelę suvokė, kad į ją patenka neteisėtai, o teisę ten būti turi tik to namo gyventojai. Iš išdėstyto matyti, kad nuteistasis į minėtą automobilių stovėjimo aikštelę pateko neturėdamas tam teisės ir be jos savininkų ar kito teisėtų valdytojų žinios. Be to, reikšmės neturi ir tai, jog požeminė stovėjimo aikštelė buvo neužrakinta, kadangi kaip aukščiau minėtoje teismų praktikoje nurodoma, įsibrauti į patalpą galima ir neįveikiant kliūčių – t.y. neteisėtai patenkant į neužrakintą patalpą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai P. M. inkriminavo vagystę kvalifikuojantį požymį – įsibrovimą į patalpą. Jo padaryta nusikalstama veika šiame epizode teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

11. Taip pat byloje nustatyta, kad P. M. svetimą turtą pagrobė patekęs į kodiniu užraktu rakinamą bendrojo naudojimo laiptinę. Nustatyta, jog laiptinės durys yra su kodiniu užraktu, į laiptinę galima patekti žinant durų kodą, pasinaudojant magnetiniu užraktu ar asmenį įleidžiant name gyvenantiems asmenims, paskambinus domofonu. Nustatyta, jog P. M. į laiptinę pateko pro praviras laiptinės duris. Pažymėtina, jog pats P. M. pripažino, kad teisės ten lankytis neturėjo, įėjo be savininkų leidimo, nors teigė, kad ėjo pas ten gyvenantį draugą, tačiau kad ketina pas jį ateiti, nepranešė, todėl įėjo be laiptinės savininkų leidimo. Iš išdėstyto matyti, kad nuteistasis į minėtą laiptinę pateko neturėdamas tam teisės ir be jos savininkų ar kito teisėtų valdytojų žinios. Kaip minėta pagal teismų praktiką įsibrovimu laikomas ir patekimas į atviras, neužrakintas patalpas be savininko sutikimo, net ir neįveikiant papildomų kliūčių. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas ir šiame epizode pagrįstai P. M. inkriminavo vagystę kvalifikuojantį požymį – įsibrovimą į patalpą. Jo padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

Dėl paskirtos bausmės

12. Iš P. M. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su jam paskirta bausme. Nuteistasis nurodo, jog šiuo metu bausmę atlieka kolonijos sąlygomis, paskyrus jam vienerių metų ir dešimties mėnesių bausmę, jis bus perkeltas bausmę atlikti į pataisos namus, kur neteks galimybės dirbti, dėl ko sumažės jo galimybė atlyginti žalą nukentėjusiems, sumažės resocializacijos rodikliai.

13. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais bei išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 9 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas nepažeidus imperatyvių bausmės skyrimą reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo normų.

14. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, jog bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

15. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą teismas taip pat atsižvelgia į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

16. Kartu pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020).

17. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas P. M. skirtą bausmę, pripažino vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Vertindamas bylos duomenis, teismas atsižvelgė į tai, kad P. M. padarė du baigtus tyčinius apysunkius nusikaltimus nuosavybei, padaryta žala neatlyginta. Be to, skundžiamu nuosprendžiu buvo įvertinta ir nuteistojo asmenybė – nustatyta, jog jis yra vidutinio amžiaus, nevedęs, nusikalstamų veikų padarymo metu niekur nedirbo, registruotas Užimtumo tarnyboje. Atkreiptas dėmesys, kad nuteistasis per pastaruosius penkerius metus ne kartą baustas administracine tvarka, daugiausia už važiavimą viešuoju transporto be bilieto, baudos nesumokėtos, teisiamas jau penkioliktą kartą, paskutinį kartą teistas 2020 m. taip pat už nusikalstamas veikas nuosavybei, skirta reali laisvės atėmimo bausmė, duomenų apie gydymą psichikos sveikatos įstaigose, Vilniaus priklausomybės ligų centre byloje nėra. Atsižvelgdamas į tai, teismas paskyrė sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, kurios dydis nustatytas mažesnis, nei šios bausmės rūšies vidurkis, t.y. už kiekvieną nusikalstamą veiką po 1 metus ir 6 mėnesius laisvės atėmimo. Be to, kadangi buvo atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas, bausmė buvo sumažinta trečdaliu. Teismas taikė dalinį bausmių sudėjimo būdą ir paskyrė P. M. subendrintą 1 metų ir 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Šią bausmę, nepažeidęs bausmių bendrinimo taisyklių, dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrino su bausme, skirta ankstesniu nuosprendžiu.

18. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nuteistasis nusikalstamas veikas pradėjo daryti būdamas 14 metų amžiaus, per pastaruosius 30 metų nėra legaliai dirbęs, vagystės tapę pragyvenimo šaltiniu, daugelį kartų baustas administracine tvarka už narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo. Nurodytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai manyti, kad P. M. yra linkęs nesilaikyti įstatymų reikalavimų ir nusikalsti, anksčiau taikytos bausmės teigiamos įtakos nuteistojo elgesio pokyčiams neturėjo, nebuvo veiksmingos, nuteistasis ir toliau sistemingai darė naujus nusikaltimus nuosavybei. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad bausmės tikslai nuteistajam gali būti pasiekti tik skiriant griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą. Švelninti paskirtą bausmę ar vertinti, kad bausmės tikslai nuteistajam galėtų būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo. Taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, jog paskirta bausmė yra neteisinga ar aiškiai per griežta ir neproporcinga padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui.

19. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 9 d. nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė yra tinkama bei pagrįsta, todėl nėra pagrindo jos keisti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo P. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 9 d. nuosprendžio atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.