Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-09-17 · Administracinė byla Nr. I-3490-764/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-09-17Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-10-06Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-09-17
Bylos Nr.
I-3490-764/2013
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01513-2013-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Egidija Puzinskaitė
Pareiškėjas
T. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninei
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3490-764/2013Proceso Nr. 3-61-3-01513-2013-9Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugsėjo 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, dalyvaujant pareiškėjui T. K., atsakovės atstovui Rimantui Marčiukaičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo T. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninei, dėl neturtinės žalos atlyginimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas T. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, jo naudai priteisti 5850 Lt neturtinę žalą.

Skunde nurodė, kad 2013-04-19 apie 11.30 val. jis buvo pristatytas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – LVAL), kurioje, pažeidžiant galiojančių teisės aktų nuostatas, pietų metu jam nebuvo skirtas maitinimas. Tokiais neteisėtais veiksmais LVAL padarė pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis vertina 350 Lt suma. 2013-04-19 atvykus į LVAL ir išvykstant 2013-04-26 į Vilniaus pataisos namus apie tris valandas pareiškėjas buvo laikomas Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų neatitinkančioje laikino paskirstymo kameroje. Dėl tokių neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė žalą, kurią vertina 600 Lt suma. LVAL nuo 2013-04-19 iki 2013-04-26 dar su dviem asmenimis pareiškėjas buvo laikomas palatoje Nr. 5, kurioje jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas. Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11.4 p. nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. LVAL Terapijos skyriaus palatos Nr. 5 plotas yra apie 9 kv. m., todėl joje laikant tris asmenis, teisės aktų reikalavimus atitinkantis palatos plotas nebuvo užtikrintas, todėl pareiškėjas prašo priteisti jam 1400 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina ir iš to, kad yra duobėtas Terapijos skyriaus pasivaikščiojimo kiemelis, lovų čiužiniai seni ir gumbuoti, prastos sąlygos prausykloje ir duše, trūksta apšvietimo, nemalonus kvapas, nėra ventiliacijos. Dėl nurodytų pažeidimų patirtą žalą pareiškėjas vertina 3500 Lt suma.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti. Teismui nieko papildomai nepaaiškino ir nurodė, kad dėl buvimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančioje kameroje patyrė diskomfortą bei nepatogumus.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11–14) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad LVAL palatos Nr. 5 plotas, kurioje laikotarpiu nuo 2013-04-19 iki 2013-04-26 buvo gydomas pareiškėjas, yra 12,14 kv. m. ir joje stovi trys lovos. Duomenų, kiek konkrečiai asmenų nurodytu laikotarpiu buvo gydoma palatoje Nr. 5, LVAL pateikti negali, nes tokios informacijos nerenka. To daryti neįpareigoja jokie teisės aktai. Pagal Kalėjimų departamento prie TM direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 patvirtintus reikalavimus, minimalus vienam asmeniui kameroje tenkantis plotas yra 3,6 kv. m. Atsakovės teigimu, visą gydymosi laikotarpį pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m. kameros plotas. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad laikino sulaikymo kameroje 2013-04-19 buvo laikomas apie 3 val., nes pas gydytoją buvo nuvestas jau 12.40 val. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013-03-16 ir 2013-03-14 patikrinęs LVAL patalpas, taip pat ir laikino sulaikymo patalpas, jokių pažeidimų nenustatė. LAVL patalpų būklė atitinka teisės aktų reikalavimus, patalpos nuolatos dezinfekuojamos, Vidaus ligų skyriaus dušuose 2012-06-13 buvo atliktas kapitalinis remontas.

Į LVAL atvykusių asmenų maitinimas vykdomas vadovaujantis Kalėjimų departamento prie TM direktoriaus 2006-05-05 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 34 p. nustatyta tvarka. Maitinimas vykdomas pagal patvirtintą dienotvarkę, kuri tvirtinama prieš dieną. Maistas pareiškėjui į patvirtintą dienotvarkę nebuvo įtrauktas, tačiau pagal galiojančią, ir pareiškėjui žinomą tvarką, jis galėjo kreiptis į įstaigos administraciją dėl sauso davinio išdavimo. To pareiškėjas nepadarė. Pagal CK 6.271 str., deliktinė atsakomybė kyla, kai nustatytos visos būtinos sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, padariniai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei kilusių padarinių. Vadinasi, šiuo atveju būtina nustatyti ne tik tai, ar LVAL pareigūnai neteisėtai veikė (neveikė), bet ir, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovės atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir paaiškino, kad pagal pareiškėjo nurodytas aplinkybes negalima spręsti, ar Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo pažeistos jo teisės, pareiškėjo nurodyti argumentai yra abstraktaus pobūdžio ir ne visus juos galima patikrinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas keliamas dėl tariamai T. K. padarytos neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų ir jo teises bei laisves pažeidusių Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų.

Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nustatyta CK 6.271 str., numatančiame, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 str. prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-06-26 sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jam galimai padarytą žalą laikotarpiu nuo 2013-04-19 iki 2013-04-26 būnant Laisvės atėmimo vietų ligoninėje pareiškėjas kildina iš to, kad: 1) atvykus į LVAL 2013-04-19 jam nebuvo duoti pietūs; 2) atvykusiųjų laikino paskirstymo kamera neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, joje smirdėjo, sienos buvo pajuodusios, nebuvo ventiliacijos, netinkamas apšvietimas; 3) palatoje Nr. 5 pareiškėjas buvo laikomas kartu su dviem asmenimis, todėl nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis 5,1 kv. m. ploto reikalavimas; 4) lovų čiužiniai LVAL yra gumbuoti ir labai seni; 5) Terapijos skyriaus pasivaikščiojimo kiemelis yra duobėtas; 6) Terapijos skyriaus prausykloje nesudarytos tinkamos sąlygos praustis, surūdiję vamzdynai, trūksta apšvietimo, nemalonus kvapas, nėra ventiliacijos.

Kaip atsiliepime ir teisminio bylos nagrinėjimo metu paaiškino atsakovės atstovas, maistas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje esantiems nuteistiesiems yra tiekiamas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo valgyklos. Kalėjimų departamento prie TM direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintose Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėse nustatyta, kad kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę. Asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu (34 p.). Kalinimo įstaigos, kurios perka maitinimo paslaugą, duomenų apie maitinamų asmenų skaičių pateikimo sąlygas numato sutartyse (Taisyklių 11 p.). Kaip patvirtinto Laisvės atėmimo vietų ligoninė, apie gydomų ligoninėje pacientų skaičių (kitai dienai) Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas turi būti informuotas iki 13 val. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę buvo konvojuotas 2013-04-19 ir į gydymo įstaigą priimtas, t. y. hospitalizuotas, 2013-04-19 12.40 val. po gydytojo apžiūros. Ginčo dėl to, kad 2013-04-20 ar vėliau pareiškėjui nebuvo užtikrintas tinkamas maitinas byloje nėra. Pažymėtina, kad pareiškėjui atvykus į LVAL 2013-04-19 pagal sudarytas maisto tiekimo sutartis LVAL administracija negalėjo įtraukti jo į pacientų skaičių, kuriems tą dieną turi būti duodami pietūs. Šiuo atveju pareiškėjas turėjo teisę gauti sausą maisto davinį, tačiau tokia savo teise nepasinaudojo. T. K. teigia, kad jam nebuvo žinoma apie galimybę gauti sausą maisto davinį, tačiau, kaip paaiškino LVAL atstovas, gydymo įstaigoje pareiškėjas buvo ne pirmą kartą, todėl ši tvarka jam buvo žinoma. Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas pateikė teismui Vilniaus pataisos namų 2013-06-18 pažymą Nr. 42-488(1), kurioje nurodyta, kad į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, planine tvarka pareiškėjas vyko tik vieną kartą, t. y. 2013-04-19, ir į pataisos namus buvo grąžintas 2013-04-26 (b. l. 53). Teismo vertinimu, nurodyta Vilniaus pataisos namų pažyma negali būti objektyviu įrodymu išvadai, kad pareiškėjas į LVAL 2013-04-19 buvo pristatytas pirmą kartą. Iš jos negalima spręsti, kokį laikotarpį pažyma apima. Kaip nurodyta anksčiau, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia skunde išdėstytus argumentus. T. K. nepateikė teismui objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad jam nebuvo žinoma apie galimybę atvykus į LVAL gauti sausą maisto davinį. Teismas nustatė, kad LVAL pareiškėjui atvykus negalėjo užtikrinti pietų maitinimo, į įstaigos administraciją dėl sauso davinio pareiškėjas nesikreipė. Be to, kaip nustatyta bylos teisminio nagrinėjimo metu, prieš išvykstant iš Vilniaus pataisos namų pareiškėjas apie 07.30 val. gavo pusryčius ir vėliau LVAL apie 16.30 val. – vakarienę. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nenustatyti LVAL administracijos neteisėti veiksmai, todėl valstybės pareiga atlyginti žalą kilti negali.

Kaip minėta, reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjas grindžia ir tuo, kad atvykusiųjų laikino paskirstymo kamera neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, joje smirdėjo, sienos buvo pajuodusios, nebuvo ventiliacijos, netinkamas apšvietimas. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Teismui pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-03-14 patikrinimo aktas Nr. 13(13-3)-13.16-188 (b. l. 21–23) tvirtina, kad 2013-03-06 atlikus LVAL paskirstymo kamerų būklės atitikties Lietuvos higienos normų HN 76:2010, HN 47-1:2010 ir HN 47-2011 reikalavimams patikrinimą, Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai jokių Higienos normų pažeidimų nenustatė. Teismas neturi pagrindo abejoti oficialiai atlikto patikrinimo rezultatais ir įvertinęs tai, kad pareiškėjas jokių savo argumentus pagrindžiančių įrodymų nepateikė, į LVAL buvo pristatytas praėjus 43 dienoms nuo patikrinimo atlikimo dienos, konstatuoja, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog LVAL paskirstymo kamera atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, o pareiškėjo argumentai yra atmestini kaip nepagrįsti. Nenustačius vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėtų LVAL veiksmų, valstybei nekyla pareiga atlyginti neturtinę žalą.

Kaip teisingai skunde nurodė pareiškėjas, pagal teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11.¹4 p., nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Nagrinėjamos bylos duomenys tvirtina kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2013-04-19 iki 2013-04-26, pareiškėjas buvo laikomas palatoje Nr. 5. Iš pateikto LVAL II aukšto plano matyti, kad palatos Nr. 5 plotas yra 12.14 kv. m. Pareiškėjas teigia, kad šioje palatoje jis buvo laikomas kartu su dar dviem asmenimis. LVAL patvirtino, kad palatoje Nr. 5 yra galimybė apgyvendinti tris pacientus, tačiau nurodė, kad įstaiga duomenų apie kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių neturi. Pagal susiklosčiusią administracinių teismų praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, darytina išvada, kad nesant objektyvių duomenų apie kartu su T. K. palatoje Nr. 5 laikytų asmenų skaičių, visos abejonės yra vertinamos pareiškėjo naudai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad T. K. laikotarpiu nuo 2013-04-19 iki 2013-04-26 palatoje Nr. 5 buvo laikomas kartu su dviem asmenimis, todėl minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas - 5,1 kv. m, pareiškėjui nebuvo užtikrintas.

Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Kaip ne kartą savo jurisprudencijoje išaiškino Europos Žmogaus Teisių Teismas, Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001-04-21 sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Atsižvelgdamas į nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas konstatuoja, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į kitas Konvencijos 3 str. pažeidimui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, jo fizinį ir psichinį poveikį, nukentėjusiojo lytį, amžių bei jo sveikatos būklę. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Nr. A822-1427/2013, Nr. A822-1395/2013).

Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas patvirtino, kad dėl laikymo palatoje, kurioje jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis plotas, jis patyrė tam tikrų nepatogumų ir diskomfortą. Aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, psichinė ar fizinė būklė, ar jis būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Konvencijos 3 str. prasme teismas nenustatė, jų nenurodė ir pats pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą. Teismas atsižvelgdamas į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę (8 dienos), tai, kad palata buvo bendrabučio tipo ir pareiškėjas turėjo galimybę visą dieną (nuo 6 val. iki 22 val.) būti vidiniame Terapijos skyriaus kiemelyje, kitose LVAL patalpose, tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, bei tai, kad pareiškėjo sveikatos būklė, būnant LVAL pagerėjo ir jis buvo išleistas į pataisos namus, konstatuoja, kad T. K. galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 d. (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Taigi nors, nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę 8 dienas neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, t. y. CK 6.271 str. prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo tam tikros pasekmės.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į kalinimą teisės aktuose nustatytus reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Teismas pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-10 sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99).

Nustatyta, kad minimalus vienam asmeniui kameroje tenkantis plotas pareiškėjui T. K. nebuvo garantuotas 8 dienas, pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo kamerose ir turėjo galimybę visą dieną (nuo 6 val. iki 22 val.), laisvu nuo procedūrų metu, būti vidiniame Terapijos skyriaus kiemelyje, pasivaikščioti, kvėpuoti grynu oru. Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad santykinai mažą LVAL palatos plotą kompensavo pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė. Teismas pažymi, kad tai nepaneigia nustatyto fakto, jog pareiškėjui nurodytu laikotarpiu nebuvo užtikrinta minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma, tačiau sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. pateikti teismui skunde išdėstytus argumentus patvirtinančius objektyvius duomenis, kuriuos teismas nagrinėdamas bylą galėtų ištirti ir įvertinti bei jais pagrįsti daromas išvadas. Reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjas grindžia ir tuo, kad lovų čiužiniai LVAL yra gumbuoti ir labai seni, Terapijos skyriaus prausykloje nesudarytos tinkamos sąlygos praustis, surūdiję vamzdynai, trūksta apšvietimo, nemalonus kvapas, nėra ventiliacijos, pasivaikščiojimo kiemelis – duobėtas. Duomenų, sudarančių pagrindą patikrinti šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes byloje nėra. LVAL atstovas teminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad nusidėvėję lovų čiužiniai įstaigoje yra nurašomi, nusiskundimų dėl to ar dėl duobių pasivaikščiojimo kiemelyje iš pareiškėjo nėra gavę, t. y. pareiškėjas į LVAL administraciją nėra kreipęsis. Teismas taip pat pažymi, kad šiuo aspektu pareiškėjas apsiribojo išimtinai abstrakčiais teiginiais dėl patirtų nepatogumų LVAL, tačiau konkrečiai ir aiškiai neapibrėžė, kuo šiuo atveju galėjo pasirėkšti administracijos veiksmų neteisėtumas, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių skunde išdėstytus argumentus, ir leidžiančių nustatyti, ar pareiškėjui galėjo būti padaryta neturtinė žala. Skunde nurodytas aplinkybes dėl to, kad Terapijos skyriaus prausykloje nesudarytos tinkamos sąlygos praustis, surūdiję vamzdynai, trūksta apšvietimo, nemalonus kvapas, nėra ventiliacijos, paneigia LVAL pateiktas 2012-06-13 darbų priėmimo aktas Nr. BD-592, tvirtinantis, kad Vidaus lygų skyriaus, kuriame pareiškėjas gydytas (b. l. 15), duše buvo atlikti remonto darbai: nuvalytos ir nudažytos lubos, sienos išklijuotos plytelėmis, nudažytos durys, langai, radiatorius, dušo grotelės ir vamzdžiai, dušo lange pastatytas elektrinis ventiliatorius. Neįrodžius LVAL administracijos neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pareiga atlyginti žalą negali kilti.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjo T. K. skundas tenkintinas iš dalies, t. y. pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo T. K. teisė Laisvės atėmimo vietų ligoninėje būti laikomam palatoje, kurioje jam būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis LVAL palatos plotas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas. Dėl kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nebuvo nustatyta būtina sąlyga valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. LVAL neteisėti veiksmai, todėl ši pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 str. 1 p.)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 ir 4 p., 127 str. ir 129 str. teisėja

nusprendžia:

pareiškėjo T. K. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo T. K. teisė Laisvės atėmimo vietų ligoninėje būti laikomam palatoje, kurioje jam būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis LVAL palatos plotas. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Egidija Puzinskaitė