- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-26
- Bylos Nr.
- 1A-532-175-2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algerdas Urbšys (pirm.), Algirdas Jaliniauskas, Albinas Antanaitis
- Nuteistasis
- M. G.
- Civilinis ieškovas
- A. I.
- Nukentėjusysis
- A. I.
- Advokatai
- Diana Višinskienė
- Kategorijos
Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamosios bylos Nr. 1A-532-175-2014
Teisėja Lina Lesinskienė Teisminio proceso Nr. 1-25-1-00513-2013-4
2014 m. rugsėjo 26 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Algirdo Jaliniausko ir Albino Antanaičio, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant prokurorui Aliui Juodviršiui, nuteistajam M. G., jo gynėjai advokatei Dianai Višinskienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. I. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 135 str. 1 d., ir, vadovaujantis BK 54 str. 3 d., nuteistas 2 (dvejų) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu.
Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir iš M. G. priteista 2621,13 litų turtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiojo A. I. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš M. G. priteista 5000 litų neturtinei žalai atlyginti.nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlynusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.
nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.
nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.
nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. G. nuteistas už tai, kad 2013-04-19, apie 16.00 val., garažų masyve, (duomenys neskelbtini) automobiliu „Audi 100 Avant“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) tyčia nestabdydamas ir atsitrenkdamas į garažo Nr. (duomenys neskelbtini) duris, prispaudė prie durų A. I. ir sužalojo jam koją, padarydamas atvirą kairio blauzdikaulio lūžį, kuris nukentėjusiajam A. I. sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas A. I. skundžia Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir perduoti bylą prokurorui. Skunde nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nukentėjusiojo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kvalifikavo nuteistojo padarytą veiką būtent pagal BK 135 str. 1 d., kadangi skundžiamame teismo nuosprendyje nėra jokių motyvų dėl nuteistojo M. G. tyčios šios nusikalstamos veikos padarymo metu. Teismo nuosprendis paremtas tik nuteistojo paaiškinimu (BPK 20 str. 5 d.), kad jis sužaloti nenorėjęs, o sužalojęs dėl neatsargumo. Apie kaltininko tyčios turinį teismas turi spręsti atsižvelgdamas į padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir kita (2004-06-18 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas Nr. 46 “Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose”). Šiuo konkrečiu atveju nusikaltimo įrankis buvo automobilis, t. y. didesnio pavojaus šaltinis (Lietuvos Respublikos CK 6.270 str. l d.), be to, įvykio vieta - siauras pravažiavimas tarp požeminių garažų, t. y. M. G., „taranuodamas” jį savo automobiliu, veikė tiesiogine apibrėžta tyčia, t. y. turėdamas tikslą atimti jam gyvybę. Nuteistasis M. G. suprato, kad jis savo veika kėsinasi į jo gyvybę, numatė, kad jam gali atimti gyvybę ir norėjo ją atimti (BK 15 str. 2 d.). Todėl M. G. veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 22 str. l d. ir 129 str. l d., t. y. kaip pasikėsinimas nužudyti. Nukentėjusysis skunde taip pat pažymi, kad po padarytos nusikalstamos veikos M. G., matydamas, kad jam yra lūžęs blauzdikaulis, jis stipriai kraujuoja ir yra grėsmė jo gyvybei, iš įvykio vietos pasišalino. Akivaizdu, kad tokiame M. G. neveikime yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 144 str., sudėtis. Nukentėjusiojo manymu, M. G. veikoje yra nusikalstamų veikų, aprašytų BK 22 str. 1 d., 129 str. l d. ir 144 str., idealioji sutaptis. Tačiau šio asmens veika papildomai pagal BK 144 str. kvalifikuota nebuvo (BPK 219 str.).
Skunde taip pat pažymima, kad nusikalstama veika, už kurios padarymą buvo nuteistas M. G. priskiriama prie sunkių nusikaltimų (BK 11 str. 5 d.), už ją įstatymas numato tik terminuoto laisvės atėmimo bausmę iki dešimties metų. Tačiau M. G. buvo nuteistas tik ”simboline” laisvės apribojimo bausme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2003-06-20 nutarime Nr. 20 ”Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą”, išaiškino teismams, kad taikyti BK 54 str. 3 d. galima tik tada, kai nėra BK 62 str. nurodytų pagrindų. Akivaizdu, kad M. G. veiksmuose nėra BK 62 str. aprašytų pagrindų. Pastarasis nei pats savo noru atvyko ar pranešė apie padarytą nusikalstamą veiką, nei prisipažino ją padaręs, nei nuoširdžiai gailisi ar padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, be to, jis net iš dalies iki šiol jam neatlygino nusikaltimu padarytos žalos. Taigi, pirmosios instancijos teismas M. G. paskyrė aiškiai per švelnią bausmę, kuri neatitinka BK 41 str. 2 d. aprašytos bausmės paskirties. Be to, nei ikiteisminio tyrimo įstaiga, nei prokuroras, nei pirmosios instancijos teismas nesiėmė jokių veiksmų, kad nuteistajam M. G. būtų taikoma administracinė atsakomybė už Kelių eismo taisyklių (toliau - KET) pažeidimus. Veiksmai, kuriuos atliko M. G., vairuodamas savo automobilį bei jų pasekmės, yra eismo įvykis (KET 3 p.), po kurio pastarasis pažeidė KET 231 p., t. y. kilus eismo įvykiui pasišalino iš šio įvykio vietos. Už tokius veiksmus yra numatyta griežta administracinė atsakomybė pagal ATPK 130 str. 1 d.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad jam buvo priteistas aiškiai per mažo dydžio neturtinės žalos civilinis ieškinys. Dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2008-07-03 “Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgoje”, kurioje konstatuojama, jog teismo sprendime nepakanka vien formalaus neturtinės žalos dydžio kriterijų nurodymo, jie turi būti išnagrinėti, įvertinant kiekvieno atskiro kriterijaus ir jų visumos reikšmę konkrečiam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas jam padarytos neturtinės žalos dydį, aprašytų nuostatų nepaisė. Apeliantas pažymi, kad yra bedarbis, mėnesinės pajamos yra tik 350 litų pašalpa, kuri jam paskirta pagal Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą. Be to, dėl jam padaryto kūno sužalojimo yra reikalingas papildomas gydymas, kuris kainuoja (su skundu pateikiama 2013-05-06 SMU Klinikų išrašas iš medicinos dokumentų).
Nuteistojo M. G. gynėjos advokatės Dianos Višinskienės atsikirtime į apeliacinį skundą prašoma nukentėjusiojo skundo netenkinti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. nuosprendį nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėja ir prokuroras prašė nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo apeliacinį skundą atmesti.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. I. apeliacinis skundas atmetamas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą pateikusiam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai sprendė dėl M. G. kaltės padarius nusikalstamą veiką, teisingai ją kvalifikavo pagal BK 135 str. 1 d. Nors nukentėjusysis skunde nurodo, kad M. G. veiksmai turėjo būti kvalifikuoti kaip pasikėsinimas nužudyti, o skundžiamas nuosprendis yra paremtas tik nuteistojo paaiškinimu, kad jis sužaloti nukentėjusiojo nenorėjęs ir tai padaręs dėl neatsargumo. Aukštesnysis teismas pažymi, kad pasikėsinimu padaryti nužudymą gali būti pripažįstamas tik tyčinis veikimas, kuriuo tiesiogiai pradedamas daryti šis nusikaltimas ir jis nebaigtas tik dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Veika kaip pasikėsinimas nužudyti gali būti kvalifikuojama tik esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti jam gyvybę, t. y. siekiant būtent tokių padarinių ir darant viską, kad pasiektų tokį rezultatą. Be to, net kai nustatoma, jog kaltininkas veikė netiesiogine arba tiesiogine neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama tik pagal atsiradusius padarinius - kaip nužudymas arba sveikatos sutrikdymas.
Iš bylos medžiagos ir teisme ištirtų įrodymų matyti, jog nuteistojo M. G. veiksmai negalėjo būti kvalifikuojami pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 1 d., nes nuteistasis tikslo atimti A. I. gyvybės neturėjo, jis nedarė jokių konkrečių veiksmų, kad pasiektų konkretų rezultatą, jis apskritai nesiekė jokių padarinių. Bylos duomenys patvirtina, jog M. G., automobiliu prispausdamas nukentėjusįjį prie garažo durų, veikė netiesiogine tyčia, t. y. pagal savo amžių ir gyvenimo patirtį jis suvokė, jog nuo šio veiksmo A. I. gali būti sužalotas, ir nors nenorėjo tokių pasekmių (sunkaus jo sveikatos sutrikdymo), tačiau sąmoningai leido joms kilti. M. G. abstrakčiai suvokė galinčius kilti padarinius, ir nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, teisingai nustatė tyčinę M. G. kaltę padarius sunkų nukentėjusiojo A. I. sveikatos sutrikdymą, pagrįstai nuteistojo veiksmus vertino kaip padarytus netiesiogine tyčia (BK 15 str. 3 d.) ir teisingai veiką kvalifikavo pagal BK 135 str. 1 d.
Taip pat atmestinas ir nukentėjusiojo skundo argumentas, kad po padarytos nusikalstamos veikos M. G., matydamas, kad jam yra lūžęs blauzdikaulis, jis stipriai kraujuoja ir yra grėsmė jo gyvybei, iš įvykio vietos pasišalino, todėl tokiame jo neveikime yra BK 144 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėtis. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 144 str. yra numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Ši veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Kaltės turinys apibrėžiamas tuo, jog kaltininkas supranta, kad kito asmens gyvybei gresia pavojus ir kad jam būtina pagalba, taip pat tai, kad gali pagelbėti, tačiau sąmoningai susilaiko nuo pagalbos suteikimo. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiajam buvo sužalota koja, prieš sužalojimą jis pats elgėsi agresyviai, keikėsi ir rėkė ant garažų kaimynų, kastuvu daužė nuteistojo automobilį, kuriame miegojo nuteistojo mažametis vaikas, kuris nuo triukšmo prabudo ir išsigandęs verkė, be to, buvo neblaivus, ką pripažino ir pats, laikytina, kad nuteistasis M. G. galėjo nesuprasti, kad nuo automobilio smūgio nukentėjusiojo patirti sužalojimai galėjo būti jam gyvybiškai pavojingi. Nei kaltinamasis, nei kiti teisme apklausti liudytojai nepatvirtino ir nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusysis nuteistojo prašė iškviesti greitąją pagalbą. Atsižvelgiant į visa tai, M. G. nusikalstama veika pagal BK 144 str. inkriminuota nebuvo pagrįstai.
Taip pat kaip visiškai nepagrįstas vertintinas ir nukentėjusiojo skundo argumentas, kad veiksmai, kuriuos atliko M. G., vairuodamas savo automobilį bei jų pasekmės, yra eismo įvykis, po kurio pastarasis pasišalino iš šio įvykio vietos, už ką yra numatyta griežta administracinė atsakomybė pagal ATPK 130 str. 1 d. Aukštesnysis teismas pažymi, kad ATPK 9 str. 2 d. numato, jog administracinė atsakomybė už ATPK numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Todėl esant situacijai, kai asmens atžvilgiu už tam tikrus neteisėtus veiksmus yra taikoma baudžiamoji atsakomybė, administracinė atsakomybė taikoma būti negali, nes tokiu atveju už tuos pačius veiksmus asmuo būtų baudžiamas du kartus.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visumą, teisingai taikė nuteistajam M. G. baudžiamąjį įstatymą pagal BK 135 str. 1 d. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir nuteistajam paskirtos bausmės teisingumu. Skirdamas nuteistajam M. G. bausmę pirmosios instancijos teismas BK 41 ir 54 str. reikalavimų nepažeidė, atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į nuteistojo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visumą ir visas bylos aplinkybes.
Nors skunde apeliantas nurodo, kad teismas neteisingai nuteistajam sušvelnino bausmę, nors byloje ir nėra BK 62 str. nurodytų pagrindų dėl kurių gali būti paskirta švelnesnė bausmė, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuteistajam bausmė buvo švelninama vadovaujantis ne BK 62 str., bet BK 54 str. 3 d. nuostata, kurioje numatyta, kad, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje pažymima, kad toks reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje išryškėjusių aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 str. 3 d. pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-152/2009, 2K-3/2010, 2K-476/2010, 2K-128/2011, 2K-528/2011 ir kt). Kartu akcentuojama ir tai, kad taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas galima, kai nėra BK 62 str. nurodytų pagrindų (kasacinė nutartis 2K-77/2007).
Aukštesnysis teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodoma nukentėjusiojo apeliaciniame skunde, šių nuostatų laikėsi tinkamai. M. G. nuteistas pirmą kartą, padarė vieną sunkų tyčinį nusikaltimą, savo kaltę pripažino iš dalies, pripažino faktą, kad sužalojo nukentėjusįjį, pastarojo atsiprašė, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat teismas atsižvelgė ir į tai, kad M. G. dirba, yra teigiamai charakterizuojamas darbdavio, mokosi Kauno suaugusiųjų mokymo centre pagal suaugusiųjų vidurinio ugdymo programą, yra jauno amžiaus, sukūręs šeimą, augina mažametį vaiką, gimusį 2011-05-18. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir tą aplinkybę, kad pripažinęs nukentėjusiojo sužalojimo faktą, kaltinamasis pasirašė žalos atlyginimo sutartį su Valstybine ligonių kasa, pagal kurią įsipareigojo atlyginti žalą lygiomis dalimis per 12 mėnesių. BK 135 str. 1 d. sankcijoje numatyta tik terminuoto laisvės atėmimo bausmė, tačiau esant nustatytoms aplinkybėms, kurias privaloma vertinti skiriant bausmę, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog laisvės atėmimo bausmės paskyrimas M. G. aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl esant nurodytoms išimtinėms aplinkybėms, buvo pagrįstai taikyta BK 54 str. 3 d. ir jam skirta švelnesnė negu BK 135 str. 1 d. sankcijoje numatyta bausmė – maksimalaus termino laisvės apribojimas su įpareigojimu.
Teisėjų kolegijos nuomone, paskirtoji bausmė nelaikytina tik „simboline“, kaip skunde nurodo nukentėjusysis, ji nėra per švelni ir neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 str. ir 54 str.). Nors aukščiau nurodytos aplinkybės nepašalina M. G. padarytos veikos pavojingumo, nesumažina jo kaltės, tačiau jos sudaro pagrindą švelninti jo atsakomybę ir kartu apsaugoti nuteistojo ir jo šeimos prigimtinius ir svarbiausius socialinius interesus.
Apeliantas skunde nurodo, kad iš nuteistojo jam buvo priteistas aiškiai per mažo dydžio neturtinės žalos civilinis ieškinys, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų. Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). CK 6.250 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo gyvybei ar asmens sveikatai. CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, nėra visiškai laisvas, jis atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 str. 2 d.).
Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis kentė fizinį skausmą ne tik įvykio metu, bet ir po jo, jis patyrė žalą sveikatai, dvasinius išgyvenimus. Dėl patirto sužalojimo jam atsirado nepatogumai kasdieniniame gyvenime, buvo apribotas jo judėjimas, bendravimas su aplinkiniais. Pirmosios instancijos teismas tinkamai į tai atsižvelgė. Taip pat nustatė, kad dėl M. G. neteisėtų veiksmų nukentėjusysis jautė ir pažeminimą, nes buvo sužalotas žymiai jaunesnio už save asmens. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nustatydamas žalos dydį apylinkės teismas pagrįstai įvertino ir provokuojantį nukentėjusiojo elgesį daužant kastuvu per nuteistojo automobilį, taip pat į kaltininko turtinę padėtį, jo kaltę, jauną amžių, žalos padarymo aplinkybes, jos pasekmes, padaryto sveikatos sužalojimo mastą ir teismų praktiką tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo pagrįstai tenkintas tik iš dalies. Nukentėjusiojo skunde nurodytos aplinkybės, kad jis yra bedarbis ir gauna nedidelę pašalpą, nesuteikia pagrindo keisti jam priteistos neturtinės žalos dydžio, be to, šios aplinkybės jau buvo nurodytos ir tinkamai įvertintos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apylinkės teismas tinkamai motyvavo, kodėl nenustato didesnio žalos dydžio. Pažymėtina ir tai, kad įstatyme numatyta pinigine kompensacija siekiama kuo teisingiau kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes, tačiau tai negali tapti nukentėjusiojo bandymu pasipelnyti iš nusikaltimo padarymu sukeltos situacijos. Todėl keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir daryti kitokias išvadas nustatant neturtinės žalos dydį teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir jos teisminio nagrinėjimo metu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl nuteistojo kaltės, bausmės rūšies ir dydžio bei civilinių ieškinių priteisimo pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai jas motyvavo, todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja pateikė pinigų priėmimo kvitą, kuriame nurodyta nuteistojo už advokato paslaugas sumokėta pinigų suma. Tačiau BPK 106 str. numato, kad advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka tik kai nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, kitais atvejais advokatui moka pats nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Atsižvelgiant į tai, advokatės prašymas priteisti proceso išlaidas už jos darbą tenkinamas būti negali.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. I. apeliacinį skundą atmesti.