Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI-1398-596/2018

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2018-03-09
Bylos Nr.: eI-1398-596/2018
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00058-2018-7
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Jolita Rasiukevičienė
Pareiškėjas: V. G.
Atsakovas: Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI-1398-596/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00058-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.1; 12.9; 12.15.7; (S) 12.13.3.2; 55.1.3

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė,dalyvaujant pareiškėjos V. G. atstovei advokatei S. B.,

atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui L. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. G. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja V. G. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2017 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), priimant sprendimą netvirtinti Kauno AVMI 2017 m. gegužės 31 d. patikrinimo akto Nr. (duomenys neskelbtini).

Nesutiko su skundžiamuose sprendimuose padaryta išvada, jog pareiškėjos nekilnojamojo turto, t. y. žemės sklypo adresu: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pardavimas laikytinas ekonomine veikla. Teigė, jog tai atsitiktinis sandoris, dėl ko pareiškėjai nepagrįstai apskaičiuotas PVM, PVM delspinigiai ir skirta PVM bauda. Nurodė, jog MGK skundžiamame sprendime rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. liepos 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-602-200/2012, kurioje teismas asmens, vykdančio žemės statyboms pardavimo sandorius, veiklą laikė to asmens ekonomine veikla, todėl konstatavo, kad pareiškėjui buvo pagrįstai apskaičiuotas V. M., kad minėtos LVAT nagrinėtos bylos ir šios bylos faktinės aplinkybės nėra identiškos, priešingai, jos iš esmės skiriasi. Pabrėžė, jog tiek minėtoje LVAT nutartyje, tiek ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje yra nurodyta, kad asmuo, parduodantis žemės sklypus statyboms, laikomas apmokestinamu asmeniu tik tada, jeigu atlieka aktyvius veiksmus, siekdamas gauti naudos iš parduodamų sklypų, t. y. jeigu, vykdydamas šiuos pardavimo sandorius, šis asmuo imasi aktyvių prekybos žeme veiksmų, naudodamas priemones, panašias į gamintojo, prekybininko ar paslaugas teikiančio asmens, kaip jie suprantami pagal 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva) 9 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, šis asmuo turi būti laikomas vykdančiu „ekonominę veiklą“, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, ir todėl – PVM apmokestinamuoju asmeniu. Nurodė, jog pareiškėja neatliko jokių aktyvių veiksmų, siekiant gauti nuolatinių pajamų iš sklypų pardavimo. Pareiškėja tiesiog įsigijo žemės sklypą, skirtą statybai, laikė jį 12 m. ir supratusi, kad neturės galimybių pasistatyti sklype namų, jį pardavė. Šis žemės sklypas buvo įgytas 2004 m., parduotas tik 2012 m. Atkreipė dėmesį į tai, kad 2014 m. gegužės 14 d. pareiškėjos parduotas žemės sklypas adresu: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (įgytas 2013 m. birželio 26 d.) buvo parduotas dėl to, kad sklype buvo aukštos įtampos laidai. Manė, kad dviejų žemės sklypų pardavimo sandoriai per kelerius metus negali būti laikomi kaip turintys versliškumo, veiklos tęstinumo požymių. Pareiškėja su ginčo žemės sklypu neatliko jokių veiksmų (jo nedalijo į mažesnius, nekeitė sklypo paskirties, neįrenginėjo sklype jokių komunikacijų ir pan.). Vien ta aplinkybė, kad pareiškėja sudarė 14 sandorių, susijusių su nekilnojamojo turto pirkimu ir pardavimu, kurių didžioji dalis yra turto įsigijimas, jokiais būdais neleidžia teigti, kad pareiškėja vykdė ekonominę veiklą – siekė gauti pajamų. Pareiškėja per daugiau nei 10 m. pardavė vos kelis nekilnojamojo turto objektus, kurių dalis buvo gyvenamasis būstas.

Taip pat nesutiko su MGK sprendimo dalimi, kuria MGK nepanaikino VMI sprendimo dalies, kuria pareiškėjai buvo apskaičiuotas GPM nuo UAB „Kaduva“ deklaruotų ir pareiškėjai sumokėtų palūkanų. Pareiškėjos įsitikinimu, nors ji palūkanų ir nedeklaravo, tačiau jas kaip grąžintas deklaravo UAB „Kaduva“ ir nuo deklaruotų palūkanų sumokėjo pajamų mokestį. Dėl šių priežasčių manė, kad pareiškėjai nepagrįstai apskaičiuotas GPM, GPM delspinigiai bei skirta GPM bauda.

Pareiškėjos įsitikinimu, kadangi 2017 m. gegužės 31 d. patikrinimo aktu jai nepagrįstai apskaičiuotas GPM ir PVM, todėl delspinigiai ir baudos nuo šių mokesčių skirtos taip pat nepagrįstai. Nurodė, jog pareiškėjai minėtu patikrinimo aktu nebuvo apskaičiuoti delspinigiai nuo PVM ir GPM, todėl mokesčių administratorius neturėjo teisės jų patvirtinti, o MGK privalėjo tokį mokesčių administratoriaus sprendimą panaikinti.

Manė , kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja nuo 2004 m. spalio 13 d. yra neįgali, jai nustatytas 50 proc. darbingumo lygis, pareiškėja turėtų būti atleista nuo baudų ir delspinigių dėl ekonominės ir socialinės padėties.

Nurodė, kad, teismui manant, jog PVM ir GPM pareiškėjai apskaičiuoti pagrįstai, pareiškėjos nuomone, jos sudaryti sandoriai jai neturėjo sukurti mokestinių prievolių, nes sudaryti sandoriai yra atsitiktiniai, t. y. pareiškėja sąžiningai klydo nedeklaruodama ir nesumokėdama mokesčių. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai delspinigiai apskaičiuoti pažeidžiant maksimalų 180 dienų delspinigių skaičiavimo laikotarpį. Be to, PVM delspinigiai sudaro net 5 674,97 Eur, t. y. beveik 60 proc. nuo patikrinimo aktu apskaičiuoto V. T. patvirtina, kad pareiškėjai apskaičiuoti delspinigiai yra nepagrįstai dideli, įpareigojimas sumokėti tokio dydžio delspinigius prieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams. Manė, kad pareiškėja turėtų būti atleista nuo apskaičiuotų delspinigių (b. l. 1–5).

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti, remdamasi jame išdėstytais argumentais. Akcentavo tai, jog ginčo sklypas, kurio pardavimas apmokestintas PVM, buvo įsigytas 2004 m., jame pareiškėja kartu su sugyventiniu planavo statytis gyvenamąjį namą, tačiau vis trūkdavo lėšų, kildavo kitų planų dėl gyvenamojo namo statybos kitoje vietoje, galiausiai pareiškėja išsiskyrė su sugyventiniu, todėl gyvenamasis namas jai nebebuvo reikalingas. Šiuo metu pareiškėja gyvena kartu su sūnumi. Minėtą žemės sklypą pareiškėja pardavė tik 2012 m. Manė, jog pareiškėja nevykdė ekonominės veiklos, nes ji pardavė tik 2 žemės sklypus, vienas kurių buvo išlaikytas apie 8 m., kitas – apie 1 m., pabrėždama, jog pastarajame žemės sklype buvo aukštos įtampos laidai, todėl jis buvo nevertingas ir nereikalingas pareiškėjai. Nurodė, jog mokesčių administratorius, pripažindamas, kad pareiškėja vykdė ekonominę veiklą, šią išvadą, be kita ko, grindė tuo, kad pareiškėja nuosavybės teise yra įgijusi nemažai nekilnojamojo turto objektų. Pažymėjo, jog pareiškėja visą nekilnojamąjį turtą įsigijo, siekdama investuoti turėtas pinigines lėšas, kad šį turtą galėtų palikti vaikams ir vaikaičiams. Tik nereikalingą turtą pareiškėja pardavė. Šiuo metu pareiškėja neplanuoja parduoti jokių turimų nekilnojamojo turto objektų. Pabrėžė, jog ginčo sklypą pareiškėja perleido tokį patį, kokį įsigijo, jame ji neatliko jokių veiksmų, neinvestavo jokių lėšų. Taip pat atstovė nurodė, jog ginčo sklypą pareiškėja pardavė už 200 000 Lt, riba, nuo kurios skaičiuojamas PVM, yra 155 000 Lt, todėl turėtų būti apmokestintas PVM tik skirtumas. Atkreipė dėmesį į tai, jog PVM delspinigiai sudaro 60 proc. apskaičiuoto V. P., jog pareiškėja neslėpė sandorių, manė, jog atliko visus veiksmus, kuriuos privalėjo atlikti pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, elgėsi sąžiningai. Nurodė, jog nors pareiškėja dirba, tačiau jos darbo užmokestis yra nedidelis, ji yra tik iš dalies darbinga, tai sudaro pagrindą atleisti nuo PVM delspinigių. Dėl papildomai apskaičiuoto GPM nurodė, jog GPM nuo išmokėtų palūkanų už suteiktą paskolą turėjo apskaičiuoti ir sumokėti UAB „Kaduva“.

Atsiliepimas

Atsakovė VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl pareiškėjai apskaičiuoto PVM nurodė, jog pareiškėja savarankiškai, siekdama gauti nuolatinių pajamų, nuo 2004 m. vykdė ekonominę (individualią) veiklą, t. y. sudarinėjo nekilnojamojo turto įsigijimo ir perleidimo sandorius, kurie nebuvo atsitiktiniai. 2012 m. vasario 9 d. ir 2014 m. gegužės 14 d. pareiškėja pardavė du žemės sklypus, kurie pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 32 straipsnio 2 dalį laikytini žeme statyboms. Pareiškėja, pažeisdama PVMĮ 2 straipsnio 8 dalies, 3 straipsnio 1 dalies, 32 straipsnio 2 dalies, 71 ir 92 straipsnių nuostatas, vykdydama ekonominę veiklą, 2012 m. vasario 9 d. už 200 000 Lt pardavusi statybai skirtą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bendrai atlygio už vykdant ekonominę veiklą šalies teritorijoje patiektas prekes (minėtą žemės sklypą) sumai per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijus 155 000 Lt, nepateikė PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaitos (forma FR0608), neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą 34 711 Lt (10 052,93 Eur) pardavimo PVM.

Iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (su istorija) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) nustačiusi, kad žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos, taip pat iš Lietuvos erdvinės informacijos portale (https://www.geoportal.lt/map/) viešai prieinamų ortofotografinių žemėlapių bei minėto VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (su istorija) nustačiusi, kad žemės sklypas jo pardavimo metu buvo neužstatytas, t. y. jo teritorijoje statinių nebuvo, o 2013 m. jame pradėta 3 gyvenamųjų namų statyba, darė išvadą, jog pareiškėjos 2012 m. vasario 9 d. parduotas žemės sklypas yra skirtas statybai.

Vadovaudamasi PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalimi, PVMĮ 2 straipsnio 8 dalimi, remdamasi ESTT praktika, teigė, jog siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju atliktas žemės sklypo pardavimas turėjo būti apmokestintas PVM, turi būti nustatyta, ar „žemės statyboms“ tiekimą atliko apmokestinamasis asmuo, vykdantis ekonominę veiklą. Ekonomine veikla PVM direktyvos prasme laikoma savarankiška asmens veikla, kuria siekiama gauti nuolatinių pajamų. Nurodė, jog pareiškėja neginčijo aplinkybės, kad nekilnojamojo turto įsigijimo ir perleidimo sandorius sudarinėjo savarankiškai ir nepateikė jokių argumentų ir (ar) įrodymų, paneigiančių jos vykdytos veiklos savarankiškumą. Pažymėjo, kad nustatant, ar atitinkama veikla vykdoma siekiant nuolatinių pajamų, nėra svarbu, ar šia veikla siekiama gauti pelno, t. y. nuolatinių pajamų siekimas, kaip jis suprantamas pagal PVM direktyvą, nėra tapatinamas su pelno siekimu. Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal nusistovėjusią ESTT praktiką, PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje numatyta sąvoka „ekonominė veikla“ gali apimti kelis iš eilės atliekamus veiksmus, įskaitant parengiamuosius veiksmus, kaip antai veiklos priemonių įsigijimą, nekilnojamojo turto pirkimą, todėl jie turi būti laikomi ekonomine veikla. Nustatė, kad pareiškėja nuo 2004 m. iki tikrinamo laikotarpio pabaigos, t. y. iki 2014 m. gruodžio 31 d., iš viso sudarė 16 sandorių, susijusių su nekilnojamuoju turtu: 11 įsigijimo ir 5 perleidimo sandorius. VMI teigimu, pareiškėja nuo 2004 m. įsigydama nekilnojamąjį turtą, investavo į savo vykdomą ekonominę veiklą, iš šio turto pardavimo siekdama gauti nuolatinių pajamų ateityje. Pažymėjo, kad asmuo, investuojantis į ekonominę veiklą, kai tai patvirtina objektyvūs įrodymai, pagal PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalį turi būti laikomas apmokestinamuoju asmeniu. Pagal ESTT praktiką, asmuo, kuris įsigyja prekes turėdamas tikslą vykdyti ekonominę veiklą, laikytinas apmokestinamuoju asmeniu, net jeigu šios prekės ekonominei veiklai yra panaudojamos ir pajamos iš tokios veiklos gaunamos vėliau. Darė išvadą, jog pareiškėjos veiklą kvalifikavus kaip „ekonominę veiklą“, yra teisiškai nereikšminga, kad ginčo žemės sklypas buvo parduotas praėjus beveik 8 m. nuo jo įsigijimo. Pažymėjo, jog pareiškėjos gautas nekilnojamojo turto pardavimo pajamas palyginus su kitomis jos tikrintu 2012–2014 m. laikotarpiu gautomis pajamomis (darbo užmokestis iš UAB „Kautra“, socialinio draudimo išmokos ir kt.), matyti, kad minėto turto pardavimo pajamos viršijo kitas pareiškėjos pajamas, kurios sudarė tik nedidelę dalį visų jos pajamų, kas taip pat patvirtina, jog pareiškėja tiek tikrintu laikotarpiu, tiek iki jo vykdė ekonominę veiklą, siekdama gauti nuolatinių pajamų.

Apibendrindama konstatavo, jog pareiškėja, nuo 2004 m. (tęstinį laikotarpį) įsigydama ir perleisdama nekilnojamojo turto objektus, vykdė ekonominę veiklą, todėl 2012 m. vasario 9 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią parduotas statybai skirtas ginčo žemės sklypas, negali būti laikoma atsitiktiniu sandoriu.

Dėl pareiškėjai apskaičiuoto GPM nurodė, jog pagal 2012 m. rugpjūčio 29 d. paskolos sutartį pareiškėja iš UAB „Kaduva“ 2014 metais, be kita ko, gavo palūkanas, kurios, vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 5 straipsnio nuostatomis, apmokestintinos taikant GPMĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatytą 15 proc. pajamų mokesčio tarifą. Mokesčių administratorius, atsižvelgęs į mokestinio patikrinimo metu nustatytas nedeklaruotas palūkanų pajamas, 2014 m. gautas su darbo santykiais susijusias pajamas ir išskaičiuotą GPM, gautas išmokas ligos atveju, neapmokestinamąsias pajamas bei turto pardavimo pajamas ir joms tenkančias išlaidas, įvertinęs taikytiną 2014 m. neapmokestinamųjų pajamų dydį bei taikytiną lengvatą dėl sumokėto gyvybės draudimo, apskaičiavo 3 727 Lt GPM. Įvertinęs tai, kad pagal pareiškėjos pateiktą metinę pajamų mokesčio deklaraciją už 2014 m. buvo apskaičiuotas mokėtinas 1 227 Lt GPM, pareiškėjai patikrinimo metu papildomai apskaičiavo 2 500 Lt (724,05 Eur) GPM. VMI pažymėjo, jog pareiškėja neginčijo, kad pagal 2012 m. rugpjūčio 29 d. paskolos sutartį 2014 metais iš UAB „Kaduva“ gavo 6 666 Lt palūkanų, kurių nedeklaravo, už jas neapskaičiavo ir nesumokėjo mokėtino į biudžetą GPM. Nurodė, jog UAB „Kaduva“ 2015 m. sausio 22 d. užpildė ir pateikė mokesčių administratoriui juridinių asmenų duomenų apie fiziniams asmenims suteiktas, jų grąžintas, iš fizinių asmenų gautas ir jiems grąžintas paskolas FR0711 formą (toliau – ir FR0711 forma) su jos priedu FR0711D „Duomenys apie fiziniams asmenims sugrąžintas paskolas“, kuriame, be kita ko, nurodyta kartu su grąžinama paskolos dalimi pareiškėjai 2014 m. balandžio 7 d. sumokėtų palūkanų suma – 6 666 Lt. Teigė, kad pateikta FR0711 forma nėra laikytina mokesčio deklaracija, kaip ji suprantama pagal MAĮ 2 straipsnio 7 dalį, todėl pareiškėjos teiginius, jog UAB „Kaduva“ deklaravo ir turėjo sumokėti (ar sumokėjo) į biudžetą GPM (už pareiškėjai sumokėtas palūkanas), laikė nepagrįstais. Vadovaudamasi MAĮ 66 straipsnio 1 dalimi, 73 straipsnio 1 dalimi, GPMĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 25 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 27 straipsnio 1 ir 5 dalimis, darė išvadą, jog pareiškėja iš UAB „Kaduva“ 2014 m. balandžio 7 d. gavusi 6 666 Lt palūkanų, kurios priskiriamos B klasės pajamoms, iki 2015 m. gegužės 1 d. privalėjo mokesčių administratoriui pateiktos metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos priede GPM308P „Apmokestinamosios pajamos“ deklaruoti minėtas palūkanas, už jas apskaičiuoti mokėtiną GPM ir jį sumokėti į biudžetą, tačiau to nepadarė.

Dėl pareiškėjai paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių nurodė, jog, vadovaujantis PVMĮ 123 straipsnio 1 ir 3 dalimis, GPMĮ 36 straipsnio 2 dalimi, MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 139 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgus į pažeidimų pobūdį, taip pat į tai, jog pareiškėja mokestinio patikrinimo metu netinkamai vykdė savo pareigas bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi ir pateikti mokesčių administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus bei kitą informaciją, mokesčių administratorius nuo papildomai apskaičiuotų PVM ir GPM sumų pareiškėjai skyrė 30 proc. dydžio PVM ir GPM baudas, kurias MGK sumažino iki 10 proc. Už nesumokėtus patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytus mokesčius pareiškėjai apskaičiuoti ir delspinigiai. Pažymėjo, jog vadovaujantis aktualiomis teisės normomis, reglamentuojančiomis mokestinių patikrinimų rezultatų įforminimą ir patvirtinimą, Kauno AVMI 2017 m. gegužės 31 d. patikrinimo akte Nr. (duomenys neskelbtini)239 delspinigių pareiškėjai neapskaičiavo, tačiau nurodė, kad jie gali būti apskaičiuoti, o 2017 m. liepos 27 d. sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo iš dalies buvo patvirtintas minėtas patikrinimo aktas, nurodė pareiškėjai apskaičiuotas PVM ir GPM delspinigių sumas.

Atsiliepimas

Atsakovė nesutiko su pareiškėjos skundo teismui teiginiu, jog delspinigiai apskaičiuoti, pažeidžiant 180 dienų delspinigių skaičiavimo laikotarpį, nurodydama LVAT praktiką, kurioje pažymėta, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs du skirtingus ir savarankiškai taikomus delspinigių skaičiavimo už netinkamą mokestinės prievolės vykdymą pagrindus tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokesčių sumą, nurodytą mokesčių administratoriaus sprendime dėl mokestinio patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento patvirtinimo.

Dėl pareiškėjos prašymo atleisti nuo baudų ir delspinigių nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad nėra sąlygos, nustatytos MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje, pareiškėja negali būti atleista nuo paskirtų PVM ir GPM baudų mokėjimo.

Taip pat nurodė, jog neturi duomenų ir įrodymų, kurie patvirtintų tai, kad egzistuoja MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 141 straipsnio 1 dalyje nustatyti atleidimo nuo delspinigių pagrindai, todėl pareiškėja negali būti atleista nuo PVM ir GPM delspinigių. Spręsdama klausimą dėl pareiškėjos atleidimo nuo PVM ir GPM delspinigių mokėjimo MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu dėl sunkios pareiškėjos ekonominės (socialinės) padėties, darė išvadą, jog, įvertinus VMI turimus duomenis apie pareiškėjos pajamas (su darbo santykiais susijusios išmokos (darbo užmokestis) iš UAB „Kautra“, nekilnojamojo turto nuomos pajamos iš UAB „Ankiras“) bei jos nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto bendrą vidutinę rinkos vertę, pareiškėja, kuriai nuo 2004 m. spalio 13 d. yra nustatytas 50 proc. darbingumo lygis, negali būti atleista nuo PVM ir GPM delspinigių minėtu pagrindu.

Pasisakydama dėl pareiškėjos teiginio, jog ji sąžiningai klydo nedeklaruodama ir nesumokėdama mokesčių, nes manė, kad jos sudaryti sandoriai jai neturėjo sukurti mokestinių prievolių, pažymėjo, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Už tinkamą mokesčių sumokėjimą pirmiausia yra atsakingas pats mokesčių mokėtojas, kuris privalo žinoti (išsiaiškinti) savo su mokesčių mokėjimu susijusias pareigas, jas tinkamai vykdyti.

Dėl apskaičiuotų delspinigių dydžio nurodė, kad vien santykinai didelės apskaičiuotų delspinigių sumos savaime nesudaro pagrindo sumažinti delspinigius ar atleisti nuo jų mokėjimo. Pareiškėja nevykdė savo mokesčių teisės aktais įtvirtintų pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje, mokėtinos į biudžetą mokesčių sumos apskaičiuotos mokesčių administratoriaus iniciatyva kontrolės procedūrų metu, o apskaičiuoti delspinigiai vertintini kaip pačios pareiškėjos pasirinkto elgesio modelio pasekmė. Todėl manė, kad nagrinėjamu atveju nėra aplinkybių, kurios lemtų teisingumo bei protingumo kriterijų taikymą, kartu delspinigių mažinimą ar atleidimą nuo jų būtent šiais pagrindais (b. l. 80–92).

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas teismo posėdyje su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, remdamasis atsiliepime išdėstytais argumentais. Nurodė, jog pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo žemės sklype planavo statytis gyvenamąjį namą. Pažymėjo, jog pareiškėjos sudaryti nekilnojamojo turto įsigijimo ir perleidimo sandoriai implikuoja ekonominės veiklos požymius, kurie išsamiai išanalizuoti skundžiamuose sprendimuose. Tai, kad su ginčo žemės sklypu pareiškėja neatliko jokių veiksmų, remiantis PVMĮ ir PVM direktyvos nuostatomis, neturi įtakos apmokestinimui V. P., jog PVM apskaičiuojamas pagal PVMĮ įtvirtintą formulę, todėl pareiškėjos atstovės argumentas, kad PVM turėtų būti skaičiuojamas nuo skirtumo tarp PVMĮ nustatytos ribos ir pardavimo pajamų, yra nepagrįstas. Nurodė, jog delspinigiai apskaičiuoti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, mokesčių administratorius negali daryti įtakos jų dydžiui. Pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kad delspinigių dydis yra nustatytas netinkamai. Taip pat nurodė, jog vien tai, kad pareiškėja yra 50 proc. darbinga, nesudaro pagrindo atleisti nuo delspinigių mokėjimo. Pareiškėjas gauna darbo užmokestį, nekilnojamojo turto nuomos pajamas, be to, turi daug nekilnojamojo turto objektų, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjos ekonominė (socialinė) padėtis yra sunki. Nurodė, jog GPM nuo UAB „Kaduva“ išmokėtų pareiškėjai palūkanų – B klasės pajamų, turėjo apskaičiuoti ir į biudžetą sumokėti pati pareiškėja.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo į skundą nepateikė, į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl mokesčių administratoriaus ir MGK sprendimų, kuriais pareiškėjai papildomai apskaičiuota ir nurodyta sumokėti į valstybės biudžetą 10 053 Eur PVM, 5 674,97 Eur PVM delspinigiai, 1 005 Eur PVM bauda, 289,62 Eur GPM, 68,22 Eur GPM delspinigiai ir 29 Eur GPM bauda bei pareiškėja neatleista nuo apskaičiuotų delspinigių ir skirtų baudų mokėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Administracinėje ir MGK byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir MGK byla) surinktais rašytiniais įrodymais, taip pat pareiškėjos bei atsakovės atstovų paaiškinimais nustatyta, kad Kauno AVMI, atlikusi pareiškėjos mokestinį patikrinimą, tikrinant GPM už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir PVM už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m gruodžio 31 d., surašė 2017 m. gegužės 31 d. patikrinimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame papildomai apskaičiavo 10 052,93 Eur PVM ir 724,05 Eur GPM. Vietos mokesčių administratorius, nustatęs, kad pareiškėja tęstinį laikotarpį, t. y. nuo 2004 m., vykdė aktyvius veiksmus su nekilnojamuoju turtu, t. y. įsigijo 14 nekilnojamojo turto objektų, iš jų 6 – tikrintu laikotarpiu, pardavė 5 nekilnojamojo turto objektus, iš jų 3 – tikrintu laikotarpiu, taip pat nustatęs pareiškėjos savarankiškumą bei veiklos atlygintinumą, konstatavo, jog nekilnojamojo turto pardavimas atitinka PVMĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą ekonominę veiklą. Darė išvadą, jog tokia asmens veikla nelaikoma atsitiktiniu sandoriu, o laikoma ekonomine veikla ir, vadovaujantis PVMĮ 32 straipsnio 2 punktu, žemė, skirta statyboms, yra PVM objektas. Pareiškėja, 2012 m. vasario 9 d. pardavusi žemės sklypą, skirtą gyvenamųjų namų statybai už 200 000 Lt, tapo PVM mokėtoja. Kadangi sandorio suma už vykdant ekonominę veiklą šalies teritorijoje patiektas prekes per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijo PVMĮ 71 straipsnio 2 dalyje nustatytą 155 000 Lt ribą, pareiškėja turėjo apskaičiuoti 34 711 Lt (10 052,93 Eur) PVM, jį deklaruoti ir iki 2012 m. kovo 25 d. sumokėti į valstybės biudžetą. Nurodė, jog 2014 m. gegužės 14 d. už 30 000 Lt parduotas statybai skirtas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), taip pat yra PVM objektas pagal PVMĮ 32 straipsnio 2 punktą, tačiau už jį gauta pajamų suma per paskutinius 12 mėnesių neviršijo 155 000 Lt ribos, todėl PVM neapskaičiuotas. Be to, vietos mokesčių administratorius, nustatęs, kad pareiškėja iš UAB „Kaduva“ 2014 metais gavo 16 665,96 Lt palūkanas pagal 2012 m. rugpjūčio 29 d. paskolos sutartį, kurių pajamų deklaracijoje už 2014 m. nedeklaravo ir GPM nesumokėjo, įvertinęs GPM apskaičiavimui reikšmingus duomenis, apskaičiavo pareiškėjai 2 500 Lt (724,05 Eur) mokėtiną GPM (MGK byla, 1 t., b. l. 54–62).

Kauno AVMI, išnagrinėjusi pareiškėjos pastabas dėl 2017 m. gegužės 31 d. patikrinimo akto Nr. (duomenys neskelbtini), 2017 m. liepos 27 d. sprendime Nr. (duomenys neskelbtini) konstatavo, jog pareiškėja tikrinamuoju laikotarpiu vykdė nekilnojamojo turto prekybos ekonominę veiklą ir iš vykdytos ekonominės veiklos – nekilnojamojo turto prekybos, t. y. 2012 m. vasario 9 d. už 200 000 Lt pardavusi žemės sklypą adresu: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), gavo PVM apmokestinamąjį atlygį. Pareiškėjos savarankiškai sudaryti nekilnojamojo turto įsigijimo ir perleidimo sandoriai yra nevienkartiniai, tokia veikla vykdyta tęstinį laikotarpį (nuo 2004 m.), ja pareiškėja siekė uždirbti pajamas. Atsižvelgdama į tai, Kauno AVMI patvirtino 2017 m. gegužės 31 d. patikrinimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini) apskaičiuotą 10 053 Eur PVM, apskaičiavo 5 674,97 Eur PVM delspinigius ir skyrė 30 proc. dydžio 3 016 Eur PVM baudą. Dėl minėtu patikrinimo aktu papildomai apskaičiuoto 724,05 Eur (2 500 Lt) GPM nurodė, kad byloje esantys ir pareiškėjos su pastabomis pateikti dokumentai patvirtina, jog pareiškėjos nedeklaruotos palūkanų pajamos sudarė 6 666 Lt, todėl perskaičiavo patikrinimo aktu apskaičiuotą GPM, nurodydama sumokėti 289,62 Eur GPM. Taip pat apskaičiavo 68,22 Eur GPM delspinigius ir skyrė 30 proc. dydžio 87 Eur GPM baudą (MGK byla, 1 t., b. l. 17–31).

Pareiškėjai inicijavus mokestinį ginčą dėl Kauno AVMI 2017 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl patikrinimo akto tvirtinimo, centrinis mokesčių administratorius 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendime Nr. (duomenys neskelbtini) palaikė vietos mokesčių administratoriaus poziciją dėl žemės sklypo, skirto statyboms, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pardavimo apmokestinimo PVM ir pareiškėjos 2014 m. gautų 6 666 Lt palūkanų už paskolą apmokestinimo GPM, patvirtino Kauno AVMI 2017 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir, nenustatęs atleidimo nuo baudų ir delspinigių pagrindų, neatleido pareiškėjos nuo 3 016 Eur PVM baudos, 87 Eur GPM baudos, 5 674,97 Eur PVM delspinigių ir 68,22 Eur GPM delspinigių (MGK byla, 1 t., b. l. 5–11).

MGK, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl VMI 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), 2017 m. gruodžio 14 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pirma dalimi patvirtino VMI 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, kuria nurodyta pareiškėjai sumokėti į biudžetą 10 053 Eur PVM, 289,62 Eur GPM, 5 674,97 Eur PVM delspinigius ir 68,22 Eur GPM delspinigius, antra dalimi pakeitė VMI 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, kuria nurodyta pareiškėjai sumokėti į biudžetą 3 016 Eur PVM baudą bei 87 Eur GPM baudą ir nurodė pareiškėjai sumokėti į biudžetą 1 005 Eur PVM baudą bei 29 GPM baudą. MGK sprendė, jog mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai apskaičiavo ir nurodė pareiškėjai sumokėti 289,62 Eur GPM, nes pareiškėja iš UAB „Kaduva“ 2014 m. balandžio 7 d. gavo 6 666 Lt palūkanų pajamas, kurios priskiriamos B klasės pajamoms, ir kurias deklaruoti, už jas apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą mokėtiną GPM privalėjo pareiškėja. MGK taip pat konstatavo, jog mokesčių administratoriaus išvada, kad pareiškėja tikrinamuoju laikotarpiu vykdė nekilnojamojo turto prekybos ekonominę veiklą ir iš vykdytos ekonominės veiklos ? nekilnojamojo turto prekybos, gavo pajamas, įskaitant PVM apmokestinamas pajamas, yra pagrįsta byloje nustatytų faktinių aplinkybių, jas pagrindžiančių įrodymų tyrimo ir vertinimo analize, norminių aktų nuostatomis. MGK vertinimu, aplinkybės, susijusios su nekilnojamojo turto įsigijimu ir pardavimu per tęstinį laikotarpį, patvirtina, jog pareiškėja vykdė ekonominę veiklą, jos vykdyti ginčo sandoriai nėra atsitiktiniai, buvo vykdomi sistemingai ir už atlygį, siekiant gauti pajamas. Kadangi pareiškėja vykdė ekonominę veiklą, todėl yra laikoma apmokestinamuoju asmeniu. Pareiškėjai 2012 m. vasario 9 d. už 200 000 Lt pardavus 0,0901 ha ploto kitos paskirties žemės sklypą adresu: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esantį PVM objektu, buvo viršyta PVMĮ 71 straipsnio 2 dalyje nustatyta atlygio suma, todėl MGK darė išvadą, jog pareiškėjai pagrįstai apskaičiuota papildoma 10 053 Eur PVM prievolė.

MGK skundžiamame sprendime eliminavusi mokesčių administratoriaus nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę (pareiškėja teikė ne visus dokumentus, reikalingus jos pajamoms pagrįsti, tačiau tai, MGK teigimu, nėra susiję su patikrinimo metu papildomai apskaičiuotomis PVM ir GPM sumomis), nustačiusi atsakomybę mažinančią aplinkybę (pareiškėja geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi ir teikė dokumentus, susijusius su papildomai apskaičiuotomis mokesčių sumomis), pareiškėjai skirtas 30 proc. dydžio PVM ir GPM baudas sumažino iki minimalaus 10 proc. dydžio, t. y. iki 1 005 Eur PVM baudos ir 29 Eur GPM baudos. Be to, sutiko su VMI išvada, kad nėra teisinio pagrindo nagrinėti atleidimo nuo baudų klausimo, taip pat pareiškėja negali būti atleista nuo PVM ir GPM delspinigių pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nes jos ekonominė (socialinė) padėtis nėra sunki (MGK byla, 3 t. b. l. 126–142).

Pareiškėja, nesutikdama su MGK ir mokesčių administratoriaus sprendimais, skunde teismui savo poziciją, kurią akcentavo ir pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu, grindė šiais esminiais argumentais:

– pareiškėja, parduodama žemės sklypą adresu: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nevykdė ekonominės veiklos, todėl PVM už šio žemės sklypo pardavimą pareiškėjai apskaičiuotas nepagrįstai;

– prievolę apskaičiuoti ir sumokėti GPM nuo UAB „Kaduva“ išmokėtų pareiškėjai palūkanų už suteiktą paskolą turėjo UAB „Kaduva“, kuri ir sumokėjo šį mokestį;

– pareiškėjai delspinigiai apskaičiuoti, pažeidžiant maksimalų 180 dienų delspinigių skaičiavimo laikotarpį;

– pareiškėja, atsižvelgiant į jos ekonominę ir socialinę padėtį, atleistina nuo baudų ir delspinigių. Be to, manė, kad įpareigojimas sumokėti PVM delspinigius, sudarančius beveik 60 proc. papildomai apskaičiuoto PVM, prieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams, todėl ji turėtų būti atleista nuo PVM delspinigių.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai) ir dalyką (pareiškėjo reikalavimas). LVAT praktikoje ne kartą nurodyta, kad asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį (LVAT 2013 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-595/2013, publikuota: „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 25, 2013; LVAT 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-927/2014; LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1678-520/2017). Pagal ABTĮ 23 ir 24 straipsnius, teisė suformuluoti skundo pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui, todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nurodytina, jog pareiškėjos suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas, t. y. pareiškėjos ginčijamo teisinio santykio ribos, apsprendžia šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas.

Dėl papildomai apskaičiuoto PVM

Minėta, jog mokesčių administratorius pareiškėjai apskaičiavo 10 053 Eur PVM, konstatavęs, kad pareiškėja tikrintu 2012–2014 m. laikotarpiu vykdė nekilnojamojo turto prekybos ekonominę veiklą ir iš vykdytos ekonominės veiklos – nekilnojamojo turto prekybos, t. y. 2012 m. vasario 9 d. už 200 000 Lt pardavusi žemės sklypą adresu: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), gavo PVM apmokestinamąjį atlygį. Pareiškėja, nekvestionuodama, jog jos 2012 m. vasario 9 d. už 200 000 Lt parduotas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir 2014 m. gegužės 14 d. už 30 000 Lt parduotas žemės sklypas adresu: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), buvo skirti statyboms PVMĮ 32 straipsnio 2 punkto prasme, nesutiko su mokesčių administratoriaus ir MGK išvada, kad minėti žemės sklypų pardavimo sandoriai buvo sudaryti pareiškėjai vykdant ekonominę veiklą, teigdama, kad tai buvo atsitiktiniai turto pardavimo sandoriai.

PVMĮ 2 straipsnio 8 punkte (2009 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XI-518 redakcija) nustatyta, jog ekonominė veikla – veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės ūkio veiklą, žuvininkystę, kasybą, profesinę veiklą, naudojimąsi turto ir (arba) turtinių teisių turėjimu), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno), išskyrus: 1) darbo veiklą, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 7 dalyje; 2) valstybės ir savivaldybių veiklą, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 38 dalyje, net jeigu už tokią veiklą mokami mokesčiai ar rinkliavos. Pagal PVMĮ 3 straipsnio 1 dalį (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija), PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos arba paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. Kai fizinio asmens sudaromi sandoriai nėra susiję su jo vykdoma ekonomine veikla, nelaikoma, kad fizinis asmuo tiekia prekes ir (arba) paslaugas veikdamas kaip apmokestinamasis asmuo.

PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalies antra pastraipa ekonominę veiklą apibrėžia kaip gamintojų, prekybininkų ar paslaugas teikiančių asmenų veiklą, įskaitant kasybą bei žemės ūkio veiklą ir laisvųjų profesijų veiklą. Visų pirma ekonomine veikla laikomas materialiojo ar nematerialiojo turto naudojimas siekiant gauti nuolatinių pajamų. Į apmokestinamųjų sandorių kategoriją, be kita ko, patenka prekių tiekimas, kai prekes tiekia apmokestinamasis asmuo. Apmokestinamasis asmuo – asmuo, kuris savarankiškai bet kurioje vietoje vykdo ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą (PVM direktyvos 9 str. 1 d. pirma pastraipa). Pagal PVM direktyvos 12 straipsnio 1 dalį, valstybės narės apmokestinamuoju asmeniu gali laikyti bet kurį asmenį, kuris retkarčiais vykdo su 9 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodyta veikla susijusį sandorį, ypač kurį nors iš šių sandorių: a) pastato ar pastato dalių ir žemės, ant kurios jis pastatytas, tiekimą iki pirmo pastato panaudojimo; b) žemės statybai tiekimą.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, analizuodama ESTT praktiką, aiškinančią minėtas PVM direktyvos nuostatas, 2012 m. liepos 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-200/2012 pastebėjo, kad „iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog tik turto įsigijimas ar tik pardavimas negali būti laikomas turto naudojimu siekiant gauti nuolatinių pajamų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112/EB 9 straipsnio 1 dalį, nes vienintelis atlygis už šiuos sandorius yra galimas pelnas iš šio turto pardavimo. Iš esmės šie sandoriai savaime negali būti laikomi ekonomine veikla, kaip tai suprantama šioje direktyvoje. Pardavimo sandorio apimtis negali būti kriterijus, pagal kurį atskiriama ūkio subjekto, veikiančio kaip privatus asmuo, veikla, kuri nepatenka į Direktyvos 2006/112/EB taikymo sritį, nuo ūkio subjekto veiklos, kurią vykdant sudaryti sandoriai laikomi ekonomine veikla. Taip pat vien aplinkybė, jog prieš perleidimą suinteresuotasis asmuo žemės sklypą padalijo, siekdamas gauti geriausią bendrą kainą, nėra esminė, kaip ir šių sandorių sudarymo trukmė ar iš jų gautų pajamų dydis. Iš tiesų visos šios aplinkybės gali būti susijusios su suinteresuotojo asmens asmeninio turto valdymu. Tačiau taip nėra, jeigu suinteresuotasis asmuo pradeda aktyvius prekybos žeme veiksmus ir imasi panašių priemonių į gamintojo, prekybininko ar paslaugas teikiančio asmens, kaip jie apibrėžti Direktyvos 2006/112/EB 9 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, naudojamas priemones. Tokie aktyvūs veiksmai visų pirma gali būti šių žemės sklypų parengimo darbų atlikimas ir rinkodaros priemonių įgyvendinimas. Šie veiksmai paprastai nepatenka į asmeninio turto valdymą, ir tokiu atveju statybai skirtos žemės tiekimas negali būti laikomas tik savininko nuosavybės teisių įgyvendinimu (šiuo aspektu žr. Teisingumo Teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Jarosław Słaby prieš Minister Finansów (C-180/10) ir Emilian Kuć ir H. J.-Kuć prieš D. I. Skarbowej w Warszawie (C-181/10), 36–41, 45 p.). Kaip nurodė Teisingumo Teismas, statybai skirtos žemės tiekimas turi būti laikomas apmokestinamu PVM pagal valstybės narės nacionalinės teisės aktus, jeigu ši valstybė narė pasinaudojo Direktyvos 2006/112/EB 12 straipsnio 1 dalyje numatyta teise, neatsižvelgiant į tai, ar sandoris yra nuolatinio pobūdžio, arba į tai, ar tiekimą atlikęs asmuo vykdo gamintojo, prekybininko ar paslaugas teikiančio asmens veiklą, jeigu šis sandoris nėra tik savininko nuosavybės teisių įgyvendinimas“. Minėtoje nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi ESTT praktika, darė išvadą, jog jeigu, vykdydamas žemės sklypo, skirto statybai, pardavimo sandorius asmuo imasi aktyvių prekybos žeme veiksmų, naudodamas priemones, panašias į gamintojo, prekybininko ar paslaugas teikiančio asmens, kaip jie suprantami pagal PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, naudojamas priemones, šis asmuo turi būti laikomas vykdančiu „ekonominę veiklą“, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, ir todėl – PVM apmokestinamuoju asmeniu.

Teismas, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs nagrinėjamą teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas, atsižvelgdamas į LVAT praktiką, konstatuoja, jog byloje nustatytų faktinių aplinkybių visetas sudaro pagrindą pripažinti, jog pareiškėja mokesčių administratoriaus tikrintu laikotarpiu vykdė nekilnojamojo turto prekybos ekonominę veiklą ir iš šios veiklos gavo pajamas, taip pat ir PVM apmokestinamas pajamas. Šią išvadą patvirtina tai, jog pareiškėja, būdama savarankiška, tęstinį laikotarpį (nuo 2004 m.) atliko aktyvius veiksmus, susijusius su nekilnojamojo turto įsigijimu ir pardavimu, t. y. pareiškėja, nepriklausomai nuo kitų asmenų, pati spręsdama visus klausimus, susijusius su nekilnojamojo turto įsigijimu ir jo pardavimu, 2004–2014 m. iš viso sudarė 14 nekilnojamojo turto įsigijimo ir 5 pardavimo sandorius (mokesčių administratoriaus tikrintu 2012–2014 m. laikotarpiu pareiškėja įsigijo 6, pardavė 3 nekilnojamojo turto objektus (MGK byla, 2 t., b. l. 199–202; t. 3, b. l. 1–4)). Be to, pareiškėja ir po tikrinto laikotarpio (2016 m.) vykdė veiklą, susijusią su nekilnojamojo turto įsigijimu (MGK byla, 3 t., b. l. 96–97, 112–113). Pareiškėja turi galimybę nekilnojamojo turto pardavimo veiklą tęsti ir ateityje, nes mokestinio laikotarpio pabaigoje jai nuosavybės teise priklausė 12 nekilnojamojo turto objektų. Pareiškėja, vykdydama nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo veiklą, siekė gauti ekonominės naudos. Visi pareiškėjos sudaryti nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai buvo atlygintino pobūdžio, apmokėjimai, be kita ko, buvo vykdomi ir per pareiškėjos bankų sąskaitas (MGK byla, 2 t., b. l. 45–113). Sistemingi pareiškėjos veiksmai, įsigyjant nekilnojamąjį turtą ir vėliau jį parduodant, nesant byloje jokių objektyvių duomenų apie šio nekilnojamojo turto naudojimą asmeniniams poreikiams tenkinti, priskirtini prie veiklos komerciškumo arba versliškumo požymių, nes jais siekiama ekonominės naudos.

Pareiškėja skunde teismui, taip pat pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu laikėsi pozicijos, jog ginčo žemės sklypas, kurio pardavimo pajamas mokesčių administratorius pripažino PVM apmokestinamosiomis, buvo įsigytas asmeniniam poreikiams tenkinti, jame pareiškėja ketino pasistatyti gyvenamąjį namą, tačiau dėl asmeninių priežasčių šio sumanymo atsisakė ir, praėjus 8 m. nuo sklypo įsigijimo, jį pardavė. Pasisakydamas šiuo aspektu, teismas sutinka su mokesčių administratoriaus ir MGK argumentais, jog byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių minėtą pareiškėjos teiginį. Tai, kad pareiškėja su žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), neatliko jokių veiksmų: nedalijo į mažesnius, nekeitė paskirties, neįrenginėjo komunikacijų, įvertinus tai, jog minėto žemės sklypo plotas yra 0,0901 ha, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos, nesudaro prielaidų pripažinti, jog šį nekilnojamojo turto objektą pareiškėja buvo įsigijusi asmeniniams poreikiams tenkinti ir jo pardavimas buvo atsitiktinis. Teismo nuomone, šiuo konkrečiu atveju aplinkybė, kad pareiškėja per pakankamai ilgą disponavimo sklypu laikotarpį neatliko jokių veiksmų, patvirtinančių jos ketinamą šiame sklype statyti gyvenamąjį namą, vertintina jos nenaudai. Pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu teigė, jog pareiškėjai trūko lėšų, dėl ko ji nepradėjo gyvenamojo namo statybos. Tačiau pastebėtina, jog pareiškėja po šio ginčo žemės sklypo įsigijimo nuolat (2004 m., 2005 m., 2007 m.) įsigydavo nekilnojamąjį turtą, kas suponuoja išvadą, jog pareiškėja turėjo piniginių lėšų. Pareiškėjos teigimu, žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ji pardavė, nes jame buvo aukštos įtampos laidai, todėl šis sklypas buvo nevertingas ir nereikalingas. Pasisakant šiuo aspektu, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja minėtą žemės sklypą įsigijo 2013 m. birželio 29 d. už 13 650 Lt, pardavė 2014 m. gegužės 14 d. už 30 000 Lt. Atsižvelgiant į tai, jog, manytina, kad pareiškėjai įsigyjant žemės sklypą, jame aukštos įtampos laidai jau buvo, įvertinus, jog sklypas buvo parduotas dvigubai brangiau, nei įsigytas, pareiškėjos argumentai dėl priverstinio šio sklypo pardavimo atmetami kaip nepagrįsti.

Remiantis išdėstytu, spręstina, jog pareiškėja, įsigydama žemės sklypus adresu: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), turėjo išankstinį tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos iš jų pardavimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu teigė, jog pareiškėja nekilnojamąjį turtą įsigijo, siekdama investuoti turėtas pinigines lėšas, kad šį turtą galėtų palikti vaikams ir vaikaičiams, tik nereikalingą turtą pareiškėja pardavė. Kodėl žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pareiškėjai buvo „nereikalingas“, pareiškėja motyvų nepateikė.

Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės – pareiškėjos aktyvūs ir sistemingi veiksmai, nekilnojamojo turto įsigijimo ir pardavimo tikslai, siekis gauti ekonominę naudą, sudaro pagrindą pripažinti pareiškėją apmokestinamuoju asmeniu, t. y. asmeniu, tiekiančiu prekes vykdant savo ekonominę veiklą.

Apmokestinamam asmeniui, vykdančiam ekonominę veiklą ir parduodančiam PVM apmokestinamas prekes, jeigu atlygio suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršija 155 000 Lt, pagal PVMĮ 71 straipsnio 2 dalies (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1817 redakcija) nuostatas atsiranda prievolė pagal PVMĮ 92 straipsnio 1 dalies (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1817 redakcija) nuostatas apskaičiuoti PVM už visą parduotą nekilnojamojo turto objektą (objektus), dėl kurio (kurių) tiekimo nurodytoji suma buvo viršyta. Minėta PVMĮ nustatyta riba buvo viršyta 2012 m. vasario 9 d., kai pareiškėja už 200 000 Lt pardavė žemės sklypą adresu: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai apskaičiavo pareiškėjai mokėtiną 10 053 Eur V. P., jog ginčo teisiniam santykiui aktualus teisinis reglamentavimas, būtent PVMĮ 92 straipsnio 1 dalis, paneigia pareiškėjos atstovės teismo posėdžio metu nurodytą argumentą, jog PVM turėtų būti apmokestintas skirtumas tarp pareiškėjos gauto atlygio, pardavus ginčo sklypą, ir PVMĮ nustatytos 155 000 Lt ribos, nuo kurios skaičiuojamas V. K. pareiškėjai 2014 m. gegužės 14 d. pardavus už 30 000 Lt žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), gauta atlygio suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) neviršijo 155 000 Lt, pareiškėjai teisėtai ir pagrįstai PVM už minėtą laikotarpį neskaičiuotas.

Dėl papildomai apskaičiuoto GPM

Pareiškėja nesutiko su mokesčių administratoriaus apskaičiuota ir nurodyta pareiškėjai sumokėti 289,62 Eur GPM suma, teigdama, jog prievolę apskaičiuoti ir sumokėti GPM nuo UAB „Kaduva“ išmokėtų pareiškėjai palūkanų už suteiktą paskolą turėjo UAB „Kaduva“, kuri šį mokestį ir sumokėjo.

Pažymėtina , jog pareiškėja neginčija aplinkybės, jog UAB „Kaduva“ pareiškėjai 2014 m. balandžio 7 d. išmokėjo 6 666 Lt palūkanas pagal 2012 m. rugpjūčio 29 d. paskolos sutartį, t. y. pareiškėja iš UAB „Kaduva“ 2014 m. gavo 6 666 Lt palūkanų pajamas. Vadovaujantis GPMĮ 22 straipsnio nuostatomis, palūkanų pajamos yra priskiriamos B klasės pajamoms. Pagal GPMĮ 25 straipsnio 1 dalį, pajamų mokestį nuo pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, GPMĮ nustatyta tvarka deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats nuolatinis Lietuvos gyventojas arba jo įgaliotas asmuo. Pajamų mokestis nuo per mokestinį laikotarpį gautų pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, deklaruojamas, apskaičiuojamas ir sumokamas GPMĮ 27 straipsnyje nustatyta tvarka (GPMĮ 25 str. 2 d.). GPMĮ 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio straipsnio 3 dalyje ar GPMĮ 28 straipsnyje nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Nuolatinis Lietuvos gyventojas, kuriam pagal šį straipsnį nustatyta prievolė teikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją, pajamų mokesčio skirtumą tarp metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pajamų mokesčio sumos ir mokestiniu laikotarpiu sumokėtos (išskaičiuotos) pajamų mokesčio sumos privalo sumokėti į biudžetą iki šiame straipsnyje nustatyto metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo termino pabaigos (GPMĮ 27 str. 5 d.).

Vadovaujantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu, konstatuotina, jog pareiškėja, iš UAB „Kaduva“ 2014 m. gavusi 6 666 Lt palūkanų pajamas, kurios priskiriamos B klasės pajamoms, iki 2015 m. gegužės 4 d. privalėjo mokesčių administratoriui pateikti metinę pajamų deklaraciją, joje deklaruoti minėtas palūkanų pajamas, už jas apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą mokėtiną GPM. Pareiškėjai šios prievolės neįvykdžius, mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai apskaičiavo ir nurodė pareiškėjai sumokėti į valstybės biudžetą 289,62 Eur GPM. Svarbu pažymėti, jog pareiškėja, nesutikdama su nurodymu sumokėti papildomai apskaičiuotą GPM, nei skunde teismui, nei pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu nemotyvavo argumento, jog prievolę apskaičiuoti ir sumokėti GPM nuo UAB „Kaduva“ išmokėtų pareiškėjai palūkanų už suteiktą paskolą turėjo UAB „Kaduva“. Taip pat pareiškėja teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos teiginį, kad UAB „Kaduva“ sumokėjo GPM nuo pareiškėjai išmokėtų palūkanų pajamų. Tai, kad UAB „Kaduva“ 2015 m. sausio 22 d. FR0711 formoje deklaravo pareiškėjai išmokėtas 6 666 Lt palūkanas už suteiktą paskolą (MGK byla, 1 t., b. l. 197), patvirtina, jog įmonė tinkamai vykdė savo pareigą išmokėtas palūkanas deklaruoti, tačiau nėra pagrindas pripažinti, jog ji turi prievolę sumokėti GPM nuo išmokėtų palūkanų.

Dėl delspinigių apskaičiavimo

Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, jog vietos mokesčių administratorius, nustatęs, kad pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjo 10 053 Eur PVM ir 289,62 Eur GPM, 2017 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) dėl patikrinimo akto tvirtinimo apskaičiavo pareiškėjai 5 674,97 Eur PVM delspinigius ir 68,22 Eur GPM delspinigius. Pareiškėjos teigimu, delspinigiai jai apskaičiuoti, pažeidžiant maksimalų 180 dienų delspinigių skaičiavimo laikotarpį.

PVMĮ 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenims, pažeidusiems šio įstatymo nuostatas, delspinigiai skaičiuojami MAĮ nustatyta tvarka. Pagal GPMĮ 36 straipsnio 2 dalį, už GPMĮ pažeidimus skiriamos baudos ir (arba) skaičiuojami delspinigiai Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje). Šiuo atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą (muitinės administruojamo mokesčio – per MAĮ 81 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą), delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo (MAĮ 97 str. 2 d.). Pagal MAĮ 98 straipsnio 2 dalį delspinigiai, pradėti skaičiuoti MAĮ 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas.

Nagrinėjamu atveju PVM delspinigiai pareiškėjai apskaičiuoti nuo 2012 m. kovo 26 d., GPM delspinigiai – nuo 2015 m. gegužės 4 d., t. y. nuo tada, kada pareiškėja neįvykdė pareigos deklaruoti ir sumokėti PVM ir GPM, iki 2017 m. gegužės 31 d. patikrinimo akto surašymo (MGK byla, 1 t., b. l. 33–34).

Pabrėžtina, jog minėtas 180 dienų terminas yra taikomas tik skaičiuojant delspinigius už laikotarpį nuo mokesčių įstatymuose numatytos teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo momento ir nėra taikomas už ankstesnius delspinigių skaičiavimo laikotarpius (už laikotarpį iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos bei už visą mokestinio ginčo laikotarpį, kai buvo sustabdytas ginčijamos mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas), t. y. kol mokesčių administratorius nėra įgijęs teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką, tol 180 dienų terminas neskaičiuotinas. Tokios pozicijos dėl MAĮ nuostatų dėl 180 dienų termino aiškinimo laikosi ir LVAT (LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-636/2010; LVAT 2011 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-285/2011; LVAT 2014 m. sausio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1965/2013; LVAT 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-602/2017).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundo teiginys, kad delspinigiai jai apskaičiuoti, pažeidžiant maksimalų 180 dienų delspinigių skaičiavimo laikotarpį, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl atleidimo nuo baudų ir delspinigių

Pareiškėja skunde teismui teigė, jog, atsižvelgiant į jos ekonominę ir socialinę padėtį, ji atleistina nuo baudų ir delspinigių.

Atleidimo nuo delspinigių ir baudų mokėjimo sąlygos ir teisiniai pagrindai yra įtvirtinti MAĮ 100 ir 141 straipsniuose, kuriuose yra pateiktas baigtinis šių pagrindų sąrašas.

Pasisakant dėl pareiškėjos prašymo atleisti ją nuo 1 005 Eur PVM baudos bei 29 GPM baudos mokėjimo, pažymėtina, jog MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Byloje nėra duomenų apie tai, jog papildomai apskaičiuotas PVM ir GPM sumas pareiškėja būtų sumokėjusi (sumos įskaitytos ir (arba) priverstinai išieškotos) ar šių mokesčių sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka būtų atidėtas arba išdėstytas. Todėl pareiškėjos prašymas atleisti nuo 1 005 Eur PVM baudos ir 29 GPM baudos mokėjimo negali būti nagrinėjamas, nes šiuo atveju nėra tenkinta MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje numatyta privaloma atleidimo nuo baudos sąlyga.

Toliau spręstinas klausimas, ar egzistuoja teisinis pagrindas atleisti pareiškėją nuo 5 674,97 Eur PVM delspinigių ir 68,22 Eur GPM delspinigių mokėjimo pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą – kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą (sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama).

Tam, kad galėtų būti pasiremta MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta norma, turėtų būti neginčytinai įrodyta, jog prašančiam asmeniui reikalinga valstybės parama (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Tačiau pažymėtina, jog minėtos įstatymo nuostatos negali būti taikomos vien tik formaliai atsižvelgiant į mokesčių mokėtojo priskyrimą tam tikrai socialinei grupei, kuriai valstybė paprastai teikia paramą. Asmuo, net ir priskiriamas atitinkamai socialinei grupei (būdamas pensininkas, bedarbis, neįgalusis ar pan.), vis tik gali turėti nemažai turto ir finansinių lėšų, o tokiu atveju jo atleidimas nuo delspinigių jau negalėtų būti pateisinamas ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu (LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-807/2010; LVAT 2014 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1349/2014; LVAT 2016 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1693-442/2016).

Įvertinus aukščiau išdėstytas nuostatas bei atsižvelgus į LVAT praktiką, seka, jog tam, kad nagrinėjamu atveju būtų galima taikyti MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pareiškėja turi įrodyti aplinkybę, jog jos ekonominė ir (ar) socialinė padėtis yra sunki, pateikdama tai pagrindžiančius dokumentus.

Nors nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, jog pareiškėjai nuo 2004 m. spalio 13 d. neterminuotai nustatytas 50 proc. darbingumo lygis (MGK byla, 1 t., b. l. 100), tačiau tai savaime nesudaro pagrindo atleisti ją nuo delspinigių. Nagrinėjamu atveju būtina įvertinti visas pareiškėjos ekonominę ir (ar) socialinę padėtį apibūdinančias aplinkybes. Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja asmeninės nuosavybės teise valdo didelį kiekį nekilnojamojo turto objektų, gauna darbo užmokesčio ir nekilnojamojo turto nuomos pajamas. Nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, jog MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme pareiškėjos ekonominė ir (ar) socialinė padėtis yra sunki. Todėl konstatuotina, jog pareiškėja negali būti atleista nuo 5 674,97 Eur PVM delspinigių ir 68,22 Eur GPM delspinigių mokėjimo MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

Pasisakant dėl pareiškėjos argumento, kad įpareigojimas sumokėti PVM delspinigius, sudarančius beveik 60 proc. papildomai apskaičiuoto PVM, prieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams, kas sudaro pagrindą atleisti ją nuo PVM delspinigių, nurodytina, jog pagal MAĮ 40 straipsnio 1 ir 4 punktus, mokesčių mokėtojas turi pareigą laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę bei teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais. Byloje nenustatyta (to neteigė ir pareiškėja), kad mokesčių administratorius būtų neoperatyviai atlikęs pareiškėjos mokestinio patikrinimo veiksmus. Todėl apskaičiuota PVM delspinigių suma vertintina kaip pareiškėjos pasirinkto elgesio modelio (privalomų sumokėti mokesčių aspektu) pasekmė ir šiuo atveju nelaikytina nepagrįsta. Be kita ko, pabrėžtina, kad delspinigiai nėra sankcija už mokesčių įstatymų pažeidimus, o yra mokestinės prievolės užtikrinimo būdas (MAĮ 95 str. 1 d. 1 p.). Delspinigiai skaičiuojami kaip kompensacija už tai, kad valstybė atitinkamu laikotarpiu negalėjo naudotis jai pagal mokesčių įstatymus priklausančiomis lėšomis, o mokesčių mokėtojas šiomis sumomis disponavo nepagrįstai. Susidarius priešingai situacijai, t. y. mokesčių administratoriui disponuojant mokesčių mokėtojo permokėtomis lėšomis, pagal MAĮ 87 straipsnio 9 dalį, mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo naudai skaičiuoja palūkanas iki mokesčio permoka bus grąžinta; palūkanų dydis yra lygus delspinigių už ne laiku sumokėtą mokestį dydžiui. Teismo nuomone, šios aplinkybės tik patvirtina delspinigių kompensacinį pobūdį.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinus viešojo intereso surinkti mokesčius svarbą, sąžiningų mokesčių mokėtojų interesus, nenustačius MAĮ 100 ir 141 straipsniuose įtvirtintų atleidimo nuo delspinigių pagrindų, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo atleisti nuo PVM delspinigių. Būtent kitoks aiškinimas, teismo vertinimu, pažeistų protingumo, teisingumo bei mokesčių mokėtojų lygybės principus (MAĮ 8 str. 3 d., 7 str.).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju atsakovas ir MGK iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, visapusiškai įvertino ir ištyrė ginčui reikšmingas aplinkybes, ginčijami sprendimai dėl nurodymo pareiškėjai sumokėti į valstybės biudžetą 10 053 Eur PVM, 5 674,97 Eur PVM delspinigius, 1 005 Eur PVM baudą, 289,62 Eur GPM, 68,22 Eur GPM delspinigius ir 29 Eur GPM baudą, taip pat neatleisti pareiškėjos nuo apskaičiuotų delspinigių ir skirtų baudų mokėjimo, yra pagrįsti ir teisėti, todėl nėra pagrindo jų naikinti. Tenkinti pareiškėjos skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl skundas atmetamas.

Netenkinus pareiškėjos skundo, 2018 m. vasario 28 d. teisme gautas pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas taip pat negali būti tenkinamas (ABTĮ 40 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos V. G. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolita Rasiukevičienė