Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitos Valeckaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo vertinimu, atsakovo tiek informacinis raštas, tiek 2023 m. gegužės 11 d. sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes atsakovas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo aktualios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, nepateikė skundžiamo akto bei jo vertimo, taip apsunkindamas teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą.

Paaiškina, jog pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760150965, Lietuvos Respublikoje galiojantis iki 2023 m. liepos 5 d. Migracijos departamento duomenimis, Vokietijos Federacinė Respublika 2023 m. balandžio 8 d. į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl pareiškėjui taikomo draudimo atvykti ir apsigyventi, galiojančio iki 2028 m. balandžio 28 d. Teigia, jog įvertinus individualią pareiškėjo situaciją bei ryšius su Lietuvos Respublika, Migracijos departamentas pagrįstai priėmė sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Nesutinka su skundo teiginiais, kad ginčijamu sprendimu pareiškėjas antrąkart baudžiamas, nes ginčijamas sprendimas priimtas remiantis kompetentingos Vokietijos institucijos sprendimu ir tokiu būdu įgyvendinamas Vokietijos sprendimas neleisti užsieniečiui atvykti į valstybių narių teritoriją.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad jam nežinomas ginčijamo sprendimo turinys, Migracijos departamentas pažymi, jog pareiškėjas skunde neginčija, kad Migracijos departamentas jį informavo apie jo atžvilgiu priimtą ginčijamą sprendimą. Vertina, jog pareiškėjo teiginiai apie tai, kad prisijungus prie jo MIGRIS, joje nėra ginčijamo sprendimo, yra nepagrįsti, nes sprendimas pareiškėjui buvo siųstas 2023 m. gegužės 12 d., tačiau nėra perskaitytas (t. y. pareiškėjas su sprendimo turiniu nesusipažino dėl savo paties neveikimo).

Pažymi, kad ginčijamas sprendimas priimtas ne dėl to, kad pareiškėjas yra laikomas keliantis grėsmę visuomenei ir viešajai tvarkai, nes byloje nėra tokių duomenų, tačiau dėl to, kad Vokietija įvedė perspėjimą pareiškėjui uždrausti atvykti į Šengeno erdvę.

Atsakovas, pasisakydamas dėl sprendimo proporcingumo, taip pat pažymi, kad priimant sprendimą buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės. Vertinant pareiškėjo ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jam 2020 m. gruodžio 8 d. buvo išduota Lietuvos Respublikos nacionalinė viza kaip užsieniečiui, atvykstančiam į Lietuvą dirbti ir turinčiam profesiją, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą. Šiuo metu pareiškėjas turi leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2023 m. liepos 5 d., išduotą kaip asmeniui, kuris iš Ukrainos išvyko prieš karą, todėl jam Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 224 nebuvo suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgus į tai, kad asmuo negali grįžti į Ukrainą dėl Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje, jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Aktualiausiais 2023 m. gegužės 8 d. Sodros duomenimis, pareiškėjas nuo 2021 m. sausio 4 d. iki 2023 m. balandžio 21 d. dirbo Lietuvoje. Migracijos departamentas taip pat nustatė, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo dukra, kuriai išduotas skaitmeninis leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2024 m. kovo 4 d., nes jai nustatyta tvarka suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje. Tuo pačiu pagrindu skaitmeninis leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2024 m. kovo 4 d., buvo išduotas šios nepilnametės užsienietės motinai.

Papildomai pažymi, kad ginčijame sprendime buvo įvertinta ir tai, kad pareiškėjas yra iš Ukrainos. Migracijos departamento vertinimu, karo veiksmai Ukrainoje nevyksta visoje šalies teritorijoje ir joje yra sąlyginai saugių regionų, todėl atsižvelgiant į aplinkybių visumą, nėra pagrindo pareiškėjui išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. 23S65960 teisėtumo ir pagrįstumo, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760150965, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu, galiojantis iki 2023 m. liepos 5 d.

Migracijos departamento duomenimis, Vokietijos Federacinė Respublika 2023 m. balandžio 8 d. į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl pareiškėjui taikomo draudimo atvykti ir apsigyventi, galiojantį iki 2028 m. balandžio 28 d. Šiuo pagrindu Migracijos departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą Nr. 760150965 – panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą.

Atkreiptinas dėmesys, jog ginčijamame sprendime nurodytos visos aplinkybės, į kurias ir buvo atsižvelgta, t. y. ne tik į pareiškėjui anksčiau išduotus leidimus, bet ir užsieniečio šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Vertinant pareiškėjo ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jam 2020 m. gruodžio 18 d. buvo išduota Lietuvos Respublikos nacionalinė viza pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 „Dėl vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 70.13 papunktį kaip užsieniečiui, atvykstančiam į Lietuvą dirbti ir turinčiam profesiją, kuri įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą, galiojusi nuo 2020 m. gruodžio 8 d. iki 2021 m. balandžio 7 d. Prieš tai 2018 m. liepos 11 d. Čekijos Respublika pareiškėjui buvo išdavusi Šengeno vizą, galiojusią nuo 2018 m. liepos 16 d. iki 2018 m. spalio 27 d.

Pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusį iki 2023 m. liepos 5 d. ir jis buvo išduotas vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu kaip asmeniui, išvykusiam iš Ukrainos dar prieš karą (kadangi iš Ukrainos pareiškėjas išvyko 2022 m. sausio 10 d.), todėl jam Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 224 nebuvo suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje.

Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas nuo 2021 m. sausio 4 d. iki 2021 m. gruodžio 10 d. dirbo įmonėje UAB „Vaidora“, nuo 2022 m. gegužės 10 d. iki 2022 m . birželio 6 d – įmonėje UAB „Buturemontas“, nuo 2022 m. rugpjūčio 15 d. iki 2022 m. rugpjūčio 16 d. – įmonėje UAB „Vilniaus inžineriniai projektai“, nuo 2023 m. sausio 2 d. iki 2023 m. sausio 27 d. – įmonėje UAB „Izopaga“, o 2023 m. vasario 8 d. iki 2023 m. balandžio 21 d. – UAB „Galantas“. Šiuo metu nenustatyta, kad užsienietis dirbtų Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamentas taip pat nustatė, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo dukra, kuriai išduotas skaitmeninis leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2024 m. kovo 4 d. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto nustatytu pagrindu, nes jai šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje. Tuo pačiu pagrindu skaitmeninis leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2024 m. kovo 4 d., buvo išduotas šios nepilnametės užsienietės motinai.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. EŽTT yra pabrėžęs, kad visais atvejais privaloma nustatyti, ar konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. liepos 17 d. sprendimo byloje X prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 1122/04, 37 p.). Tokiu atveju turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). Kita vertus, teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. (žr., pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94). Pagal EŽTT praktiką, reikia vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes, nustatyti, ar nebuvo pažeistas proporcingumo principas nustatant apribojimus užsieniečiui sutuoktiniui gyventi valstybėje (žr., pvz., EŽTT 2001 m. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273, 1997 m. sprendimas byloje Boujlifa prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25404/94) (žr., pvz., 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1606/2012; 2014 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2967/2014).

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių apie pažeistas jo nepilnamečio vaiko teises panaikinus leidimą laikinai gyventi, teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra ir negali būti laikoma absoliučia, priešingu atveju, būtų pažeidžiama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą, kuri yra pripažįstama tiek LVAT (LVAT administracinė byla Nr. A838-l810/2010), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ūner prieš Niderlandus) praktikoje. EŽTT savo bylose ne kartą yra konstatavęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau - Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. 2012 m. birželio 12 d. sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austrija), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi teise į privatų ir šeimos gyvenimą, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti

Pagal Europos Sąjungos sutarties 67 straipsnio 2 dalies ir 80 straipsnio nuostatas, Sąjunga suformuluoja valstybių narių solidarumu paremtą bendrą prieglobsčio, imigracijos ir išorės sienų kontrolės politiką, kuri būtų teisinga trečiųjų šalių piliečiams, Sąjungos politikai ir jos įgyvendinimui taikomas solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo tarp valstybių narių principas. 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas) 1 straipsnis nustato, kad SIS tikslas – užtikrinti aukštą saugumo lygį Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, be kita ko, palaikyti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, užtikrinti saugumą valstybių narių teritorijose, ir, naudojantis šia sistema perduodama informacija, užtikrinti SESV trečiosios dalies V antraštinės dalies 2 skyriaus nuostatų, susijusių su asmenų judėjimu valstybių narių teritorijose, taikymą.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (pvz., byloje C 606/10) taip pat pasisakė, kad „Šengeno susitarimu nustatyta sistema grindžiama išorės sienų kontrolės suderintų taisyklių paisymu ir, kaip yra nagrinėjamu atveju, griežtu trečiųjų šalių piliečių atvykimo į valstybių, kurios yra minėto susitarimo šalys, teritoriją sąlygų, nustatytų Reglamentu Nr. 562/2006, laikymusi. Juk kiekviena valstybė narė, kurios teritorija priklauso Šengeno erdvei, turi būti tikra dėl bet kurios kitos šiai erdvei priklausančios valstybės vykdomos kontrolės veiksmingumo ir griežtumo“.

Atkreiptinas dėmesys, jog ne Lietuva, o Vokietijos Federacinė Respublika 2023 m. balandžio 8 d. į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, galiojantį iki 2028 m. balandžio 28 d., t. y. būtent šios valstybės sprendimu apribota pareiškėjo galimybė atvykti į Šengeno erdvę. Pastebėtina, jog pareiškėjas teikdamas skundą, siekia rezultato, kuris nėra susietas su teismui teikiamais argumentais. Pareiškėjas, siekdamas panaikinti perspėjimą Šengeno informacinėje sistemoje, turėtų kreiptis į Vokietijos kompetentingas institucijas. Teismui nepateikta duomenų, kad Vokietijos įvestas perspėjimas dėl draudimo atvykti būtų negaliojantis, ginčytas ar panaikintas.

Be to, pastebėtina, jog pareiškėjo leidimo Nr. 760150965 laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimas yra iki 2023 m. liepos 5 d. t. y. sprendimo priėmimo dieną yra jau pasibaigęs (negaliojantis), todėl nesvarbu, patenkinus pareiškėjo reikalavimą ar jį atmetus, pareiškėjo teisinė padėtis niekaip nepasikeistų – pareiškėjui bet kuriuo atveju reikėtų iš naujo siekti gauti leidimą likti Lietuvos Respublikoje.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

Aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Sprendimas priimtas vertinant nustatytus duomenis dėl į Šengeno informacinę sistemą įvesto draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Vokietijoje. Teismo vertinimu, iš skundžiamo Sprendimo matyti, kokiu pagrindu pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, nurodytos Įstatymo nuostatos, vertinti pareiškėjo ryšiai Lietuvos Respublikoje. Tai, kad pareiškėjo netenkina Sprendimas, neleidžia laikyti šio Sprendimo nemotyvuotu, neobjektyviu ar neproporcingu. Sprendime pagrindžiant teisės normomis yra nurodyta, kodėl pareiškėjui panaikinamas leidimas laikinai gyventi, todėl teismo vertinimu, jis yra tinkamai pagrįstas. Kaip minėta, Įstatymo 50 straipsnio nuostatos imperatyvios, pareiškėjui taikytos šio straipsnio nuostatos bei panaikintas leidimas laikinai gyventi. Kitos poveikio priemonės pareiškėjui nebuvo taikomos, todėl nėra pagrindo teigti, jog Migracijos departamentas nesilaikė objektyvumo, proporcingumo ar gero administravimo principų. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog Migracijos departamento priimtas Sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis ar jų turinys neatitinka teisės normų reikalavimų, t. y. atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytus reikalavimus.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.

Migracijos departamento 2023 m. gegužės 11 d. sprendimas Nr. 23S65960 paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 56 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 – 134 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.