Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2015-12-09 · Administracinė byla Nr. A-2566-492/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-04-20Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-12-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-12-09
Bylos Nr.
A-2566-492/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04292-2014-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
Pareiškėjas
M. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-2566-492/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04292-2014-7Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 25 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 365 000 Lt neturtinės žalos.

Pareiškėjas paaiškino, kad į Lukiškių TI-K buvo atgabentas 2012 m. sausio 4 d. ir periodiškai buvo laikomas įvairiose kamerose iki 2014 m. sausio 4 d. (t. y. 730 paras) žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, nepriimtinomis, orumą žeminančiomis sąlygomis, o po to buvo etapuotas į Alytaus pataisos namus (toliau – ir Alytaus PN). Lukiškių TI-K įvairiose kamerose, kurios yra vos 8 kv. m, buvo kalinami 4-6 asmenys, taip grubiai pažeidžiant kalinimo metu galiojusias nuostatas dėl vienam asmeniui tenkančio ploto. Be to, kamerose bloga ventiliacija, didelė drėgmė, todėl kamerose nuo sienų ir lubų luposi tinkas su dažais, nebuvo galimybės valgyti prie stalo, nes jose įrengti staliukai buvo labai maži (karantino kamerose staliukų nėra), kamerose siausdavo tarakonai, kamerose visiškai nebūdavo erdvės, trūkdavo gryno oro, kamerose neįmanoma fiziškai pailsėti. Gyvendamas perpildytose patalpose tokiomis sąlygomis patyrė didžiausių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, gyvenimo kokybės pablogėjimą nebūdavo įmanoma pailsėti, pablogėjo sveikata, tapo dirglus, nervingas, jaučia baimę aplinkai. Tokiu būdu buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3, 8 straipsnių nuostatos. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (kalinant nežmoniškai apribojant erdvę) patyrė didžiulę žalą savo sveikatai ir didžiausią neturtinę žalą. Nurodė, kad pablogėjo sveikata, savijauta, pradėjo kamuoti nuolatiniai nugaros skausmai, sutriko ir širdies veikla, stipriai padidėjo nervinė įtampa, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, yra dirglus, nervingas, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas nesutiko su pareiškėjo skundu, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 9 – 17) pateikdamas pareiškėjo judėjimo grafiką, nurodė, jog 2012-01-06 ryte, 2012-06-19 vakare, 2012-06-20, 2012-06-22 ryte, 2012-08-23 - 2012-08-27, 2012-08-28 ryte, 2012-08-31 ryte, 2012-09-14 ryte, 2012-10-04 ryte, 2012-11-21 vakare, 2012-11-22 - 2012-11-26, 2012-11-27 ryte, 2013-01-17, 2013-01-18 ryte, 2013-01-22, 2013-03-05 vakare, 2013-06-27 ryte, 2013-07-15, 2013-07-18, 2013-08-26, 2013-08-29, 2013-10-01, 2013-11-26, 2013-12-03 vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Taip pat laikotarpiais 2012-03-05 iki 2012-03-20, 2012-04-17 iki 2012-04-27, 2012-06-27 iki 2012-06-29, 2012-09-24 iki 2012-09-26, 2012-11-15 iki 2012-11-20, 2013-01-14 iki 2013-01-16, 2013-02-28 iki 2013-03-05, 2013-04-04 iki 2013-04-09, 2013-06-10 iki 2013-06-26, 2013-07-01 iki 2013-07-15, 2013-08-19 iki 2013-08-26, 2013-09-16 iki 2013-10-01, 2013-11-04 iki 2013-11-12, 2013-18 iki 2013-11-25 pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, jis buvo išvykęs iš įstaigos. Nurodė, jog maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Pažymėjo, kad šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Atkreipė dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t.y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras), kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Dėl kamerų remonto Lukiškių TI-K paaiškino, kad jis Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl, pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Pažymėjo, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui, higienos reikmenims susidėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymą suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Todėl norėdamas pasimankštinti, pajudėti pareiškėjas laisvai galėjo pasinaudoti tokia teise. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu skundą patenkino iš dalies. Priteisė M. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 2 600 Eur (du tūkstančius šešis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv. m vienam asmeniui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2012-01-04. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 110 (plotas 7,48 m2), Nr. 164 (plotas 7,86 m2), Nr. 134 (plotas 7,94 m2), Nr. 161 (plotas 7,94 m2), Nr. 169 (plotas 7,94 m2), Nr. 112 (plotas 7,28 m2), Nr. 299 (plotas 7,87 m2), Nr. 124 (plotas 7,31 m2), Nr. 345 (plotas 7,95 m2), Nr. 329 (plotas 7,61 m2), Nr. 338 (plotas 7,72 m2), Nr. 105 (plotas 7,38 m2), Nr. 301 (plotas 8,03 m2), Nr. 338 (plotas 7,72 m2), Nr. 122 (plotas 7,38 m2), Nr. 194 (plotas 7,94 m2), Nr. 147 (plotas 7,94 m2), Nr. 164 (plotas 7,86 m2), Nr. 333 (plotas 7,72 m2), Nr. 297 (plotas 8,08 m2), Nr. 301 (plotas 8,03 m2), Nr. 176 (plotas 7,94 m2), Nr. 132 (plotas 7,94 m2), Nr. 109 (plotas 7,31 m2), Nr. 174 (plotas 7,94 m2), Nr. 117 (plotas 7,31 m2), Nr. 335 (plotas 7,71 m2), Nr. 112 (plotas 7,28 m2), Nr. 169 (plotas 7,94 m2), Nr. 181 (plotas 7,94 m2), Nr. 105 (plotas 7,38 m2), Nr. 128 (plotas 7,87 m2), Nr. 123 (plotas 7,42 m2), Nr. 182 (plotas 7,94 m2) kartu su 1-5 asmenimis. Pareiškėjo judėjimo grafikas (b. l. 9-14, 18-19) patvirtina, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius ne visą laiką buvo stabilus. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 patvirtintą nuostatą, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, minėtu laikotarpiu, Lukiškių TI-K kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, iš dalies atitiko šiomis dienomis: 2012-01-06 ryte, 2012-06-19 vakare, 2012-06-20, 2012-06-22 ryte, 2012-08-23 - 2012-08-27, 2012-08-28 ryte, 2012-08-31 ryte, 2012-09-14 ryte, 2012-09-26 vakare, 2012-10-04 ryte, 2012-11-21 vakare, 2012-11-22 - 2012-11-26, 2012-11-27 ryte, 2013-01-17, 2013-01-18 ryte, 2013-01-22, 2013-03-05 vakare, 2013-06-27 ryte, 2013-07-15, 2013-07-18, 2013-08-26, 2013-08-29, 2013-10-01, 2013-11-26, 2013-12-03. Taip pat laikotarpiais 2012-03-05 iki 2012-03-20, 2012-04-17 iki 2012-04-27, 2012-06-27 iki 2012-06-29, 2012-09-24 iki 2012-09-26, 2012-11-15 iki 2012-11-20, 2013-01-14 iki 2013-01-16, 2013-02-28 iki 2013-03-05, 2013-04-04 iki 2013-04-09, 2013-06-10 iki 2013-06-26, 2013-07-01 iki 2013-07-15, 2013-08-19 iki 2013-08-26, 2013-09-16 iki 2013-10-01, 2013-11-04 iki 2013-11-12, 2013-11-18 iki 2013-11-25 pareiškėjas buvo išvykęs iš įstaigos. Valandomis laikas, kai kameroje būdavo apgyvendinami asmenys, nenurodytas, todėl teismas pareiškėjo kalinimo kamerose dienas skaičiavo apytiksliai, vieną parą dalijant per pusę. Minėti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 4 d. iki 2014 m. sausio 4 d. atskirais periodais Lukiškių TI-K buvo laikomas 633 paras, iš kurių 27 paras buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Išanalizavus bylos duomenis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 4 d. iki 2014 m. sausio 4 d. 606 paras Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą patalpose, kadangi buvo pažeista minimali 3,6 m² gyvenamojo ploto norma kamerose, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti.

Remiantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010) nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 punktas); gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 punktas); laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) (4.19), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (60 punktas). Lukiškių TI-K nurodė, kad kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui nebūtų sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, įrodymų, kad dėl to būtų kreipęsis į kalinimo įstaigos administraciją ar kitas institucijas, atsakingas dėl higienos normų reikalavimų laikymosi, pareiškėjas teismui nepateikė. Pažymėta, kad 2012 m. sausio mėnesį Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 102 dėl patalpų priežiūros siekiant išsiaiškinti buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir jų naikinimo darbų atlikimo. 2013 m. gruodžio mėnesį Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas su UAB „Dezinfa“ sudarė sutartį Nr. VLN-P-2013/255 dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo. Šie į bylą pateikti dokumentai patvirtinta, kad atsakovas siekia užtikrinti kiek įmanoma geresnes kalinimo sąlygas suimtiesiems ir nuteistiesiems. Atsižvelgdamas į tai, teismas nepagrįstu laikė pareiškėjo teiginį dėl gyvių buvimo, nes jis paneigiamas minėtais bylos dokumentais. Teismas, vadovaudamasis LVAT išaiškinimais pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad nebuvo galimybės valgyti prie stalo, nes jose įrengti staliukai buvo labai maži vertino kaip glaudžiai susijusias su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintino kaip šio pažeidimo dalį (LVAT administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013). Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas laikė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, patalpindami pareiškėją į patalpas, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis negu teisės aktais nustatytas minimalus, nesilaikė paminėto teisinio reglamentavimo, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o gyvenimas kamerose, neatitinkančiose teisės normų reikalavimų dėl ploto, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekilo abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas.

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė į ilgą laikotarpio trukmę, kurią pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas (606 paros), tenkantis vienam asmeniui, į teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į pažeidimų trukmę, sukeltus fizinius nepatogumus, minimalios mėnesinės algos dydį, į tai, kad pareiškėjas rėmėsi iš esmės bendro pobūdžio argumentais ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis. Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turėtų būti įvertinta 365 000 Lt. Teismo vertinimu, prašoma priteisti suma yra per didelė ir neatitinka pareiškėjo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjui priteisė 2 600 Eur neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu ir mano, kad teismas skundą turėjo tenkinti visiškai. Pareiškėjas tvirtina, kad gyvendamas perpildytose patalpose antisanitarinėmis sąlygomis patyrė didelius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, pablogėjo jo gyvenimo kokybė, sveikata, tapo dirglus, nervingas, jaučia baimę aplinkai. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų kalinant nežmoniškomis sąlygomis patyrė didžiulę žalą savo sveikatai ir neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas laikosi atsiliepime į skundą išdėstytos pozicijos, naujų argumentų nepateikia.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, patirtos kalint įstatymo reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, priteisimo.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, gyvenamųjų patalpų sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos higienos normoje Nr. HN 76:2010 numatytiems reikalavimams (dėl vėdinimo, graužikų).

Teisėjų kolegija pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 4 d. iki 2014 m. sausio 4 d. pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jam tenkantis plotas svyravo nuo 1,22 iki 7,38 kv. m. Nurodytu laikotarpiu pareiškėjas apie 606 paras buvo kalinamas kamerose, neužtikrinant jam minimalaus ploto, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl kamerų atitikimo kitiems higienos normų reikalavimams ir dėl jų papildomai nepasisako.

Kiek tai susiję su Konvencijos 3 straipsnio galimu pažeidimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktus išaiškinimus, pažymi, jog nors administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus ir nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nutartyje nurodytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas, konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Apeliaciniame skunde, be kita ko, pareiškėjas nesutinka su jam priteista neturtinės žalos atlyginimo suma. Vertindama nurodytus pareiškėjo argumentus teisėjų kolegija pabrėžia, kad, kaip jau buvo minėta, pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams (žr., pvz., 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones M. G. S. A. prieš Ispaniją, 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov prieš Slovakiją). Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Vertindama pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013 ir kt.). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos įvertinimo pinigais, tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais ir, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjo teisių pažeidimas, t. y. kalinimas perpildytose kamerose truko apie 606 dienas, tokio kalinimo pasekmes bei į teisingumo ir protingumo kriterijus, priteisė proporcingą neturtinės žalos atlyginimo dydį. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių faktinių aplinkybių, kurios leistų daryti kitokias išvadas apie pareiškėjo laikymą netinkamomis sąlygos. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą ir remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis – 2 6 00 Eur – yra proporcingas dėl padaryto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAnatolijus BaranovasDainius RaižysVirginija Volskienė