Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jadvygos Mardosevič ir Astos Pikelienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. M. ieškinį atsakovams R. U. ir L. B. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje dalyvauja M. M., teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės L. B. 1845,49 Eur negrąžintos skolos, 461,87 Eur palūkanų ir 5 procentų metines procesines palūkanas, o iš atsakovo R. U. 2946,04 Eur negrąžintos skolos, 737,31 Eur palūkanų ir 5 procentų metines procesines palūkanas (b.l. 1-6, t. I). Bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovas pateikė pareiškimą dėl dalies reikalavimų atsisakymo, kuriuo sumažino pareikštus reikalavimus ir prašė priteisti iš atsakovės L. B. 1669,59 Eur negrąžintos skolos, 417,85 Eur palūkanų ir 5 procentų metines procesines palūkanas, o iš atsakovo R. U. 2770,14 Eur negrąžintos skolos, 693,29 Eur palūkanų ir 5 procentų metines procesines palūkanas (b.l. 72-73, t. II).

Ieškovas nurodė, kad 2005 m. ieškovas ir jo sutuoktinė M. M., taip pat atsakovai vyko į Australiją. Tarp ieškovo ir atsakovų buvo sudarytas žodinis susitarimas, kurio pagrindu ieškovas paskolino atsakovams tam tikrą pinigų sumą, reikalingą visoms kelionės išlaidoms apmokėti, o atsakovai įsipareigojo ieškovui šią pinigų sumą grąžinti, bet ne vėliau nei po metų, skaičiuojant nuo kelionės pradžios. Visas su šia pramogine kelione susijusias išlaidas tiek už save bei sutuoktinę, tiek už atsakovus apmokėjo ieškovas. Ieškovas nurodo, kad lėktuvo bilietai ir viešbutis kainavo 6260,14 Eur, išlaidos, susijusios su vizų išdavimu, 192 Eur, maistas kavinėse, restoranuose, išlaidos moteliuose, viešbučiuose, pramogų parkuose, prekybos centruose, automobilių nuoma 5207,82 Eur, išlaidos, susijusios su taksi paslaugomis ir automobilio nuoma, 124,19 Eur. Viso ieškovas keturių asmenų kelionei išleido 11784,15 Eur, o kiekvienam asmeniui atskirai 2946,04 Eur. Tarp ieškovo ir atsakovų susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai. Ieškovas kaip paskolos davėjas įsipareigojo suteikti paslaugos gavėjams pinigines lėšas, o paskolos gavėjai atsakovai įsipareigojo gautą sumą grąžinti ieškovui, tačiau ne vėliau nei po metų nuo kelionės pradžios. Suėjus pinigų grąžinimo terminui, t.y. praėjus nuo kelionės pradžios metams, skola ieškovui už kelionės išlaidas taip ir nebuvo grąžinta.

Atsakovai su pateiktu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas nepateikė į bylą jokių leistinų įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovai ir ieškovai buvo sudarę ginčo paskolos sutartį ir gavę iš ieškovo paskolos pinigus. Be to, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.871 str. fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis, jeigu jos suma viršija 2000 Lt, turi būti rašytinės formos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog tarp jo ir atsakovų susiklostė paskolos santykiai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas S. M. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo. Apeliantas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti. Apeliantas nurodė šiuos argumentus, dėl kurių turi būti naikintinas pirmosios instancijos sprendimas.

Ieškovas pateikė atsiliepimą į pareikštą atsakovo apeliacinį skundą, su juo nesutiko ir prašo apeliacinį skundą atmesti. Ieškovas nurodo, kad į bylą pateikė pakankamai reikšmingų įrodymų, kurie leistų teigti, jog tarp šalių paskolos sandoris buvo sudarytas bei atsakovų poreikių tenkinimui pinigai buvo perduoti, o taip pat atsakovai įsipareigojo šiuos pinigus grąžinti, nurodo, kad pinigų perdavimo faktą atsakovams grindžia mokėjimu už lėktuvų bilietus ir viešbutį, mokėjimu už vizas, mokėjimu už kavines, restoranus, motelius, viešbučius, automobilių nuomą, pramogų parkus, mokėjimas už Australijoje Melburne automobilio nuomą, pinigų nuskaitytas nuo kortelės jau išvykus iš Australijos. Tačiau teismas netinkamai įvertino pateiktus ieškovo įrodymus bei netinkamai taikė materialinės teisės normas.

Atsakovas R. U. nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas netinkamai vertino įrodomus, pažeidė įrodinėjimo taisykles. Atsakovas nurodo, kad mokėjimas už lėktuvų bilietus ir viešbutį, vizas, kavines, restoranus ir kiti mokėjimai nepatvirtina nei paskolos sandorio sudarymo, nei pinigų atsakovui perdavimo, nei įsipareigojimo grąžinti pinigus. Šie visi mokėjimai patvirtina tik vieną - pinigų išleidimo faktą, tačiau pinigų išleidimas nepatvirtina nei paskolos sandorio, nei pinigų perdavimo fakto, nei įsipareigojimo grąžinti pinigus. Apeliantas neįrodo kad pinigai buvo perduoti - mokėjimai nepatvirtina pinigų perdavimo fakto, tačiau apeliantas teigdamas, kad ieškovas perdavė pinigus pagal šalių susitarimą, nepasisako kas įrodo susitarimo buvimą, byloje tokių įrodymų nėra.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra nustatyta. Todėl analizuotini apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai. Byloje yra kilęs ginčas dėl paskolos teisinių santykių.

Nagrinėjamu atveju apeliantas įrodinėjo, jog jis žodiniu susitarimu paskolino atsakovams pinigų. CK 6.871 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 2000 Lt, turi būti rašytinė, o jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą. Taigi, įstatymo ar šalių susitarimo nustatytais atvejais paskolos sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą, o kitais atvejais gali būti sudaryta žodžiu (žodine forma). Esminis paprastos rašytinės formos sutarties požymis yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu, rašytinės formos sutartį pasirašo ją sudarantys asmenys. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tai, jog tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui (toliau – rašytinė paskolos sutartis) keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. jų turinys turi patvirtinti paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotus terminus, gramatinės išraiškos formas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. L. B. , bylos Nr. 3K-7-430/2013).

Pagal kasacinio teismo praktiką tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Taigi, prezumpcijos, kad paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. G. M. , bylos Nr. 3K-3-366/2010). Šioje byloje Ieškovas įrodinėjo, kad paskolos objekto perdavimą atsakovų nuosavybėn patvirtina į bylą pateikti ieškovo atlikti mokėjimai už lėktuvo bilietus, vizas, viešbučius, motelius, maitinimą, automobilio nuomą ir kt. Bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje rašytiniais įrodymais ir šalių paaiškinimai nustatyta, kad minėti mokėjimai, priešingai nei nurodo ieškovas, patvirtina ne paskolos dalyko perdavimą atsakovų nuosavybėn, o ieškovo sumokėjimą tretiesiems asmenims už perkamas prekes ar paslaugas. Byloje nustatyta, kad atlikdamas šiuos mokėjimus ieškovas prekes ir paslaugas pirko ne tik savo naudai, bet ir atsakovų naudai, su kuo atsakovai iš esmės sutinka. Be to, atsakovai teigia, kad tokius mokėjimus ieškovas atliko savo iniciatyva, ne jų prašomas, atsakovai niekuomet nesuprato turėsiantys šias už jų naudai nupirktas prekes ir suteiktas paslaugas atsiskaityti su ieškovu, jie manė, kad nuo tokios pareigos vykdymo ieškovui jie yra atleidžiami. Taip pat iš šalių paaiškinimų nustatyta, kad iki vykimo į Australiją ieškovas ir trečiasis asmuo su atsakovais buvo pažįstami, atsakovė buvo trečiojo asmens ilgametė pažįstama ir draugė, o atsakovas buvo atsakovės sugyventinis, atsakovas ir ieškovas ketino kartu kurti verslą. Tai patvirtina, kad ieškovą ir atsakovus siejo draugiški santykiai. Kaip matyti iš byloje surinktų rašytinių įrodymų, atsakovų iki vykimo į Australiją gautos pajamos (b.l. 5, 6, t. II) nebuvo pakankamos finansuoti tokio pobūdžio kelionę, priešingai nei ieškovo 2005-03-04 gautos pajamos iš akcijų pardavimo (b.l. 117-130, t. I). Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ieškovai prisiėmė įsipareigojimą sumokėti skolą.

Apibendrinant kolegija konstatuoja, jog tam, kad sandoris galiotų, turi būti įstatyme nustatyta tvarka išreikšta šalių valia, kuri atitinka sandorio dalyvių tikrąją valią. Šiuo atveju nėra vieno iš elementų, patvirtinančių sandorio egzistavimą, – nėra aiškiai išreikštos šalių valios. Kadangi nėra įstatymo nustatyta tvarka įformintos sutarties, tai neįmanoma objektyviai spręsti klausimo dėl skolos dydžio, grąžinimo terminų, abiejų šalių valios išreiškimo. Byloje nepateikta šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, todėl pagrįstai teismas sprendė, jog apeliantas neįrodė ieškinio.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar naikinti jį apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovui R. U. teisinę pagalbą teikė Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos paskirtas advokatas. Dėl šio iš ieškovo S. M. valstybei priteistinos 115,80 Eur bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai apmokėti (įmokos kodas 5630) apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovo S. M. a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei priteistinos 115,80 Eur bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai apmokėti