Kauno apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens – R. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 27 d. nutarimo R. T. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. T. patrauktas administracinėn atsakomybėn už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 50⁶ straipsnio 1 dalyje, dėl to, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruota mokesčių mokėtojų registre 2007 m. sausio 4 d., pagrindinė bendrovės veikla – krovininis kelių transportas, veiklą vykdo), vadovu, 2016 m. rugsėjo 30 d. pateikė Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją FR0600 už mokestinį laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d., ir deklaravo mokėtiną PVM 12080,22 Eur sumai, ir tą pačią dieną, kasos knygos išrašų duomenimis už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. spalio 1 d., kasos pajamoms sudarant 16837,50 Eur, 15 000 Eur panaudojo paskoloms grąžinti, iš kurių 2016 m. rugsėjo 30 d. kasos dokumentu Nr. 22 grąžino 5000,00 Eur dalį paskolos S. N. ir 2016 m. rugsėjo 30 d. kasos dokumentu Nr. 23 grąžino 10000,00 Eur dalį paskolos V. T.. Tokiu būdu, negalėdamas iki 2016 m. gruodžio 19 d. padengti įsiskolinimo, bendrovės įsiskolinimui valstybės biudžetui 2016 m. gruodžio 19 d. sudarant 12080,22 Eur, 2016 m. spalio 10 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) R. T. pateikė prašymą išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą per 12 mėnesių bei 2016 m. lapkričio 10 d. pateikė papildomus dokumentus, o VMI 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. (23.24-08)-327-7869 nusprendus 12080,27 Eur (prašymo pateikimo dieną) mokestinės nepriemokos sumokėjimo per prašomą laikotarpį neišdėstyti, R. T. atliko pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje, t. y. grąžindamas 15000 Eur paskolos, turėdamas įsiskolinimą valstybės biudžetui, pažeidė šiame straipsnyje numatytą atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę bei tvarką, kadangi, jei bendrovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų vykdžiusi CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą pareigą, įsipareigojimai mokesčių administratoriui būtų visiškai padengti. Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 27 d. nutarimu R. T. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalyje, paskirta nuobauda – 2172 Eur bauda. R. T. skundžia Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 27 d. nutarimą, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį nutraukti. Skunde nurodoma, kad CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditorinių reikalavimų tenkinimo eilė, pagal kurią kreditorių reikalavimai, susiję su mokesčiais valstybei, turi būti tenkinami pirmiau negu kitų kreditorių reikalavimai. Tačiau tai dar nereiškia, kad juridinio asmens vadovas negali ar net neprivalo atsiskaityti ir su kitais kreditoriais pagal mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka iki tol, kol specialieji įstatymai mokesčių mokėtojui nenustato tikslaus termino sumokėti specialiuosius mokesčius. Pagal buhalterinės atskaitomybės duomenis, juridiniai asmenys privalo ne tik mokėti mokesčius, bet ir įstatymų nustatyta tvarka atsiskaityti su bet kokiais kitais kreditoriais. Pridėtinės vertės mokesčio, gyventojų pajamų mokesčio, pelno mokesčio, nekilnojamojo turto mokesčio įstatymuose ir kituose specialiuose teisės aktuose nustatyta, kad įmonės mokesčius valstybei moka ne bet kada, o tiksliai nustatytais periodais, pateikus atitinkamų mokestinių prievolių deklaracijas, o ne iš karto po jų pateikimo. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVM įstatymas) 90 straipsnyje numatyta, kad už mokestinį laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma, apskaičiuota šio įstatymo 89 straipsnyje nustatyta tvarka, privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio įstatymo 85 ar 115³ straipsnyje nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos. PVM įstatymo 85 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, jeigu mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, mokestinio laikotarpio PVM deklaracija turi būti pateikta ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos. Taigi, apelianto teigimu, įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. rugsėjo 30 d. pateikus FR0600 formos PVM deklaraciją, PVM nepriemoka galėjo būti sumokėta iki kito einamojo mėnesio 25 dienos. Todėl mokesčių administratorius nepagrįstai vertino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ prievolė sumokėti PVM nepriemoką (kurią įmonė be kita ko prašė išdėstyti 12 mėnesių laikotarpiui, nepavykus pagal verslo planą laiku realizuoti įmonės materialaus turto) atsirado PVM deklaracijos pateikimo dieną, tai yra 2016 m. rugsėjo 30 d. Apelianto teigimu, apylinkės teismas tinkamai neįvertino to, kad 2016 m. rugsėjo 30 d. pateikus FR06000 formos PVM deklaraciją, UAB „(duomenys neskelbtini)“, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 88 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, pateikė teritoriniam mokesčių administratoriui prašymą išdėstyti susidariusią mokestinę nepriemoką 12 mėn. laikotarpiui. Apylinkės teismui taip pat buvo žinoma, kad VMI 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. (23.24-08)-327-7869 UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokestinės nepriemokos neišdėstė, o šį individualų administracinį aktą UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo vertinimu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ iki šiol neturi pareigos sumokėti visą mokestinę nepriemoką iš karto ir negali būti laikomas skolininku pagal mokėjimo dokumentus nustačius įmokas į biudžetą, kol nebus išnagrinėta minėta administracinė byla Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Taigi, neatsiradus prievolei sumokėti mokestinę nepriemoką, juridinio asmens vadovas neprivalėjo išskirti aukščiau kitų kreditoriaus, kurio reikalavimai tenkinami pagal mokėjimo dokumentus nustačius įmokas į biudžetą, nes šie reikalavimai negalėjo būti laikomi pareikštais, įsiteisėjusiais ir vykdytinais. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, bylą nagrinėdamas žodinio proceso tvarka, neleido pasisakyti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui dėl kitų, jo manymu, ypač svarbių aplinkybių, kaip susidarė mokestinė nepriemoka bei dėl kokių priežasčių buvo nuspręsta laiku atsiskaityti su kreditoriais, iš esmės finansavusiais įmonės ūkinę-komercinę veiklą, iš kokio įmonės valdomo realizuotino turto buvo objektyviai planuota per 25 dienas atsiskaityti su valstybės biudžetu ir kt. Pažymima, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ypač didelės vertės mokestinė nepriemoka susidarė ne dėl sąmoningo, nesąžiningo ar piktybinio mokesčių nemokėjimo, o dėl jos atžvilgiu galimai padarytos nusikalstamos veikos, dėl kurios Kauno apskrities vyriausiame komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Šį tyrimą užbaigus, automobilio „BMW X6“ pirkimo pardavimo sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu ar panaikintas, pripažinus, kad jis sudarytas, panaudojus apgaulę. Tokiu atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų priversta dar kartą tikslinti deklaraciją dėl to paties pardavimo sandorio, įgalinant mokesčių administratorių grąžinti permokėtą PVM.Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus vedėjas atsiliepime į R. T. apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, prašo jo netenkinti ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 27 d. nutarimą palikti nepakeistą. VMI atstovo manymu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, R. T. paaiškinimus. Jų viseto pakanka objektyviai nustatyti, kad bendrovės vadovas pažeidė CK 6.930¹ straipsnio nuostatas.Atsiliepime teigiama, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ skundą dėl VMI 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo atsisakyta tenkinti bendrovės prašymą išdėstyti mokestinę nepriemoką ir nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje nebuvo kilęs mokestinis ginčas, kadangi nei mokestinės nepriemokos pagrindas, nei dydis nebuvo ginčijami. Todėl, priešingai nei teigia apeliantas, VMI 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Atsižvelgiant į tai, vertinant šioje administracinio teisės pažeidimo byloje ginčijamą administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalyje teisėtumą ir pagrįstumą, negali būti kvestionuojama VMI 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) teisinė galia.Pažymima, kad, nors UAB „(duomenys neskelbtini)“ šiuo metu yra pilnai padengusi mokestinę nepriemoką ir delspinigius, tačiau šios lėšos buvo priverstinai išieškotos iš įmonės sąskaitų, nutraukiant pinigų išdavimą ir pervedimą iš visų kitų kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigoje šio sprendimo gavimo metu esančių bendrovės sąskaitų. Iki skundžiamo nutarimo priėmimo įsiskolinimas nebuvo padengtas savanoriškai ar nurašytas priverstine tvarka. Pirmosios instancijos teismas į mokestinės nepriemokos padengimą neatsižvelgė pagrįstai, kadangi bylos nagrinėjimo metu ši aplinkybė neegzistavo. Be to, mokesčių sumokėjimas yra asmens pareiga, o jos nevykdymas gali sukelti naujas neigiamas teisines pasekmes. Dėl nurodytų priežasčių vėlesnis įsiskolinimo padengimas negali būti pagrindas pripažinti, kad R. T. nepažeidė kreditorių tenkinimo eilės ir/ar tvarkos.Nors R. T. mokesčių nesumokėjimą grindžia aplinkybėmis dėl pradėto ikiteisminio tyrimo, kurio galimai sėkmingas užbaigimas sudarytų prielaidas tikslinti PVM mokesčio deklaracija, tokiu būdu įgalinant VMI grąžinti permokėtą šio mokesčio sumą, tačiau būtina atkreipti dėmesį, jog ir pats apeliantas neneigia, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra skolinga valstybei, tačiau įsiskolinimą valstybės biudžetui bando pagrįsti bendrovės ikiteisminio tyrimo būsimais tikėtinais rezultatais, kurie neturėjo įtakos administracinio teisės pažeidimo padarymui.Pareiškėjo skundas atmestinas.Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas (toliau – ANK), kuris pakeičia iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį ATPK. Įgyvendinant nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusį naująjį ANK, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymu (2015 m. birželio 25 d. įstatymas Nr. XII-1869). Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, jeigu asmuo iki 2017 m. sausio 1 d. padarė administracinį teisės pažeidimą, kuris atitinka ANK numatyto administracinio nusižengimo požymius, jo veika perkvalifikuojama pagal atitinkamą ANK straipsnį, kai jame nustatyta švelnesnė administracinė atsakomybė. ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytas nusižengimas atitinka ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalyje nurodyto pažeidimo sudėtį, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad naujai įsigaliojęs įstatymas už šio administracinio nusižengimo padarymą numato griežtesnę atsakomybę (didesnę baudą) negu iki tol galiojusi ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalis, todėl R. T. veika pagal naująjį ANK neperkvalifikuotina, o jo skundas nagrinėjamas pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio ATPK teiseną. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su administracinio teisės pažeidimo byloje pateikta medžiaga, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentais, sprendžia, jog apylinkės teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio keisti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalyje dėl įmonių ir įstaigų kreditorių teisių pažeidimo nustatyta administracinė atsakomybė įmonių ir įstaigų administracijos vadovams ar administratoriams už vieną iš šioje dalyje numatytų alternatyvių veikų: 1) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą; 2) pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teismui nepateikimą; 3) kreditorių susirinkimų nesušaukimą įstatymų numatytais atvejais. Objektyvieji aptariamo administracinio teisės pažeidimo požymiai yra išvardyti kaip alternatyvūs, todėl atsakomybė kyla už bet kokį iš įstatyme išvardytų alternatyvių pažeidimų padarymą. Pažymėtina, kad kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka gali būti pažeista tiek įmonei esant nemokiai, bankrutuojančiai, tiek paprasčiausiai neturint pakankamai lėšų visiems pareikštiems kreditorių reikalavimams tenkinti. Šiuo atveju R. T. patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės, numatytos CK 6.930¹ straipsnyje, pažeidimo, kadangi jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, turėdamas pareigą atsiskaityti su valstybės biudžetu – sumokėti PVM mokestį, šio mokesčio nesumokėjęs ir neturėdamas pakankamai lėšų visiems pareikštiems kreditorių reikalavimams tenkinti, atsiskaitė su vėlesnės eilės įmonės kreditoriais – fiziniais asmenimis už suteiktas paskolas.Apeliantas, ginčydamas jo nubaudimą dėl šio administracinio teisės pažeidimo padarymo, teigia, jog vien pareiga sumokėti mokesčius dar nereiškia, kad asmuo gali neatsiskaityti su kitais kreditoriais nustatytais terminais kalendorinio eiliškumo tvarka. Su tokiais pareiškėjo argumentais aukštesnės instancijos teismas iš dalies sutinka, tačiau pažymi, kad sprendžiant asmens atsakomybės už kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės pažeidimus klausimą, reikalavimas atsiskaitymus su kreditoriais atlikti CK 6.930¹ straipsnyje numatyta tvarka savaime nesuponuoja pagrindo manyti, jog vėlesnių pagal nustatytą eilę kreditorių reikalavimai neturi būti patenkinami. Nustatyta reikalavimų patenkinimo eilė reiškia, kad kiekvienos paskesnės eilės kreditorių reikalavimai tenkinami tik po to, kai visiškai patenkinti pirmesnės eilės kreditorių reikalavimai. Įstatymų leidėjas, nustatydamas mokesčių sumokėjimo pirmumą prieš kitus kreditorinius reikalavimus, pažymėjo aukštesnės reikalavimų tenkinimo eilės – mokesčių surinkimo į biudžetą svarbą. Kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Mokesčių surinkimas, kaip ne kartą yra pažymėjęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-2255/11 ir kt.).R. T. apeliaciniame skunde išreiškia abejones dėl įmokos pagal susidariusią mokestinę nepriemoką sumokėjimo termino. Vadovaudamasis PVM įstatymo 90 straipsniu ir 85 straipsniu, jis teigia, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. rugsėjo 30 d. pateikus patikslintą FR0600 formos PVM deklaraciją, bendrovei nekilo pareiga iš karto sumokėti ir mokestinę nepriemoką. Atsiskaitymo terminas, nubaustojo teigimu, turėjo sueiti kito einamojo mėnesio (šiuo atveju 2016 m. spalio mėn.) 25 dieną. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais aukštesnės instancijos teismas nesutinka.Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 40 straipsnyje yra imperatyviai nurodytos mokesčių mokėtojo pareigos, be kita ko laiku ir tiksliai įvykdyti mokestines prievoles; bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vykdyti jo teisėtus nurodymus ir netrukdyti įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių; teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaujantis mokesčių įstatymais; laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus. Įgyvendinant prevencijos tikslus ir vykdant mokesčių mokėtojų įstatymuose nustatytų pareigų laikymosi kontrolę, mokesčių administratoriui yra suteiktos priemonės tokiai priežiūrai atlikti – mokestinis tyrimas (kaip tai nustatyta MAĮ 7 skyriuje), mokestinis patikrinimas (reglamentuotas MAĮ 6 skyriuje) ir kt. UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokestinė nepriemoka susidarė būtent tokio neplaninio mokestinio tyrimo, kuris baigtas 2016 m. rugpjūčio 31 d., pasėkoje, nustačius, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė pirkimo pardavimo sandorį su kitos Europos Sąjungos valstybės bendrove, ir neteisingai nurodė 0 % PVM (klaidingai teigiant, jog kontrahentas – PVM mokėtojas), nors turėjo būti deklaruojamas mokėtinas 21 % PVM. Tokiu būdu už mokestinį laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. susidarė 13650 eurų PVM mokestinė nepriemoka. PVM įstatymo 90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už mokestinį laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma, apskaičiuota šio įstatymo 89 straipsnyje nustatyta tvarka, privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio įstatymo 85 <...> straipsnyje nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos. To paties įstatymo 85 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, mokestinio laikotarpio PVM deklaracija turi būti pateikta ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos. Taigi šiuo atveju, jeigu UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų tinkamai apskaičiavusi mokėtiną PVM nuo sandorio, vykusio mokestiniu laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d., pareiga pateikti deklaraciją ir kartu sumokėti PVM jai būtų kilusi iki 2015 m. gegužės 25 d. Tokias aplinkybes patvirtina ir byloje esantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ balanso (mokėtinų prievolių) išrašas (b. l. 36). Tačiau šiuo atveju, esant susidariusiai mokestinei nepriemokai už nurodytą laikotarpį ir šią nepriemoką nustačius mokesčių administratoriui mokestinio tyrimo metu, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, PVM įstatymo 85 straipsnyje nustatyti PVM mokesčio sumokėjimo terminai negali būti taikomi, kadangi, jau pažeidus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo tvarką, mokesčių mokėtojui kyla pareiga kuo greičiau, bet ne vėliau kaip per mokesčių administratoriaus rašytiniame pranešime apie mokestinio tyrimo metu nustatytus trūkumus ir (ar) pažeidimus numatytą ne trumpesnį kaip dešimties dienų terminą (MAĮ 136 straipsnio 2 dalis) šiuos trūkumus ar pažeidimus pašalinti. Tai yra, ne tik pateikti patikslinančią deklaraciją, bet ir padengti mokestinę nepriemoką.Atkreiptinas dėmesys, kad R. T. tiek pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliaciniame skunde patvirtino, kad pažeidė atsiskaitymų eiliškumą, norėdamas išsaugoti verslą ir tolygiai paskirstyti mokėjimus. Taigi iš to akivaizdu, kad nubaustasis, žinodamas savo vadovaujamos bendrovės finansinę padėtį, t. y. kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėdama pakankamai lėšų tinkamai atlikti prievolę mokėti įstatymuose nustatytus atitinkamus mokesčius valstybei, to nedarė tyčia, bet, panaudodama didžiąją dalį įmonės lėšų, atsiskaitė su kitais kreditoriais, ir taip pažeidė kreditorių reikalavimų atsiskaitymo eiliškumą.R. T. apeliaciniame skunde kelia ir pareigos padengti mokestinę nepriemoką atsiradimo klausimą. Teigia, kad 2016 m. spalio 20 d. jam MAĮ 88 straipsnyje nustatyta tvarka pateikus mokesčių administratoriui prašymą išdėstyti mokestinę nepriemoką dalimis 12 mėnesių laikotarpiui ir mokesčių administratoriaus sprendimą nepriemokos neišdėstyti apskundus Vilniaus apygardos administraciniam teismui, reikalavimai pagal mokėjimo dokumentus, nustačius įmokas į biudžetą, negalėjo būti laikomi pareikštais, įsiteisėjusiais ir vykdytinais. Pagal MAĮ 88 straipsnio 1 dalį mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą, mokesčių administratorius visų pirma turi teisę, bet ne pareigą, atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą. Nors šiuo atveju mokesčių administratoriui suteikta diskrecija nėra neribojama, o, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo, mokesčių administratorius turi įvertinti mokesčių surinkimo ir mokestinės nepriemokos išdėstymo tikslus, atsižvelgti į teisės aktų, reguliuojančių mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimą ar išdėstymą, reikalavimus, bendruosius teisės ir mokesčių administravimo principus, tačiau nagrinėjamoje byloje šio klausimo išsprendimas reikšmės neturi ir savaime nepanaikino prievolės padengti mokestinę nepriemoką tiksliai ir laiku. Bylos duomenimis nustatyta, kad sprendimas neišdėstyti mokėtinos PVM nepriemokos mokesčių administratoriaus buvo priimtas 2016 m. gruodžio 7 d., o UAB „(duomenys neskelbtini)“, šio sprendimo nesulaukusi ir tik praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo patikslintos deklaracijos pateikimo (2016 m. rugsėjo 30 d.) kreipusis dėl mokėtino PVM išdėstymo dalimis, jau tą pačią patikslinančios PVM deklaracijos pateikimo mokesčių administratoriui dieną, kasoje turėdama 16837,50 eurų, didžiąją dalį šios sumos, tai yra 15000 eurų, panaudojo, padengdama dalį paskolų fiziniams asmenims. Tokiu būdu, neturint pakankamai apyvartinių lėšų visiems kreditoriniams reikalavimams padengti, ir be kita ko neužtikrinant galimybės, esant neigiamam mokesčių administratoriaus sprendimui dėl nepriemokos išdėstymo, pirmumo tvarka padengti reikalavimus pagal dokumentus, nustačius įmokas į biudžetą, buvo pažeista CK 6.390¹ straipsnyje numatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė, todėl R. T. – UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo pagrįstai kvalifikuoti ir atitinka ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtį.Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas jam neleido pasisakyti dėl kitų, jo manymu, svarbių aplinkybių, be kita ko ir pateikti informaciją apie pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl galimai apgaulės būdu UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu sudaryto sandorio, iš kurio bendrovei ir kilo pareiga sumokėti PVM nepriemoką. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas institucijos atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytiems motyvams, konstatuoja, jog ikiteisminio tyrimo pradėjimas nagrinėjimu atveju, kaip ir jo galima baigtis, nesuponuoja pagrindo manyti, jog šiai dienai pareiga UAB „(duomenys neskelbtini)“ padengti mokestinę nepriemoką nekilo. Vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip priežastis atidėti ar išdėstyti mokėtiną PVM nepriemoką, juolab kad ir pats nubaustasis, mokėtiną PVM patikslinančios deklaracijos pateikimo dieną pervesdamas didžiąją dalį bendrovės valdomų lėšų pagal paskolas kitiems asmenims, tinkamai nevykdė savo pareigų bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi bei laiku ir tiksliai įvykdyti mokestines prievoles. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjantis teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Ne bet kokia informacija byloje gali būti pripažįstama įrodymais. Būtent bylą nagrinėjančiam teismui suteikta diskrecijos teisė spręsti, kurie duomenys pripažintini įrodymais, reikšmingais byloje keliamiems klausimams išsamiai ir objektyviai išspręsti, atsižvelgiant į įrodymų sąsajumą bei leistinumą konkrečiu atveju. Todėl pareiškėjo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neleido jam pasisakyti dėl, jo manymu, svarbių aplinkybių, nesudaro pagrindo spręsti apie apylinkės teismo priimto sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apylinkės teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė įstatymo nuostatas ir pagrįstai pripažino R. T. padariusiu administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalyje. Skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 27 d. nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, tenkinti apelianto skundą jame nurodytais motyvais ir keisti ar panaikinti skundžiamą nutarimą nėra teisinio pagrindo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 27 d. nutarimą nepakeistą ir R. T. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.