Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 1A-40-360/2017

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-01-26
Bylos Nr.: 1A-40-360/2017
Teisminio proceso Nr.: 1-06-1-02039-2012-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Savinijus Katauskas, Edita Lapinskienė, Violeta Miliuvienė
Advokatai: Deividas Ivanauskas

Kategorijos

1.2.18.11Aplaidus apskaitos tvarkymas (BK 223 str.)

Pranešėjas S. KatauskasTeisėja V. BalčiūnienėBaudžiamoji byla Nr. 1A-40-360/2017Teisminio proceso Nr. 1-06-1-02039-2012-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.11.; 2.4.6.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

Lietuvos respublikos vardu

2017 m. sausio 26 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Editos Lapinskienės ir Violetos Miliuvienės,

sekretoriaujant Sabinai Vigelytei,dalyvaujant prokurorei Vidai Skalauskienei,gynėjui advokatui Deividui Ivanauskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteitosios I. N. gynėjo advokato D. Ivanausko apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo I. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį 35 MGL (1318,10 Eur) dydžio bauda, sumokant ją per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. N. nuteista už tai, kad aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų: laikotarpiu nuo 2011-07-05 iki 2012-12-31, būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini) , registruotos adresu (duomenys neskelbtini), vykdžiusios ūkinę ir administracinę veiklą adresu (duomenys neskelbtini), direktore, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835, priimto 2000-07-13, 37 straipsnio 10 dalį reglamentuojančią, kad: „Bendrovės vadovas atsako už: 1) bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą,” būdama atsakinga už UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574, priimto 2001-11-06, 21 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią, kad: „Už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas,“ ir 21 straipsnio 2 dalį, reglamentuojančią, kad: „Už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas,“ būdama atsakinga už UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdama Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 17 straipsnio reikalavimą, jog „Finansinės ataskaitos sudaromos pagal sąskaitų duomenis Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo, Viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka“, Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. IX-575, priimto 2001-11-06, 15 straipsnio 10 punkto reikalavimą, jog: „Apskaitos duomenys pagrindžiami turto ir įsipareigojimų inventorizavimo duomenimis. Inventorizacijos tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-06-03 nutarimo Nr. 719 „Dėl inventorizacijos taisyklių patvirtinimo“: 3 punkto reikalavimą, jog: „Įmonės <...> privalo inventorizuoti ilgalaikį materialųjį ir nematerialųjį turtą, biologinį turtą, žaliavas, medžiagas, prekes, pagamintą produkciją, nebaigtą gamybą, <...> grynuosius pinigus, gautinas skolas, mokėtinas skolas ne rečiau kaip kartą per metus prieš metinių finansinių ataskaitų sudarymą,” 10 punkto reikalavimą, jog: „Inventorizacija atliekama remiantis įmonės vadovo įsakymu arba potvarkiu (toliau vadinama – įsakymas), kuriame nurodomi inventorizacijos komisijos pirmininko ir narių vardai, pavardės, pareigos, jai pavedama laiku ir tinkamai atlikti inventorizaciją pagal įsakyme nurodytos dienos būklę, nurodomas inventorizacijos pradžios ir užbaigimo laikas, įpareigojama šį faktą įforminti dokumentais,” 51 punkto reikalavimą, jog: „Inventorizacijai įforminti sudaromi inventorizavimo aprašai,” aplaidžiai tvarkydama teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, neorganizavo 2011 metų ir 2012 metų metinių inventorizacijų atlikimo, nesurašė įsakymų dėl inventorizacijų atlikimo, nesudarė inventorizacijos komisijos, nesudarė inventorizavimo aprašų ir taip UAB „(duomenys neskelbtini)” apskaitos duomenų nepagrindė turto ir įsipareigojimų 2011 metų ir 2012 metų metinių inventorizacijų duomenimis, bei pažeisdama Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 straipsnio 1 dalies reikalavimą, jog „Apskaitos dokumentai <...> iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą”, Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo Nr. I-1115, priimto 1995-12-05, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimą: „... įmonės <...> privalo: 1) saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius; 2) išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės,“ Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2011-03-09 įsakymo Nr. V-100 „Dėl bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“ 10.25 punkto reikalavimą, jog „turto valdymo dokumentai (priėmimo, išdavimo, nurašymo, perdavimo, sunaikinimo aktai, apžiūros pažymos ir kita)“ saugomi 10 metų, nenustatė saugojimo tvarkos, kuri užtikrintų UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentų saugumą ir neišsaugojo laikotarpio nuo 2011-07-05 iki 2012-09-30 UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentų, kuriais apskaitos registre „Didžioji knyga“, sąskaitoje „Prekės, skirtos perparduoti“ pagrindė užregistruotą baldų vertės padidėjimą (užpajamavimą) 616 496,87 Lt (17 8549,83 Eur).

Šalies argumentai

Nuteistosios I. N. gynėjas advokatas D. Ivanauskas apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo I. N. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nurodo, kad pagal BK 223 straipsnio 1 dalies nuostatas baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas asmuo, kuris privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 11 straipsnio 1 dalis numato, jog ūkio subjekto apskaitą tvarko ūkio subjekto struktūrinis padalinys arba vyriausiasis buhalteris (buhalteris), o už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba struktūrinio padalinio, tvarkančio apskaitą, vadovas, arba kiti šio Įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas, tačiau BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos – aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo – subjektu ūkio subjekto vadovas gali būti tik tada, kai jis pats tiesiogiai tvarko buhalterinę apskaitę arba ją aplaidžiai tvarko asmuo, nesusijęs su ūkio subjektu darbo santykiais, o tik žodžiu susitaręs su ūkio subjektu. Iš bylos medžiagos matyti, kad už UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymą nuo 2011-08-17 iki 2013-03-09 buvo atsakinga UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyriausioji buhalterė R. Š.. kuri, apklausta liudytoja, patvirtino šias aplinkybes. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė I. N. savo, kaip bendrovės vadovo, pareigą, numatytą Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnyje, įvykdė samdydama finansininkę ir atsiradus būtinybei pasamdydama kitą buhalterę, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė tinkamai organizavo ir užtikrino buhalterinės apskaitos tvarkymą. Remiantis teismų praktikos nuostatomis, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas, tačiau BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos — aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo — subjektu ūkio subjekto vadovas gali būti tik tada, kai jis pats tiesiogiai tvarko buhalterinę apskaitą arba ją aplaidžiai tvarko asmuo, nesusijęs su ūkio subjektu darbo santykiais, o tik žodžiu susitaręs su ūkio subjektu. Kitais atvejais aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą ūkio subjekto arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikiančios įmonės darbuotojai (Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 ir 11 straipsniai). Kaip jau minėta, Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, kad ūkio subjekto vadovas atsako už apskaitos organizavimą, tačiau tai nereiškia įpareigojimo vadovui detaliai ir išsamiai tikrinti pasirašomų apskaitos dokumentų duomenų teisėtumą, jų tikrumą. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad I. N., UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu laikotarpiu, būdama įmonės direktore, tinkamai organizavo bendrovės apskaitą. Nuo 2011-08-17, jos vadovaujamoje bendrovėje, buvo įdarbinta vyriausioji buhalterė R. Š., be to, nuo 2011 m. buvo priimta apskaitininke M. N.. Visa tai leidžia atmesti nuomonę, kad I. N. privalėjo numatyti, jog jai neužtikrinus tinkamo buhalterinės apskaitos politikos įgyvendinimo gali atsirasti BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai.

Nuteistosios gynėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad nuosprendyje nurodyta, jog I. N., aplaidžiai tvarkydama teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, neorganizavo 2011 metų ir 2012 metų metinių inventorizacijų atlikimo, nesurašė įsakymų dėl inventorizacijų atlikimo, nesudarė inventorizacijos komisijos, nesudarė inventorizavimo aprašų ir taip UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos duomenų nepagrindė turto ir įsipareigojimų 2011 metų ir 2012 metų metinių inventorizacijų duomenimis. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2011 metų ir 2012 metų UAB „(duomenys neskelbtini)“ inventorinės bylos yra pateiktos ir vien formalus buhalterinės apskaitos trūkumų nustatymas nesuponuoja išvados, kad įmonės buhalterinė apskaita tvarkyta aplaidžiai. Ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo pateikti ūkinių operacijų duomenys, kasos knygos, ilgalaikio materialiojo turto įsigijimas, PVM sąskaitos faktūros, apskaitos registre pagal apskaitos dokumentus, pagrįstas baldų pagaminimas, kuriais remiantis specialistė nustatė įmonės turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimus bei nustatyta, jog nėra padarytos realios žalos valstybės finansų sistemai. Pažymėtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai bendravo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, tikslinosi, kokių konkrečiai dokumentų reikia. I. N. ir jos vyras T. N. skambino pareigūnams, aiškinosi dėl dokumentų pateikimo, tačiau konkrečių reikalavimų dėl dokumentų nebuvo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vien tik buhalterinės apskaitos dokumentų nepateikimo faktas, ar inventorizacijos atlikimo tvarkos neužtikrinimas, savaime baudžiamosios atsakomybės nesukelia.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad BK 223 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje nurodytų pažeidimų padarymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonių dėl jų pagrįstumo gali būti skiriama ekspertizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-P-305/2009, 2K-216/2011, 2K-157/2011). I. N. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme patvirtino, kad dalis bendrovės dokumentų buvo saugomi pas buhalterę, o visi likę dokumentai buvo saugomi bendrovės gamybinėse patalpose. Bendrovės vadovu tapus T. N. visas įmonės turtas, dokumentai, pagal priėmimo perdavimo aktą perduoti T. N.. Apklausti teisme liudytojai patvirtino, kad I. N. realiai bendrovės vadovės funkcijų neatliko, kadangi faktiniu įmonės vadovu buvo T. N.. Be to, I. N. nedarbingumo metu, t. y. laikotarpiais nuo 2011-11-04 iki 2011-12-23, nuo 2012-01-12 iki 2012-01-20, nuo 2012-02-01 iki 2012-02-14, nuo 2012-04-04 iki 2012-04-11, nuo 2012-07-26 iki 2012-08-08, nuo 2012-08-13 iki 2012-08-24, nuo 2012-08-30 iki 2012-09-04, nuo 2012-10-22 iki 2012-11-02, nuo 2012-12-13 iki 2012-12-21 UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigas ėjo būtent T. N.. Byloje esant objektyviems duomenims, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalteriniai dokumentai buvo perduoti direktoriui T. N., pripažintina, kad už bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą I. N. nėra atsakinga.

Šalies argumentai

Nuteistosios gynėjas advokatas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netyrė ir neanalizavo, ar buvo pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar byloje pakako duomenų išvadai, kad dėl padaryto pažeidimo kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, bei nesprendė baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo klausimo, nes už buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimus yra numatyta tiek baudžiamoji, tiek administracinė atsakomybė (ATPK 173¹ straipsnis). Teismas nuosprendyje nemotyvavo, kodėl padarė tokią išvadą, kad būtent dėl nustatytų UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės I. N. pažeidimų negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, turto nuosavo kapitalo, įsipareigojimo dydžio ir struktūros, tik deklaratyviai, kaip ir kaltinamajame akte, nurodė 2014-11-14 specialisto išvadą Nr. 5-3/100. BK 223 straipsnio 1 dalyje reglamentuota aplaidaus apskaitos tvarkymo nusikaltimo sudėtis skiriasi nuo ATPK 173¹ straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo – apskaitos taisyklių pažeidimo – sudėties objektyviaisiais požymiais. Kaip minėta, BK 223 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra materialioji, tai yra būtina nustatyti ir objektyviosios pusės būtinuosius požymius: dėl nusikalstamos veikos kilusius padarinius ir priežastinį ryšį tarp veikos ir kilusių padarinių. ATPK 173¹ straipsnyje reglamentuoto administracinio teisės pažeidimo – apskaitos taisyklių pažeidimo – sudėtis yra formali, taigi administracinei atsakomybei kilti pakanka vien veikos atlikimo – buhalterinių ūkinių operacijų, piniginių lėšų ir materialinių vertybių apskaitos taisyklių pažeidimo. 2014-11-14 specialisto išvadoje Nr. 5-3/100 konstatuota, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė I. N. neišsaugojo laikotarpio nuo 2011-07-05 iki 2012-09-30 apskaitos dokumentų, kuriais pagrindė baldų pagaminimą ir apskaitos duomenų nepagrindė turto įsipareigojimų 2011 ir 2012 metų metinių inventorizacijų duomenimis, todėl pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2013-03-09 medžiagų ir prekių, skirtų perparduoti, vertės. Specialisto išvadoje nėra nurodyti, kokie dokumentai neišsaugoti. Atkreiptinas dėmesys, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinį finansinį veiklos tyrimą atlikusi specialistė A. B. išvados, kad neišsaugojus laikotarpio nuo 2011-07-05 iki 2012-09-30 apskaitos dokumentų negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros, nemotyvavo. Kaip matyti iš specialisto išvados UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu laikotarpiu nuo 2011-07-05 iki 2012-09-30 PVM sąskaitomis faktūromis pagrindė medžiagų pirkimus; nenustatyti norminių aktų pažeidimai dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ medžiagų pirkimo apskaitos; apskaitą tvarkiusi direktorė I. N. iki 2011-08-16, vyr. buhalterė R. Š. nuo 2011-08-17 apskaitos registre „Medžiagų ataskaita. Sandėlis“ pagal apskaitos dokumentus, kuriais pagrindė baldų pagaminimą ir gaminio savikainos aktus, užregistravo medžiagų sumažėjimą (sunaudojimą gamyboje, grąžinimą tiekėjams) iš viso 687 125,39 Lt nuolat apskaitomų atsargų būdu, t. y. registravo kiekvieną medžiagų padidėjimo ir sumažėjimo ūkinę operaciją; UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitomis faktūromis ir PVM sąskaitomis faktūromis pagrindė nuo 2011-08-29 baldų pardavimus, apskaitos registruose „Didžioji knyga“, „Bendrasis žurnalas“, „Klientų apyvarta“ buhalterinėse sąskaitose „Pirkėjai“, „Pardavimo pajamos“, „PVM“ registravo baldų pardavimus pirkėjams, todėl nenustatyti norminių aktų pažeidimai dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ baldų pardavimo apskaitos; nenustatyti norminių aktų pažeidimai dėl neteisingo duomenų apie pajamas, pelną, turtą, jų naudojimą įrašymo į ataskaitas. Pažymėtina, kad BK 223 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis sukonstruota taip, kad realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis 2K-11/2008). UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu priešpriešinių patikrinimų nebuvo, jų nereikėjo ūkiniam, finansiniam tyrimui atlikti. Iš 2014-11-14 specialisto išvados Nr. 5-3/100 matyti, kad ūkinės finansinės veiklos patikrinimas atliktas pagal Klaipėdos apskrities VPK NTB ENTS vyresniosios tyrėjos L. Š. raštais perduotus UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus: sutartis, PVM sąskaitas faktūras, Danske Bank A/S“ sąskaitas, kasos dokumentus, darbo užmokesčio priskaitymo dokumentus, apskaitos registrus. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo galimybės apklausti specialistės A. B. apie jos išvadoje Nr. 5-3/100, o teisme apklausta specialistė J. A. konrečių paaiškinimų, nurodytų specialisto išvadoje, nekomentavo. Atsižvelgiant į tai, vien formalaus pagrindo, kad neišsaugoti tam tikri buhalteriniai dokumentai, nepakanka konstatuoti faktui, kad negalima iš dalies nustatyti asmens turto ar finansų būklės. BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių nustatymas ar nenustatymas yra svarbiausias baudžiamosios atsakomybės kriterijus. Iš 2014-11-14 specialisto išvados Nr. 5-3/100 matyti, jog dėl to, kad neišsaugoti specialisto išvadoje nenurodyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentai, galima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ faktiškai vykdomą veiklą, turtą, nuosavo kapitalą ir įsipareigojimų dydį bei struktūrą, kadangi pati specialistė savo išvadoje nurodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu nenustatyti norminių aktų pažeidimai dėl neteisingo duomenų apie pajamas, pelną, turtą. Todėl visiškai pakako duomenų tokiai išvadai padaryti, o tuo pačiu nustatyti bendrovės veiklą, kapitalą bei įsipareigojimus. Esant tokioms aplinkybėms, kai kurių apskaitos dokumentų neišsaugojimas nėra formalus pagrindas daryti išvadą, kad negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, todėl dėl tam tikrų buhalterinių dokumentų nepateikimo nėra padarinių, būtinų, kad aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas būtų nusikalstamas ir kvalifikuojamas pagal BK 223 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimai nesukėlė BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytų pasekmių, tai yra, nepaisant nustatytų apskaitos tvarkymo pažeidimų, galima nustatyti įmonės faktiškai vykdomą veiklą, turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimų dydį bei struktūrą.

Teismo posėdyje nuteistosios gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

I. N. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiu pripažinta kalta pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą bei buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą įstatymo numatytą laiką.

Apeliaciniame skunde ginčijant nuteistosios I. N. kaltę, teigiama, kad ji realiai bendrovės vadovės funkcijų neatliko, o faktiniu įmonės vadovu buvo jos sutuoktinis T. N.. Iš tikrųjų teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai formaliai įmonės vadovu esantis asmuo realiai įmonės vadovo funkcijų neatlieka, baudžiamosios atsakomybės subjektu yra asmuo, faktiškai vadovaujantis įmonei (kasacinė nutartis Nr. 2K-45-507/2015). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad I. N. jau vykstant teisiamajam posėdžiui pirmosios instancijos teisme kėlė klausimą, jog ji buvo tik fiktyvi UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovė, tačiau skundžiamame nuosprendyje ši versija yra motyvuotai paneigta. Kolegija su šiais motyvais sutinka. I. N. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme pripažino, jog ji rūpinosi darbo sutartimis, darbų sauga. Taigi pati nuteistoji pripažįsta, jog įmonės veikloje ji dalyvavo, tačiau menkindama savo vaidmenį, pažymi, jog visais kitais reikalais rūpinosi jos vyras T. N., kuris, be kita ko taip pat teigė, jog įmonei vadovavo nuo pirmos dienos (b. l. 149, t. 5). Visgi šią gynybinę versiją apie neva nereikšmingą I. N. vaidmenį įmonės veikloje paneigia kiti teisiamajame posėdyje patikrinti įrodymai. Aplinkybę, jog tiriamuoju laikotarpiu I. N. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė patvirtina Sodros, Juridinių asmenų registro duomenų bazių duomenys (b. l. 157, 158-160, t. 2), įmonės veiklos dokumentai, kuriuose kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė pasirašinėjo I. N. (darbo sutartys, turto nurašymo aktas, sąskaitos – faktūros, kasos išlaidų orderiai, pelno – nuostolių ataskaitos, aiškinamieji raštai ir kt.), be to, kaip teisingai atkreiptas dėmesys ir skundžiamame nuosprendyje, savo nedarbingumo laikotarpiu I. N. taip pat pasirašinėjo įmonės dokumentus, nors pagal gynybinę versiją I. N. nedarbingumo laikotarpiu ją pavaduodavo vyras T. N., kas leistų manyti, jog oficialiai vadovei laikinai negalint atlikti pareigų yra atsakingas asmuo, kuris gali laikinai perimti tam tikras vadovo funkcijas. Tačiau šiuo konkrečiu atveju matyti, kad versija apie tariamą vadovės pavadavimą nedarbingumo laikotarpiu visiškai neatitinka faktinių aplinkybių, kadangi, būdama nedarbinga, I. N. pasirašinėja įmonės veiklai reikšmingus dokumentus (b. l. 83-116; 198-199, t. 2), o tai vis dėlto rodo, kad I. N. buvo ne tik formali, bet ir reali UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė. Įmonės darbuotojų parodymai šią išvadą tik patvirtina. Teisiamajame posėdyje liudytoja R. Š., dirbusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhaltere, parodė, kad, kai ji atvykdavo į įmonę pasiimti dokumentų, būdavo ir direktorė, klausimus spręsdavo visi kartu, T. N., direktorė, apskaitininkės, kartais gamybos vadovė, jei reikėdavo, dokumentus atsiųsdavo apskaitininkė arba I. N., jei gerai, pamenanti, I. N. išėjus į kitą darbą, direktoriumi tapo T. N.. M. N., UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitininkė, pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad kartu su I. N. sėdėjo viename kabinete, darbiniam procesui vadovavo T. N., tačiau I. N. atlikdavo direktoriaus pareigas, rašydavo priėmimo, atleidimo įsakymus, būdavo, jog I. N. darbe pasilikdavo ir visą dieną (b. l. 186-187, t. 5). I. N. įmonėje matydavo ir liudytoju apklaustas tose pačiose patalpose dirbęs kitos įmonės direktorius J. K.. Taigi iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterės bei apskaitininkės parodymų akivaizdu, jog I. N. dalyvavo įmonės veikloje, sprendimų priėmime, turėjo savo darbo vietą, atlikdavo tam tikrus veiksmus. Nors liudytoja V. Š., UAB „(duomenys neskelbtini)“ gamybos vadovė, teisiamajame posėdyje paaiškino, kad vadovavo T. N., tačiau jos parodymai nepaneigia R. Š. ir M. N. parodymų, kadangi pati V. Š. nurodė, kad ji dirbo gamyboje, ne su dokumentais, todėl visiškai realu, jog ji daugiausia ir bendraudavo su vadybininko pareigose dirbusiu T. N.. Taigi ištirtų įrodymų visuma leidžia pagrįstai spręsti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė tiek formaliai, tiek ir realiai aktualiu laikotarpiu buvo I. N.. Tai, jog įmonėje vadybininku tam tikrą laikotarpį dirbęs T. N. aktyviai dalyvavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje, nepaneigia I. N. vaidmens, o tiesiog parodo, jog įmonėje buvo tam tikras darbo pasidalijimas, direktorė pasitikėjo T. N. ir leido jam priimti atitinkamus sprendimus, tačiau pati nuo įmonės valdymo nuošalyje taip pat nebuvo. Todėl atsižvelgiant į visą tai, kas paminėta, I. N. yra tinkamas baudžiamosios atsakomybės subjektas.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog I. N. negalėjo būti nuteista už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, kadangi buhalterinę apskaitą tvarkė pasamdyta buhalterė. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, I. N. nuteista už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, pasireiškusį tuo, kad ji, būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, neorganizavo 2011 ir 2012 metų metinių inventorizacijų atlikimo, nesurašė įsakymų dėl inventorizacijų atlikimo, nesudarė inventorizacijos komisijos, nesudarė inventorizacijos aprašų ir taip įmonės apskaitos duomenų nepagrindė turto ir įsipareigojimų 2012 ir 2012 metų metinių inventorizacijų duomenimis, be to, I. N., nenustatė saugojimo tvarkos, kuri užtikrintų įmonės apskaitos dokumentų saugumą ir neišsaugojo laikotarpio nuo 2011-07-05 iki 2012-09-30 įmonės apskaitos dokumentų, kuriais apskaitos registre „Didžioji knyga“, sąskaitoje „Prekės, skirtos perparduoti“ pagrindė užregistruotą baldų vertės padidėjimą (užpajamavimą) 616496,87 Lt (178549,83 Eur).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teisingai išaiškinta, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių alternatyvių veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą, 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai tai sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius. I. N. nuteista būtent už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą ir už buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą. BK 223 straipsnyje numatytas aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas yra Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų įstatymų bei norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, netinkamas vykdymas (kai nesurašomi visi buhalterinės apskaitos dokumentai, nesudaromi ir netvarkomi apskaitos registrai, dokumentai ir registrai surašomi nesilaikant Buhalterinės apskaitos įstatymo ar kitų norminių aktų reikalavimų ir pan.). Buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas – tai norminiais aktais nustatytos šių dokumentų saugojimo tvarkos nesilaikymas. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad ūkio subjekto vadovas aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektu gali būti tik kai pats tvarko buhalterinę apskaitą arba ją aplaidžiai tvarko asmuo, nesusijęs su ūkio subjektu darbo santykiais, o tik žodžiu sutaręs su ūkio subjektu. Šiuo konkrečiu atveju, kaip matyti, buhalterinę apskaitą UAB „(duomenys neskelbtini)“ tvarkė buhalterė R. Š., todėl, remiantis šia aplinkybe, apeliaciniame skunde, ginčijamas I. N. nuteisimas už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą. Tokie apeliantės argumentai atmestini, kadangi objektyviai buhalterė galėjo tvarkyti tik tai, kas jai buvo pateikiama ir neatsakinga už veiksmus, kurių neatliko I. N.. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad esant tam tikroms sąlygoms, už netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą atsako ir įmonės vadovas, nes buhalterinę apskaitą tvarkantis subjektas nėra atsakingas už pateikiamų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų turinį ar už tokių dokumentų nepateikimą jam.

Konkretūs kaltinime bei nuosprendyje numatyti teisės aktų (Buhalterinės apskaitos įstatymo, Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo, Inventorizacijos taisyklių) reikalavimai numato pareigą įmonėms bent kartą per metus atlikti inventorizaciją, kuri apibrėžiama kaip turto ir įsipareigojimų patikrinimas ir jų faktiškai rastų likučių palyginimas su buhalterinės apskaitos duomenimis (Inventorizacijos taisyklių redakcijos galiojusios nusikaltimo padarymo metu, 2 p.). Be to, įmonės direktoriui numatyta pareiga užtikrinti inventorizacijos organizavimą, atlikimą, priimti šią procedūrą detalizuojančius vidinius aktus. Šiuo konkrečiu atveju, nustatytos faktinės aplinkybės neginčijamai patvirtina, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ metinės inventorizacijos išvis nebuvo atliekamos, nebuvo priimti reikiami direktorės įsakymai šiai procedūrai, nepaskirti už tai atsakingi asmenys, to neneigia ir pati nuteistoji, todėl įmonės apskaitos duomenys nepagrįsti metinių inventorizacijų duomenimis. Taip I. N. nesilaikė buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad buvo pateiktos inventorinės bylos, tačiau tai nepaneigia specialisto išvadoje užfiksuotų pažeidimų. Finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte (b. l. 23-25, t. 2) nurodoma, kad bendrovėje turimų atsargų inventorizacija buvo atliekama kas mėnesį. Teisme apklausta V. Š. patvirtino, kad mėnesio gale kartu su apskaitininke susiskaičiuodavo ir surašydavo nurašymo aktus (b. l. 163, t. 5), bylos medžiagoje pateiktos M. N. vardu pasirašytos inventorinės pažymos (laikotarpio 2011-12-31 – 2012-09-30), o R. Š. nurodė, kad gaudavo tik galutinius duomenis apie likučius (b. l. 175, t. 5). Tačiau, kaip jau minėta, teisės aktų reikalaujama atlikti inventorizacija yra procedūra, kurios metu tikrinamas visas turtas bei įsipareigojimai, rasti likučiai sulyginami su buhalterinės apskaitos duomenimis. Šiuo konkrečiu atveju to nebuvo daroma. Akivaizdu, jog tokių veiksmų neatlikus, kyla tam tikri padariniai – nėra galimybės įvertinti, ar dokumentinė turto išraiška atitinka esantį realybėje, negalima išsiaiškinti, ar apskaita tvarkoma tiksliai, teisingai ir pakankamai, ar esamuose apskaitos finansiniuose dokumentuose informacija yra objektyvi ir palyginama.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu I. N. nuteista ir už apskaitos dokumentų, kuriais apskaitos registre buvo pagrįstas baldų vertės padidėjimas, neišsaugojimą. Apeliaciniame skunde teigiama, jog I. ir T. N. vykstant tyrimui tikslinosi, kokie dokumentai reikalingi, tačiau niekas jų nereikalavo, o dokumentų neišsaugojimas nusikalstamų pasekmių nesukelia. Kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Buhalterinės apskaitos įstatymas už apskaitos dokumentų išsaugojimą atsakomybę numato ūkio subjekto vadovui (21 straipsnio 2 dalis), kurį įpareigoja numatyti ir tvarką, kaip šie apskaitos dokumentai bus saugomi (19 straipsnio 1 dalis). Ikiteisminio tyrimo metu apklausiama I. N. nurodė, kad nebuvo įsakymo, kas atsakingas už buhalterinių dokumentų saugojimą, ji turėjo tik darbo sutartis ir su darbo sauga susijusius dokumentus, kitus dokumentus saugojo buhalterė (b. l. 11-12, t. 5). Pirmosios instancijos teisme I. N. jau teigė, jog neatsimena, ar buvo įsakymas dėl dokumentų saugojimo tvarkos ir paskirto atsakingo asmens, buhalteriniai dokumentai buvo pas buhalterę Mažeikiuose (b. l. 147-148, t.5). Teisiamajame posėdyje apklausta buhalterė R. Š. teigė, jog dokumentai buvo saugomi Kretingoje. Byloje nustatytos aplinkybės, apklaustų asmenų parodymai patvirtina, jog I. N. nebuvo nustačiusi buhalterinių dokumentų saugojimo tvarkos, nebuvo paskirto atsakingo asmens, kuris rūpintųsi minėtų dokumentų išsaugojimu įstatymų nustatytą laikotarpį. Buhalterinė apskaita įmonėje buvo vedama, šiam darbui pasamdyta buhalterė, kuri teigia, jog dokumentai saugoti įmonėje, pati direktorė manė, jog dokumentai pas buhalterę, tokia susiklosčiusi situacija tik parodo, kad I. N. iš esmės nesiėmė aktyvių veiksmų tam, jog tinkamai įgyvendintų jai kaip ūkio subjekto vadovui kylančią pareigą dėl tinkamo buhalterinės dokumentacijos išsaugojimo. Specialisto išvadoje nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2011-07-05 iki 2012-09-30 apskaitoje užfiksuotas baldų vertės padidėjimas, tačiau nėra išsaugoti apskaitos dokumentai, kurie pagrįstų baldų pagaminimą. Vėlesniame ikiteisminio tyrimo etape T. N. pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ savikainos aktų, kurie, kaip teisme teigė T. N., buvo naudoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje, tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ši aplinkybė motyvuotai paneigta, remiantis specialistės J. A. parodymais, jog dokumentai turi padėti nustatyti tiriamos įmonės veiklos tapatumą, bei liudytojų M. N. parodymais apie tai, kad apskaitoje buvo naudojami UAB „(duomenys neskelbtini)“ savikainos aktai. Taigi įrodymų visuma patvirtina, kad I. N. kaip įmonės vadovė nenustatė buhalterinių dokumentų saugojimo tvarkos, neskyrė atsakingo asmens, nors tokią pareigą numato buhalterinę apskaitą reglamentuojantys teisės aktai.

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl nusikalstamų pasekmių nebuvimo bei administracinės atsakomybės taikymo. BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių nustatymas ar nenustatymas yra svarbiausias baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimus atribojimo kriterijus, nes už įvairius apskaitos taisyklių pažeidimus numatyta ir administracinė atsakomybė (ATPK 173¹ straipsnis). Byloje yra nustatyta, kad I. N., būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė, neužtikrino atitinkamo laikotarpio metinių inventorizacijų atlikimo dėl ko apskaitos duomenų nepagrindė turto ir įsipareigojimų metinių inventorizacijų duomenimis, be to, neišsaugojo apskaitos dokumentų, kuriais pagrindė baldų pagaminimą. Specialisto išvadoje konstatuota, jog dėl nustatytų Buhalterinės apskaitos įstatymo (2011-11-06, Nr. IX-574) 17 straipsnio (nukreipia į Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą, reikalaujantį apskaitos duomenis pagrįsti inventorizacijos duomenimis, o inventorizacijos tvarką reglamentuoja Vyriausybės nutarimu patvirtintos Inventorizacijos taisyklės) ir 19 straipsnio 1 dalies (apskaitos dokumentų saugojimo) reikalavimų pažeidimų laikotarpiu nuo 2011-07-05 iki 2012-12-31 negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto. Taigi specialisto išvadoje konstatuotos pažeidimų pasekmės, kurios iš esmės užtraukia baudžiamąją atsakomybę, šiuo atveju už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog padaryti pažeidimai nepavojingi, nenustatyta reali žala finansų sistemai, kolegija su šiais argumentais nesutinka. Kaip matyti, I. N. padaryti pažeidimai buvo ne atsitiktiniai, o ilgalaikiai, apskaitos dokumentais nepagrįstas žymus baldų vertės net 178549,83 Eur, padidėjimas. Dėl šių pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto laikotarpiu nuo 2011-07-05 iki 2012-12-31. Be to, 2013 m. įmonei iškelta bankroto byla, bankroto administratorius kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, teigdamas, jog jam nebuvo perduota įmonės turto, specialistė išvadoje pažymėjo, jog dėl padarytų jau minėtų buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų negalima nustatyti, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo nuostolių dėl medžiagų ir prekių, skirtų perparduoti neperdavimo bankroto administratoriui.

Išnagrinėjusi visus esminius apeliacinio skundo argumentus ir atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistosios kaltės ir jos veiksmų kvalifikavimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Naikinti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteitosios I. N. gynėjo advokato D. Ivanausko apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Savinijus KatauskasTeisėjos Edita LapinskienėVioleta Miliuvienė