Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2018-03-21 · Civilinė byla Nr. 2-2292-466/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-03-21
Bylos Nr.
2-2292-466/2018
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Gintaras Pašvenskas
Ieškovas
K. Š.
Trečiasis asmuo
R. M.
Advokatai
Ričardas Suslavičius, Artūras Sebeika, Vidas Vilkas
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2-2292-466/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27875-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.1; 3.2.6.1 (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 21 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Gintaras Pašvenskas,sekretoriaujant Laimai Šidlauskienei,dalyvaujant ieškovei K. Š.,atsakovo antstolio Dainiaus Šidlausko atstovui advokatui Vidui Vilkui,atsakovo antstolio Dariaus Stakeliūno atstovui advokatui Ričardui Suslavičiui,trečiojo asmens R. M. (R. M.) atstovui advokatui Artūrui Sebeikai,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. Š. ieškinį atsakovams antstoliams Dainiui Šidlauskui ir Dariui Stakeliūnui dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – M. Š. (M. Š.), R. M. (R. M.) ir J. K.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo antstolio Dainiaus Šidlausko 3 575,54 eurų sumą žalai atlyginti, iš atsakovo antstolio Dariaus Stakeliūno – 6 361,07 eurų sumą žalai atlyginti, taip pat priteisti 5 procentų metines palūkanas už reikalaujamas sumas ir jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad žala susidarė dėl neteisėtų antstolių veiksmų, kadangi jie toliau vykdė išieškojimą iš K. Š. pagal skolininko M. Š. prievolę, nepaisydami ieškovės 2012-10-11 sudarytos ir Vedybų sutarčių registre įregistruotos Povedybinės sutarties. Išieškojimas nebuvo vykdomas iš bendro K. Š. ir M. Š. turto, jų prievolės solidarumas nebuvo konstatuotas, todėl po Povedybinės sutarties įregistravimo Vedybų sutarčių registre antstoliai nebegalėjo vykdyti išieškojimo iš K. Š. asmeninio turto pagal kito sutuoktinio prievoles. Ieškovė ieškinyje vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-05-18 nutartyje suformuluota nauja teisės aiškinimo ir taikymo taisykle ir teigė, jog antstoliai privalo atlyginti ieškovei padarytą žalą (1-7 b. l.).

Atsiliepimas

Atsakovas antstolis D. Šidlauskas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad jo, kaip antstolio civilinei atsakomybei kilti yra būtina sąlygų visuma bei turi būti įvertinta, ar antstolis ėmėsi visų jam prieinamų teisėtų priemonių savo veiksmų teisėtumui užtikrinti. Tik 2016-05-18 nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo naują teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, tačiau iki tol teisminė praktika buvo kreipiama taip, kad nebuvo teikiama reikšmė povedybinės sutarties sudarymui po atsiradusios ir priverstinai vykdomos skolininko prievolės. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-185-415/2016 du kolegijos nariai pareiškė atskirąją nuomonę nurodydami, kad skolininko prievolės turi būti vykdomos iš turto, kurio dalis nustatyta įsiteisėjusia teismo nutartimi nepaisant to, kad skolininkas ir jo sutuoktinė povedybine sutartimi susitarė dėl kiekvieno iš jų turimų lėšų, gaunamų pajamų bei asmeninės nuosavybės režimo. Antstolis taip pat prašė taikyti trijų metų ieškinio senatį ieškovės reikalavimui (53-61 b. l.).

Šalies argumentai

Atsakovas antstolis D. Stakeliūnas taip pat nesutiko su ieškiniu ir nurodė, kad 2012-10-11 ieškovės ir skolininko M. Š. sudaryta povedybine sutartimi vadovautis nebuvo pagrindo, nes ji buvo sudaryta po prievolės atsiradimo. Didžioji išieškotos skolos dalis yra pervesta kreditoriui, todėl nėra aišku, kodėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nukreiptas į antstolį. Antstolio nuomone, nėra sąlygų jo atsakomybei. Atsiliepime taip pat pažymėta, kad ieškovė nereiškia reikalavimo nepagrįsto praturtėjimo pagrindu. Antstolis nurodė, kad ieškovė praleido 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti. Todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas tik ta suma, kuri buvo išieškota iš K. Š. nuo 2014-07-07, t. y. 4 483,32 Lt (1 298,46 eurai) + 2 301,58 eurų, iš viso – 3 600,04 eurų (98-104 b. l.).

Dublike ieškovė prašė atnaujinti praleistą ieškininės senaties terminą ir priteisti iš antstolių visą ieškovės nurodytą žalą (135-142 b. l.).

Triplike atsakovas antstolis D. Šidlauskas nurodė, kad po pirmos išskaitos iš ieškovės darbo užmokesčio, atliktos pagal antstolio 2012-11-05 patvarkymą, ieškovei turėjo paaiškėti apie daromas išskaitas. kadangi ieškovė remiasi 2012-10-11 jos ir skolininko M. Š. sudaryta povedybine sutartimi, tai nuo tos sutarties sudarymo dienos ieškovei turėjo paaiškėti, kokios lėšos yra jos asmeninė nuosavybė. Antstolis taip pat prašė atmesti ieškovės prašymą dėl ieškininės senaties termino atnaujinimo (149-152 b. l.).

Triplike atsakovas antstolis D. Stakeliūnas nurodė, jog vykdant išieškojimą iš M. Š. turto teismai nekonstatavo jokių neteisėtų antstolio veiksmų, todėl antstolio veiksmai yra teisėti. Ieškovė turėjo pirmiausia mėginti atgauti lėšas iš kreditoriaus, nes jo naudai antstolis vykdė išieškojimą, o tik praradus galimybę atgauti lėšas iš kreditoriaus galėtų būti svarstomas antstolio atsakomybės klausimas. Antstolio teigimu, ieškovė nenurodė jokių svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti (146-148 b. l).

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo R. M. atsiliepime nurodė, kad ieškinys yra nepagrįstas, ir prašė jį atmesti, kadangi ieškovė praleido ieškininės senaties terminą. Antstolis patvarkymą dėl išieškojimo priėmė teismui priėmus nutartį dėl skolininko turto dalies nustatymo ir teismo nutartis nebuvo apskųsta. Jo nuomone, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-05-18 išaiškinimas taikytinas po jo susiklosčiusiems teisiniams santykiams, o šiuo atveju antstolio kaltė ieškovės atžvilgiu nėra nustatyta. Be to, pati ieškovė neskundė su vykdymu susijusių teismo nutarčių, nevykdė pareigos domėtis vykdymo eiga ir nebendradarbiavo su antstoliu (123-125 b. l.).

Tretieji asmenys M. Š. ir J. K. atsiliepimų į ieškinį teismui nepateikė.

Apie teismo posėdį, vykusį 2018 m. kovo 1 d. 9:30 val., šalys buvo informuotos tinkamai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnyje nustatyta tvarka. Tretieji asmenys M. Š. ir J. K. į teismo posėdį neatvyko. Nenustačius kliūčių nutarta nagrinėti bylą iš esmės.

Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad sužinojusi apie vykdomą išieškojimą iš jos gaunamo atlyginimo, ji susisiekė su išieškotoju R. M. ir paklausė, kokiu pagrindu vykdomas išieškojimas, ir sužinojo, jog išieškojimas vykdomas iš jos sutuoktinio M. Š. Dėl šios priežasties buvo sudaryta 2012-10-11 Povedybinė sutartis ir apie tai informuotas Dainius Šidlauskas, tačiau išieškojimas iš ieškovės atlyginimo buvo vykdomas toliau. Ieškovė nurodė, kad antstoliai jai nepaaiškino, kaip elgtis tokiu atveju, todėl ji nieko nedarė. Be to, M. Š. žadėjo visus išieškotus pinigus grąžinti. Taigi, apie tai, kad lėšų atskaitymai buvo vykdyti neteisėtai, ieškovė sužinojo tik 2017 metais. Ieškovė prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, kadangi anksčiau veiksmų ji nesiėmė dėl teisinių žinių trūkumo, nežinojo apie galimybę skųsti antstolio veiksmus, o dėl sunkios finansinės padėties ieškovė neturėjo galimybių kreiptis į advokatą, apie galimybę gauti nemokamą pagalbą ji nežinojo. Be to, ieškovei buvo atlikta akių operacija, dėl kurios ji keletą mėnesių negalėjo imtis kokių nors veiksmų. Dėl nurodytų priežasčių ieškovė prašė ieškinį tenkinti ir priteisti iš antstolių padarytą žalą.

Teismo posėdžio metu atsakovo antstolio Dainiaus Šidlausko atstovas nurodė, kad ieškovė, žinodama apie pažeidžiamas jos teises, nesiėmė jokių veiksmų, todėl turi prisiimti dėl savo neveiklumo kilusias pasekmes ir neturėtų reikalauti žalos atlyginimo iš kitų asmenų. Atsakovo atstovas nesutiko su ieškovės nurodyta aplinkybe, kad dėl sunkios turtinės padėties ji neturėjo galimybės kreiptis į advokatą, kadangi pati ieškovė nurodė, jog jos atlyginimas nebuvo žemas. Be to, ieškovė nurodė, kad darbovietės buhalterijoje turėjo galimybę susipažinti su vykdomais antstolio patvarkymais, kuriuose aiškiai nurodyta jų apskundimo tvarka, taigi, turėjo galimybę ir juos skųsti. Sudarydama Povedybinę sutartį ieškovė suprato, kad nuo to momento ji nebeprivalo atsakyti už sutuoktinio prievoles, todėl turėjo suvokti, kad išieškojimas vykdomas neteisėtai, ir imtis atitinkamų veiksmų. Nors ieškovė nurodė jai atliktą akių operaciją kaip senaties termino praleidimo priežastį, ši aplinkybė truko tik keletą mėnesių, o ieškinys teismui buvo pateiktas po daugiau nei 3 metų. Nagrinėjamu atveju antstoliai buvo tik vykdymo proceso tarpininkai, kurie vykdė teismo priimtas nutartis ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl reikalauti žalos atlyginimo iš antstolių nėra jokio pagrindo.

Atsiliepimas

Atsakovo antstolio Dariaus Stakeliūno atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog antstolio vykdomojoje byloje ieškovė teikė atsiliepimus bei atskiruosius skundus. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2012-11-29 nutartimi tenkino J. K. pareiškimą dėl skolininko turto dalies bendrojoje sutuoktinių nuosavybėje nustatymo, o ieškovė šią nutartį apskundė atskiruoju skundu. Atskirajame skunde K. Š. teikė tuos pačius argumentus kaip pateiktame ieškinyje. Vilniaus apygardos teismas grąžino nagrinėti bylą iš naujo, o Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013‑07‑03 nutartimi išnagrinėjo bylą pakartotinai. Kadangi minėtoje byloje ieškovė dalyvavo pati tiesiogiai, naudojosi savo procesinėmis teisėmis, todėl jos teiginiai apie tai, kad ji iki 2017 metų nežinojo apie jos atžvilgiu vykdomo išieškojimo neteisėtumą, atmestinas. Antstolio atstovas taip pat nurodė, kad antstolis vykdė teismo nutartis ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Atstovas taip pat pažymėjo, kad ieškovė nuo 2013‑07‑03 iki 2015-11-13 neskundė antstolio veiksmų, todėl jokių neteisėtų antstolio veiksmų nustatyta nebuvo. Be to, ieškovė nesinaudoja galimais savo teisių gynimo būdais, neieško savo sutuoktinio ir nesiekia gauti kompensacijos už iš jos nuskaičiuotas lėšas. Antstolis išieškojimą vykdė išieškotojo interesais ir išieškotas pinigines lėšas pervedė jam, todėl nėra jokio pagrindo reikalauti iš antstolio atlyginti padarytą žalą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016‑05‑18 nutartis negali turėti įtakos sprendžiant antstolio atsakomybės klausimą, kadangi ši nutartis negali būti taikoma absoliučiai visais atvejais, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013‑07‑03 nutartis nebuvo peržiūrėta. Dėl nurodytų priežasčių antstolio Dariaus Stakeliūno atstovas prašė ieškinį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad antstolis Dainius Šidlauskas vykdė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-09-21 įsakymą Nr. L2-17943-466/2011 dėl skolos ir palūkanų išieškojimo iš skolininko M. Š. išieškotojo R. M. naudai. Vykdymo proceso metu 2012‑01‑18 antstolis priėmė patvarkymą areštuoti 12 763,90 Lt sumą, esančią skolininko M. Š. atsiskaitomojoje sąskaitoje (17-19 b. l.). Nesant skolininko turto, iš kurio būtų galima vykdyti išieškojimą, bei nustačius, kad skolininkas yra sudaręs santuoką su K. Š., antstolis pasiūlė išieškotojui kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies bendrojoje sutuoktinių nuosavybėje nustatymo. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-06-06 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3303-67/2012 nustatė, kad skolininko M. Š. turto dalį sutuoktinių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje sudaro ½ dalį K. Š. gaunamo darbo užmokesčio (68-69 b. l.). Įsiteisėjusios teismo nutarties pagrindu antstolis priėmė 2012-06-25, 2012‑11-05 bei 2014-03-07 patvarkymus vykdyti išieškojimą iš K. Š. darbo užmokesčio (21-27 b. l.). Skola buvo visiškai išieškota iš K. Š. darbo užmokesčio, paskutinė išskaita atlikta 2014-01-16 (46-47 b. l.). Įvykdžius išieškotojo pateiktą vykdomąjį dokumentą, antstolio 2014‑06-11 patvarkymu vykdomoji byla užbaigta ir vykdomasis dokumentas grąžintas Vilniaus miesto apylinkės teismui (77 b. l.).

Antstolis Darius Stakeliūnas vykdė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-03-14 išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 2-1440-465/2012 dėl skolos ir palūkanų išieškojimo iš skolininko M. Š. išieškotojo J. K. naudai. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2012-11‑29 nutartimi tenkino J. K. pareiškimą dėl skolininko turto dalies bendrojoje sutuoktinių nuosavybėje nustatymo ir nustatė, kad skolininkui priklauso ½ dalis jo sutuoktinės gaunamų pajamų. Teismo nutartis atskiruoju skundu buvo apskųsta Vilniaus apygardos teismui, kuris išnagrinėjęs K. Š. atskirąjį skundą, 2013‑03‑15 nutartimi konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal pateiktus įrodymus bei suformuluotus reikalavimus jos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartį panaikino ir perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismas išnagrinėjo bylą pakartotinai ir 2013‑07‑03 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2‑16625‑811/2013 nustatė, kad skolininkui M. Š. bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje su sutuoktine K. Š. priklauso ½ dalis (pusė) sutuoktinės K. Š. darbo užmokesčio ar kitų jam prilygintų pajamų, esančių sutuoktinės vardu atidarytose banko sąskaitose. Vykdymo proceso metu antstolis 2013-08-13 priėmė patvarkymą vykdyti išieškojimą iš K. Š. darbo užmokesčio (38 b. l.). Skola buvo visiškai išieškota iš K. Š. darbo užmokesčio, paskutinė išskaita atlikta 2015-11-06 (48-49 b. l.).

2012-10-11 ieškovė K. Š. ir jos sutuoktinis M. Š. sudarė Povedybinę sutartį (42‑45 b. l.). Ieškovė nurodė, kad po sutuoktinių sudarytos Povedybinės sutarties įregistravimo (2012-10-11) išieškojimas pagal skolininko M. Š. prievoles nebegalėjo būti nukreipiamas į K. Š. vėliau gautas pajamas. Ieškovės teigimu, antstoliai, toliau tęsdami išieškojimo veiksmus ir atlikdami išskaitas iš ieškovės darbo užmokesčio, padarė jai turtinę žalą, kurią ieškovė prašė priteisti iš antstolių.

Dėl antstolių civilinės atsakomybės sąlygų.

Antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ginčui dėl antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo spręsti taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/20018). Privalomos deliktinės atsakomybės taikymo sąlygos yra neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos bei neteisėtus veiksmus atlikusio asmens kaltė.

Lietuvos Respublikos CPK 18 straipsnis imperatyviai nustato, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nagrinėjamu atveju antstoliai vykdė teismo išduotus įsiteisėjusius vykdomuosius dokumentus (antstolis Dainius Šidlauskas vykdė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-09-21 įsakymą Nr. L2-17943-466/2011; antstolis Darius Stakeliūnas vykdė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-03-14 išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 2-1440-465/2012) bei teismų 2012-06-06 ir 2013‑07‑03 nutartis, kuriomis buvo nustatyta skolininko M. Š. turto dalis, esanti bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje su sutuoktine K. Š. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-06-06 nutartis dėl skolininko turto dalies nustatymo buvo priimta dar iki ieškovės ir jos sutuoktinio Povedybinės sutarties sudarymo. Po sutarties sudarymo ieškovė nesikreipė dėl 2012‑06‑06 nutarties peržiūrėjimo, taigi ši nutartis yra įsiteisėjusi ir turėjo būti antstolio vykdoma. Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2‑16625‑811/2013, kurioje buvo nustatoma skolininkui M. Š. bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje su sutuoktine K. Š. priklausančio turto dalis, K. Š. teikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog yra sudaryta Povedybinė sutartis, o M. Š. prievolės atsiradimo metu sutuoktiniai bendro turto neturėjo, todėl prašė atmesti išieškotojo pareiškimą dėl skolininko turto dalies nustatymo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013‑07‑03 nutartimi K. Š. argumentus atmetė ir nustatė, kad skolininkui M. Š. bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje su sutuoktine K. Š. priklauso ½ dalis (pusė) sutuoktinės K. Š. darbo užmokesčio ar kitų jam prilygintų pajamų, esančių sutuoktinės K. Š. vardu atidarytose banko sąskaitose. Minėta teismo nutartis nebuvo apskųsta, ji įsiteisėjo ir privalėjo būti antstolio vykdoma. Taigi, nagrinėjamu atveju antstoliai vykdė įsiteisėjusias teismo nutartis dėl skolos išieškojimo iš būtent K. Š. turto, todėl pripažintina, kad antstoliai turėjo pareigą vykdyti teismo nutartis, ir preziumuoti neteisėtus jų veiksmus nėra jokio pagrindo.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad K. Š. neskundė antstolio Dariaus Stakeliūno veiksmų laikotarpiu nuo 2013‑07‑03 iki 2015-11-13, neteikė skundų dėl antstolio Dainiaus Šidlausko 2012‑11‑05 bei 2014-03-07 patvarkymų vykdyti išieškojimą iš K. Š. turto. Taigi, teismas antstolių veiksmų nėra peržiūrėjęs ir juo labiau pripažinęs neteisėtais. Nesant teismo sprendimų dėl antstolių patvarkymų neteisėtumo, antstolių veiksmai laikytini teisėtais (Lietuvos Respublikos CPK 510, 586 straipsniai).

Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.248 straipsnio 1 dalį, civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (Lietuvos Respublikos CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Ieškovė, įrodinėdama antstolių kaltę, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-05-18 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-185-415/2016. Ši nutartis buvo priimta jau pasibaigus vykdymo procesui iš M. Š., todėl šis teismo išaiškinimas taikytinas vykdymo veiksmams, atliktiems po kasacinio teismo nutarties paskelbimo, ir neturi teisinės galios vertinant antstolių veiksmų, atliktų iki minėtos teismo nutarties priėmimo, teisėtumą. Priešingai, būtent tuo laikotarpiu, kada antstoliai atliko išieškojimo iš K. Š. turto veiksmus, skolininko jungtinės nuosavybės panaikinimas povedybine sutartimi teismų praktikoje nebuvo pripažįstamas teisiniu pagrindu nenukreipti išieškojimo į teismo nutartimi nustatytą skolininkui priklausančią jo sutuoktinio gaunamų pajamų dalį (Vilniaus apygardos teismo 2012‑09‑14 nutartis civilinėje byloje Nr. 2SA‑202‑275/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006‑11-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3-493/2006). Esant nurodytoms aplinkybėms pripažintina, kad antstoliai vadovavosi galiojančia teismų praktika bei tuo metu taikytomis išieškojimo taisyklėmis, todėl pripažintina, kad jie buvo pakankamai rūpestingi bei apdairūs atlikdami vykdymo veiksmus. Dėl nurodytos priežasties darytina išvada, jog antstolių veiksmuose kaltės nenustatyta.

Teismas taip pat sutinka su antstolių argumentais dėl žalos bei priežastinio ryšio nebuvimo, kadangi ieškovė tik bendrai nurodė iš jos išieškotų lėšų sumą, įvertindama ją kaip padarytą žalą, tačiau nepateikė įtikinamų argumentų, jog iš jos išieškota suma sutampa su jos patirta žala, bei neįrodė tiesioginio priežastinio ryšio tarp antstolių veiksmų bei padarytos žalos. Be to, pažymėtina, kad didžioji dalis antstolių iš K. Š. išieškotų sumų buvo pervestos išieškotojams, todėl nėra pagrindo spręsti antstolių neteisėto praturtėjimo klausimo (Lietuvos Respublikos CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovė nesikreipė su reikalavimo kompensuoti iš jos išieškotas sumas nei į sutuoktinį M. Š., nei į išieškotojus R. M. ir J. K. Esant nurodytoms aplinkybėms sutiktina su antstolių argumentais, jog ieškovė neįrodė jai padarytos žalos fakto ir dydžio, ir jog ieškovei nepasinaudojus tinkamais savo teisių gynimo būdais, būtų neteisėta ir neprotinga taikyti deliktinę atsakomybę antstoliams ir priteisti iš jų sumas, kurių patys antstoliai negavo, o pervedė jas tretiesiems asmenims, t. y. išieškotojams.

Dėl nurodytų priežasčių darytina išvada, jog antstoliai, atlikdami išieškojimo veiksmus iš K. Š. turto, elgėsi teisėtai, pagrįstai ir rūpestingai vykdė savo pareigas, vadovavosi įsiteisėjusiomis teismo nutartimis bei taikė galiojančią teismų praktiką, todėl pripažintina, kad ieškovė neįrodė visų antstolio civilinės atsakomybės sąlygų.

Byloje esantys argumentai apie ieškovei padarytos žalos dydį ir kiti paaiškinimai bei rašytiniai įrodymai neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui, todėl dėl jų teismas papildomai nepasisako.

Dėl prejudicinio fakto.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-07-03 nutartyje jau vertino panašius ieškovės argumentus dėl teisės nukreipti išieškojimą pagal M. Š. prievoles į jos darbo užmokestį, ir juos atmetė. Teismas nustatė, kad prievolės atsiradimo metu skolininkas M. Š. ir K. Š. buvo santuokoje, o povedybinė sutartis buvo sudaryta po prievolės atsiradimo, todėl šia povedybine sutartimi negalima vadovautis apribojant galimybę nustatyti turto, esančio bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, dalį. Teismas taip pat pažymėjo, jog išieškojimas vykdomas ne iš bendro sutuoktinių turto ar skolininko sutuoktinės asmeninio turto, o iš skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, t. y. nekeliamas klausimas dėl sutuoktinės kaip bendraatsakovės solidariosios ar dalinės atsakomybės. Ši Vilniaus miesto apylinkės teismo minėta nutartis yra įsiteisėjusi ir turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje, todėl ieškovės argumentai šioje byloje pakartotinai nebenagrinėjami.

Dėl ieškovės procesinio elgesio.

Sprendžiant atsakovų civilinės atsakomybės klausimą būtina įvertinti ir pačios ieškovės elgesį vykdymo proceso metu. Nors ieškovė teigė, jog antstoliai nepagrįstai vykdė išieškojimą iš jos turto po Povedybinės sutarties sudarymo, tačiau pati nesikreipė dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-06-06 nutarties dėl skolininko turto dalies nustatymo peržiūrėjimo, taip pat neskundė antstolio Dariaus Stakeliūno veiksmų laikotarpiu nuo 2013‑07‑03 iki 2015-11-13, antstolio Dainiaus Šidlausko 2012‑11-05 bei 2014-03-07 patvarkymų vykdyti išieškojimą iš K. Š. turto, nevykdė savo pareigos domėtis procesu, laukė išieškojimo pabaigos, nereiškė pretenzijų skolininkui M. Š., o į teismą dėl žalos atlyginimo kreipėsi po trejų metų. Toks pasyvus ieškovės elgesys yra pagrindas konstatuoti, kad išskaitos iš ieškovės darbo užmokesčio vykdymo procese susidarė ir dėl pačios ieškovės neveikimo, todėl ieškovė privalo prisiimti dėl to kylančias pasekmes (Lietuvos Respublikos CK 6.248 straipsnio 4 dalis). Nors ieškovė ieškinio nagrinėjimo metu teigė, jog jos pasyvų elgesį nulėmė jos teisinių žinių bei piniginių lėšų advokatui trūkumas, tačiau byloje esantys duomenys apie tai, jog ieškovė yra teikusi skundus dėl antstolio veiksmų, atsiliepimą byloje dėl skolininko turto dalies nustatyto ir atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, patvirtina, kad ieškovė turėjo galimybes dalyvauti vykdymo procese ir ginti savo teises, tačiau jomis nesinaudojo.

Dėl ieškinio senaties.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos 1.124 straipsnis). Atsakovai byloje prašė taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos 1.125 straipsnio 8 dalis). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos 1.127 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada ieškovei baigėsi ieškinio senaties terminas, vertintina, kada ieškovė sužinojo apie iš jos neteisėtai daromas išskaitas.

Antstolis Dainius Šidlauskas paskutinę išskaitą iš K. Š. darbo užmokesčio atliko 2014-01‑16. Teismo vertinimu, yra akivaizdu, jog ieškovė dėl atliekamų atskaitymų gaudavo mažesnį darbo užmokestį, taigi, tuo metu žinojo apie iš jos darbo užmokesčio daromas išskaitas. Po to, kai 2012‑10‑11 buvo sudaryta Povedybinę sutartis, ieškovė turėjo suprasti, kad jos teisės yra galimai pažeidžiamos. Taigi, šiuo atveju 3 metų senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo 2014-01-16 (paskutinės išskaitos atlikimo dienos) ir baigiasi 2017-01-16. Ieškovės ieškinys teisme gautas 2017‑07-18, taigi, praleidus trijų metų senaties terminą.

Antstolis Darius Stakeliūnas išieškojimą taip pat pradėjo iki Povedybinės sutarties sudarymo, o visiškai skola buvo išieškota 2015-11-06. Kadangi ieškovė ieškinį teismui pateikė 2017‑07-18, pripažintina, kad ieškinio senaties terminas yra suėjęs reikalavimams dėl išskaitų, atliktų iki 2014-07-17. Antstolis Darius Stakeliūnas atsiliepime nurodė, kad po 2014-07-07 buvo atlikti išieškojimai 3 600,04 eurų sumai. Nors reikalavimui dėl 3 600,04 eurų žalos atlyginimo ieškinio senaties terminas nėra suėjęs, tačiau, kaip jau buvo minėta, šis reikalavimas atmestinas nenustačius antstolių neteisėtų veiksmų bei kaltės.

Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, gali būti pripažįstamos tik ypatingai svarbios ieškinio senaties metu buvusios aplinkybės, sutrukdžiusios asmeniui ginti savo pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-04-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-05-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2001). Ieškovė prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir nurodė, kad ji neturi teisinių žinių ir patirties, todėl neturėjo galimybių ginti savo teises. Tačiau byloje yra pakankamai duomenų, jog ieškovė yra teikusi skundus dėl antstolio veiksmų, sudarė 2012-10-11 Povedybinę sutartį, pateikė atsiliepimą civilinėje byloje Nr. 2-16625-811/2013 dėl skolininko turto dalies nustatyto ir net atskirąjį skundą dėl teismo nutarties civilinėje byloje 2-16018-779/2012. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovė suvokė jos nuomone, daromus teisių pažeidimus, bei turėjo galimybes jas ginti, tačiau vis tiek elgėsi pasyviai tolimesnio vykdymo proceso metu. Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu pati ieškovė nurodė, kad 2013 metais ji gavo didesnį nei vidutinį darbo užmokestį, todėl manytina, jog ji turėjo galimybes kreiptis į advokatą ir gauti teisinę konsultaciją. Atmestinas ir ieškovės teiginys, jog senaties terminą ji praleido dėl jai atliktos akies operacijos, kadangi, kaip nurodė pati ieškovė, reabilitacijos laikotarpis truko keletą mėnesių. Kadangi ieškinio senaties terminas truko net trejus metus, darytina išvada, jog per tą laikotarpį ieškovė turėjo imtis veiksmų savo pažeistoms teisėms ginti. Dėl nurodytų priežasčių ieškovės nurodytos senaties termino praleidimo priežastys nepripažintinos ypatingai svarbiomis, o ieškinio senaties terminą atsisakytina atnaujinti.

Nenustačius svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti vien jo praleidimo faktas yra pagrindas ieškiniui atmesti (Lietuvos Respublikos CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Tačiau, teismo nuomone, ieškinys bet kokiu atveju atmestinas dėl jo nepagrįstumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovas antstolis Dainius Šidlauskas prašė teismo priteisti iš ieškovės jo patirtas 968,00 eurų bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į ieškinį parengimą (2017‑07-28 PVM sąskaita – faktūra VV17 Nr. 522 ir 2017-07-28 mokėjimo nurodymas), 629,20 eurų išlaidas už susipažinimą su dubliku ir tripliko parengimą (2017‑12-15 PVM sąskaita – faktūra VV17 Nr. 543 ir 2017-12-21 mokėjimo nurodymas) ir 272,25 eurų išlaidas už atstovavimą teismo posėdyje (2018-02-27 PVM sąskaita – faktūra VV18 Nr. 551 ir 2018-02-27 mokėjimo nurodymas), iš viso 1 869,45 eurų bylinėjimosi išlaidas (171‑178 b. l.). Trečiasis asmuo R. M. patyrė 500,00 eurų bylinėjimosi išlaidas, kurias patvirtina 2017-10-18 Sąskaita už teisines paslaugas SEB Nr. 17/24 ir 2017-10-18 mokėjimo nurodymas (126-127 b. l.). Atsakovas antstolis Darius Stakeliūnas įrodymų, patvirtinančių jo patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį, teismui nepateikė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos CPK 80 straipsnio 1 dalimi, 93 straipsnio 1 dalimi, atmetus ieškinį iš ieškovės priteistinos atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos. Teismas gali nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareiga. Nagrinėjamu atveju teismas vertina tarp šalių kilusio ginčo pobūdį, tai, kad ieškovė gynė savo teises dėl, jos nuomone, ieškovei padarytos reikšmingos žalos, taip pat vertina šalių elgesį teismo proceso metu bei aplinkybę, kad ieškovė teismo procese dalyvavo savarankiškai, o jos turtinė padėtis dėl susidariusios situacijos, labai tikėtina, nėra gera, taip pat vadovaujasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, ir daro išvadą, kad iš ieškovės priteistina pusė šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų. Dėl nurodytų priežasčių antstolio Dainiaus Šidlausko ir trečiojo asmens R. M. prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintini iš dalies, iš ieškovės priteisiant 934,73 eurų bylinėjimosi išlaidas antstolio Dainiaus Šidlausko naudai ir 250,00 eurų bylinėjimosi išlaidas trečiojo asmens R. M. naudai.

Iš ieškovės taip pat priteistinos 26,52 eurų pašto išlaidos valstybės naudai (Lietuvos Respublikos CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259, 268, 270, 307 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovės K. Š. ieškinį antstoliams Dainiui Šidlauskui ir Dariui Stakeliūnui dėl žalos atlyginimo atmesti.

Priteisti iš ieškovės K. Š., a. k. (duomenys neskelbtini), 934,73 eurų bylinėjimosi išlaidas atsakovo antstolio Dainiaus Šidlausko, a. k. (duomenys neskelbtini), naudai.

Priteisti iš ieškovės K. Š., a. k. (duomenys neskelbtini), 250,00 eurų bylinėjimosi išlaidas trečiojo asmens R. M. (R. M.), a. k. (duomenys neskelbtini), naudai.

Priteisti iš ieškovės K. Š., a. k. (duomenys neskelbtini), 26,52 eurų pašto išlaidas valstybės naudai (išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas Gintaras Pašvenskas