Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartimi UAB „Vicus“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas J. V.. AB SEB bankas BUAB „Vicus“ bankroto byloje pareiškė 1 386 833,50 Eur finansinį reikalavimą. Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 5 d. nutartimi patvirtino bankrutuojančios UAB „Vicus“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, į kurį įtrauktas ir kreditorės AB SEB banko 1 386 833,50 Eur finansinis reikalavimas.Kauno apygardos teisme gautas kreditoriaus V. Z. atskirasis skundas, kuriuo jis prašė panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį dalyje, kurioje buvo patvirtintas kreditorės AB SEB banko 1 386 833,50 Eur finansinis reikalavimas, ir bylą šioje dalyje perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kreditorius V. Z. nurodė, kad AB SEB banko finansinis reikalavimas kildinamas iš 2007 m. kovo 14 d. ir 2007 m. lapkričio 7 d. tarp UAB „Vicus“ ir AB „SEB lizingas“ (teisių perėmėjas AB SEB bankas) sudarytų išperkamosios nuomos sutarčių Nr. 2007-030220, Nr. 2007-030283, Nr. 2007-100628. Prievolės pagal išperkamosios nuomos sutartį Nr. 2007-030283 įvykdymo užtikrinimui UAB „Vicus“ įkeitė nuosavybės teise priklausančias negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Kreditoriaus teigimu, AB „SEB lizingas“, sudarydamas su UAB „Vicus“ nurodytas sutartis, veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad ginčo sandoriai prieštarauja privataus juridinio asmens UAB „Vicus“ veiklos tikslams. Kreditorius V. Z. pažymėjo, kad sudarytos sutarčių sąlygos neatitiko teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principų bei įtvirtino esminę šalių nelygybę, prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms, todėl turėtų būti pripažintos negaliojančiomis.Kauno apygardos teismas 2017 m. sausio 12 d. nutartimi kreditoriaus V. Z. atskirąjį skundą tenkino ir Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas kreditorės AB SEB banko 1 386 833,50 Eur finansinis reikalavimas, panaikino, o klausimą dėl šio finansinio reikalavimo pagrįstumo įvertinimo išskyrė į atskirą bylą.Bylos nagrinėjimo eigoje kreditorius V. Z. pateikė Pauliana ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento UAB „Vicus“ ir AB „SEB lizingas“ sudarytas lizingo (išperkamosios nuomos) sutartis, taikyti restituciją – iš AB SEB banko priteisti BUAB „Vicus“ naudai 270 380 Eur, 6 procentų dydžio metines palūkanas, pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento tarp UAB „Vicus“ ir AB „SEB lizingas“ sudarytą hipotekos sandorį. Nurodė, kad šalių sudarytos lizingo sutartys yra negaliojančios, nes sandoriai nebuvo patvirtinti notarine tvarka, be to, ginčijamos lizingo sutartys taip pat negalioja dėl jų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, kadangi lizingo objektų – žemės sklypų naudojimo paskirtis sandorių sudarymo metu buvo žemės ūkio paskirties, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau - PVM įstatymas) 32 straipsnio 2 dalimi šie sandoriai negalėjo būti apmokestinti PVM. Be to, kreditorius nurodė, kad ginčijamos lizingo sutartys prieštaravo UAB „Vicus“ veiklos tikslams, kadangi jomis buvo prisiimta nepagrįstai didelė finansinė našta, taipogi sutartys prieštaravo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimams. Kreditoriaus nuomone, hipotekos sandoriai, kuriuos sudarė UAB „Vicus“, yra pertekliniai ir suteikia nepagrįstą pranašumą kreditorei AB SEB bankui.BUAB „Vicus“ kreditorė UAB „VKK Vilnius“ byloje pateikė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais tarp UAB ,,Vicus“ ir AB „SEB lizingas“ sudarytas 2007 m. kovo 14 d. išperkamosios nuomos sutartis Nr. 2007-030220 ir Nr. 2007-030283 bei 2007 m. lapkričio 7 d. išperkamosios nuomos sutartį Nr. 2007-100628, kaip prieštaraujančias teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principams.Ieškinyje UAB „VKK Vilnius“ nurodė, kad AB „SEB lizingas“, sudarydama su UAB ,,Vicus“ ginčijamus sandorius, žinojo arba turėjo žinoti, kad skolininkė jau turėjo daugiau kaip 12 milijonų litų (3 475 4400,22 Eur) finansinių įsipareigojimų, kad jau buvo įkeitusi 30 milijonų litų (8 688 600,56 Eur) vertės turto, kad ginčijamų sutarčių sąlygos, susijusios su negrąžinimu visų UAB ,,Vicus“ atliktų mokėjimų, su įsipareigojimu sumokėti visas sutarčių nutraukimo dieną mokėtinas sumas, grąžinti AB „SEB lizingas“ visą turtą bei atlyginti nuostolius, neatitinka sandorių šalių interesų protingos pusiausvyros, be to, sutartinės sankcijos, numatytos sutarčių nutraukimo atveju, yra neproporcingos padarytam pažeidimui, sutarčių sąlygos akivaizdžiai prieštarauja lygiateisiškumo principui. Atsiliepimais į kreditorių V. Z. bei UAB „VKK Vilnius“ ieškinius, BUAB „Vicus“ bankroto administratorius prašė juos atmesti bei patvirtinti AB SEB banko 1 386 833,50 Eur finansinį reikalavimą. Nurodė, kad kreditorius V. Z. neįrodinėjo nei vienos iš actio Pauliana ieškinio sąlygų, jo ieškinyje nurodytos aplinkybės taip pat nepatvirtina actio Pauliana sąlygų egzistavimo. Kreditorius V. Z. neįrodė turėjęs neabejotiną ir galiojančią reikalavimo į UAB „Vicus“ teisę ginčijamų sandorių sudarymo metu. Ieškinyje taip pat nėra nurodyta, kokiu būdu yra pažeidžiami V. Z., kaip kreditoriaus, interesai. Bankroto administratoriaus teigimu Pauliana ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, o kitos aplinkybės, kuriomis yra remiamasi ginčijant sandorius, nevertintinos, kadangi UAB „Vicus“ su analogišku ieškiniu jau yra ginčijusi tuos pačius sandorius. Kreditorė AB SEB bankas prašė ieškinius atmesti. Atsiliepime nurodė, kad V. Z. pareikštas ieškinys yra visiškai identiškas UAB „Vicus“ pareikštam ieškiniui banko atžvilgiu, kuris buvo nagrinėjamas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1441-603/2017. Ginčo dalis dėl įstatymo reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo jau yra išspręsta įsiteisėjusiu ir galutiniu teismo sprendimu, todėl toje nurodytoje byloje priimtas sprendimas turi prejudicinę galią. AB SEB bankas taip pat nesutiko su ieškinyje nurodoma aplinkybe, kad buvo pažeista PVM įstatymo 32 straipsnio 2 dalis, nes minėta teisės norma yra neimperatyvi, šioje normoje nėra numatyta konkretaus draudimo apmokestinti PVM žemės sklypus. Kreditorė AB SEB bankas nesutiko su ieškovų argumentu, jog ginčo sandoriai prieštaravo UAB „Vicus“ veiklos tikslams. Nurodė, kad ginčijamų lizingo sutarčių negalima aiškinti atsietai nuo vėliau sudarytų pirkimo - pardavimo sutarčių: UAB „Vicus“ kreipėsi į banką prašydama suteikti finansavimą, todėl šalims sutarus dėl jo suteikimo, buvo pasirašytos išperkamosios nuomos ir pirkimo - pardavimo sutartys, kurių pagrindu UAB „Vicus“ pardavė bankui ginčo žemės sklypus ir įsipareigojo juos atpirkti, sumokėdama ne tik tą kainą, kurią gavo iš banko, bet ir papildomai palūkanas už naudojimąsi banko pinigais, t. y. skirtingai nei kreditavimo atveju, ginčo žemės sklypai buvo ne įkeisti, bet parduoti bankui (nuosavybės teisės turėjimas šiuo atveju atliko paskolintų piniginių lėšų grąžinimo funkciją). Kreditorė paaiškino, kad UAB „Vicus“ pateiktose paraiškose nurodyta, jog UAB „Vicus“ ketino pakeisti ginčo žemės sklypų paskirtį ir vėliau juos parduoti tretiesiems asmenis bei tokiu būdu grąžinti bankui paskolintas pinigines lėšas, tačiau dėl ekonominės krizės pasikeitus situacijai nekilnojamojo turto rinkoje, įgyvendinti šių planų UAB „Vicus“ nepavyko, t. y. UAB „Vicus“, kaip privatus juridinis asmuo (verslininkas), prisiimdamas su tuo susijusią riziką, investavo į žemės sklypus ir tokiu būdu tikėjosi gauti komercinę naudą. Ginčijant UAB „Vicus“ iniciatyva sudarytas lizingo sutartis, visą atsakomybę už nepasisekusį investicinį projektą siekiama perkelti bankui, kuris nei sutartimis, nei teisės aktais, nei teismų sprendimais neprisiėmė ir nebuvo įpareigotas prisiimti nepasisekusio UAB „Vicus“ verslo rizikos. Taip pat ieškinyje nėra nurodyta jokių konkrečių aplinkybių dėl banko nesąžiningumo.