Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 8 metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. lapkričio 6 d. iki 2011 m. sausio 18 d.

Iš nuteistojo A. V. nukentėjusiajai D. K. priteista 30 000 litų neturtinės ir 5798 litai ir 79 centai turtinės žalos atlyginimas (už laidojimo išlaidas), nukentėjusiajam R. K. priteistas 30 000 litų neturtinės žalos atlyginimas bei 256 litai valstybės naudai už proceso išlaidas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad 2010 m. lapkričio 6 d., laikotarpiu nuo 17 val. iki 17 val. 30 min., savo namuose, esančiuose Rokiškio rajone, Kazliškio seniūnijoje, Kazliškio kaime, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, A. K. su kitais asmenimis įsibrovus į namą, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, sudavė A. K. rankomis 4 smūgius į galvą. Po to, apie 17 val. 30 min. pasibaigus kitų asmenų veiksmams ir jiems pasišalinus, A. V. iki 18 val. 58 min. name ir kieme dėl pykčio už susijusius su įsibrovimu veiksmus bei siekdamas nustatyti buvusius su A. K. asmenis, sudavė rankomis, kojomis ir nenustatytu kietu buku, turinčiu ribotą ir pailgą paviršių, daiktu ne mažiau, kaip 14 smūgių A. K. į galvą ir ne mažiau kaip 7 smūgius į kitas kūno vietas, tuo padarydamas 5 muštines žaizdas viršugalvyje, kaktoje ir viršutinėje lūpoje, poodines kraujosruvas kaktoje, dešiniame smilkinyje, dešiniame ir kairiame skruostuose, abiejų akių vokuose ir nosyje, smakro ir pasmakrės srityse, po dešinės akies jungine, nosies kaulų lūžį, kraujosruvas kaktos, viršugalvio ir pakaušio minkštuose audiniuose, poodines kraujosruvas juosmens dešinėje pusėje, kairėje ir dešinėje plaštakose, dešinėje šlaunyje, odos nubrozdinimą dešinėje plaštakoje. Nuo padarytų galvos srityje sužalojimų visumos įvykus galvos sumušimui, išsiliejus kraujui po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais bei į galvos smegenų skilvelius, išsivysčius galvos smegenų pabrinkimui, nukentėjusysis mirė. Šiais veiksmais A. V. tyčia nužudė A. K. .

Apeliantas sutinka, kad nukentėjusiajam buvo suduota tiek smūgių, kiek nustatyta specialisto išvadoje (ne mažiau 18 smūgių). Tačiau nuteistojo teigimu, tai nereiškia, kad visus šiuos smūgius sudavė jis. Liudytojai V. V. , D. R. , B. B. , M. Ž. patvirtino matę A. V. ir A. K. konfliktą, kurio metu A. V. sudavė A. K. iki 3 smūgių į galvą. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad nenustatyta, jog prieš A. K. būtų smurtavę kiti asmenys. Esant šioms aplinkybėms, apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog nesuradus kitų smurtautojų, smurtautojas yra A. V. . Tačiau nuteistasis su tokia išvada nesutinka teigdamas, kad tai yra tik prielaida, kuria apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas. Apeliantas sutinka, kad neperžengdamas būtinosios ginties ribų, jis sudavė nukentėjusiajam 4 smūgius į galvą, tačiau pažymi, kad jis neprisipažino sudavęs nukentėjusiajam vėliau dar 14 smūgių į galvą. Tokių aplinkybių negalėjo patvirtinti ir byloje apklausti asmenys. Todėl, priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, nuteistasis teigia manantis, kad nėra priežastinio ryšio tarp jo (A. V. ) veikos ir pasekmių – A. K. mirties.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (nukentėjusiojo mirties) yra priežastini ryšys. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pripažįstamas tik būtinasis priežastini ryšys, kuris nustatomas atsižvelgiant į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga pasekmėms kilti, ar kilusi pasekmė buvo dėsningas (ne atsitiktinis) veikos rezultatas. Nuteistasis teigia manantis, kad jo padaryta veika negalėjo būti A. K. mirties priežastis. Apeliantas nurodo, kad šioje byloje nebuvo surinkta pakankamai įrodymų apie tai, kokią įtaką nukentėjusiojo mirčiai ar sveikatai turėjo jo (A. V. ) kambaryje, esant būtinajai ginčiai, grumtynių metu suduoti smūgiai, ar tarp šių smūgių ir kilusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Apeliaciniame skunde cituojamos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 20 straipsnio nuostatos dėl įrodymų baudžiamajame procese bei jų vertinimo, taip pat nurodoma, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barbera, Mesegue ir Jabardo prieš Ispaniją; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas Telfner prieš Austriją) o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.

Nuteistasis pripažįsta, kad po įvykio, skambindamas į policiją, jis iš tikrųjų pasakė „man atrodo žmogų užmušiau“, „tam „biškį“ daugiau aš daviau“. Tačiau jis teigia, kad sakydamas šias frazes, jis turėjo omenyje tuos 4 smūgius, kuriuos sudavė nukentėjusiajam neperžengdamas būtinosios ginties ribų. Apeliantas teigia, kad minėtos frazės, pasakytos tuoj pat po įvykio, negali būti laikomos įrodymu. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5. punkte nurodyta, kad teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Teismo išvados nuosprendyje negali būti grindžiamos vien kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba vien tik liudytojų ar nukentėjusiųjų parodymais, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nustatyta, jog A. K. po jo (A. V. ) suduotų smūgių trenkėsi į sieną, ant kurios liko jo kraujo, po to kurį laiką nejudėdamas gulėjo ant lovos. Specialisto išvadoje Nr. 521/10(05) nustatyta, kad, nesant ypatingai grubaus pobūdžio sužalojimų, A. K. turėjo galimybę atlikti savarankiškus veiksmus. Po sužalojimų padarymo A. K. galėjo gyventi keliolika – keliasdešimt minučių. Esant šioms aplinkybėms, nuteistasis daro išvadą, kad po suduotų 4 smūgių nukentėjusiajam buvo labai sutrenkta galva, po to, per specialisto išvadoje nustatytą laiką, kai nukentėjusysis galėjo judėti, jis išėjo į kiemą. Tačiau šioje byloje nenustatyta po kokių smūgių A. K. mirė – suduotų kambaryje ar kažkieno kito jam suduotų kieme.

Nuteistasis, cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2005 ir 2K-243/2009 dėl teismo nešališkumo subjektyviąja ir objektyviąja prasme, teigia, jog pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, nuosprendį grindė tik jį (A. V. ) kaltinančia bylos medžiaga bei prielaidomis. Be to, apelianto teigimu, Panevėžio apygardos teismo nuosprendis neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, nes jame nėra išsamios įrodymų analizės, šis nuosprendis surašytas formaliai, subjektyviai. Be to, pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalies nuostatas, teismo vidinis įsitikinimas nepagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nuteistasis taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas dėl jo apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė nekaltumo prezumpciją, teisingumo bei sąžiningumo principus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo išvados nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, tačiau su tuo sutikti nėra pagrindo. Teisėjų kolegija nenustatė jokio pirmosios instancijos teismo šališkumo nei nagrinėjant bylą, nei darant išvadas skundžiamame nuosprendyje. Visos šiame nuosprendyje padarytos išvados yra pakankamai motyvuotos.

Apeliacinio skundo teiginys, kad A. V. sudavė nukentėjusiajam tik 4 smūgius, kai gynėsi nuo įsibrovimo į būstą, prieštarauja bylos duomenims.

Iš liudytojos V. V. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų matyti, kad tuo metu, kai į jų namus įsibrovė A. K. ir dar du asmenys, namuose be jos buvo nuteistasis A. V. , jos dukra M. D. , žentas A. D. , D. R. , B. B. ir vaikai. Su įsibrovėliais aiškintis ėjo pirmiausia jos sūnus A. V. . Jis čiupo A. K. , sudavė jam, šis griuvo ant lovos. A. V. puolė dar mušti A. K. , o ji su A. K. tik susistumdė. Kiti vyrai išėjo į lauką, o A. K. paliko gulėti ant lovos kambaryje. Išėjusi į lauką matė grumtynes tarp A. V. ir kitų asmenų. Vienas iš tų atėjūnų, vardu Ž. klausė, kur yra A. K. , ir ji atsakė, kad kambaryje, jo neatiduos, nes kvies policiją. A. K. tuo metu buvo likęs A. V. kambaryje. Į pastarojo kambarį ir grįžo tik A. V. , o kiti asmenys nebepasirodė. Po kiek laiko A. K. matė gulintį lauke, atsirėmusį į suoliuką. Ten jis ir rastas negyvas. Po to, kai A. V. iškvietė medikus, kieme atsirado ir daugiau asmenų. Liudytoja patvirtino, kad nematė, jog A. K. muštų kas nors kitas, išskyrus A. V. (b. l. 100-101, t. 5).

Ši liudytoja pirmosios instancijos teisme patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, esančių b. l. 18-19, t. 2, teisingumą (b. l. 101, t. 5). Ir šiuose parodymuose ji parodė, kad matė, jog smurtą prieš A. K. vartojo tik A. V. , jos nuomone, jis ir užmušė nukentėjusįjį. Taip pat liudytoja parodė ir tai, kad matė, kaip kieme A. V. spyrė gulinčiam dar gyvam nukentėjusiajam ir klausinėjo, ko jis čia atėjo.

Kitas įvykį matęs liudytojas D. R. taip pat patvirtino, kad su vienu iš į V. namus įsibrovusių asmenų - A. K. namo viduje mušėsi ir konfliktavo tik A. V. . O kas vyko lauke jis nematė, nes pabėgo. Grįžęs po maždaug 40 minučių išgirdo, kad A. K. nebekvėpuoja (b. l. 102, t. 5).

Dar vienas įvykį matęs liudytojas – B. B. parodė, kad nors ir buvo girtas, pamena, kaip keli asmenys, tarp jų ir nukentėjusysis A. K. , įsibrovė į V. namus. A. V. susigrūmė su A. K. , o jis pats (liudytojas) išbėgo į lauką ir ten buvo sumuštas. Jis pats niekam nesudavė smūgių (b. l. 102-103, t. 5).

Pats A. V. pirmosios instancijos teisme taip pat neparodė, kad A. K. būtų kas nors mušęs, išskyrus jį patį. Iš pirmosios instancijos teisme duotų jo parodymų seka, kad įsibrovusiam į namus A. K. jis sudavė 3-5 smūgius ir šis liko jo kambaryje, o kiti užpuolikai ir name buvę svečiai - D. R. , B. B. pasišalino į lauką, o netrukus, po kelių minučių – ir iš kiemo. Grįžęs į namo vidų jis A. K. rado ten kur ir buvo palikęs – savo kambaryje sėdintį nuleista galva. A. V. teigia liepęs A. K. dingti ir šis išėjo. Parodė, kad tuo laiku A. K. nebemušė (b. l. 114-116, t. 5).

Nei vienas iš apklaustų asmenų taip pat nepatvirtino, kad A. K. būtų mušęs kas nors kitas, ne tik A. V. . Tai, kaip teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, nėra pakankama priežastis tvirtinti, jog visus nukentėjusiajam suduotus smūgius sudavė būtent A. V. . Tačiau toks teiginys (jog visus nukentėjusiajam suduotus smūgius sudavė būtent A. V. ) yra pagrįstas ir teisingas, atsižvelgiant į kitas bylos aplinkybes.

Tokį teiginį patvirtina jau aptarti įrodymai, kad niekas nematė, jog kas nors kitas, išskyrus nuteistąjį, būtų mušęs A. K. . Be to, iš ikiteisminio tyrimo metu duotų A. V. parodymų seka, kad jis įsibrovusiam į būstą A. K. sudavė 3-4 smūgius ir išbėgo į lauką, kur jau buvo kiti įsibrovėliai ir D. R. , o B. B. kieme nebesimatė. Šiems išsibėgiojus, jis grįžo į namo vidų, rado A. K. sėdintį ant lovos jo kambaryje, jam iš nosies bėgo kraujas. Pamatęs jį, A. K. pradėjo bėgti. Jis pasivijo A. K. ir kumščiu sudavė į pakaušį. Po šio smūgio A. K. parkrito ant betoninio takelio, esančio prie įėjimo į namą ir susirietė. Tada jis nuėjo į namą, pažiūrėti, ar nėra nuskriausti namiškiai. Po 5 min. grįžęs į kiemą, matė A. K. tebegulintį toje pačioje vietoje, šis nejudėjo. Tada jis supylė ant A. K. kibirą vandens, tikrino pulsą, bet A. K. gyvybės ženklų nerodė, todėl jis iškvietė medikus (b. l. 69-70, t. 4). Pirmosios instancijos teisme A. V. nurodė nepamenantis, kad ikiteisminio tyrimo metu būtų sakęs, kad mušė iš namo bėgantį A. K. .

Toks paaiškinimas atmetamas kaip nepagrįstas, nes būtent tokie parodymai užfiksuoti 2010-11-07 A. V. , kaip įtariamojo, apklausos protokole, kurį pasirašė ne tik apklausą atlikusi tyrėja, bet ir pats A. V. bei jo gynėjas V. S. .

Apie tai, kad jis (A. V. ) A. K. sudavė ne tik apie 4 smūgius, kai šis su kitais įsibrovė į būstą, bet ir dar kelis smūgius, kai iš lauko grįžo į savo kambarį, bei dar bent vieną smūgį, kai pasivijo jau išbėgusį iš namo A. K. , A. V. parodė ir 2010-11-08 teisme, svarstant suėmimo paskyrimo klausimą. Paskutinį smūgį jis paaiškino tuo, kad norėjo sulaikyti A. K. ir išsiaiškinti, dėl ko šis atėjo (b. l. 6-8, t. 4). Pirmosios instancijos teisme A. V. negalėjo paaiškinti skirtumų savo parodymuose (b. l. 116, t. 5).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi cituotais A. V. parodymais, duotais teisme 2010-11-08, svarstant kardomosios priemonės klausimą, nes, kaip minėta, A. V. negalėjo paaiškinti, kodėl šiuos parodymus vėliau pakeitė. Be to, tokie jo parodymai atitinka ir liudytojos V. V. jau cituotus parodymus apie tai, kad A. V. ir lauke vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį, klausinėdamas, ko šis atėjo.

Dar vienas A. V. kaltės įrodymas yra kompaktinės plokštelės apžiūros protokolas. Jame surašytas pokalbio, vykusio 2010-11-06 19 val. 17 min. telefonu, turinys. Iš jo matyti, kad kviesdamas pagalbą, A. V. papasakojo ir apie įvykį, kurio metu, kaip jis išsireiškė „atrodo žmogų užmušiau“. Jis pasakė, kad į namus įsibrovė keli asmenys pradėjo daužytis, jis davė atgal vienam, kitam. Vienas tai nepabėgo, tai tam daugiau davė, išsitempė laukan, norėjo sužinoti, kas tokie buvo atėję pas jį. „Tas nekalbėjo, dar daviau aš, nu taip ir gavas“ (b. l. 154-156, t. 1).

Šie įrodymai paneigia nuteistojo apeliacinio skundo teiginį, kad jis nukentėjusiajam sudavė tik 4 smūgius, nes iš jų akivaizdžiai matyti, kad A. V. smurtą prieš A. K. vartojo tiek įsibrovimo metu, tiek grįžęs iš kiemo, tiek ir lauke, klausinėdamas, ko A. K. buvo atėjęs. A. V. bei liudytojos V. V. parodymai patvirtina, kad po to, kai įsibrovimo metu nukentėjusiajam A. V. sudavė kelis smūgius, A. K. liko name, į lauką nebuvo išėjęs, A. V. grįžęs į vidų rado jį sėdintį ant lovos savo kambaryje. Iš A. V. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad name užpuolimo metu buvęs sesers vyras A. D. sėdėjo invalido vežimėlyje (pastarojo apklausos protokole pažymėta, kad jis turi pirmąją invalidumo grupę), taigi, šis namo viduje likęs vienintelis suaugęs vyras negalėjo sužaloti nukentėjusiojo tuo metu, kai A. V. buvo išbėgęs į lauką, o A. K. buvo likęs namo viduje (b. l. 74-92, t. 4). Iš minėto parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti ir tai, kad nukentėjusysis A. V. išbėgant į lauką ir grįžus iš lauko į kambarį, buvo toje pačioje vietoje, t. y. sėdėjo ant lovos. Ši aplinkybė taip pat paneigia, kad nukentėjusysis tuo laiku būtų kur nors vaikščiojęs ir konfliktavęs su kitais asmenimis.

Visuma šių įrodymų paneigia apeliaciniame skunde keliamą prielaidą, kad A. K. galimai sumušė kažkas kitas, suduodamas apie 14 smūgių, kurių žymės rastos nužudytojo kūne ir kurių, kaip teigiama apeliaciniame skunde, A. V. nesudavė, ir davė pirmosios instancijos teismui pakankamą pagrindą konstatuoti, kad A. K. sumušė tik A. V. . Jis iš pradžių sudavė apie 4 smūgius veikdamas būtinosios ginties būsenoje, gindamas save ir savo artimuosius nuo įsibrovimo į būstą. Tačiau jau po to, kai užpuolimas buvo atremtas ir užpuolikai iš namo bei iš kiemo pabėgo, jis grįžo į savo kambarį pas kambaryje ant lovos sėdėjusį A. K. , kuris jau prieš tai A. V. buvo sumuštas ir jokios grėsmės nebekėlė. Būtent nuo šio momento A. V. pavartoti smurto veiksmai prieš A. K. , kuriais buvo suduota apie 14 smūgių į galvą ir ne mažiau kaip 7 smūgiai į kitas kūno vietas, nebegali būti pateisinami būtinosios ginties būsena.

Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 521/10 (05) konstatuota, kad A. K. mirė nuo galvos sumušimo, išsiliejus kraujui po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais bei į galvos smegenų skilvelius, išsivysčius galvos smegenų pabrinkimui. A. K. mirtis galėjo įvykti 1,5-2 paros iki lavono tyrimo pradžios 2010-11-08. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, turinčiais ribotus bei pailgus paviršius daiktais, suduodant į galvos sritį ne mažiau aštuoniolikos smūgių; nustatyti sužalojimai kitose kūno vietose padaryti suduodant ne mažiau septynių smūgių. Visi nurodyti sužalojimai padaryti neilgame laikotarpyje iki mirties. A. K. mirtis įvyko nuo sužalojimų galvos srityje visumos, nesant galimybės išskirti kurio nors atskiro sužalojimo. A. K. lavono tyrimo metu pomirtinių sužalojimų nenustatyta. A. K. lavono tyrimo metu nustatytų sužalojimų pobūdis bei lokalizacija prieštarauja galimybei juos pasidaryti pačiam savo ranka, atsitrenkiant griūvant ar panašiai (b. l. 85-89, 91-98, t. 1). Kaip matyti, išskirti vieną ar kelis smūgius, nuo kurių A. K. mirė, nėra galimybės, jo mirtį sukėlė sužalojimų į galvą visuma, taigi ir tie 14, kuriuos A. V. sudavė veikdamas jau ne būtinosios ginties būsenoje. Galva yra itin jautri sužalojimams vieta ir kiekvienam normalaus išsivystymo žmogui yra aišku, kad suduodant smūgį ar kelis į tokią vietą, yra realus pavojus padaryti mirtinus sužalojimus, ypač, kai panaudojami geležies turintys daiktai, kaip šiuo atveju, nes tai įrodo specialisto išvada apie tai, kad vienoje žaizdoje rasti metalizacijos geležimi pėdsakai. Tai negalėjo būti nesuvokiama ir nuteistajam. Todėl jis, nors ir nesiekdamas nukentėjusiojo mirties, bet savo tyčiniais veiksmais leisdamas tokios pasekmėms – nukentėjusiojo mirčiai -atsirasti, jį nužudė, veikdamas netiesiogine tyčia, o tarp jo veikimo ir pasekmių yra priežastinis ryšys. Tokia jo veika teisingai kvalifikuota kaip Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje analizuoti ir vertinti ne tik A. V. kaltinantys parodymai, bet visi byloje esantys įrodymai. Tai, kad apklausti byloje asmenys davė parodymus, patvirtinančius A. V. kaltę, ir pirmosios instancijos teismas jais rėmėsi darydamas išvadas dėl apelianto kaltumo, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, o jo nuosprendis – pagrįstas prielaidomis. Nepašalintos abejonės, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, vertintinos kaltinamojo naudai, tačiau šiuo atveju bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir aiškiai, tokių abejonių, kurios verstų abejoti nuteistojo kaltumu, nėra. Aplinkybė, kad teismas, byloje surinktus įrodymus vertina kitaip nei juos suvokia nuteistasis, taip pat nėra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Priešingos išvados negalima padaryti ir remiantis apeliaciniame skunde nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-202/2005 nurodyti pirmosios instancijos teismo veiksmai, dėl kurių buvo pripažinta, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas: teismo posėdžio metu teisėjas moralizavo teismo procese dalyvaujančius asmenis. Teisėjas neišklausė procese dalyvaujančių asmenų taip, kaip to reikalauja įstatymas, nebuvo jiems vienodai dėmesingas, o kartu ir reiklus proceso tvarkos pažeidėjams. Teisėjas rodė susierzinimą, pyktį, nevengė balso pakėlimo ir visko, kas sudarė įspūdį, kad teisėjas yra šališkas. A. V. baudžiamoje byloje nenustatytas toks pirmosios instancijos teismo elgesys.

Kitoje apeliaciniame skunde minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-243/2009 išaiškinta, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik apeliacinės instancijos teismo nustatytos pirmosios instancijos teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo šališkai. Šioje nutartyje taip pat konstatuota, kad teismo veiksmai, kuriais siekiama, kad teismo procesas galėtų vykti sklandžiai, kad byloje dalyvautų visi bylos išsprendimui reikalingi proceso dalyviai, būtų nustatyta tiesa, negali būti vertinami kaip teismo šališkumas bei teismo įgaliojimų viršijimas ar kitoms institucijoms pavestų funkcijų perėmimas.

Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalis numato, kad kaltininkui už tokį nusikaltimą gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė nuo 7 iki 15 metų. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, į tai, kad A. V. iš anksto nesirengė padaryti nusikalstamos veikos, kad yra viena jo atsakomybę lengvinanti (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), įvertino A. V. tiek teigiamai, tiek neigiamai charakterizuojančius duomenis, ir paskyrė A. V. 8 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra tik 1 metais didesnė už minimalią sankcijoje numatytą bausmę. Ši bausmė atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio, 61 straipsnio 2 dalies nuostatas, ji nėra per griežta, todėl nešvelnintina.

Civiliniai ieškiniai išspręsti tinkamai.

Dėl nurodytų motyvų nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.