Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Stasys Punys Baudžiamoji byla Nr. 1A-503-166/2013

Teisėjas Olegas Zaicevas Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00183-2011-9

2013 m. spalio 24 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų O. C. ir R. L. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

O. C. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. ir nuteistas 3 metams ir 4 mėnesiams laisvės atėmimo, atliekant bausmę pataisos namuose.

Įskaitytas į bausmę suėmimo ir sulaikymo laikas nuo 2011-02-10 iki 2013-04-26 įskatytinai.

R. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos respublikos BK 260 str. 1 d. ir nuteistas 2 metams laisvės atėmimo, atliekant bausmę pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti A. M., G. T., M. Š., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. L. nuteistas už tai, kad 2011 m. tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai iš nenustatyto asmens įgijo ne mažiau kaip 16,808 g. miltelių, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, miltelių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 7,117 g. psichotropinės medžiagos - amfetamino, kurios dalį - ne mažesnę kaip 6,764 g. 2011-02-09 d. apie 22 val. bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), neatlygintinai, tolimesniam pardavimui perdavė M. Š., po to 2011-02-10 apie 10 val. M. Š. R. L. nurodymu atnešė prie Vilniaus teritorinės darbo biržos pastato, esančio S.Žukausko g.15, kur M. Š. už 180 Lt pardavė nurodytą kiekį amfetamino, po ko tą pačią dieną R. L. nurodymu M. Š. kitą dalį - 3,880 g. psichotropinės medžiagos - amfetamino, atnešė prie Kęstučio ir Poškos gatvių sankryžos, Vilniuje, kur M. Š. už 180 Lt turėjo parduoti juos G. T., tačiau nepardavė, nes M. Š. sulaikė policijos pareigūnai, kurie pas jį rado ir paėmė 3,880 g. psichotropinės medžiagos – amfetamino. Tą pačią dieną apie 20.30 val. kratos R. L. name, adresu Vilnius, Romuvos g. 50, metu, policijos pareigūnai rado ir paėmė likusią dalį - 0,353 g. psichotropinės medžiagos – amfetamino.

Šiais savo veiksmais R. L. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 260 str. 1 d.

O. C. nuteistas už tai, kad 2011-02-10 apie 10 val. veikdamas kartu su G. T., neteisėtai, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, iš M. Š. už 180 Lt nusipirkdami įgijo ne mažiau kaip 2,184 g. psichotropinės medžiagos – amfetamino, kurio dalį pardavė nenustatytiems asmenims, likusią dalį amfetamino laikė su savimi, kol 2011-02-10 11.40 val. Vilniuje, Žygio - Žukausko g. sankryžoje ji buvo sulaikyta policijos pareiugūnų, kurie pas ją paėmė dalį 0,676 g. psichotropinės medžiagos – amfetamino, o tą pačią dieną Vilniuje, prie Žygio g.16 pastato pareigūnai sulaikė O. C., pas kurį asmens kratos metu buvo rasta ir paimta likusi dalis 2,208 g. amfetamino.

Šiais savo veiksmais O. C. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d.

Teismo posėdyje nuteistieji bei jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų O. C. ir R. L. apeliaciniai skundai atmestini.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Dėl nuteistojo O. C. apeliacinio skundo

Apeliantas prašo veiką perkvalifikuoti iš BK 260 str. 1 d. į 159 str. 1 d., tačiau kolegija konstatuoja, kad teismas pagrįstai nuteistąjį O. C. pripažino kaltu pagal BK 260 str. 1 d. Nors skundžiamas nuosprendis nėra pakankamai motyvuotas, tačiau aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamąją byla daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas visapusiškai įvertino visus byloje esančius įrodymus, kurių tyrinys atskleistas pirmosios instancijos teismo sprendime ir padarė pagrįstą išvadą, kad O. C. nuosprendyje nurodytas medžiagas laikė turėdamas tikslą jas platinti. Su šia teismo išvada aukštesnės instancijos teismas sutinka.

Apeliantas neigia pardavinėjęs narkotines medžiagas ir nurodo, kad amfetaminą pirkdavo tik savo vartojimui, tačiau tokia apelianto pozicija kolegijos vertintina, kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, kadangi ji prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistojo O. C. kaltę patvirtinantiems įrodymams bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nors apeliantas nurodo, kad teismas nuosprendį priėmė remdamasis kitų nuteistųjų, liudytojų parodymais, tačiau aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas priimdamas sprendimą pagrįstai jį pagrindė kaltinamųjų G. T., R. L., M. Š., liudytojų R. V., L. Ž., L. G. parodymais, kita rašytine bylos medžiaga, visus įrodymus įvertino, kaip visumą ir padarė teisingą išvadą, dėl O. C. kaltės amfetamino platinimo dalyje.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, 2012-01-27 apklausta įtariamoji G. T. parodė, kad 2011 metais ji su savo draugu O. C. pradėjo prekiauti amfetaminu, kad O. C. amfetaminą iš R. L. paimdavo viename maišelyje, po ko pats dalino iš akies į polietileninius maišelius, po 1 g į maišelį. G. T. taip pat nurodė, kad O. C. jau seniai užsiminėjo narkotikų prekyba, kad pas juos būdavo per dieną apie 6-20 narkotikų pirkėjų, nuolatinių pirkėjų apie 10, kad su O. jie visą laiką būdavo kartu ir kas netingėdavo, tas į susitikimo vietą nunešdavo narkotikus, kaip ir 2011-02-10, kai ji su O., nuėjo į susitikimo vietą, tikslu parduoti narkotikus vaikinui Dariui, po ko buvo sulaikyti (t 2 b.l. 166-167). Policijos pareigūnai R. V. ir L. Ž., apklausti kaip liudytojai parodė, kad buvo gauta duomenų, kad O. C. su savo mergina G. T. prekiauja amfetaminu, o patikrinus apie tai informaciją, O. C. su G. T. buvo sulaikyti bei pas juos rasta narkotinės medžiagos – amfetamino. Tikrinant toliau informaciją, buvo sulaikyti ir L. G. bei su juo buvęs E. M., kurie atvyko į susitikimo vietą su G. T., tikslu nusipirkti amfetamino. Minėti asmenys patvirtino, kad iš G. T. ir O. C. pirkdavo amfetaminą. L. G. teismajame posėdyje parodė, kad narkotikus pirkdavo tai iš G. T., tai iš O. C.. Tai, kad L. G. ne kartą pirkdavo amfetaminą iš G. T. ir O. C., patvirtino ir pati nuteistoji G. T., kuri policijoje skambant telefonui, nurodė, jog skambina Linas, amfetamino pirkėjas. Pastebėtina ir tai, kad nuteistoji nurodė, kad ji su O. C. turėjo bendrą telefoną į kurį skambindavo amfetamino pirkėjai. Iš nuteistojo R. L. parodymų matyti, kad jis O. C. pardavinėdavo amfetaminą, kad pirmą kartą O. C. pardavė 1 g. amfetamino, po ko pastarasis pradėjo imti amfetaminą kiekvieną dieną po 10 g. Pas sulaikytąjį O. C. kratos metu buvo rasta 6 maišeliai su amfetaminu. Pats nuteistasis O. C. parodė, kad jis paskambinęs R. L. pasakė, kad „būsime 6-se“, kas pasak nuteistojo reiškė, kad reikia 6 g. amfetamino. Atsižvelgiat į R. L. parodymus, kuriuose jis nurodė O. C. iš jo perkamo kasdien amfetamino kiekį, mažai tikėtina, kad toks kiekis skirtinas vieno žmogaus asmeninio vartojimo poreikiams bei kas prieštarauja nuteistojo O. C. keliamai versijai, jog narkotines medžiagas jis įsigydavo tik savo reikmėms. Kolegijos nuomone, visi šie faktai, kad O. C. iš R. L. pirkdavo narkotines medžiagas, po ko jas parduodavo kitiems asmenims, kad palaikė ryšius tiek su narkotines medžiagas vartojančiais, tiek ir platinančiais asmenimis, kitų nuteistųjų bei liudytojų parodymai, sudaro vientisą bei logišką įrodymų gradinę, leidžiančią daryti išvadą, kad O. C. disponavo narkotinėmis medžiagomis tikslu jas platinti. Nors apeliantui kelia abejonių kitų nuteistųjų, tame tarpe ir nuteistojo R. L. parodymai, tačiau pažymima, kad kitų nuteistųjų bei nuteistojo R. L. parodymai yra nuoseklūs, papildantys vieną kitą, sutampantys bendrai esminėse detalėse, be to juos patvirtina kiti teisiamajame posėdyje ištirti ir įvertinti bylos duomenys. Apeliantas taip pat nurodo, kad neatitikimų yra tarp nuteistosios G. T. parodymų, kuriuos ji keitė. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje, nuteistoji G. T. išsamiai nurodė visas aplinkybes, tame tarpe ir tai, jog kartu su nuteistuoju O. C. pardavinėdavo amfetaminą. Nuteistoji teisme atsakinėdama į ikiteisminio tyrimo teisėjo klausimus parodė ir tai, kad į narkotikų prekybą ją įtraukė būtent O. C.. Nuteistasis apeliuoja į nuteistosios G. T. rašytą jam laišką, kuriame G. T. prašė, kad O. C. neprisiimtų kaltės už tai ko nepadaręs, tačiau teisiamojo posėdžio metu nuteistoji G. T. paaiškino, kad tą laišką ji parašė, kai dar gerai bendravo su O. C. ir žinodama, jog jį gali ilgam „pasodinti“ taip bandė pridengti. Vis tik kolegijai nėra pagrindo abejoti nuteistosios G. T. tiek pirminiais parodymais, tiek ir duotais teisiamojo posėdžio metu, nes jie kartu su kitais byloje esančiais įrodymais leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl nuteistojo O. C. kaltės prekiavus amfetaminu. Tai, kad nuteistoji G. T. vienaip ar kitaip yra susijusi su bylą tyrusia tyrėja, nepaneigia apelianto kaltės, kuri įrodyta aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis.

Apeliantas nurodo, kad jis teismui raštu pateikė visus faktus, tačiau pasak nuteistojo O. C., į juos nebuvo atsižvelgta. Pažymėtina, kad proceso dalyviai turi teisę reikšti savo nuomones, prašymus visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau teismui jie nėra privalomi. Be abejo, teismas priimdamas vienokį ar kitokį sprendimą atsižvelgia į argumentus išsakytus paskutinio žodžio metu, tačiau skundo argumentas, jog teismas neatsižvelgė į apelianto raštiškai pateiktus faktus, tai tik subjektyvi apelianto nuomonė neatitinkanti pastarojo lūkesčių. Atvirkščiai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas tinkamai įgyvendino įrodymų vertinimo taisykles, išsamiai, nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Taip pat nors apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas įrodymu laikė tai, jog jis praeityje buvo teistas už analogišką nusikaltimą, tačiau kaip jau buvo minėta, žemesnės instancijos teismas įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visetą, kas ir leido padaryti išvadą, jog O. C. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 str. 1 d.

Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, jog byloje neatlikta daug procesinių veiksmų: nebuvo atliktos akistatos, nebuvo klausomasi telefoninių pokalbių, sekimo bei perdavimo fakto filmavimo, dėl ko buvo pažeistos apelianto teisės. Iš tiesų praktika numato tokius ikiteisminio tyrimo veiksmus, tačiau baudžiamojo proceso įstatyme nereikalaujama atlikti visų įmanomų veiksmų, kurių atlikimas naujų rezultatų negali duoti. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai pagal bylos aplinkybes yra pakankami nuteistojo O. C. kaltei padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsti. Akivaizdu, kad nuteistojo minėti neatlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai, nagrinėjamu atveju nepaneigtų jo kaltės. Šiuo atveju apelianto teisės pažeistos nebuvo.

Nuteistasis O. C. prašo skirti bausmę, kurios dydis būtų lygus jau atliktos laisvės atėmimo bausmės dydžiui. Tačiau aukštesnės instancijos teismas susipažinęs su baudžiamąją bylą, skundžiamu teismo nuosprendžiu bei apeliaciniu skundu, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas O. C. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 41 str., 54 str., nepažeidė. Nuteistajam O. C. paskirta tinkamos rūšies ir dydžio bausmė, ji atitinka jo padarytą nusikalstamą veiką ir kaltininko asmenybę. Skirdamas apeliantui bausmę apylinkės teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, nuteistojo asmenybę neigiamai apibūdinančius duomenis.

O. C. padarė sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 5 d.), nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą už analogiško nusikaltimo padarymą, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Akivaizdu, kad nuteistasis pažeisdamas įstatymus, nedaro jokių išvadų dėl savo poelgių, nerodo noro laikytis visuomenei priimtinų elgesio taisyklių bei pasitaisyti, yra linkęs nusikalsti. Kolegija sutinka tiek su paskirta bausme, tiek su paskirtos bausmės dydžiu. Be to, atsižvelgiant į tai, kad kolegija nenustatė pagrindų O. C. veikos perkvalifikavimui iš LR BK 260 str. 1 d. į 259 str. 1 d., kolegija laiko, kad pagrindo skirti bausmę, kokios prašo nuteistasis, nėra. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes nuteistojo O. C. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl nuteistojo R. L. apeliacinio skundo

Apeliantas prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-26 nuosprendį ir paskirti švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Tačiau kolegija šį nuteistojo R. L. parašymą vertina kritiškai ir jis yra netenkinamas.

Nagrinėjamo apeliacinio skundo kontekste pažymėtina, kad teismas įrodymus įvertina ir bausmes skiria, vadovaudamasis įstatymu, savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos BK 41 str., yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Nors apeliantas nurodo, jog teismas skirdamas per griežtą bausmę pažeidė BK 41 str. 2 d. 5 p., 54 str., 61 str. 1 d. 2 d., tačiau kolegija šį skundo argumentą kritiškai ir jis yra atmestinas. Konstatuotina, jog priešingai, nei teigia apeliantas, skirdamas nuteistajam R. L. bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, bausmė paskirta atsižvelgiant į BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes ir laikantis visų kitų, tame tarpe ir nurodytų apeliaciniame skunde, bausmės skyrimą reguliuojančių baudžiamųjų įstatymų reikalavimų.

R. L. padarė tyčinį sunkų nusikaltimą (LR BK 260 str. 1 d.). Teismas teisingai išsprendė R. L. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių klausimą. Tai, kad R. L. prisipažino, gailisi bei padėjo išsiaiškinti padarytą nusikalstamą veiką, teismas pripažino, kaip nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis. Jokių nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Skiriant bausmę, pirmos instancijos teismas taip pat atsižvelgė ir į nuteistojo R. L. asmenybę – anksčiau neteistas, dirba. Pirmos instancijos teismas atsižvelgė į visas šias aplinkybes, kas ir lėmė gerokai mažesnės, nei BK 260 str. 1 d. sankcijoje nustatyto laisvės atėmimo bausmės vidurkio, paskyrimą. Aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad toks teismo sprendimas atitinka įstatymus, kadangi byloje nebuvo nustatytas pagrindas, neskirti nuteistajam R. L. laisvės atėmimo bausmės.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog R. L. nusikalto daugiau nei prieš du metus, per tą laiką naujų pažeidimų nėra padaręs, nustojo vartoti narkotikus bei kitus kvaišalus, toliau dirba ir turi pragyvenimo šaltinį, padeda slaugyti invalidę motiną. Aukštesnės instancijos teismas atsižvelgia į šias aplinkybes ir vertina teigiamai, tačiau pažymi, kad šie teigiami socialiniai bruožai nėra tos išimtinės aplinkybės BK 54 str. 3 d. prasme, kurios leistų daryti išvadą, kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Vis tik neteisėtas disponavimas narkotinėmis medžiagomis yra sunkus nusikaltimas ir jo pavojingumo laipsnis, įvertinant konkrečias bylos aplinkybes, tai, kad R. L. platindamas narkotines medžiagas pasinaudojo ir įtraukė į amfetamino prekybą kitus asmenis, yra didelis. Iš bylos duomenų matyti, jog nuteistasis pardavinėjo narkotikus ne mažą laiko tarpą, jo veiksmai nusikaltimo daryme buvo aktyvus. Nors nuteistasis R. L. ir nurodo, jog teismo motyvas, kad jis įtraukė kitą asmenį į nusikalstamą veiką neatitinka tikrovės, tačiau tai paneigiama tiek jo paties, tiek nuteistojo M. Š. parodymais. Iš R. L. parodymų, duotų 2011-02-11 ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog R. L. paklausė ar M. Š. gali perduoti amfetaminą O. C., o jam sutikus, nuvežė narkotikus M. Š., tikslu, kad jis juos perdavinėtų. Nuteistasis N. Š. parodė, kad R. L. jam pasiūlė užsidirbti – prekiauti amfetaminu, o jis sutiko. Taigi nuteistojo R. L. argumentas, jog jis į nusikaltimo darymą įtraukė kitą asmenį, neatitinka tikrovės, yra paneigtas, todėl atmestinas, kaip nepagrįstas.

Taigi, įvertinusi aukščiau išdėstytas bausmei skirti reikšmės turinčias aplinkybes ir atsižvelgus į bausmės paskirtį, numatytą Lietuvos Respublikos BK 41 str. – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, apriboti nuteistajam asmeniui galimybę padaryti naujas nusikalstamas veikas ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą –, kolegija laiko, kad apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių, apeliantui dar labiau švelninti bausmės, tai yra atidėti bausmės vykdymą (BK 75 str.) ar taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas, nėra pagrindo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes nuteistojo R. L. apeliacinis skundas taip pat yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistųjų O. C. ir R. L. apeliacinius skundus atmesti.