Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. R. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2445-601/2013 pagal ieškovės L. R. G. ieškinį atsakovui Viešajai įstaigai Kėdainių ligoninė dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Apeliantė pateikė išrašą iš medicininių dokumentų, išduotą 2013 m. lapkričio 27 d., t.y. po teismo sprendimo priėmimo, iš kurio matyti, kad dėl stipinkaulio lūžio apeliantei iki šiol skauda ranką ir reikalingas papildomas gydymas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Nustatyta, kad apeliantė 2012 m. birželio 17 d. kreipėsi į atsakovą (t.y. Kėdainių ligoninės skubios pagalbos skyrių), tačiau jai nebuvo suteikta medicinos pagalba. Apeliantei buvo pasiūlyta už medicinos paslaugas susimokėti, nes jos būklė neatitiko aukščiau minėtoje Paslaugų teikimo tvarkoje numatytos būklės skubios medicinos pagalbos teikimui apibūdinimo. Apeliantė mokamų paslaugų atsisakė. 2012 m. liepos 5 d. kreipėsi į Vilniaus traumatologus, kur jai buvo nustatytas dešinės rankos vidinis stipinkaulio lūžis. Byloje kilo ginčas dėl sveikatos priežiūros įstaigos civilinės deliktinės atsakomybės už padarytą neturtinę žalą apeliantei nesuteikus jai medicinos pagalbos dėl to, kad ji nesutiko mokėti už paslaugas.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo netenkintas jos ieškinys priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl jai nesuteiktos medicininės pagalbos, garbės ir orumo įžeidimo bei neteisėto mokesčio už pirmąją medicininę pagalbą reikalavimo. Šiame kontekste pastebėtina, kad apeliantė apeliaciniu skundu kvestionuoja teismo išvadų apie reikalavimo apmokėti už paslaugas ir sąlygų dėl būtinosios pagalbos teikimo nebuvimo pagrįstumą. Jokių argumentų dėl teismo sprendimo dalies, kuria buvo konstatuota, jog nėra pagrindo tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo garbės ir orumo įžeidimo aspektu, apeliantė nepateikė. Todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl apeliaciniame skunde nurodomų argumentų.

Apeliantė prašo žodinio bylos nagrinėjimo, tačiau tokios nagrinėjimo formos būtinumo nemotyvavo. Nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant dalyvaujančio byloje asmens (asmenų) prašymui, nėra teismo pareiga. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013; kt.). Tokių išimtinių aplinkybių apeliantė, minėta, nenurodė. Nėra ginčo ir dėl esminių faktinių aplinkybių. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Minėta, byloje yra kilęs ginčas dėl sveikatos priežiūros įstaigos civilinės deliktinės atsakomybės už padarytą neturtinę žalą apeliantei, nesuteikus jai medicinos pagalbos dėl to, kad ji nesutiko mokėti už paslaugas.

Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas susirgus, o įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką. Taigi, Konstitucijoje įtvirtinta blanketinė norma, nukreipianti į nemokamos medicinos pagalbos ir nemokamo gydymo reglamentavimą. Tokiu atveju Lietuvos nacionaliniai sveikatos sistemos vykdomieji subjektai pagal kompetenciją teikia asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas, už kurias jų gavėjai tiesiogiai nemoka sveikatos priežiūros įstaigoms, o jos apmokamos iš privalomojo sveikatos draudimo fondo, valstybės ar savivaldybių biudžetų ar savivaldybių visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos lėšų, ir mokamas asmens bei visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas, už kurias jų gavėjai (juridiniai ir fiziniai asmenys) privalo sumokėti.

Sveikatos sistemos įstatymo 49 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės laiduojamų (nemokamų) asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos įstaigose esminės sąlygos yra: 1) paciento kreipimasis dėl nemokamų paslaugų gavimo į pirminės sveikatos priežiūros gydytojus, kurių specialybių sąrašą nustato Sveikatos apsaugos ministerija; 2) paciento kreipimasis dėl nemokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų gavimo į antrinės ar tretinės sveikatos priežiūros įstaigas. Pastaruoju atveju pacientas privalo pateikti 1 punkte nurodytų gydytojų siuntimą. Tačiau šio straipsnio 4 dalis nustato, kad 2 dalyje išdėstytos sąlygos netaikomos pacientams, kurie kreipėsi dėl būtinosios medicinos pagalbos suteikimo. Sveikatos sistemos įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad valstybės laiduojamai (nemokamai) sveikatos priežiūrai priskiriama būtinoji medicinos pagalba. Būtinosios medicinos pagalbos mastą ir teikimo tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija (Sveikatos sistemos įstatymo 19 str. 2 d.). Pagal Sveikatos sistemos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 2 punktą mokamų asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų, už kurias jų gavėjai (juridiniai ir fiziniai asmenys) privalo sumokėti, sąrašą, kainas, kainų indeksavimo ir paslaugų teikimo tvarką tvirtina Sveikatos apsaugos ministerija.

Minėto teisinio reglamentavimo kontekste paciento, atvykusio be siuntimo ir jo būklei neatitinkant būtinosios pagalbos kriterijų, sveikatos priežiūros paslaugos yra mokamos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ginčo esmė - ar buvo pagrindas spręsti dėl nemokamos (būtinosios) pagalbos teikimo. Aukščiau jau minėta, kad mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas reglamentuotas Apmokėjimo tvarkoje, o būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimas – Paslaugų teikimo tvarkoje, patvirtintose Sveikatos apsaugos ministerijos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime detaliai išdėstė minėtų tvarkų aktualias ginčo situacijai nuostatas. Teisėjų kolegija sutinka, kad jomis teismas vadovavosi pagrįstai ir apeliacinio skundo argumentai šių išvadų nepaneigia.

Skubioji (būtinoji) medicinos pagalba – tai tokia medicinos pagalba, kuri teikiama nedelsiant (1 kategorija), arba neatidėliotinai (2, 3, 4 kategorijos), kai dėl ūmių klinikinių būklių, nurodytų šios tvarkos Skubios medicinos pagalbos masto lentelės 4 skiltyje, gresia pavojus paciento ir/ar aplinkinių gyvybei arba tokios pagalbos nesuteikimas laiku sukelia sunkių komplikacijų grėsmę pacientams (Paslaugų teikimo tvarkos 3 p.).

Kaip matyti iš bylos duomenų, apeliantė į atsakovą kreipėsi patyrusi dešinės rankos sužalojimą kritimo ant žolės metu. Byloje nėra ginčo, jog apeliantė patyrė traumą, kuri patenka į Paslaugų teikimo tvarkos skubios medicinos pagalbos masto lentelės 4 kategoriją. Tačiau remiantis šios kategorijos 3 skiltyje, detalizuojančioje kategorijos apibūdinimą, pateiktu paaiškinimu, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, matyti, jog traumos ir nelaimingi atsitikimai priskirtini skubiajai medicinos pagalbai tik tuo atveju, jeigu yra „potencialios grėsmės paciento sveikatai, kai paciento būklė blogėja ir gali sukelti sunkias pasekmes, jei gydymas nebus pradėtas per 1 val. nuo atvykimo į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, arba kitos būklės, kai nesuteikus pagalbos per 1 val. nuo atvykimo į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, pasekmės gali būti sunkios“. Tuo tarpu apeliantė remiasi 4 kategorijos 2 skiltimi, kuri nustato paciento būklės įvertinimo ir/ar gydymo pradėjimo laiką, bet ne būklės, kuri apibūdina 4 kategoriją (3 skiltis) ir kuri lemia skubios medicinos pagalbos (ne)būtinumą.

Apeliantė skunde pažymi, jog pagal Paslaugų teikimo tvarkos 8 punktą skubiosios medicinos pagalbos mastą, vadovaudamasis profesine kompetencija, šia tvarka ir kitais būtinosios pagalbos teikimą reglamentuojančiais teisės aktais, nustato pacientą apžiūrėjęs gydytojas. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju budėjęs gydytojas jos net neapžiūrėjęs, nėra jokių įrašų, dėl ko laiku nenustačius rankos kaulo lūžio ji iki šiol jaučia skausmus, jai reikalingas papildomas gydymas ir reabilitacija. Be to, apeliantė atsakovo laiku nesuteiktą būtinosios medicinos pagalbą sieja ir su vėliau patirta stuburo trauma, kuri, jos manymu, buvo sąlygota per vėlai sugipsuotos rankos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenų visuma neleidžia spręsti, kad apeliantės apsilankymo metu gydytojas turėjo pagrindą manyti, jog rankos trauma kelia potencialią grėsmę apeliantės sveikatai, ji blogėja ir gali sukelti sunkias pasekmes, jei gydymas nebus pradėtas per 1 val. nuo atvykimo į asmens sveikatos priežiūros įstaigą. Įrašo medicinos įstaigoje apie apeliantės apsilankymą nebuvimas savaime lemiamos įtakos sprendžiamam klausimui dėl apeliantei nesuteiktos medicinos pagalbos pagrįstumo neturi, nes faktiškai tai būklės apibūdinimo neįtakoja. Juolab, kad tarp šalių nėra esminio ginčo dėl apeliantės apsilankymo atsakovo įstaigoje ir šio apsilankymo metu priimtų atsakovo sprendimų dėl teiktinų paslaugų sąlygų. Apeliantė pati ir apeliaciniame skunde nurodė, kad buvo pakviesta pas gydytoją į kabinetą ir bendravo su ją priėmusiu mediku, kuris ją patikino esant galimą tik sumušimą. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad gydytojas apskritai nevertino apeliantės būklės ir dėl to padarė Paslaugų teikimo tvarkos 8 punkto pažeidimą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad vizualiai rankos traumos požymių nesimatė, o stipinkaulio lūžis, kaip vėliau paaiškėjo, buvo vidinis. Taigi, vertinant apeliantę priėmusio gydytojo kaip profesionalo veiksmus pagal jo atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo, atsargumo standartus, vis tik nėra pagrindo spręsti, jog jis vizualiai iš traumuotos rankos ar apskritai iš apeliantės elgesio turėjo objektyvias galimybes nustatyti vidinį rankos kaulo lūžį. Požymių, kad apeliantės patirta rankos trauma galėtų sukelti kokias nors sunkias pasekmes nepradėjus jos gydyti ne vėliau kaip per 1 valandą nuo atvykimo į sveikatos priežiūros įstaigą momento, nebuvo. To faktiškai neparodė ir tolesnė įvykių eiga: apeliantė išėjo iš įstaigos, o į grįžusi namo į medikus kreipėsi tik praėjus 18 dienų, 2012 m. liepos 5 d. VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės paciento, patyrusio traumą, apžiūros akte konstatuotas stipinkaulio lūžis be jokių indikacijų (b. l. 96-102), apeliantei nebuvo reikalinga chirurginė intervencija. Taigi byloje nėra duomenų, kad apeliantei atsirado kokių nors sunkių padarinių. Tuo tarpu spręsti, kad apeliantės įrodinėjamus patiriamus rankos skausmus kėlė ne pats rankos kaulo lūžis, o nesavalaikiai pradėtas gydymas, byloje nėra pagrindo. Šiame kontekste pastebėtina, kad iš apeliantės pateiktos medicininės pažymos matyti, kad jai yra diagnozuota dešinio riešo sąnario artrozė, kuri, neatmestina, taip pat galėjo įtakoti jos patiriamus rankos skausmus. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pagal minėtos Paslaugų teikimo tvarkos nuostatas situacija reikalavo medicininių paslaugų teikimo būtinosios (skubiosios) medicinos pagalbos tvarka. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija 2013 m. birželio 6 d. sprendime Nr. 56-42 taip pat konstatavo, jog būtinosios pagalbos paslaugos neturėjo būti teikiamos (b. l. 32-33). Apeliantei buvo pasiūlyta suteikti medicinos paslaugas, t.y. atlikti rentgeną ir suteikti konsultaciją, kurie pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priklauso mokamoms asmens sveikatos priežiūros paslaugoms (Apmokėjimo tvarkos 6.2 p.), tačiau ji to atsisakė.

Atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą ir minėtas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas pagrįstai apeliantei teikiamas paslaugas priskyrė mokamoms ir šiuo atveju apeliantei nepatogumai, susiję su ilgiau trunkančiu skausmu, kreipimusi dėl papildomos medicininės pagalbos ir pan., atsirado ne tiek dėl medikų, o pačios apeliantės veiksmų – atsisakymo teisėtai prašomo apmokėjimo už paslaugas (CK 6.253 str. 5 d.).

Apeliantės nurodomas stuburo slankstelio lūžis nėra susijęs pacientės kreipimusi į atsakovo gydymo įstaigą. Stuburo slankstelio lūžis apeliantei įvyko 2012 m. liepos 27 d. traumos metu, todėl tarp 2012 m. birželio 17 d. apeliantės kreipimosi į atsakovą ir 2012 m. liepos 27 d. patirtos traumos nėra nei tiesioginio, nei netiesioginio priežastinio ryšio.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias būtinosios medicinos pagalbos teikimą, teisingai įvertino bylos įrodymus, nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių procesinių teisės normų ir priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.