R. J. buvo kaltinamas tuo, kad jis būdamas VšĮ „Š.“ (toliau - Š.) direktoriumi ir pagal 2001-11-06 LR buhalterinės apskaitos įstatymo 11 str. (2003-12-18 įstatymo Nr. IX-1914 redakcija) ir 21 str. būdamas atsakingu už buhalterinių įrašų teisingumą, buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, apgaulingai tvarkė Š. buhalterinę apskaitą, o būtent: Š. direktorius R. J., siekdamas, kad Š. priklausančioje (duomenys neskelbtini) sąvartyno teritorijoje būtų sumontuoti kelio užtvarai ir jų veikimą užtikrinantys mechanizmai, reikalingi Š. veiklai vykdyti, ir žinodamas, kad bendru sutarimu paslaugas, susijusias su minimų objektų įrengimu, suteiks UAB „A.“, UAB „D.“ ir UAB „B.“, laikotarpiu nuo 2011-04-07 iki 2011-05-31 UAB „D.“ ir UAB „B.“ darbuotojams į (duomenys neskelbtini) sąvartyno teritoriją atvežus bei ten sumontavus kelio užtvarus ir jų veikimą užtikrinančius mechanizmus, o 2011-04-19 ir 2011-05-31 UAB „A.“ už šių prekių Š. perdavimą bei minimų darbų atlikimą pervedus UAB „D.“ 38 723, 21 Lt, R. J., pagal 2011-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį, kaip Š. vadovas, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, žinodamas, kad Š. kelio užtvarus ir jų veikimą užtikrinančius mechanizmus įsigijo apeidamas Lietuvos Respublikos Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus reikalavimus minimas prekes įsigyti vadovaujantis šio įstatymo reikalavimais, laikantis lygiateisiškumo, proporcingumo ir skaidrumo principų, pažeisdamas 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodoma, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, ir 6 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodoma, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu, apskaitos dokumentais, Š. buhalterijai nepateikė jokių su minimų prekių ir paslaugų įsigijimu susijusių dokumentų, ir dėl tokių tyčinių R. J. veiksmų apskaitos dokumentais nebuvo įformintos (duomenys neskelbtini) sąvartyno teritorijoje sumontuotų kelio užtvarų ir su jų funkcionavimu susijusių mechanizmų įsigijimo ūkinės operacijos, šios operacijos nebuvo įrašytos į Š. buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti Š. turto, įsipareigojimų dydžio už 2011 metus.
Liudytojas V. K. teisme parodė, kad su kaltinamuoju R. J. santykiai buvo darbiniai santykiai. Tuo metu, kai rado užtvarus jis laikinai buvo Š. direktoriumi. Viskas prasidėjo nuo to, kad inventorizacijos metu negalėjo užpajamuoti atitvaro. Buhalterė sakė, kad neįmanoma užpajamuoti. Jis nežino, ar teisėtai ar neteisėtai buvo pastatyti atitvarai. Neužpajamuoti užtvarai yra sumontuoti (duomenys neskelbtini). Inventorizacija atliekama apžiūrint daiktą ir nurašant numerį. Jis pats to užtvaro nematė. Buhalterė sakė, kad reikia ieškoti dokumentų. Kadangi buvo prielaida, kad pažeistas Buhalterijos įstatymas, jis priėmė sprendimą kreiptis į policiją. Jei veiktų užtvaras, jis turėtų turėti sertifikatą ir turėtų būti užpajamuotas. Vadovo pareigose dirbo vienerius metus. Jei buvęs direktorius pirko daiktą, tai jis turėjo būti reikalingas ir turėjo veikti. Tvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Š. vadovo pareigose pradėjo dirbti 2012 m., kai nušalino R. J.. Iki tol dirbo administratoriaus pavaduotoju. Inventorizacija atliekama kas metai. Ją organizuoja komisija pagal vadovo įsakymą. Komisija būna viena, ją sudaro vadovas. Jei vadovo tuo metu nėra, komisiją sudaro asmuo įgaliotas vadovo pagal įsakymą. Kas 2012 m. sudarė inventorizacijos komisiją, nepamena. Gal tais metais ir jis buvo. Jis organizavo komisijos darbą. 2011 m. inventorizacijos metu įrenginio nerado, gal jis buvo neveikiantis. Kadangi nerado, tai negalėjo įtraukti į apskaitą. Kodėl nepažymėjo, kad yra, bet negali įtraukti, nežino. Su buhaltere kalbėjosi, kad neteisėtai nupirktas įrenginys, todėl kreipėsi į prokuratūrą. 2011 m. sakė, kad trūksta dokumentų, todėl neįtraukė. Taip atrodė, todėl kreipėsi. R. J. apie rastą neįtrauktą objektą neinformavo. Apie įrenginį R. J. žinojo, nes ir A. P. sakė, kad žino. Buvo sprendžiamas klausimas, iš kur gautas įrenginys, bet tuo metu jis nebuvo einantis direktoriaus pareigas ir tuo nesirūpino. Įrenginys gal buvo išbandytas, bet nenaudojamas. Rasto daikto neįtraukė į apskaitą pagal vertę, bendru susitarimu. R. J. jo nespaudė, kad įrenginį įtrauktų į apskaitą. A. P. žinojo daugiau, bet negalėjo paaiškinti. Buvo kalbama, kad negalima įtraukti, buhalterė irgi negalėjo pasakyti, iš kur „šlagbaumas“. Po naujų metų kalbėjosi su R. J. apie „šlagbaumą“ ir kodėl nėra dokumentų.
Liudytojas A. P. teisme parodė, kad dirba UAB „A.“ projektų vadovu. Su R. J. pažįstamas nuo tada, kai tik jis tapo vadovu ir su juo bendravo tik darbo reikalais. Jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nes jis STT prisipažino dėl užtvarų. Buvo R. J. noras pastatyti užtvarus, nes vyko grobstymai iš sąvartyno. 2010 m. rudenį turėjo projektą ir rado firmą, kuri jį įgyvendins. Pusmetį buvo ramu. Po pusmečio paskambino R. J. ir pasakė, kad labai reikia užtvarų. R. J. spaudė, kad jis surastų, kas viską įrengs. Jis sutiko, tik reikėjo rasti finansavimą. Tuomet jis surado, kas tai padarys. Buvo susitarimas ir UAB „A.“ pervedė pinigus UAB „D.“. Pinigai buvo pervesti ne už užtvarus, bet už elektros instaliacijos darbus. Jis nežino, kas statė užtvarus. UAB „B.“ turėjo sprendimą, o kaip atsirado UAB „D.“, nepamena. Jo UAB vykdo programavimo darbus. Įvykdytus darbus pridavė pagal darbų pridavimo-perdavimo aktą, sąskaita buvo išrašyta UAB „D.“. Pokalbis dėl darbų buvo su R. J.. Kaip buvo įforminti darbai, nekalbėjo. Su Š. turėjo daug projektų, o jis buvo suinteresuotas, kad klientas būtų patenkintas. Kas trukdo užpajamuoti užtvarus, nežino. Jo manymu, valstybei žala nepadaryta, greičiau buvo nauda. Nemano, kad R. J. turėjo naudos. Pervedė 32 000 Lt ir tiek. Jokios tiesioginės naudos jis neturėjo. Jam už šį poelgį akcininkai pareiškė pretenzijas, nes jis apie tai, ką padarė, jų neinformavo. Tokio pobūdžio projektas, kurį atliko Š., nėra pagrindinė įmonės veikla. Pagrindinė UAB „A.“ veikla yra programavimas, bet planavo vykdyti ir kitus projektus. Įmonė naudos iš to projekto neturėjo. Su užtvarais projektų anksčiau neturėjo. Su R. J. gal kalbėjosi, kad kaip reklaminis objektas. Kalbėjo apie projektą 2010 m. rudenį. Realizavo 2011 m., bet variantą pasirinko kitą. Projektas nieko neturi bendro su jų įmone, nes jie yra programuotojai. Apie perdavimo aktą, nežino kaip R. J. suprato, bet jis pats nekalbėjo. Jis tik surado įmonę, kuri pastatė užtvarus.
Liudytojas A. M. teisme parodė, kad jų įmonė prižiūri Š. elektros įrangą. R. J. paskambino ir pasakė, kad reikia įrengti „šlagbaumą“ ir sutvarkyti elektrinę dalį. Pasakė, kad darbai bus (duomenys neskelbtini), bet dėl suderinimo darbų reikės važiuoti į Vilnių, klausė, ar nori dirbti. Kartu su R. J. nuvyko į UAB „A.“ atstovybę, tarėsi kada bus padaryti darbai. Jis klausė dėl sumokėjimo, sakė, kad reikia avanso. Padarė sutartį ir su T. G. pasidalino gautus pinigus. Jų darbas buvo techninė dalis, o visa kita atliko ne jie. Kai ruošė darbų aktą, jo prašė nurodyti, kad darbai atlikti Vilniaus objekte. Jiems sumokėjo už padarytus darbus. Kai nuvyko į Vilnių, viskas buvo sudėliota. Susitiko su T. G. ir parodė atliktus darbus, kad jis galėtų toliau baigti įrenginėti. T. G. buvo subrangovas ir jam jis pridavė darbus, o kaip T. G. pridavė Š., jis nežino. Su Š. nieko nesprendė, organizacinius darbus sprendė su UAB „A.“. Su Š. bendravo, kai reikėjo sutaisyti atsilaisvinusį „šlagbaumą“. Už darbus sumokėjo pilnai. Įmonėje valstybinio kapitalo nėra, pinigus gavo, bet „atkato“ niekam nedavė. Mokėjo tik subrangovui už atliktus darbus. Žala nebuvo padaryta. Ar R. J. turėjo naudos, nežino, nesidomėjo. Būna, kai viena įmonė turi užsakymą, bet juos atlieka kita įmonė. Buhalterija tokia, kad kiek išleidi, tiek turi atgauti ir už darbą gauti. Su UAB „A.“ kalbėjosi tik dėl pinigų. Dokumentus Š.‘ui gal perdavė darbų vadovas, negali pasakyti. Ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus.
Liudytoja V. G. teisme parodė, kad pažįsta R. J.. Ji dirbo vyriausia buhaltere, o jis buvo Š. direktorius. Ji pradėjo dirbti 2011-05-11 ir dirbo iki 2012-10-19. Apie užtvarus sužinojo iš spaudos. Jie dokumentuose nebuvo minimi. Užtvarai turėjo atsirasti iki jai pradedant dirbti. Užtvarų ji netikrino, ar jie veikė, nežino. Pavedimų už užtvarus niekam nedarė. Užtvarų dokumentuose yra daug, bet kurie, nežino. Atskirų ypatingų užtvarų nebuvo. Buvo diegiama kompiuterinė programa, kuri yra užpajamuota. Jei inventorizacijos metu randamas turtas, jis būna įrašomas. Kad užpajamuoti užtvarus, reikia sudaryti komisiją, kelti projektus. Visi atlikti darbai priduotis pagal darbų atlikimo ir pridavimo aktus. Juos galima užpajamuoti.
Liudytojas T. G. teisme parodė, kad su R. J. buvo susitikęs du kartus darbo reikalais. Tiesiogiai dėl užtvarų jis dirbo su UAB „A.“, kurie kvietė pažiūrėti kas planuojama daryti. Tada susitiko ir su R. J.. Jis pristatė projektą ir UAB „A.“ siūlė įrangą ir darbus. Už atliktą darbą su juo visiškai atsiskaitė UAB „A.“.
Liudytoja R. L. teisme parodė, kad pažįsta R. J.. Dirba Š. vyriausia buhaltere. 2011 m. taip pat dirbo. Apie užtvarus nieko nežino, jų nematė, į apskaitą jie nebuvo įtraukti. Dokumentai ir sąskaitos, kad darbai atlikti, nebuvo pateiktos. Turėjo būti sutartis, atliktų darbų aktas ir sąskaita. Jei inventorizacjos komisija būtų radusi užtvarus, tai direktoriaus įsakymu jie būtų užpajamuoti. Dėl užpajamavimo sprendžia inventorizacijos komisija ir direktorius.
Liudytojas A. Š. teisme parodė, kad R. J. pažįsta, kartu dirbo. Liudytojas dirbo Š. sąvartyno tarnybos inžinieriumi tuo metu, kai buvo įvykis. Dabar dirba Kairių didelių gabaritų sąvartynu vadovu. Kas įrengė užtvarus, nežino. Jie buvo įrengti prie automobilių svarstyklių. Šiai dienai jie veikia, tačiau niekas nenaudoja. Liudytojas prižiūrėjo sąvartyną (duomenys neskelbtini), ne (duomenys neskelbtini). Kada tiksliai buvo įrengti užtvarai, nepamena, gal 2010 m. ar 2011 m. V. K. prašė pateikti Kairių ir (duomenys neskelbtini) sąvartyno turto apyrašus. Užtvarai matosi tik įvažiavus į (duomenys neskelbtini) sąvartyną. V. K. pateikė naudojimosi instrukcijas, daugiau nieko nerado. Paprastų žmonių neklausė kur dokumentai, o vadovo nebuvo. Dėl užtvarų pradėjo domėtis V. K.. Jis tuo metu buvo laikinai einantis direktoriaus pareigas, nes R. J. buvo nušalintas nuo pareigų.
Liudytojas A. P. teisme parodė, kad yra gamybos direktoriaus pavaduotojas, prižiūrėjo Kairių ir (duomenys neskelbtini) sąvartynus. Jis nedalyvavo užsakant užtvarų įrengimo darbus. Grįžo po ligos ir rado viską įrengta, paruoštą veikimui. Užtvarus įrengė UAB „D.“. Jis užsakant darbus nedalyvavo. Mano, kad įmonė norėjo įsigyti daiktą neišleidus savo pinigų. Už kieno lėšas įgytas turtas, nežino. Užtvaras nenaudojamas, bet jis veikiantis. Iš UAB „A.“ jokių dokumentų negavo. Atliktų darbų perdavimo akto neturi. Kai R. J. nušalino nuo pareigų, tuomet svėrimo programa jau buvo užsakyta. Įrengimas buvo statomas, kad palengvintų atliekų priėmėjų darbą. Nežino, ar galima susieti su atliekų prirašymu. Galvoja, kad norėta įsigyti įrenginį už Europos lėšas. Ar buvo įrengtas meteorologinis įrenginys, nežino.
Ikiteisminio tyrimo metu 2013 m. birželio 6 d. apklaustas liudytojas A. P. parodė, kad Š. pradėjo dirbti nuo 2007 metų spalio arba lapkričio mėnesio regioniniame nepavojingų atliekų sąvartyne (duomenys neskelbtini), vadovu. Nuo 2009-07-29 pradėjo dirbti direktoriaus pavaduotoju gamybai. Jo pagrindinės funkcijos dirbant direktoriaus pavaduotoju gamybai buvo (duomenys neskelbtini), Kairių sąvartynų darbo organizavimas, atliekų priėmimų punktų darbo organizavimas, senų sąvartynų uždarymo darbų organizavimas, taip pat ligos ar atostogų metu tenka pavaduoti sąvartynų vadovus. Nuo 2011 metų kovo mėnesio iki 2011 metų gegužės mėnesio dėl insulto nedirbo Š.. Jei gerai prisimena, tai tik po ligos grįžęs į Š. pamatė, kad (duomenys neskelbtini) sąvartyno teritorijoje yra montuojamas „šlagbaumas“ ir kita su tuo susijusi sistema. Iš kur, kaip įsigytas šis „šlagbaumas“, nesidomėjo ir jam nebuvo tai žinoma. Nors tai buvo jo kuruojama sritis, bet jo nuomonės tuo klausimu niekas neklausė ir jam niekas nesakė apie šio „šlagbaumo“ įsigijimo aplinkybes. Mano, kad tikslesnes šio „šlagbaumo“ įsigijimo aplinkybes turėtų žinoti tuometinis Š. direktorius R. J., o tai, kas šį įrenginį pristatė į (duomenys neskelbtini), galėtų žinoti tuometinis Š. sąvartynų tarnybos vadovas J. V.. Pamena, kad tik 2011 metų rudenį R. J. jam pasakė, kad nėra dokumentų, patvirtinančių šio „šlagbaumo“ įsigijimą, pasakė, kad „šlagbaumas“ yra įsigytas už mokymo, apie kurį davė parodymus, lėšas, ir kad reikės suforminti dokumentus, jog šis „šlagbaumas“ yra įsigytas už 1 litą ir tokiu būdų šį „šlagbaumą“ įtraukti į apskaitą, tačiau nežino, kodėl, bet tai nebebuvo padaryta. Jam niekas neaiškino ir jis nežino, kodėl šis „šlabaumas“ buvo įsigytas tokiu būdu, bet mano, kad jei iš tiesų šis „šlagbamas“ ir kita su juo susijusi (duomenys neskelbtini) sąvartyne sumontuota sistema buvo įsigyta už minėto mokymo lėšas, tai galėjo būti padaryta siekiant minimą „šlagbaumą“ ir kitą su juo susijusią įrangą įsigyti ne už Š., o už Europos fondų, iš kurių buvo finansuojami minimi mokymai, lėšas. Bet, ar tikrai tai buvo padaryta dėl to, ir ar tikrai taip buvo padaryta, nežino. Iš kokios įmonės Š. įsigijo minimą „šlagbaumą“ nežino, tik žino, kad UAB „A. S.“ 2012 metais šiai sistemai įvedė programinę įrangą o 2012-05-29 UAB „A. S.“ įrengta minėta programa buvo išbandyta ir buvo nustatyta, kad ji veikia. Tačiau tik dėl to, kad minėtas „šlagbaumas“ nėra dar įtrauktas į balansą, iki šiol ši sistema nėra naudojama (1 t., 80-82 b. l.).
Liudytojas J. V. teisme parodė, kad atėjo dirbti į Š. ir susipažino su R. J.. Dirbo sąvartyno tarnybos vadovu. Tuo metu jam T. G. pristatė įrenginį. Jį įrengė UAB „D.“. Buvo bandoma į sunkvežimius įrengti daviklius ir taip sekti atliekų kiekį, bet darbai buvo sustabdyti. Apie pirkimus, jis nieko nežino. Direktorius per susirinkimą sakė, kad reikia kontroliuoti. Ar T. G. minėjo, kuri įmonė įrenginės, nepamena. Darbus nutraukti liepė A. P., nes sakė, kad nėra dokumentų. Ar jie dabar veikia nežino, nes ten nedirba. Pirkimo klausimais nežino, ar kalbėjo su R. J.. Dažniausiai kalbėdavosi tik techniniais klausimais. Pirkimą derino viešųjų pirkimų tarnyba ir vadovas. Užtvarus visi laikė kaip Š. turtą. Užtvarai iš kokių lėšų buvo įgyti neatsimena.
Ikiteisminio tyrimo metu 2013 m. birželio 11 d. apklaustas liudytojas J. V. parodė, kad nuo 2006 metų iki 2012 metų dirbo Š.. Jo pareigos per šiuos metus keitėsi, 2010 metais jo pareigos buvo Š. sąvartynų tarnybos vadovas. Nuo 2012 metų Š. nebedirba. Dar Š. vadovaujant R. V., buvo svarstoma, kad reikėtų kelio užtvarų (duomenys neskelbtini) sąvartyne, tačiau jam vadovaujant tas klausimas nebuvo išspręstas. Kai Š. direktoriumi tapo R. J., tas klausimas pajudėjo. Prisimena, kad vieną dieną jam paskambino lyg G. K. ir pasakė, kad į (duomenys neskelbtini) sąvartyną atveš minimų užtvarų komponentus, kad juos priimtų. Tą pačią dieną vienas vyriškis, lyg vardu Tomas, su mikroautobusu į (duomenys neskelbtini) sąvartyną atvežė užtvaro komponentus dėžėse (elektroninius blokus, kabelius, elektroninius daviklius ir t.t.). Priėmė tas dėžes, pasirašė priėmimo perdavimo aktus, kurių vieną grąžino tam vyriškiui, kitą vėliau perdavė arba į Š. buhalteriją arba G. K., nes, kiek prisimena, šis pirkimas buvo kažkaip susijęs su viešaisiais pirkimais, o G. K. buvo viešųjų pirkimų tarnybos vadovė. Vėliau, jau kiti vyriškiai, praėjus geram laiko tarpui, gal net pusmečio laikotarpiui, su oranžinės spalvos mikroautobusu atvežė likusius užtvaro komponentus, bet nebepamena, ar vėl pasirašė kokius nors priėmimo-perdavimo aktus. Vėliau UAB „Antrasis setas“, o konkrečiai, šios bendrovės darbuotojas V. P., pritaikė šiai užtvarų sistemai programą, kurios dėka ši sistema galėtų funkcionuoti. Nors Š. dirbo iki 2012 metų vasario mėnesio, tačiau, nors šis užtvaras galėjo funkcionuoti, 2011 metų pabaigoje jam A. P. pasakė, kad kažkas su tuo užtvaru netvarkoje, todėl negalima leisti, kad šis užtvaras funkcionuotų, o kodėl, jam nepaaiškino, nesidomėjo, nors iškart įtarė, kad kažkas su šiuo užtvaru netvarkoje. Nors nuo 2010 metų iki 2012 metų buvo sąvartynų tarnybos vadovas, tačiau su juo niekas nederino, kad bus toks užtvaras (duomenys neskelbtini) sąvartyne. Jam nežinoma, ar buvo organizuotas koks nors pirkimas, siekiant įsigyti minimą užtvaro sistemą, iš kur ji buvo įsigyta, kiek ši sistema kainavo. Šitais klausimais rūpinosi vienasmeniškai direktorius R. J., jis savo turima informacija nei dėl užtvaro įsigijimo, nei dėl panašių klausimų su juo ir, kiek jam žinoma, su kitais darbuotojais, nesidalindavo. Tik vieno iš pasitarimų Š. patalpose metu girdėjo kažkurį darbuotoją sakant, kad šis užtvaras įsigytas ar iš Europos sąjungos struktūrinių fondų lėšų, ar iš Norvegijos fondų lėšų. Tačiau tiksliai to nežino, kaip ir nežino to, ar šio užtvaro įsigijimas kaip nors susijęs su šioje apklausoje minimais mokymais. Dėl šių aplinkybių mano, kad tikslias aplinkybes, kuriomis galėjo būti įsigyta užtvaro sistema, galėjo žinoti ir žinojo tik du žmonės iš Š. - direktorius R. J. ir Š. viešųjų pirkimų tarnybos vadovė G. K. (1 t., 83-85 b. l.).
Liudytojas R. V. teisme parodė, kad pažįsta R. J.. R. J. buvo pavaduotojas, kai jis dirbo Š. direktoriumi. Vėliau, jis dirbo rinkliavos skyriaus viršininko pavaduotojo pareigose. Tuo metu užtvarų niekas neįrenginėjo. Buvo poreikis ir mintys, kad reikėtų. Kaip tai realiai įgyvendinti, tokių kalbų nebuvo. Dėl įrenginio su niekuo nebendravo. Apie užtvarus sužinojo iš STT. Įrenginį įrengiant dalyvavo pagrindiniai sąvartyno asmenys. Nežino, ar galima užpajamuoti neturint projekto, sąskaitos, pridėto atliktų darbų akto.
Liudytojas V. P. teisme parodė, kad prižiūri kompiuterinį ūkį visuose objektuose. Atsimena, kad (duomenys neskelbtini) sąvartynui reikėjo programinės įrangos. Kreipėsi T. G. dėl techninės pagalbos, klausė, ar yra įranga, kuri padėtų kontroliuoti atliekų kiekį. Jie sutiko, paėmė įrangą, antenas ir sprendė visas problemas. Vėliau įranga buvo montuojama, bet montavo ne jie. Jie gavo dalį įrangos, išbandė, nustatė, kad gali programiškai ją sutvarkyti ir atidavė atgal. Su direktoriumi bendravo tik kartą, daugiau el. paštu ir telefonais. Buvo klausimas jiems, ar gali įvaldyti, ar ieškoti kitų. Buvo reikalinga programa ir ji turėjo būti integruota į įrangą. Jie integravo programą su tikslu toliau dirbti su jais. Buvo atskira užduotis integruoti svėrimo programą į įrenginį. Darbus pridavė dalyvaujant komisijai. Tuo metu jis buvo UAB „A. S.“ direktorius. Š. atsiskaitė, bet, ar dabar veikia šis įrenginys, nežino. Jie dirbo pagal sutartį, bet dabar dirba UAB „IT sistemos“, nes jie nelaimėjo konkurso. Su R. J. jis nedirbo. Dirbo su T. G., vėliau su J. V. ir galiausiai su A. Š. ir A. P.. Su R. J. reikalų neturėjo. Buvo nurodymas dėl Š. įrenginio įrengimo paslaugų. Buvo konkursas dėl užtvaruose svėrimo programos įrengimo. Užvažiavus automobiliui jį pasvertų ir nuvažiuotų. Kadangi įsirengė automatinį „šlagbaumą“, todėl norėjo, kad viskas būtų kartu. Reikėjo įrengti „šlagbaumą“ kartu su svėrimo programa. 2012 m. gegužės mėnesį galutinai įdiegė ir pasirašė aktą. Ankstesnė programa buvo įdiegta 2010 m. ir veikė dvejus metus iki buvo sutapatinta su naująja programa. Užtvarai papildė svėrimo programą. Turėjo būti konkursas. Š. Pageidavo, kad programa būtų sutapatinta su jau buvusia programa. Š. pasirinko jo įmonę, sumokėjo 5000 Lt už programos papildymą. 30 000 Lt už svėrimo programą, kurią įdiegė 2010 m. Pirminė suma 3000 Lt, o per 3 metus sumokėjo visą sumą. 5000 Lt sumokėjo už papildomą programą. Pasirašė atliktų darbų aktą. Tiksliai nepamena, bet gal užteko atsiųsti reikalavimą dėl papildomos programos. Viskas vyko per viešuosius pirkimus. Techninę dalį tvarkė J. V.. 2011m. „B.“ jiems davė pabandyti, nes jie ieškojo programuotojų. Programuotojai tinkamos kvalifikacijos, todėl padarė, „B.“ atidavė, nes jie važiavo ir sumontavo į užtvarus. Kad tinkama programa, jie jau žinojo. 2012 m. pradžioje buvo pradėta derinti. Užsakymo iš R. J. negavo. Tai buvo papildomas modelis, kad atliktų svėrimo funkciją. Tikslas buvo, kad svėrėjui nereiktų rašyti ranka. Atskirai programai pirkti reikia atskiro konkurso.
Specialistė R. Č. teisme parodė, kad tvirtina savo pateiktą išvadą. Pagal buhalterijos įstatymą kiekviena ūkinė operacija turi būti pagrįsta dokumentais. Dėl mechanizmų perdavimo nebuvo pasirašytas aktas. Dokumentai dėl užpajamavimo tų mechanizmų nebuvo pateikti. Perdavus turtą turi būti perdavimo aktas dėl ūkinių operacijų apskaičiavimo. Turi būti turto perdavimo-priėmimo aktas ir sąskaita-faktūra. Jei tų dokumentų nėra, negalima užpajamuoti. Be šių dokumentų negalima įtraukti į apskaitą. Pagal inventorizacijos komisijos aprašą įtraukiama į apyrašą, įvertinama vertė ir tada buhalterė gali užpajamuoti, bet nustatyti įsipareigojimų dydžio negalima. Jei nustatyta, kad Š. turtas – dovana, vis tiek turi būti dokumentai kaip turtas atsirado, kokios sąlygos. Privalo būti trys dokumentai: 1- perdavimo-priėmimo aktas, 2-sąskaita-faktūra, 3-apyrašas. Jeigu inventorizacijos komisijos apyrašas surašytas tinkamai, tada galima įtraukti į apskaitą. Rastas daiktas gali būti kaip perteklius. Komisija turi spręsti, bet ilgalaikis turtas turi būti perduotas perdavimo-priėmimo aktu. Ar neteisėtu būdu gautą daiktą galima įtraukti į apskaitą, negali atsakyti, ne jos kompetencija. Visos buhalterinės operacijos turi būti pagrįstos dokumentais ir įtrauktos į apskaitą. Inventorizacija atliekama vieną kartą metuose. Jei įstaigos nusistato ir pasitvirtina kitą tvarką, tada gali būti dažniau. Atliekama metų pabaigoje, nes turi patvirtinti balansus. Inventorizacijos metu įmonė privalo patikrinti visą turtą. Jei randama turto, jis turi būti įformintas. Inventorizacijos komisijos išvadą tvirtina įmonės vadovas. Jei randama daug neatitikimų, daromas dalininkų susirinkimas ir sprendžiama. Inventorizacijos aktą tvirtina komisijos pirmininkas. Inventorizacijos išvadą tvirtina vadovas. Kitas asmuo to padaryti negali, nes nekompetentingas. Inventorizacijos komisija turėjo surašyti aktą ir priduoti. 2013 m. buvo gautas raštas, kad nežino, kokia daikto vertė. 2014 m. Š. inventorizacijos aktas užpildytas tinkamai. Jei inventorizacijos komisija nustatė, kad turtas rastas ir jis yra niekieno turtas ir nusprendžia įvertinti nuline verte, tai turto bei įsipareigojimo dydžio nepadidina, bet jei nusprendžia įtraukti didesne verte, tai tada dėl turto pasikeičia, o dėl įsipareigojimo vis tiek nepasikeičia. Jei objektas nebuvo įtrauktas inventorizavimo metu 2011 m., kurio vertė nulis, jos išvada tada kistų. Dokumentai nebuvo pateikti, todėl išvada tokia. Jei turto vertė ne nulinė, turtas užpajamuotas, išvada būtų kitokia. Pažeidimas padarytas, nes inventorizacijos komisija neįvertino turto.
Liudytojas A. K. teisme paaiškino, kad tvirtina savo pateiktą išvadą. Pagal jam pateiktus dokumentus matyti, kad Š. iš UAB „A.“ nebuvo gavęs jokių dokumentų, kurie rodytų, kad galima į apskaitą įtraukti visą šitą įrengimą. Nežinodamas visų aplinkybių jis negali tvirtinti dėl ko nebuvo perduotas turtas, bet Š. įprastine tvarka negalėjo įtraukti turto be apskaitos dokumentų. Buhalterinės apskaitos įstatyme, kuris apsprendžia visų apskaitos registrų tvarką, yra nurodytas bendras principas, kad apskaitos dokumentas turi būti išrašomas, kai perduodama pilnai nuosavybė. Nuosavybė gali būti parduodama, padovanojama, šiaip perduodama, bet perdavimo aktas turi būti, kad būtų galima užpajamuoti apskaitoje. 2012 m., 2013 m. inventorizacijos komisija dėl įrenginio turėjo šį klausimą iškelti ir tada priimti sprendimą. Tam yra numatyta vyriausybės nustatyta tvarka dėl inventorizacijos, jei įmonėje randamas turtas, kaip jį užsipajamuoti. Pagal medžiagą mato, kad 2012 m. atrado įrenginį ir iškėlė klausimą, bet apskaitoje nebuvo įformintas. Įrenginys buvo rastas jau kaip veikiantis, bet jo neužpajamavo, neapskaitė, kaip numatyta Vyriausybės nutarimo 719 p., bei finansų ministro įsakyme dėl nepelno siekiančių įmonių apskaitos vedimo tvarkos. Apskaitos vedimo tvarkos, radus įrenginį 2012 m. nesilaikė. V. K. turėjo informuoti inventorizacijos komisiją kaip įforminti įrenginį ir įtraukti į apskaitą, o tada kreiptis į STT ar FNTT. 2012 m. R. J. buvo nušalintas nuo pareigų, darbai baigti 2012-05-25 ir todėl jis neatsakingas. Turėjo būti atlikti galutiniai bandymai, ar atitinka visus kriterijus ir 2012-05-26 turėjo vadovas įtraukti į apskaitą. Tai turėjo padaryti tuo metu dirbęs vadovas. Įmonės finansinės atskaitomybės įstatymas numato kaip reikia tinkamai atlikti inventorizaciją ir surašyti aktą. Inventorizacijos metu reikia užfiksuoti turto atitikimus ir neatitikimus. Radus tokius duomenis komisija turi apie tai informuoti vadovą. Jei komisija tokių duomenų nepateikė, tai laikoma, kad ji kaip ir nerado. Iki objekto suderinimo ir pridavimo jo užpajamuoti negalėjo. Mechaninis įrenginys ir programinė įranga pirkti ir apmokėti atskirai. Programinė įranga pirkta pagal sąskaitą-faktūrą ir įtraukta į apskaitą. Užtvarai yra ilgalaikis materialus turtas ir į sąskaitą – faktūrą negalėjo būti įtrauktas. Vienas įrenginys turi dirbti kaip vienas įrenginys, jeigu laikomasi nuostatos, kad be programos negali veikti užtvarai. Jo nuomone, užtvarai 2011 m. inventorizacijos akte neturėjo būti įrašyti. Jei neperduota nuosavybė, tai jos negalima užpajamuoti. Inventorizacijos akte, tai galėjo būti įrašyta, kaip trečiųjų asmenų turtas, bet tai turėjo nustatyti komisija. Valstybei žalos dėl užtvarų neįtraukimo į apskaitą Š. nepadarė. Jei žala valstybei ir padaryta, tai galėjo padaryti UAB „A.“, bet reikia žiūrėti jų PVM mokesčius. Į buhalterinę apskaitą įtraukiama, kai gaunamas daiktas, pagal sąskaitą-faktūrą. Jei, kaip pavyzdys, gautas kompiuteris, bet negauta sąskaita-faktūra, į apskaitą įtraukti negalima. Įtraukti galima, kai nustatoma daikto nuosavybė. Šiuo atveju turėjo būti užpajamuotas kaip ilgalaikis turtas, bet neveikiantis. Pagal Buhalterijos įstatymo 13 str. 7 p. numatyta kaip elgtis su turtu, jei nebus gauta sąskaita-faktūra ir sutarties akto. Turi būti nustatyta turto vertė ir įtraukta per inventorizaciją, jei įsitikinę, kad daiktas tikrai įmonės turtas. Tokiu atveju, balansinėje apskaitoje yra įtraukiama, bet daikto vertė nulinė. Reikia vertinimo komisijos, kuri įvertina ir žinant rinkos vertę įtraukiama į apskaitą. Komisija vadovą informuoja kaip yra daromas inventorizacijos apyrašas, o vadovas rašo įsakymą. Jeigu inventorizacijos akte nėra, bet daiktas yra, gali būti, kad inventorizacijos komisija turėjo kažko nematyti. Gal buvo sprendimas nieko nedaryti. Jeigu vadovas žinojo apie objektą, jis galėjo komisijai duoti papildomą užduotį dėl daikto apžiūrėjimo. Į apskaitą turi būti įtraukti įrenginiai, jei tikrai žinome, kad tai įmonės turtas. Jei turtas yra, bet ne įmonės, tai trečiųjų asmenų turtas. Šiuo atveju 2011 m. turėjo būti surašytas aktas, kad rastas turtas. Ilgalaikis turtas nebūtinai turi būti veikiantis. Jei nusprendžiama, kad turto vertė nulinė, vis tiek skaitosi, kad turtas yra, tik reikalingas paaiškinimas, kad rastas. Pažeidimas yra, bet administracinio pobūdžio, o ne baudžiamojo. Jei vadovas žino apie daiktą, jo vertę arba nežino vertės, gali užpajamuoti rinkos kaina. Daikto kaina nustatoma, nulinė arba pagal rinkos vertę, pasirinkimas yra kaip teisė, bet ne prievolė. Tai apskaitoje turi matytis. Gal įmonė turi turtą, bet tik tam, kad pagrąžintų balanso rodiklius. Šiuo atveju, jei įmonė parduotų turtą ir uždirbtų pinigų, tada jai atsirastų mokesčių mokėjimai. Kad objektas neįtrauktas į apskaitą, tai neįtakoja turto bei įsipareigojimų dydžio už tuos metus. Nulis yra nulis, jokių įsipareigojimų nėra. Jei rinkos kaina yra didesnė nei nulis, tai turto pusėje atsiranda turto, bet įsipareigojimų ne.
V. K. 2013 m. kovo 28 d. pareiškime nurodyta, kad po metinės Š. dokumentų inventorizacijos jis sužinojo, kad (duomenys neskelbtini) sąvartyne prie kontrolinių svarstyklių yra „šlagbaumas“, kurio negalima įtraukti į Š. balansinę vertę, kadangi nėra jokių pirkimo dokumentų. Tada dėl to pasidomėjo Š. pavaduotojo gamybai A. P., kuris jam paaiškino, kad tas „šlagbaumas“ yra įsigytas už 2010 metais vykusias Š. darbuotojų mokymo lėšas. A. P. jam paaiškino, kad 2010-02-25 Š. organizavo viešąjį pirkimą „Mokymo paslaugų teikimo pirkimas įgyvendinant subsidijų schemos vietinės ir regioninės valdžios bei jos institucijų administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo gebėjimų stiprinimas" paprojektį „Š. darbuotojų gebėjimų stiprinimas“, šį pirkimą laimėjo ir mokymus pagal nustatytą tvarką turėjo pravesti UAB „A.“, šį pirkimą laimėjusios su 206 797,00 Lt finansinių pasiūlymu, tačiau vietoj mokymų tokia forma, kuria jie privalėjo būti įvykdyti, ši įmonė mokymų nevedė, o Š. perdavė minimą „šlagbaumą“. Tuo metu, kai buvo organizuojamas ir įvykdytas minimas konkursas ir iš UAB „A.“ įsigytas minimas „šlagbaumas“, Š. jis dar nedirbo. Kadangi tuo metu dar nedirbo, tai tikslių aplinkybių, kaip vyko šis pirkimas, kaip vyko mokymai, kaip buvo įsigytas „šlagbaumas“, nežino. Sužinojęs, kad minimi mokymai vyko formaliai, ne pagal nustatytą tvarką, vietoj to, kad pagal nustatytą tvarką pravestų mokymus, UAB „A.“ perdavė Š. „šlagbaumą“, kuris šiuo metu yra (duomenys neskelbtini) sąvartyno teritorijoje, ir kurio šiuo metu nėra kaip užpajamuoti, kadangi nėra jokių pirkimo dokumentų, davė nurodymą pavaldiems darbuotojams surinkti visą su šiais mokymais susijusią medžiagą, ir ją pristatė STT Šiaulių valdybai, siekdamas, kad pagal kompetenciją būtų nustatyta, ar su šiais mokymais ir „šlagbaumo“ įsigijimu susijusių asmenų veiksmuose nėra korupcinių nusikaltimų požymių (1 t., 1-2 b. l.).
Š.2013-06-14 rašte Nr. 13-VP-654 nurodyta, kad Š. nėra (duomenys neskelbtini) sąvartyne sumontuotų kelio užtvarų ir jų veikimą užtikrinančių mechanizmų priėmimo - perdavimo aktų ir negali pateikti informacijos, kada konkrečiai minimi objektai buvo perduoti, kokie asmenys (ar įmonė) šiuos objektus perdavė ir kokie darbuotojai šiuos mechanizmus priėmė (2 t., 2 b. l.).
2013-06-12 reikalaujamų dokumentų pateikimo protokolu užfiksuota, kad UAB „D.“ pateikė dokumentus, kad 2011-04-07 buvo pasirašyta sutartis tarp UAB „A.“ ir UAB „D.“ dėl paslaugų suteikimo už 32 000 Lt, bei dokumentus, patvirtinančius atsiskaitymą už šiuos darbus tarp minimų įmonių ir UAB „B.“ (2 t., 162-175 b. l.).
2013-06-21 UAB „B.“ rašte nurodyta kaip vyko susirašinėjimas tarp įmonių dėl kelio užtvarų ir jų veikimą užtikrinančių mechanizmų sumontavimo (perdavimo) (duomenys neskelbtini) sąvartyne ir iš kurio matyti, kad UAB „B.“ buvo paruošusi pasiūlymą, kad Š. šį turtą galėtų įsitraukti į buhalterinę apskaitą (2 t., 177-193 b. l.).
Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2013-10-25 specialisto išvadoje Nr. 5-4/101 nustatyta, kad Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro buhalterinėje apskaitoje neužregistruotos (duomenys neskelbtini) sąvartyno teritorijoje sumontuotų kelio užtvarų bei su jų funkcionavimu susijusių mechanizmų įsigijimo ūkinės finansinės operacijos, nepateikti minėto turto įsigijimo dokumentai, tokiu būdu Š. nesilaikė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalies (visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais) ir 6 straipsnio 2 dalies (į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba stniktūros pasikeitimu) reikalavimų, tai yra apskaitos dokumentais nebuvo įformintos (duomenys neskelbtini) sąvartyno teritorijoje sumontuotų kelio užtvarų bei su jų funkcionavimu susijusių mechanizmų įsigijimo ūkinės finansinės operacijos bei šios ūkinės operacijos nebuvo įrašytos į įstaigos buhalterinę apskaitą. Dėl to negalima iš dalies nustatyti Š. turto, įsipareigojimų dydžio už 2011 metus. Pagal 2011-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 straipsnį, už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų numatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas, pagal minėto įstatymo 11 straipsnį (2003-12-18 įstatymo Nr. IX-1914 redakcija) už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris arba struktūrinio padalinio, tvarkančio apskaitą, vadovas, arba kiti šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą. Tiriamuoju laikotarpiu nuo 2011-01-01 iki 2011-12-31 pagal 2009-04-06 darbo sutartį Nr. 202 Š. direktoriaus pareigas vykdė R. J. (3 t., 14-25 b. l.).
Kaltinamojo R. J. gynėjo advokato S. Z. iniciatyva pagal pateiktus klausimus UAB „Auditoriaus konsultacijos“ auditorius A. K., įvertinęs Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2013-10-25 specialisto išvadą Nr. 5-4/101, pateikė specialisto išvadą, kurioje nurodyta, kad pagal 1999-06-03 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 719 „Dėl inventorizacijos tvarkos patvirtinimo“ 3 punktą, Įstaiga turėjo atlikti inventorizaciją, t. y. „privalo inventorizuoti ilgalaikį materialųjį ir nematerialųjį turtą, biologinį turtą, žaliavas, medžiagas, prekes, pagamintą produkciją, nebaigtą gamybą, nebaigtus remonto darbus, nebaigtą statybą, nebaigtus mokslo tiriamuosius darbus ir kitas atsargas, investicijas, vertybinius popierius, grynuosius pinigus, gautinas skolas, mokėtinas skolas ne rečiau kaip kartą per metus prieš metinių finansinių ataskaitų sudarymą“. Pagal tyrimui pateiktą medžiagą nėra nurodyta, kas atliko inventorizaciją ir kaip ji buvo įforminta, nes tik atliekant inventorizaciją turėjo būti rastas turtas, kuris ir turėjo būti užregistruotas apskaitos dokumentuose. Pagal tyrimui pateiktą medžiagą matyti, kad kelių užtvarų su mechanizmais nebuvo inventorizacijos metu užfiksuota nei 2011 metais, nei 2012 -2013 metais. V. K. pareiškime nurodyta, kad po metinės Įstaigos inventorizacijos jis sužinojo, kad (duomenys neskelbtini) sąvartyne prie kontrolinių svarstyklių yra „šlagbaumas“, kurio negalima įtraukti į Š. balansinę vertę, kadangi nėra jokių pirkimo dokumentų“. Šis faktas rodo, kad sužinojęs ir laikinai ėjęs direktoriaus pareigas nesivadovavo Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 7 dalimi, t. y. neįpareigojo surašyti apskaitos dokumento, kai 1999-06-03 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 719 8 punktas nurodo, kad „inventorizuojamas visas įmonėje esantis turtas - ir įtrauktas į buhalterinę apskaitą (nuosavybės arba patikėjimo teise įgytas, nuomojamas, saugomas, gautas perdirbti), ir dėl kokių nors priežasčių į ją neįtrauktas“. Pagal minėto Vyriausybės nutarimo 19 punktą, „radusi į buhalterinę apskaitą neįtraukto turto, taip pat turto, kurio apskaitoje nėra jį apibūdinančių duomenų, inventorizacijos komisija į inventorizavimo aprašą turi įrašyti trūkstamus šio turto duomenis ir techninius rodiklius, pavyzdžiui, pastatų - nurodyti jų paskirtį, pagrindines medžiagas, iš kurių jie pastatyti, apimtį (matuojant iš išorės ir vidaus), plotą, aukštų skaičių (be rūsių, pusrūsių), pastatymo metus, nusidėvėjimo laipsnį pagal esamą techninę būklę. Rastas turtas įkainojamas rinkos kaina. Inventorizacijos komisija turi nustatyti, kada ir kam leidus pastatytas per inventorizaciją rastas į apskaitą neįtrauktas turtas, kur nurašytos jo statybos išlaidos. Į buhalterinę apskaitą neįtrauktas turtas, taip pat turtas, kurio apskaitoje nėra jį apibūdinančių duomenų, gali būti įvertintas pasitelkus nepriklausomus turto vertintojus“. Pagal tyrimui pateiktą medžiagą matyti, kad radus inventorizacijos metu ilgalaikį materialųjį turtą nebuvo atlikti veiksmai, kuriuos numato Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 7 punktas bei 1999-06-03 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 719 „Dėl inventorizacijos tvarkos patvirtinimo“19 punktas. Kokia verte turėjo užsipajamuoti inventorizacijos metu rastą turtą, nurodo ir 2004-11-22 Finansų ministro įsakymu Nr. 1K-372 „Dėl pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės sudarymo ir pateikimo taisyklių patvirtinimo“ 42 punktas, t. y. „pagal Neatlygintinai gauto ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikainą sudaro paramos, dovanojimo sutartyje ar kitame perdavimo dokumente nurodyta to turto vertė. Kai turto vertė nenurodyta, gauto ilgalaikio materialiojo turto vertę, kuri ir bus laikoma įsigijimo savikaina, nustato ūkio subjektas, atsižvelgdamas į to turto tikrąją vertę jo gavimo metu, jei tikrąją vertę įmanoma patikimai nustatyti. Neatlygintinai gauto ilgalaikio materialiojo turto tikrąją vertę ūkio subjektas nustato atsižvelgdamas į rinkos kainą, kai rinkoje prekiaujama tokiu pačiu ar panašiu turtu, žiniasklaidoje ar kitose informavimo priemonėse skelbiamą tokio paties ar panašaus turto vertę, ar kitą gaunamą tinkamą informaciją. Tuo atveju, kai tikrosios vertės neįmanoma patikimai nustatyti, neatlygintinai gauto ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikaina yra lygi vienam litui. Prie ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikainos priskiriamos tiesiogiai su šio turto įsigijimu ir paruošimu naudoti susijusios išlaidos“. Pagal 1999-06-03 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 719 67 punktą, „galutinį sprendimą dėl inventorizacijos rezultatų įrašymo į buhalterinę apskaitą priima įmonės vadovas“. Pagal tyrimui pateiktą medžiagą matyti, kad tuo metu, kai buvo atliekama inventorizacija R. J. nedirbo Įstaigos vadovu. Į klausimą, ar pagal buhalterinius dokumentus, esančius VšĮ „Š.“, susijusius su (duomenys neskelbtini) sąvartyno teritorijoje sumontuotų kelio užtvarų, galima visiškai ar iš dalies nustatyti ūkinės finansinės veiklos rezultatus už kaltiname nurodytą laikotarpį už 2011 metus, pateiktas atsakymas, kad pagal tyrimui pateiktą medžiagą nėra aišku, kada buvo atlikta inventorizacija, kurios metu buvo rastas ilgalaikis materialus turtas (kelio užtvaras su mechanizmais) be apskaitos dokumento. Jei rastas ilgalaikis materialus turtas realiai veikė, t. y. buvo pilnai sukomplektuotas, ir rastas atliekant metinę Įstaigos inventorizaciją už 2011 metus, tai galima būtų tvirtinti, kad tik iš dalies galima nustatyti ūkinės finansinės veiklos rezultatus už 2011 metus (3 t., 158-173 b. l.).
Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. Buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti (Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau - BAĮ) 2 straipsnio 5 punktas). Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus (BAĮ 12 straipsnio 1 dalis). Pagal teismų praktiką, realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-16/2014).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal 2013 m. kovo 28 d. V. K., tuo metu laikinai ėjusio Š. direktoriaus pareigas, pareiškimą, kad po metinės Š. dokumentų inventorizacijos jis sužinojo, kad (duomenys neskelbtini) sąvartyne prie kontrolinių svarstyklių yra „šlagbaumas“, kurio negalima įtraukti į Š. balansinę vertę, kadangi nėra jokių pirkimo dokumentų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo pradėtas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, tačiau, nepasitvirtinus aplinkybėms, kad užtvarai buvo įgyti panaudojus dalį lėšų, gautų iš Europos Sąjungos ir kitų paramos fondų, ikiteisminis tyrimas buvo tęsiamas dėl veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje. Kaip buvo nustatyta ikiteisminio tyrimo metu, 2011-04-07 buvo pasirašyta sutartis tarp UAB „A.“ ir UAB „D.“ dėl paslaugų suteikimo už 32 000 Lt, taip pat sudaryta sutartis su UAB „B.“. Šioms įmonėms bendradarbiaujant, Š. teritorijoje buvo pastatyti užtvarai, tačiau atsiskaitymai vyko tik tarp minėtų įmonių, darbus įvardijant elektros instaliacijos darbais. Dėl šių veiksmų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas UAB „A.“ projektų vadovo A. P. atžvilgiu, kuris pripažino savo kaltę ir buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su juridinio asmens atstovu dėl veikos, numatytos BK 184 straipsnio 1 dalyje, padarymo (patikėto turto iššvaistymo). Nepasitvirtinus aplinkybėms dėl užtvarų įsigijimo už paramos fondų lėšas, laikytina, kad nenustatyta, jog užtvarai buvo įsigyti už Š. lėšas. Šių aplinkybių kontekste, Š. inventorizacijos komisijai radus ilgalaikį materialųjį turtą Š. teritorijoje, kuris nebuvo įtrauktas į buhalterinę apskaitą, nebuvo atlikti veiksmai, kuriuos numato Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 7 punktas bei 1999 m. birželio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 719 „Dėl inventorizacijos taisyklių patvirtinimo“19 punktas. Teisme apklausta specialistė R. Č. patikslino savo ikiteisminio tyrimo metu pateiktą specialisto išvadą nurodydama, kad inventorizacijos komisija, inventorizacijos metu radusi į buhalterinę apskaitą neįtrauktą turtą, turėjo jį įvertinti, tačiau to nepadarė ir tuo padarė pažeidimą. Nurodė, kad turtą įtraukus į apskaitą nuline verte, tai įsipareigojimų ir turto dydžio nekeičia, tačiau įtraukus didesne verte, įmonės įsipareigojimus nustatyti vis tiek būtų galima, tačiau turto dydis tokiu atveju pasikeistų. Teismo posėdyje apklaustas auditorius A. K. taip pat nurodė, kad buvo pažeisti įstatymai, reglamentuojantys apskaitos vedimo tvarką radus įrenginį, t. y. jei vadovas žino apie daiktą, tačiau nežino jo vertės, jį galima užpajamuoti įvertinus rinkos kaina arba nuliu ir tai yra jo teisė, o ne pareiga. Tai reiškia, kad galima pasirinkti, kuriuo būdu įvertinti tokį objektą ir kad nėra pareigos įvertinti būtent rinkos verte. Taip pat nurodė, kad objekto neįtraukimas į apskaitą, neįtakoja turto bei įsipareigojimų dydžio už tuos metus. 1999 m. birželio 3 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 719 patvirtintų Inventorizacijos taisyklių (2008 m. balandžio 17 d. nutarimo Nr. 370 redakcija) 19 punkte nurodyta, kad radus į buhalterinę apskaitą neįtraukto turto, rastas turtas įkainojamas rinkos kaina. Ši taisyklė buvo įtvirtinta ir Š. inventorizacijos taisyklėse, patvirtintose 2011 m. lapkričio 2 d. direktoriaus įsakymu Nr. 58. Be to, kokia verte turi būti įtraukiamas į apskaitą inventorizacijos metu rastas turtas, nurodo ir 2004 m. lapkričio 22 d. Finansų ministro įsakymu Nr. 1K-372 „Dėl pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės sudarymo ir pateikimo taisyklių patvirtinimo“ 42 punktas, kuriame nurodyta, kad kai turto vertė nenurodyta, gauto ilgalaikio materialiojo turto vertę nustato ūkio subjektas, atsižvelgdamas į to turto tikrąją vertę jo gavimo metu ir su šio turto gavimu bei paruošimu naudoti susijusias išlaidas. Teisme apklaustas liudytojas V. K. parodė, kad rasto daikto neįtraukė į apskaitą pagal vertę bendru susitarimu. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, kad tam, jog nustatyti rasto ilgalaikio materialiojo turto - užtvarų, vertę, nebuvo reikalingi papildomi veiksmai (t. y. ikiteisminis tyrimas, priešpriešiniai patikrinimai ir pan.), kadangi inventorizacijos taisyklės leidžia rastą turtą įtraukti į buhalterinę apskaitą įvertinus rinkos verte. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek specialistė R. Č., tiek auditorius A. K. nurodė, kad rastą ilgalaikį materialųjį turtą į buhalterinę apskaitą galima įtraukti ir nuline verte, kas nekeičia Š. turto dydžio. Tokia galimybė įtvirtinta ir VšĮ Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2009 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. VAS-4 patvirtintų 12-ojo verslo apskaitos standarto „Ilgalaikis materialusis turtas“ metodinių rekomendacijų 23 punkte, kuriame nurodyta, kad jei materialiojo turto aktyviosios rinkos nėra arba turto tikrosios vertės patikimai nustatyti negalima, o neatlygintai gaunant materialųjį turtą nepatiriama jokių išlaidų, šio turto įsigijimo savikaina lygi nuliui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad byloje nenustatyti nusikalstami padariniai, t. y. nėra pagrindo teigti, jog dėl to, jog dėl padarytų buhalterinės apskaitos ir inventorizacijos taisyklių pažeidimų užtvarai nebuvo įtraukti į Š. buhalterinę apskaitą, negalima iš dalies nustatyti Š. turto ir įsipareigojimų dydžio už 2011 metus, todėl R. J. išteisintinas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, nenustačius jog padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, vieno iš būtinų sudėties požymių – padarinių.
Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – dokumentai, kuriuos pateikė Š., nuosprendžiui įsiteisėjus grąžintini Š..