Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo I. N. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2014-07-18 veikos) ir jam paskirtas laisvės apribojimas 6 mėnesiams;

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2014-07-23 veikos) ir jam paskirtas laisvės apribojimas 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir I. N. paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant jį per visą bausmės laiką nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, bei per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. N. 2014-07-18 apie 23.50 val. name, Rūko g. 17, Vilniuje, būdamas neblaivus (nustatytas 2.34% girtumo laipsnis) kairės rankos delnu du kartus sudavė nukentėjusiajai sugyventinei R. B. į dešinį skruostą ir vieną kartą sudavė nukentėjusiajai R. B. per pakaušį, taip smurtaudamas prieš šeimos narį, sukėlė nukentėjusiajai R. B. fizinį skausmą.

Be to, I. N. 2014-07-23 apie 17.00 val. name, Rūko g. 17, Vilniuje, kaire ranka sudavė nukentėjusiajai R. B. per dešinį skruostą, taip smurtaudamas prieš šeimos narį, sukėlė nukentėjusiajai R. B. fizinį skausmą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-16 nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais argumentais. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir išsamiai ištyręs bei tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, I. N. padarytas nusikalstamas veikas kvalifikavo teisingai ir paskyrė jam tinkamą bausmę.

Skundžiamu nuosprendžiu I. N. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis sukėlė fizinį skausmą savo sugyventinei R. B.. Nuteistasis skunde teigia, kad jis jokio smurto prieš nukentėjusiąją nevartojo, kad nukentėjusioji jį apkalba. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tokie nuteistojo I. N. argumentai nepagrįsti, kadangi pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie I. N. veiksmus BK 140 straipsnio 2 dalies kontekste. Teismas įvertino bei patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir vertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą, t.y. teismas palygino tarpusavyje nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, kitus bylos duomenis, ir pripažino, jog šių duomenų, kaip visumos, pakanka nuteistojo I. N. kaltei nustatyti. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl I. N. fizinio skausmo sukėlimo R. B. aplinkybių pripažįsta teisingomis. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą.

Pripažindamas I. N. kaltu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiosios R. B. parodymais, kurie yra nuoseklūs, logiški, atitinka nustatytas faktines įvykių aplinkybes, vienodi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi jokio pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais. Kaip matyti iš nukentėjusiosios R. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu dėl įvykio aplinkybių 2014-07-18, ji parodė, kad įvykio dieną I. N., būdamas neblaivus, sudavė jai delnu į dešinės pusės veidą du kartus ir po to dar kumščiu sudavė per pakaušį. Teisme nukentėjusioji savo parodymus patvirtino, parodydama, kad I. N. sudavė jai į veidą, į žandą būnant virtuvėje, be to sudavė jai stumdamas per pakaušį delnu. Analogiškus parodymus nukentėjusioji davė ir akistatos (b.l. 37). Taigi, kaip matyti, nukentėjusioji iš esmės davė nuoseklius bei vienodus parodymus, todėl abejoti jais nėra pagrindo. Be to, jos nurodytas aplinkybes patvirtina kitos byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Iš policijos pareigūnų parodymų, jų tarnybinio pranešimo matyti, jog buvo užfiksuotas R. B. padarytas sužalojimas, kuris visiškai atitinka nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes. Iš policijos pareigūnų parodymų matyti, kad po dešine akimi matėsi patinimas, aiškiai matėsi paraudimas. Policijos pareigūnų darytose fotonuotraukose aiškiai matyti R. B. padaryti sužalojimai. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, nuteistojo teiginiai, kad 2014-07-18 jis jokio smurto prieš nukentėjusiąją nevartojo, yra visiškai nepagrįsti ir paneigti byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Kolegija pažymi, kad I. N. nuteistas pagal BK 140 str. 2 d. už tai, kad jis sugyventinei R. B. sukėlė fizinį skausmą, o ne už nežymų sužalojimą ar trumpą susargdinimą, kuriuos galėtų pagrįsti rašytiniai įrodymai (specialisto išvados, medicininiai dokumentai ir pan.).

Dėl fizinio skausmo R. B. sukėlimo 2014-07-23 pažymėtina, kad abejoti nukentėjusiosios bei liudytojų parodymais dėl 2014-07-23 įvykio aplinkybių taip pat nėra jokio pagrindo. Vertinant nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir pirmosios instancijos teisme, konstatuotina, jog nukentėjusioji iš esmės davė nuoseklius parodymus viso proceso metu: tiksliai nupasakojo įvykio aplinkybes, nurodė kokiais nuteistojo veiksmais buvo sukeltas fizinis skausmas. Nors nukentėjusioji bylą nagrinėjant teisme instancijos teisme ne visas aplinkybes tiksliai prisiminė, apeliacinės instancijos teismo nuomone, šios aplinkybės nėra esminės, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti nukentėjusiosios parodymų nepatikimumą. Tiek iš tarnybinio paranešimo dėl smurto artimoje aplinkoje fakto, tiek iš nukentėjusiosios apklausų ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu matyti, jog ji nuosekliai teigė, kad tarpusavio konflikto metu, I. N. sudavė jai į dešinį žandą, dėl to skaudėjo, buvo sukeltas fizinis skausmas. Netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais nėra jokio pagrindo. Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad byloje nenustatyta, kokiu būdu nukentėjusiajai pasireiškė fizinis skausmas. Kolegijos vertinimu akivaizdu, kad sudavus moteriai delnu į veidą, yra sukeliamas fizinis skausmas.

Akcentuotina tai, kad paties nuteistojo duoti parodymai proceso metu nebuvo nuoseklūs. 2014-07-19 duodamas parodymus jis teigė, jog „net pirštu nepalietė“ nukentėjusiosios, tuo tarpu 2014-11-11 apklausos metu jau patvirtino pastūmęs nukentėjusiąją iš nugaros pusės per kaklą su ranka, to neneigė ir bylą nagrinėjant teisme. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas pagrįstai nuteistojo parodymus vertino kritiškai, kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Atsakydama į apelianto argumentus dėl testines nusikalstamos veikos pripažinimo, kolegija pažymi, kad tęstiniu nusikaltimu laikoma veika, kuri susideda iš tapačių veiksmų, esant vieningai tyčiai ir siekiant vieningo rezultato. Kitaip tariant, tęstinė veika yra tada, kai kaltininkas veikia turėdamas konkretų sumanymą, tačiau dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių tai įgyvendina ne iš karto, o per kelis etapus. Iš byloje esančių aplinkybių konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo I. N. padarytas veikas vertinti kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką, kadangi kiekviena veika yra atsitiktinė, jų nejungia nuteistojo vieninga tyčia, nebuvo vieningo sumanymo.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam I. N. nepažeidė BK 41 str. ir 54 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.

Skirdamas bausmę, apylinkės teismas atsižvelgė į nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį – nusikalstamos veikos yra priskiriamos prie nesunkių nusikaltimų kategorijos (BK 11 str 3 d.). Taip pat teismas skirdamas bausmę nuteistajam, atsižvelgė į kaltinamojo asmenybę, sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes. Teismas nenustatė I. N. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Tuo tarpu, visiškai pagrįstai atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo elgesiui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Atkreiptinas dėmesys, kad nusikaltimai padaryti prieš silpnesniąją lytį - moterį. Kolegija daro išvadą, kad, atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, I. N. padarytos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 140 str. 2 d., o paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta arba neteisinga ir paskirta tinkamai, atsižvelgiant į visas reikšmingas bylos aplinkybes bei nuteistojo asmenybę.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl keisti ar naikinti nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo I. N. apeliacinį skundą atmesti.