Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn ptarauktos R. R. atstovo advokato V. Rutavičiaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo, kuriuo R. R. nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso (toliau – ATPK) 41³ str. 1 d. 3 000 Lt bauda už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį, iš viso – 6 000 Lt bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorei R. R. 2014 m. kovo 14 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 0678-0089 už tai, kad O. V., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. Š., gim. (duomenys neskelbtini), nuo 2014-01-21 iki 2014-02-03 nelegaliai dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ restorane „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini). O. V. 2014-01-21 susitarė dėl darbo su įmonės direktore R. R., kad įmonėje pradeda dirbti nuo 2014-01-21, dirbs 20 val. per savaitę, darbo užmokestis už mėnesį – 1 000 Lt. O. V. buvo įdarbinta tik nuo 2014-02-04. A. Š. pradėjo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2014-01-21 padavėjos–barmenės pareigose. A. Š. dėl darbo 2014-01-21 susitarė su direktore R. R., kad dirbs barmene–padavėja nuo 2014-01-21, 20 val. per savaitę už 1 000 Lt mėnesinį darbo užmokestį. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė R. R. nuo 2014-01-21 iki 2014-02-03 teisės aktų nustatyta tvarka neįdarbino O. V. ir A. Š., nesudarė darbo sutarčių, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 98 str. 1 d. 1 p. ir 2 p., 99 str. Tokie R. R. veiksmai administracinio teisės pažeidimo protokole kvalifikuoti pagal ATPK 41³ str. 1 d.

Kaip matyti iš anksčiau išdėstytų argumentų, byloje yra daug neaiškumų ir prieštaravimų, kurie byloje taip ir nebuvo pašalinti. Visi neaiškumai ar prieštaravimai, kurie nebuvo pašalinti, aiškinami atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Teismas šiomis nuostatomis nesivadovavo. Jei A. Š. ir O. V. laikė, kad jos dirbo nelegaliai iki 2014-02-03, apie tai puikiai suprato ir žinojo, kad taip elgtis negalima, tai patvirtino pačios teisme, tai kodėl jos su tokiais skundais nesikreipė į VDI tuo laikotarpiu, kai taip dirbo, arba iš karto po to, kai nutraukė darbinius santykius su darbdaviu, o kreipėsi tik po to, kai buvo pareikštos pretenzijos dėl didelės pinigų sumos trūkumo kasoje. Atkreipia dėmesį į tai, kad A. Š. nebedirbo nuo 2014-02-14, o O. V. - nuo 2014-02-18. Tai akivaizdžiai paaiškina jų siekimą keršyti darbdaviui dėl to, kad jis nustatė pinigų dingimo faktą ir reikalauja juos gražinti, dėl ko net pradėtas ikiteisminis tyrimas, nes jos yra artimos draugės, kaip kad jų artima draugė yra ir I. K., kuri byloje kaip liudytoja atsirado tik po to, kai buvo pateikti į bylą rašytiniai įrodymai, paneigiantys A. Š. ir O. V. teiginius. Todėl būtent jų paaiškinimai turėtų būti vertinami kritiškai, juo labiau, kad jie prieštarauja jų pačių rašytiems dokumentams, tuo tarpu R. R. ir S. R. paaiškinimai visiškai sutampa su rašytiniais bylos dokumentais.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Skundžiamu nutarimu R. R., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorei, administracinė nuobauda buvo paskirta už ATPK 41³ str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą. Administracinėn atsakomybėn patrauktos R. R. atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus ir nepagrįstai pripažino R. R. veikoje esant administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41³ str. 1 d. – nelegalaus darbo – sudėtį. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs administracinio teisės pažeidimo byloje esančius įrodymus konstatuoja, kad šie apelianto argumentai yra nepagrįsti.

Administracinė atsakomybė pagal ATPK 41³ str. 1 d. darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims kyla už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį. Nelegaliu darbu pagal DK 98 str. 1 d. laikomas darbas, esant šio Kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties. Pagal DK 93 str. darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Pažymėtina, kad darbo sutartis turi būti sudaroma raštu; darbdavys privalo užtikrinti, kad darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį, įteikus jam antrą sutarties egzempliorių ir išdavus jo tapatybę patvirtinantį dokumentą; už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys (DK 99 str. 2 d. ir 3 d.). Jeigu darbo santykių subjektai (darbdavys ir darbuotojas) nepasirašo darbo sutarties, laikoma, kad darbo sutartis nesudaryta ir darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas nurodytomis sąlygomis yra nelegalus (LVAT nutartys administracinio teisės pažeidimo bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010, N575-805/2012). Taigi tam, kad būtų konstatuota nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėtis, turi būti nustatyti šios veikos objektyvieji požymiai, t. y. tai, kad: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių.

Bylos duomenys patvirtina, kad R. R., UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė, susitarė su A. Š. ir O. V. dėl darbo ir šios, nesudarius rašytinės darbo sutarties, už pažadėtą atlygį nuo 2014-01-25 iki 2014-02-04 nelegaliai dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ restorane „(duomenys neskelbtini)“, esančiame adresu „(duomenys neskelbtini)“. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šias aplinkybes, rėmėsi A. Š. ir O. V. darbo inspekcijai pateiktais 2014-02-21 prašymais dėl nelegalaus darbo bei jų, apklaustų kaip liudytojų, teisme duotais parodymais, taip pat liudytojos I. K. teisme duotais parodymais apie tai, kad jai žinoma, jog nuo 2014-01-21 A. Š. dirbo barmenės pareigose, O. V. ėjo restorano vadovės pareigas UAB „(duomenys neskelbtini)“ restorane „(duomenys neskelbtini)“, 2014-07-07 operatyvaus patikrinimo pažymos Nr. FR1042-8006 duomenimis, Sodros duomenų bazės išrašais, kita rašytine bylos medžiaga.

Teismas neturi pagrindo netikėti liudytojos I. K. teisme duotais parodymais apie tai, kad 2014-01-25 ji, A. Š. ir O. V. dirbo restorane, kad už darbą tą vakarą buvo pažadėtas atlygis, jai pačiai buvo sumokėta 50 Lt. Apeliaciniame skunde taip pat pripažįstama, kad A. Š. ir O. V. restorane „(duomenys neskelbtini)“ buvo jo atidarymo šventės metu 2014-01-25. Nuoseklūs ir tarpusavyje iš esmės sutampantys A. Š., O. V. ir I. K. parodymai paneigia nelogišką ir neįtikinamą R. R. aiškinimą, neva restorano atidarymo šventės metu A. Š. ir O. V. buvo pakviestos dalyvauti kartu su jos artimiausiais draugais kaip būsimos darbuotojos. Taip pat apeliaciniame skunde dėstomos aplinkybės, neva minėtą vakarą į KKA buvo įmušti keli čekiai pagal draugų prašymus, norint išsaugoti pirmuosius naujai atidaromo restorano čekius kaip suvenyrus, nepatvirtinti jokiais įrodymais, nepaneigia liudytojų parodymų ir laikytinos tik R. R. gynybine versija. Akivaizdu, jog R. R., kaip bendrovės vadovei, buvo žinoma, čekių mušimas į KKA ateityje turės atsispindėti buhalterinėje apskaitoje, todėl KKA galima fiksuoti tik realiai įvykusias finansines operacijas.

Nepasitvirtina ir apeliaciniame skunde dėstoma versija, kad O. V. ir A. Š. pareiškimus dėl nelegalaus darbo surašė tik po susirinkimo, kai paaiškėjo įmonėje atsiradęs trūkumas, už kurį atsakinga buvo O. V., ir kai iš jos buvo pareikalauta gražinti pinigus į kasą. Jokių įrodymų, kad dėl įmonėje atsiradusių trūkumų būtų kalta O. V., apeliantė nepateikė. Priešingai, pačiame apeliaciniame skunde nurodoma, kad didžioji dalis įplaukų iki 2014-02-04, įvestų į KKA naudojant registravimo kortelę „(duomenys neskelbtini)“, buvo išminusuotos, nurodant, kad tai klaida. Ši aplinkybė tik patvirtina faktą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ restorane „(duomenys neskelbtini)“, jam jau veikiant, ir nelegaliai dirbant O. V. ir A. Š., nebuvo tinkamai organizuojamas darbas. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad tai, jog į KKA, naudojant registravimo kortelę „(duomenys neskelbtini)“, laikotarpiu nuo 2014-01-25 iki 2014-02-14 buvo įvesta ir apskaityta pajamų už bendrą 3274,51 Lt sumą, patvirtina, jog šia kortele pasinaudojo A. Š., apie tai tiek teismo posėdyje, tiek pareiškimuose darbo inspekcijai ji nuosekliai teigė. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog O. V. ir A. Š. restorane „(duomenys neskelbtini)“ nelegaliai dirbo ne nuo 2014-01-21, o nuo 2014-01-25, pažeidimo kvalifikavimui reikšmės neturi.

Pažymėtina, kad apeliantas iškreiptai ir aiškiai klaidingai interpretuoja BPK 301 str. 2 d. nuostatas, draudžiančias grįsti apkaltinamąjį nuosprendį vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šioje byloje niekam iš apklaustų asmenų, kurių parodymais rėmėsi teismas, anonimiškumas nėra taikytas; skundžiamas nutarimas grindžiamas ne tik liudytojų parodymais, bet ir kitais jau paminėtais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą apeliacine tvarka pagal R. R. atstovo apeliacinį skundą konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų R. R. kaltės klausimu, R. R. kaltė padarius ATPK 41³ str. 1 d. numatytą pažeidimą įrodyta išsamiai ir nešališkai ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Teismas neturi teisinio pagrindo daryti priešingos nei nustatė apylinkės teismas išvados, nes A. Š. ir O. V. nelegalaus darbo nuo 2014-01-25 iki 2014-02-04 faktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ restorane „(duomenys neskelbtini)“ nustatytas neabejotinai. O. V. ir A. Š., nesant sudarytos rašytinės darbo sutarties, už sulygtą atlygį akivaizdžiai atliko darbines funkcijas, t. y. dirbo bendrovės naudai, pakluso joje nustatytai darbo tvarkai, o R. R., kaip įmonės vadovė, leido joms tokiomis sąlygomis dirbti. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, vadovaudamasis ATPK 256 str. 1 ir 2 d. ir 257 str. nuostatomis, išsamiai ištyrė bylos įrodymus ir visapusiškai juos įvertino, teisingai konstatavo R. R. veikoje nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėtį.

Nenustačius esminių materialinės ar proceso teisės normų pažeidimų, konstatuotina, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutarimą nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patrauktos R. R. atstovo advokato V. Rutavičiaus apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.