- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-06-17
- Bylos Nr.
- I-420-162/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00246-2010-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Gumuliauskienė
- Pareiškėjas
- V.P.
- Atsakovas
- Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Gumuliauskienė, sekretoriaujant Eglei Mikelionienei, 2010 m. birželio 7 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.P. prašymą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas kreipėsi į teismą (b.l. 6-7), prašydamas iš atsakovo priteisti neišmokėtą priedų ir priemokų prie pareiginės algos dalį – 1 224,93 Lt, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. sausio mėnesio iki 2008 m. liepos 29 d. bei 0,06 procentus delspinigių nuo priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną kalendorinę dieną – viso 595,99 Lt. Pareiškėjas nurodo, kad 2010 m. kovo 2 d. kreipėsi į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato viršininką prašydamas išmokėti priskaičiuotą, bet neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kai priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą. Atsakovas 2010 m. kovo 15 d. raštu atsisakė tenkinti jo prašymą, nurodydamas, jog nėra nustatytas nepriemokos grąžinimo pareigūnams teisinis reguliavimas, nenumatyti papildomi asignavimai.
Teigia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pareiškėjas prašo priteisti 1 224,93 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei 595,99 Lt delspinigių, remdamasis Darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalimi, viso 1 820,92 Lt.
Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką informuotas tinkamai (b.l. 28). Negautas prašymas bylos nagrinėjimą atidėti, nepraneštos neatvykimo priežastys.
Atsiliepimas
Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariatas atsiliepimu (b.l. 18-21) prašo atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjo prašymas atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atžvilgiu yra nepagrįstas, nes teisiniai padariniai kilo dėl įstatymo, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, taikymo. Pažymi, kad jam, kaip atsakovui, kyla pareiga tikslingai naudoti paskirtas biudžeto lėšas, tačiau biudžeto formavimas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencija, todėl pareiškėjo reikalavimas turi būti nukreiptas valstybės atžvilgiu. Mano, jog Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, organizuodamas darbą, nepažeidė nuostatų, reglamentuojančių pareigūnų darbo laiko normų, o darbo užmokestis buvo apskaičiuotas tinkamai. Pažymi, jog dalis neišmokėto darbo užmokesčio pareiškėjui išmokėta kaip darbo užmokestis už darbą poilsio ir švenčių dienomis, bei kaip už naktinį darbą, todėl 573,43 Lt suma turi būti išskaičiuota iš nurodytų nepriemokų pagal Valstybės tarybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį. Teismui nusprendus, jog atsakovas pažeidė pareiškėjo teises, prašo sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui.
Žemesnės instancijos teismas
Tretysis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į prašymą nepateikė, atstovas į teismo posėdį neatvyko.
Atsakovas ir tretysis suinteresuotas asmuo tinkamai informuoti apie teismo posėdžio vietą ir laiką (b.l. 29-30).
Motyvuojamoji dalis
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama pareiškėjui, atsakovo ir trečiojo suinteresuotojo asmens atstovams nedalyvaujant.
Teismas konstatuoja
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas V.P. kelia reikalavimą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. liepos 29 d., kuri buvo neišmokėta taikant Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, ribojančią priedų ir priemokų sumą (ne daugiau kaip 70 procentų). Iš pagrindinio reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį kildina reikalavimą priteisti delspinigius nuo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, ginčo laikotarpiu dirbo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo grupėje pareigūnu. Pareiškėjas prašo iš atsakovo priteisti 1 224,93 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei 595,99 Lt delspinigių.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija Nr. IX-856) 25 ir 26 straipsniuose numatyta, kad valstybės tarnautojams mokami priedai ir priemokos bei reglamentuotas priedų ir priemokų sąrašas. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija Nr. IX-856) nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 22¹, 48¹,50¹ straipsniais įstatymu (2007 m. birželio 7 d. redakcija Nr. 1175) buvo pakeistas ir papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Šioje byloje aktualus aptartas teisinis reglamentavimas, nes juo remiantis priedų ir priemokų suma buvo ribojama, t.y. neviršijant 70 procentų pareiginės algos.
Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statuto), patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr.IX-1538, 7 skirsnyje reglamentuojamas statutiniams valstybės tarnautojams mokamas darbo užmokestis ir kitos išmokos. Statute nebuvo nustatyta vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnų darbo apmokėjimo tvarka buvo nustatyta Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje „Darbo užmokestis“, todėl 23 straipsnio 2 dalis vidaus tarnybos sistemos pareigūnams turėjo būti taikoma be išlygų, t.y. šiems pareigūnams, kaip ir kitiems valstybės tarnautojams, mokamų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos.
Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su Statuto 29 ir 30 straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Tokiu būdu atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, už papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę vykdymą, tais atvejais, kai apskaičiuota priedų ir priemokų suma viršijo maksimalią leistiną 70 procentų pareiginės algos ribą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus. Teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A622-1735/2010). Pareiškėjas pagrįstai reiškia reikalavimą dėl piniginės išmokos priteisimo, nes kitokio teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima teisingai atlyginti už atliktą darbą, nėra nustatyta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 7 d. nutartimi konstatavo, jog ta aplinkybė, kad mokant pareigūnui darbo užmokestį, Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime nurodyta apimtimi nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, neužkerta kelio pareigūnui reikalauti, kad už atliktą darbą jam būtų teisingai atlyginta.
Nagrinėjamoje byloje, remiantis šiomis nuostatomis, konstatuojama, jog pareiškėjo reikalavimas yra iš dalies pagrįstas ir teisėtas, kadangi iš pateiktos pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b.l. 11) matyti, jog 2007 m. vasario – 2008 m. liepos mėnesiais pareiškėjo atžvilgiu buvo taikomas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytų priedų ir priemokų ribojimas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti sprendimo įvykdymo terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1 – 638/2005 (Administracinių teismų praktika, Nr. 8, psl. 316-329) konstatavo, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma ,,įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, vienodą administracinių teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, o šio straipsnio 2 dalis numato, jog į nustatyta tvarka paskelbtuose sprendimuose, nutarimuose ir nutartyse esančius įstatymų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismas, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti subjektai, taikydami tuos pačius įstatymus. Konstitucinio Teismo nutarimas yra paskelbtas 2009 m. gruodžio 11 d., todėl yra išlikusi galimybė teismine tvarka koreguoti tarp proceso šalių dėl darbo užmokesčio susiklosčiusius teisinius santykius.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ar socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Darbo kodekso 27 straipsnio antroje dalyje nustatytas bendras trejų metų senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams, jeigu Darbo kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminių. Darbo kodekse kitokio senaties termino reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo nenumatyta. Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis sudaro įstatyminį pagrindą pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio antroje dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą. Darbo kodekso 298 straipsnyje numatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Tai yra ši norma nustato naikinamąjį terminą, kurį viršijantis valstybės tarnautojui nesumokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas.
Pareiškėjo teisės buvo pažeistos 2007 m. vasario mėnesį nesumokėjus jam priklausančių priedų ir priemokų, kadangi atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytą ribojimą. Taigi pareiškėjui realiai negavus pagal Valstybės tarnybos įstatymą priklausančių sumų, jau 2007 m. vasario mėnesį atsirado pagrindas ginti savo pažeistas teises teisme. Reikalavimas įpareigoti atsakovą išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teisme pareikštas 2010 m. balandžio 22 d., todėl akivaizdu, kad 2007 metų sausio, vasario, kovo mėnesiais pareiškėjui V.P. neišmokėtos priemokos negali būti priteisiamos (3 metų senaties terminas skaičiuojamas nuo 2007 m. balandžio 22 d. iki 2010 m. balandžio 22 d. – prašymo padavimo teismui dienos). Iš pareiškėjo V.P. pateiktos pažymos apie darbo užmokestį matyti, jog 2007 m. sausio mėnesį jam nebuvo taikomas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytų priedų ir priemokų ribojimas, 2007 m. vasario mėnesį jam neišmokėta 272,95 Lt, o 2007 m. kovo mėnesį – 105,44 Lt, viso 378,39 Lt. Taikant 3 metų senaties terminą minėta suma atimama. Atsakovas, vykdydamas 2010 m. balandžio 28 d. teismo nutartį, pateikė 2010 m. gegužės 13 d. pažymą (b.l. 22), iš kurios matyti, jog taikant trijų metų senaties terminą, pareiškėjui už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 22 d. iki 2008 m. liepos 31 d. priteistina suma lygi 846,54 Lt. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjui 573,43 Lt suma yra priskaičiuota kaip darbo užmokestis už darbą poilsio ir švenčių dienomis, už naktinį darbą (b.l. 23;24), todėl minėtos sumos turi būti atimamos iš pažymoje Nr. 3-PAZ1-1979 (b.l. 22) nurodytų nepriemokų. Pažymėtina, jog tiek teismui teikiamoje pareiškėjo pažymoje apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį Nr. 3-PAZ1-85 ir pažymoje Nr.3-PAZ1-1979 pats atsakovas nurodo priskaitytas, tačiau dėl priedų ir priemokų ribojimo neišmokėtas sumas, todėl nėra jokio teisinio pagrindo minėtų sumų išskaityti kaip priskaičiuoto darbo užmokesčio už darbą poilsio ir švenčių dienomis bei už naktinį darbą. Ginčo dėl teismui teikiamų pažymų duomenų teisingumo ar darbo laiko apskaitos nėra, todėl teismas pažymų duomenimis vadovaujasi nekvestionuodamas jų turinio. Pareiškėjas prašė priteisti 1 224,93 Lt, tačiau jo prašymas tenkintinas iš dalies priteisiant 846,54 Lt (1 224,93 – 378,39).
Sprendimas dėl pareiškėjo prašymo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjui yra išnykęs, todėl atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas įpareigojamas pareiškėjui išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnis reglamentuoja sprendimų vykdymą. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, jog neįvykdyti teismo sprendimai dėl priteistų sumų išieškojimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. CPK 284 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti. Atsakovas prašo atidėti sprendimo vykdymą vienerių metų laikotarpiui.
Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr.2-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią Lietuvos valstybės turtinę padėtį pagrindu nusprendė sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), bylose dėl atlyginimo skirtumo priteisimo sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams (2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-812/2009, 2010 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-57/2010 ir kt.). Teismas pripažįsta, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai, todėl atsakovo prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo tenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis, Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis).
Dėl delspinigių priteisimo
Pareiškėjas kelia išvestinį reikalavimą – remdamasis Darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalimi prašo priteisti delspinigius dėl pavėluotai išmokamo darbo užmokesčio, 0,06 procento nuo priklausančios mokėti sumos, viso 595,99 Lt. Teismas pažymi, jog nei Valstybės tarnybos įstatymas nei Statutas nereglamentuoja teisinių santykių, susijusių su delspinigių už pavėluotai išmokamo darbo užmokesčio mokėjimu. Todėl konstatuotina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio taikymo požiūriu delspinigių už išmokų, susijusių su darbo santykiais, mokėjimo sąlygas bei tvarką nustato Darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalis bei Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas. Pastarojo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (išskyrus Valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas išmokas), kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai. Šioje teisės normoje taip pat nustatytos delspinigių dydžio apskaičiavimo taisyklės. Pagal Darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalį, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šias teisės normas, yra pažymėjęs, kad taikant svarstomas teisės normas būtina vadovautis Darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalies nuoroda į darbdavio kaltę, t. y. pareigos mokėti delspinigius atsiradimas turi būti siejamas su darbdavio kalte, o ne darbuotojo kaltės nebuvimu, kaip tai nurodyta Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-638-2005 nurodė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos ) kalte. Taip pat išaiškino, kad delspinigių priteisimas yra siejamas su atsakovo kalte (Administracinių teismų praktika Nr. 9, 309-310 psl.). Teismo nuomone, atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmai – atitinkamų teisės aktų, nors vėliau ir pripažintų neatitinkančiais Konstitucijos, taikymas kaltės sampratos (Darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalies taikymo prasme) neatitinka, nes šie veiksmai iš esmės buvo Lietuvos Respublikos Seimo priimto teisės akto taikymo rezultatas ir institucija neturėjo galimybės pasielgti kitaip, nei nustatė teisės aktai. Nustatytų teisinių aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra atsakovo kaltės, todėl delspinigiai už priteistiną sumą negali būti priteisiami.
Dėl tinkamo atsakovo
Atsakovas atsiliepime į prašymą kelia abejones dėl atsakovo, manydamas, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nėra tinkamas atsakovas, nes neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteisiama iš Lietuvos valstybės. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Darbdavys nagrinėjamoje byloje yra Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, o ne valstybė plačiąja prasme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, būtent tokią poziciją dėl atsakovo tinkamumo ginčo teisiniame santykyje išdėstė 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtoje administracinėje byloje A1-635/2005. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėtinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A622-1732/2010 konstatuota, kad pareiškėjo teisė į neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimą kyla būtent iš tarnybos teisinių santykių, tarnybos santykiuose egzistuoja tiesioginis ir betarpiškas ryšys tarp pareigūno ir vidaus tarnybos statutinės įstaigos, kurioje pareigūnas tarnauja. Atitinkamos vidaus tarnybos statutinės įstaigos betarpiškai išmoka jų tarnautojams darbo užmokestį ir yra tiesiogiai atsakingos, kad tai būtų daroma laiku ir teisingai. Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje valstybės tarnautojų darbdaviu expressis verbis yra nurodyta būtent valstybės ir savivaldybės institucija ar įstaiga. Tuo remiantis daroma išvada, kad už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Nagrinėjamu atveju tokia pareiga nustatyta tiesioginiam pareiškėjų darbdaviui – Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui.
Valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, jeigu pareiškėjas, formuluodamas savo reikalavimus, prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, tuo tarpu pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakove yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys, t.y. Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-300 „Dėl žemesnės pakopos policijos komisariatų reorganizavimo prijungimo būdu prie atitinkamo aukštesnės pakopos policijos komisariato sprendimo priėmimo, reorganizavimo sąlygų, apskrities vyriausiųjų policijos komisariatų nuostatų, struktūros schemų patvirtinimo“ nuo 2008 m. spalio 1 d. reorganizuoti žemesnės pakopos policijos komisariatai prijungiant juos prie atitinkamo aukštesnės pakopos policijos komisariato (1 punktas). Šilutės rajono policijos komisariatas reorganizuotas prijungimo būdu prie Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato įkuriant Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (1.3, 2.13 punktai). Pagal šiuo įsakymu patvirtintų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato nuostatų 5, 6, 15.5, 15.8 punktus ši įstaiga yra juridinis asmuo, valstybės biudžeto asignavimų valdytojas, organizuojantis vyriausiojo policijos komisariato žmogiškųjų išteklių valdymą bei pagal kompetenciją sprendžiantis ūkinės ir finansinės veiklos klausimus, organizuojantis policijos pareigūnų ir kitų darbuotojų socialinių garantijų įgyvendinimą, todėl reikalavimas sumokėti neišmokėtą darbo užmokestį yra nukreiptas tinkamam atsakovui.
Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pareiškėjo prašymas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo iš dalies pagrįstas, todėl tenkintinas iš dalies, o prašymas dėl delspinigių atmestinas, kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais,
nusprendžia:
pareiškėjo V.P. prašymą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui V.P. iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisti 846,54 (aštuonis šimtus keturiasdešimt šešis litus ir penkiasdešimt keturis centus) (fizinių asmenų ir kiti mokesčiai neišskaičiuoti).
Kitoje dalyje pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.