Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Palubinskaitė

dalyvaujant ieškovės B UAB „Komsega“ atstovams administratoriui Mindaugui Krupavičiui, advokatei Danai Žvingilienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B UAB “Komsega” ieškinį atsakovams R. M., V. A. dėl nuostolių atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovai nurodė, kad sudarytoje preliminarioje sutartyje buvo nustatyta vieno aro kaina, buvo susitarta, kad aro kaina išliks ta pati, buvo nustatyti terminai pagrindinei sutarčiai sudaryti. Taip pat buvo numatyta galimybė sutarties sudarymo terminus pratęsti. Pardavėjas savo sąlygą įvykdė. Šalys susitarė dėl sutarties pratęsimo, nes jas siejo su tam tikromis sąlygomis. Raštiško sutarties pratęsimo šalys nenumatė, o įstatymas sutarties pratęsimo formos nenustatė. Atsakovai laikė, kad sutartis pratęsta iki 2008 m. spalio mėn. ir tai patvirtina jų ieškinys kitoje byloje. Sutartis CK 6.165str. reikalavimus atitinka. Pardavėjas savo įsipareigojimus iki 2008 04 29 įvykdė, t.y. buvo pakeista žemės paskirtis, buvo priimtas atitinkamas įsakymas, sutikslinti kadastriniai duomenys, jie įregistruoti. Ieškovė kreipėsi į notarų biurą dėl sutarties sudarymo, buvo išimta pažyma sandorio sudarymui, ji galiojo nuo 2008 06 12 iki 20008 07 11, bankas davė sutikimą sklypus parduoti, įmonė apie sandorio sudarymą atsakovams pranešė registruotais laiškais, bet atsakovai laiškų nepriėmė. Liudytojas K. M. patvirtino, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta, nes atsakovai neturėjo pinigų. Visi suprato, kad sutarties terminas yra pratęstas. V.A pasakė, kas žemės nepirks, o R.M. nepirko, nes neatsirado kitas pirkėjas, kuris perpirktų tą žemės sklypą. V.A.aiškino, kad neturi pinigų, kad buvo išvykęs slidinėti, kad susilaužė koją. R.M. kategoriškai atsisakė pirkti žemės sklypą. Žemės sklypai nebuvo apsunkinti hipoteka. Liudytojas B. patvirtino aplinkybę, kad atsakovai neturėjo pinigų, todėl sutartis nebuvo sudaryta. Atsakovai apie įkeitimą sužinojo tik 2009 m. balandžio mėn. iš advokatės. R.M. neinformavo apie gyvenamosios vietos pasikeitimą. Atsakovai turėjo pateikti įrodymus, kad turėjo tokią pinigų sumą, nes nekilnojamojo turto turėjimas nepatvirtina, kad jie pinigų turėjo. CK 6.165str. 4d. nustato, kad atsakovai turi atlyginti nuostolius. Atsakovai yra nesąžiningi. Pardavėjai vienerius metus prarado galimybę sudaryti sutartį su trečiaisiais asmenimis. Nurodo, kad teismas turi vadovautis LR Aukščiausiojo teismo suformuota praktika nutartyse 2006 11 06 civ. byloje Nr. 3K-P-382/2006 ir 2009 04 03 Nr. 3K-3-126/2009. Raštiško susitarimo pratęsti sutartį nėra. Sutartis buvo pratęsta 6 mėnesiams. Ieškinį reiškia CK 6.249str. pagrindu. Atsakovai vengė sudaryti sutartį ir nebendravo su ieškove.

Teismo posėdžio metu atsakovai ir jų atstovė nurodė, kad procesiniuose dokumentuose nurodytus motyvus palaiko. Paaiškino, kad su ieškiniu nesutinka. Jų nuomone, teismas turi vadovautis CK 6,193str. ir išaiškinti sutartį. Sutarties tekstą pateikė ieškovė. Sutarties p. 2.1.2.1 parašyta, kad pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per 6 mėn.. Terminas yra iki 2008 04 29. Ginčo dėl to nėra. 2008 04 28 visi pakeitimai buvo įregistruoti Registre. Tačiau ieškovė apie tai atsakovų neinformavo. Liudytojas M. neatsakė į atsakovų atstovės klausimą, kodėl apie tai nebuvo informuoti atsakovai. Sutarties p. 2.2 ieškovė skaito nesąžiningai, nes dėl sutarties pratęsimo turi būti šalių susitarimas raštu. Kiek laiko buvo pratęstas sutarties terminas ieškovė nenurodo. Sutartis nebuvo pratęsta. Preliminari sutartis turi būti sudaryta raštu. Rašytinės formos nesilaikymas sutartį daro negaliojančia. Tai yra išaiškinęs Aukščiausias teismas. Todėl ir susitarimas pratęsti sutarties terminą turėjo būti sudarytas raštu. Pagal CK 6.193str. sutartis turi būti aiškinama sutartį paruošusios šalies nenaudai. Ieškovė vengė sudaryti sutartį. Pažeisdama sutarties p. 4.3, 4.4 ,4.7 ieškovė parduodamą atsakovams turtą įkeitė bankui ir gavo kreditą. Tai patvirtina, kad ieškovė parduoti sklypų neketino. Tai yra esminis sutarties pažeidimas. Iš banko sutikimas parduoti turtą nebuvo gautas. Iš sutarties tarp ieškovės ir Ž. ir A. teksto seka, kad bankas tik per 30 dienų panaikins hipoteką, hipoteka nepanaikinta iki šiol. Realiai ieškovė turto parduoti neketino. Ieškovė pateikė naują motyvą, kad atsakovai buvo nemokūs. Jokių pranešimų ieškovai dėl sutarties sudarymo negavo. Registruotus laiškus paštas turi įteikti, o ne palikti pranešimus. Atsakovai prašė, kad ieškovė pinigus grąžintų. R.M grąžinti pinigus praėjo reikalauti 2006 metų birželio ar liepos mėnesiais. Pinigus žadėjo grąžinti. Nurodo, kad liudytojas M. yra suinteresuotas asmuo, kadangi jis buvo įmonės direktorius, yra iškeltos bylos M., kuriose jis yra atsakovas, o šios bylos atsakovai – ieškovai. Dėl liudytojo B. parodymų, tai nėra įrodymų, kad perdavė sutarties projektą. 2009 m. kovo mėn. buvo nukritusi žemės kaina. B UAB „Komsega“ vieną žemę parduoda labai pigiai, o perka labai brangiai. Nėra jokių įrodymų kaip buvo parduodami tie žemės sklypai, žemės sklypai buvo parduodami su hipoteka.

Liudytojas K. M. parodė, kad ginčo sandorio sudarymo ir jo galiojimo laiku dirbo UAB „Komsega“ direktoriumi. Atsakovai žemės sklypus atsisakė pirkti. Preliminari sutartis galiojo iki 2008 10 19. Sutartis nebuvo pratęsta. Atsakovai prašė palaukti iki spalio 19 d.. Siuntė laiškus atsakovams ir kvietė sudaryti sutartį 2008 m. vasaros pradžioje. Pagrindinės sutarties projektą turėjo R.M, kasos pajamų orderius pasirašė po pusės metų. UAB „Komsega“ manė, kad sutartis galioja metus laiko. V.A. sakė, kad nesiruošia žemės sklypų pirkti, o R.M. žemes parduodavo tretiesiems asmenims. Jis parduodamus žemės sklypus 2007 metų pabaigoje įkeitė bankui 2 500 000 Lt paskolai užtikrinti. Buvo banko sutikimas nuimti hipoteką. Susitarimas dėl sutarties pratęsimo turi būti įformintas raštu. Susitarimo raštu nebuvo. Kai įvykdė sutarties sąlygas, bendravo su atsakovais, siuntė laiškus, skambino. Pirkėjai sutiko pratęsti sutartį, sakė, kad gerai. Po pranešimų siuntimo buvo susitikimų su pirkėjais. V.A. pirkti atsisakė 2008 metų rudenį. 2008 metais M. B. taip pat bendradarbiavo su klientais. Žemės sklypai nėra apsunkinti hipoteka.

Liudytojas M. B. parodė, kad dirbo B UAB „Komsega“. Jis paaiškino, kad pažįsta atsakovus, kad rašė laiškus atsakovams. Dalyvavo Pagrindinės sutarties projektą įteikiant R.M.. Byloje yra, kad laiškai buvo siųsti tik vieną kartą. Atsakovai vedė derybas su banku dėl paskolos. Bendradarbiavimas su atsakovais vyko iki 2008 metų 11 mėnesio. Kategoriško atsisakymo pirkti nebuvo. Jam asmeniškai apie gyvenamosios vietos pasikeitimą nebuvo pranešta. Dažniau bendravo su R.M., su V.A. gal du kartus. Banko leidimo pardavimui nematė. Su notaru kontaktavo direktorius.

Liudytojas E. L. parodė, kad pas UAB „Komsega“ direktorių buvo su R.M.. R.M. prašė grąžinti avansą, tai buvo 2008 m. birželio mėn. . Direktorius sakė, kad atsiskaitys, kai parduos sklypus (duomenys neskelbtini).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Ieškovė B UAB „Komsega“ ir atsakovai R. M. ir V. A. 2007 m. spalio 29 d. sudarė preliminarią dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (358,44 arų) pirkimo - pardavimo sutartį (toliau tekste – Sutartis). Sutartyje nurodyta turto kaina – 1 438 061,28Lt . Šios Sutarties p. 2.1.2.1 šalys susitarė, kad ieškovė per 6 mėnesius pakeis perkamo žemės sklypo paskirtį, atidalins perkamą žemės sklypo dalį ir ją padalins į tris sklypus suderinus ir įstatymų nustatyta tvarka įregistravus detalųjį planą. Sutarties p. 2.1.3 šalys susitarė, kad pirkėjai turi teisę sumokėti likusią pardavimo kainos dalį ir neatsiradus sąlygoms, numatytoms p.2.1.2.1. Tokiu atveju laikoma, kad sutartis yra įvykdyta. Tos pačios Sutarties p. 2.2 šalys susitarė, kad pardavėjui, t.y. šios bylos ieškovei, neįvykdžius sąlygų, nustatytų p. 2.1.2.1 ir pirkėjams, t.y. šios bylos atsakovams nepasinaudojus teise sumokėti turto kainą pagal sutarties p. 2.1.3, Sutartis gali būti pratęsiama šalių susitarimu, bet ne ilgiau 6 mėn. nuo jos baigimosi datos.

Byloje tarp šalių kilo ginčas iki kada galiojo minėta sutartis, kas yra atsakingas dėl jos neįvykdymo. Teismas turi taip pat išspręsti klausimą, kokios gi teisinės pasekmės kilo ir kas už jas atsakingas.

Pirma, sprendžiant šį ginčą, teismas turi nustatyti sutarties galiojimo terminą, nes ieškovė nurodo, jog sutartis galiojo iki 2008 10 29, o atsakovai – iki 2008 04 29. CK 6.165straipsnis reglamentuoja preliminarių sutarčių sudarymą. Šio straipsnio 2 d. nustato, kad preliminarioji sutartis turi būti rašytinė, o formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančią. Iš byloje esančių įrodymų seka, kad pagrindinė sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta. Ieškovė nurodo, jog pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl to, jog tai padaryti vengė atsakovai, o atsakovai teigia, kad pagrindinė sutartis per sutartą terminą nebuvo sudaryta dėl ieškovės kaltės. Teismo posėdžio metu atsakovai patvirtino, kad pagal sutartį ir jie tai taip ir suprato, kad pagrindinę sutartį reikia sudaryti iki 2008 04 29, o dėl pratęsimo reikia tartis atskirai. Jie patvirtino, kad jokio susitarimo nei žodžiu, nei raštu dėl sutarties termino pratęsimo nebuvo. Iš kitos gi pusės, preliminarią sutartį pasirašęs liudytoju apklaustas R. M. parodė, kad buvo žodinis susitarimas dėl sutarties termino pratęsimo. Tačiau jis nekonkretizavo kuriam terminui Sutarties terminas buvo pratęstas. Ieškovė B UAB “Komsega” įrodymų teiginiui, kad buvo žodinis susitarimas dėl Sutarties termino pratęsimo buvo, išskyrus buvusio įmonės direktoriaus parodymus, patvirtinti nepateikė. Kita vertus, liudytojas R. M. parodė, kad susitarimas dėl sutarties termino pratęsimo turėjo būti sudarytas raštu. Tarp šalių nekilo ginčo, kad preliminariosios sutarties tekstą ruošė ieškovė. Todėl teismas, aiškindamas sutarties p.2.2 vadovaujasi CK 6.193str. . Šio straipsnio 4d. nustato, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Todėl teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas teisės normas, faktines bylos aplinkybes sprendžia, kad tiek pagal įstatymo reikalavimus, tiek pagal Sutartį, susitarimas dėl Sutarties termino pratęsimo turėjo būti sudarytas raštu. Nesant susitarimo raštu dėl sutarties galiojimo termino pratęsimo, teismas daro išvadą, kad sutartis galiojo iki 2008 04 29. Argumentu, kad šalys sutartį buvo pratęsusios 6 mėn. ieškovė nurodo atsakovų ieškinius kitose bylose (t.1, b.l. 106-113). Tačiau teismas šį argumentą atmeta, nes atsakovų teiginys yra paimtas iš konteksto, ieškiniuose yra cituojamas sutarties p. 2.2 ir pateikiami tam tikri atsakovų samprotavimai dėl to. Kitu argumentu dėl Sutarties termino ieškovė nurodo tai, kad praėjus 6 mėnesių terminui atsakovai neišreiškė valios dėl preliminarios sutarties pasibaigimo, nereikalavo grąžinti šios sutarties pagrindu sumokėtų pinigų. Šį argumentą teismas taip pat atmeta, kadangi nei atsakovai, nei pati ieškovė Sutartimi neprisiėmė jokių įsipareigojimų dėl valios išraiškos dėl termino pasibaigimo užfiksuoti. Akivaizdu, kad pasibaigus sutarties terminui, pasibaigia jos galiojimas. Tai yra įtvirtinta ir CK 6.165str. 5d. . Aplinkybę, kad atsakovas R. M. reikalavo, kad ieškovė grąžintų sumokėtus pinigus patvirtino liudytojas E. L., kuris parodė, kad pas UAB „Komsega“ direktorių buvo su R.M.. R.M. prašė grąžinti pinigus, tai buvo 2008 m. birželio mėn. . Taigi, teismas daro konstatuoja, kad preliminarioji sutartis tarp šalių galiojo iki 2008 04 29, todėl po šio termino prievolė sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigė.

Antra, ieškovės atstovai taip ir nepaaiškino, kodėl pagrindinė sutartis nebuvo sutaryta iki 2008 04 29, nors visi dokumentai iki to laiko jau buvo paruošti ir kodėl apie tai nebuvo informuoti atsakovai. Iš byloje esančių įrodymų, šalių nurodytų faktinių aplinkybių teismas daro išvadą, kad ieškovė be jokių svarbių priežasčių nesudarė Sutartyje nustatytu terminu pagrindinės sutarties. Taip pat teismas pripažįsta, kad ieškovė nevykdė Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų sąžiningai, kadangi pirma, kaip jau paminėta aukščiau sutartu terminu nesudarė pagrindinės sutarties, antra, parduodamus žemės sklypus įkeitė SEB bankui (t.1, b.l. 155, t.2, b.l. 25-27). Nors teismo posėdžio metu ieškovė ir nurodė, kad buvo banko sutikimas žemės sklypus parduoti, tačiau į bylą tai patvirtinantis dokumentas nebuvo pateiktas, todėl teismas daro išvadą, kad ieškovė šios aplinkybės neįrodė. Trečia, apie ketinimą sudaryti pagrindinę sutartį ieškovė atsakovams pranešė registruotais laiškais. Teismas sprendžia, kad ieškovė savo pareigos tinkamai pranešti apie pagrindinės sutarties sudarymo laiką ir vietą neįvykdė, nes registruoti laiškai atsakovams nebuvo įteikti ir duomenis apie tai į bylą pateikė pati ieškovė B UAB “Komsega”. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad ieškovė atsakovams pranešimą apie ketinimą sudaryti pagrindinę sutartį ir siūlymą nurodyti jiems tinkančią datą surašė 2008 08 26 (t.2, b.l. 62, 65). Šis pranešimas R. M. ir V. A. buvo išsiųstas 2008 08 27 (t.1, b.l. 66), grąžintas ieškovei 2008 09 30 ir 2008 10 02 (t.1, b.l. 64,67). Iš paminėtų pranešimų matyti, kad jie nei vienam iš atsakovų nebuvo įteikti. Nurodyta priežastis, kad atsakovai jų neatsiėmė. Akivaizdu, kad pareigą pranešti apie pagrindinės sutarties sudarymą atsakovams pagal Sutartį prisiėmė ieškovė, nes ji turėjo parengti atitinkamus dokumentus. Iš pateikto pagrindinės sutarties projekto (t.2, b.l. 16-22) matyti, kad pagrindinė sutartis buvo parengta 2008 06 19. Notaro užsakytos pažymos iš Registrų centro galiojo laikotarpiu 2008 06 12 – 2008 07 11 (t.2, b.l. 25-27). Tačiau ieškovė apie ketinimą sudaryti pagrindinę sutartį atsakovams pranešimus surašė tik 2008 08 26, t.y. daugiau kaip po dviejų mėnesių po to kai buvo paruoštas sutarties projektas ir daugiau kaip po mėnesio, kai baigėsi pažymų, būtinų sandorio sudarymui, galiojimo terminas. Nurodytos aplinkybės patvirtina tai, kad ieškovė nebuvo sąžininga ir jeigu ir galvojo, kad Sutarties terminas yra pratęstas, tai savo pareigų tinkamai nevykdė. Pažymėtina ta aplinkybė, kad nors R. M. pripažino, kad buvo pakeitęs gyvenamąją vietą ir apie tai neinformavęs ieškovės, tačiau nurodė ir tą faktą, kad ieškovės atstovui direktoriui K. M. buvo žinomi ir jo, ir atsakovo V. A. telefonų numeriai. Pažymėtina ta aplinkybė, kad liudytojas R.M patvirtino, jog su atsakovais bendravo. Todėl teismas daro išvadą, kad dar ir dėl aukščiau nurodytų aplinkybių dėl pagrindinės sutarties nesudarymo yra kalta ieškovė, kuri neįvykdė Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, t.y. iki 2008 04 29 sudaryti pagrindinę sutartį. Atsakovai Sutarties galiojimo terminu objektyviai negalėjo nuvykti pas notarą, nes jokio notaro atsakovas nenurodė. Nors kaip nurodyta aukščiau, atsakovė dokumentus turėjo iki 2008 04 29, tačiau į notarų biurą dėl sandorio sudarymo kreipėsi tik 2008 06 04 (t.2. b.l. 23). Aptartos aplinkybės patvirtina, kad pati ieškovė nesiekė sudaryti pagrindinės sutarties, elgėsi nesąžiningai.

Ieškovė teigia, kad jai, kaip nukentėjusiai sąžiningai ikisutartinių santykių šaliai, turi būti kompensuota prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė. Prarastos galimybės piniginę vertę ji nustato taikant kainų skirtumo principą. Ieškovė yra pateikusi apskaičiavimus, pagal kuriuos ginčo žemės sklypų kainų, numatytų Susitarime ir ieškovės su trečiaisiais asmenimis sudarytose sutartyse, skirtumas yra 1 258 841,28 Lt.

CK 6.165 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Ši teisės norma nedetalizuoja, kas sudaro atlygintinus nuostolius. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus Teisėjų kolegija 2009 04 03 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2009 atkreipia dėmesį į tai, kad sprendžiant dėl nuostolių, kilusių dėl nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį, turi būti atsižvelgiama į preliminariosios sutarties tikslus bei sisteminius ryšius su bendrosiomis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija, aiškindama CK 6.165 straipsnio 4 dalį, yra nurodžiusi, kad, be tiesioginių nuostolių, sąžiningos preliminariosios sutarties šalies nuostoliais taip pat gali būti pripažinta prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė, kurios realumą ši šalis sugebėtų pagrįsti. Kartu Plenarinė sesija nurodė, kad gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie pagal tų nuostolių, taip pat civilinės atsakomybės prigimtį yra prievolę pažeidusio asmens veiksmų ar neveikimo padarinys, t. y. kurių atsiradimo konkrečiu atveju pakankama priežastis buvo būtent šio asmens elgesys. Taigi turi būti nustatyti kaltė (šioje byloje - atsakovų kaltė) bei priežastinis ryšys tarp asmens veiksmų ir tokių veiksmų padarinių. Be to, turi būti įvertinami ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai, t. y. ar jis buvo pakankamai atidus, rūpestingas, ar galėjo numatyti galimas pasekmes, jei nebūtų sudaryta pagrindinė sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-P-382/2006). Iš šių išaiškinimų akivaizdu, kad netgi sąžiningos preliminariosios sutarties šalies praradimai dėl prarastos galimybės nėra preziumuojami; asmuo, teigiantis patyręs tokius praradimus, turi juos įrodyti (CPK 178 straipsnis). Tokios praktikos laikomasi ir po plenarinės sesijos priimtose kasacinio teismo nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje N. V. v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-209/2007; 2008 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Iviltra“ v. R. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-333/2008).

Kaip vieną iš prarastos galimybės piniginės vertės nustatymo būdų plenarinė sesija yra nurodžiusi CK 6.258 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą kainų skirtumo principą. CK 6.258 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu šalis nutraukė sutartį dėl to, kad kita šalis ją pažeidė, ir per protingą terminą sudarė nutrauktą sutartį pakeičiančią sutartį, tai ji turi teisę reikalauti iš sutartį pažeidusios šalies kainų skirtumo. Taigi, sąžininga preliminariosios sutarties šalis, besiremianti šiuo principu, turi įrodyti, kad dėl derybų su nesąžininga preliminariosios sutarties šalimi ji prarado galimybę sudaryti pagrindinę sutartį su kitais asmenimis palankesnėmis sąlygomis ir turėjo sudaryti sutartį su trečiuoju asmeniu blogesnėmis sąlygomis. Kainų skirtumas (t. y. prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė) nustatoma palyginant kainą, kuria pagrindinė sutartis būtų buvusi sudaryta su trečiaisiais asmenimis, jei nebūtų vykusios derybos su nesąžininga preliminariosios sutarties šalimi, ir sudarytos pagrindinės sutarties kainą. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad, taikant kainų skirtumo principą, sutartis turi būti sudaroma per protingą terminą ir protingomis sąlygomis, t. y. turi būti įvertintas ir nukentėjusios šalies elgesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-P-382/2006).

Taigi, neįvykdžius preliminariosios sutarties, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties, atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tik tuo atveju, jeigu atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri kalta dėl atsisakymo ją sudaryti. Pažymėtina, kad kiekvienu atveju, kai civilinė atsakomybė reiškia nuostolių atlyginimą, ypač svarbią reikšmę turi teisingas vienos iš atsakomybės sąlygų, t. y. priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis), nustatymas. Gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie pagal tų nuostolių, taip pat civilinės atsakomybės prigimtį yra prievolę pažeidusio asmens veiksmų ar neveikimo padarinys, t. y. kurių atsiradimo konkrečiu atveju pakankama priežastis buvo būtent šio asmens elgesys. Taigi turi būti nustatyti kaltė bei priežastinis ryšys tarp asmens veiksmų ir tokių veiksmų padarinių. Pažymėtina, kad dažnai nuostolius lemia ir objektyvūs, t. y. nepriklausantys nuo šalių valios, veiksniai – valstybėje vykstantys ekonominiai procesai (pvz., sparti ir ne visada prognozuojama kainų kaita, ypač nekilnojamojo turto rinkoje). Tačiau vien tik šie veiksniai neturėtų būti pagrindas reikalauti piniginio atlygio už prarastą galimybę, taip pat vieninteliai kriterijai, nustatant piniginę prarastos galimybės vertę. Kiekvienu atveju labai svarbu įvertinti konkrečios preliminariosios sutarties šalių sąžiningumą, jų apdairumą ir rūpestingumą. Taigi teisinės preliminariosios sutarties nevykdymo pasekmės (tarp jų ir prarastos galimybės piniginės vertės atlyginimas) visada priklauso nuo konkrečių individualios preliminariosios sutarties ypatumų, jos sudarymo aplinkybių, tikslų, objekto, dėl kurio tariamasi, specifikos, taip pat teisingumo, sąžiningumo, sąžiningos dalykinės praktikos ir protingumo kriterijų.

Ikisutartiniai santykiai yra specifiški. Pagal CK 6.163 straipsnio 2 dalį šalys yra laisvos derėtis ir neatsako už tai, kad nepasiekiamas susitarimas. Taigi ir baigiamajame ikisutartinių santykių etape – sudarant preliminariąją sutartį – dar nėra visiško tikrumo dėl to, ar bus sudaryta ir vykdoma pagrindinė sutartis, nes tai gali lemti įvairios aplinkybės. Sprendžiant dėl nukentėjusios ikisutartinių santykių šalies teisės reikalauti piniginio atlyginimo už prarastą galimybę, esminę reikšmę turi šalies, atsisakančios sudaryti pagrindinę sutartį, veiksmai sąžiningumo požiūriu. Nesąžininga šalis, privalo atlyginti kitai šaliai prarastos galimybės piniginę vertę. Prarastos galimybės piniginė vertė gali būti nustatoma taikant CK 6.258 straipsnio 5 dalyje nurodytą kainų skirtumo principą. Taikant kainų skirtumo principą, kiekvienu individualiu atveju reikia įvertinti ir nukentėjusios šalies elgesį. Kaip yra išaiškinęs Aukščiausias teismas, nustačius, kad ši šalis pati elgėsi nesąžiningai ir savo veiksmais prisidėjo prie nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo, kitos šalies atsakomybė dėl prarastos galimybės piniginės vertės atlyginimo, remiantis CK 6.259 straipsniu, gali būti sumažinta arba ji gali būti visiškai atleista nuo šios nuostolių dalies atlyginimo.

Taigi, šioje civilinėje byloje ieškovė B UAB „Komsega“ patirtus nuostolius įvardija kaip kainų skirtumą tarp kainos, sutartos preliminaria sutartimi ir kainos, už kurią žemės sklypai buvo parduoti. Pirma, teismas aukščiau yra konstatavęs, kad preliminarios sutarties terminas pasibaigė 2008 04 29, nes jis nebuvo pratęstas. Antra, teismas aukščiau yra konstatavęs, kad dėl preliminarios sutarties neįvykdymo yra kalta ieškovė. Trečia, teismas aukščiau yra konstatavęs, kad ieškovė nesąžiningai vykdė preliminaria sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Ketvirta, ieškovė žemės sklypus atsakovams pagal preliminarią sutartį būtų pardavusi už 1 438 061,28 Lt, skaičiuojant po 4012 Lt už arą (t.1, b.l. 52). Paminėti žemės sklypai 2009 03 12 buvo parduoti už 500 Lt už vieną arą ir skirtumas tarp pardavimų kainų yra 1 258 841,28 Lt . T.y. paminėti žemės sklypai buvo parduoti už 179 220 Lt , arba už kainą, kuri yra 8 kartus mažesnė, negu buvo sutarta su atsakovais. Ieškovė ieškinyje nurodo, kad dėl finansinės ekonominės krizės šalyje, atsakovams vengiant pirkti žemės sklypus ir patyrė tokį nuostolį. Tačiau šiam teiginiui pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Iš į bylą pateiktų dokumentų (t.2, b.l. 30,35-37), tai pripažino ir liudytojas R. M., seka, kad jog laikotarpiu, kai buvo pardavinėjami ginčo žemės sklypai, B UAB „Komsega“ pirko žemės ūkio paskirties žemės sklypus ir kaina už arą buvo apie 11000 Lt . Tuo tarpu parduotų po 500 Lt už arą sklypų paskirtis jau buvo pakeista. Kita vertus, ieškovė nenurodė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad 2009 03 12 buvo siūlomi ginčo sklypai pirkti viešai ir neatsirado bei vieno pirkėjo, kuris būtų pasiūlęs didesnę, negu 500 Lt už arą, kainą. Atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad pati ieškovė pripažino, kad kainų skirtumas atsirado dėl finansinės ekonominės krizės šalyje, tačiau neteikia jokių įrodymų, kurie pagrįstų kokia suma ginčo objekto kaina sumažėjo dėl krizės ir dėl to, kad ginčo objektas buvo parduodamas apie jį viešai neskelbiant.

Teismas, įvertinęs aptartas aplinkybes, daro išvadą, kad ieškovė neįrodė ir patirtų nuostolių, jeigu tokie būtų, dydžio, todėl sprendžia, kad dar ir dėl to ieškinį tenkinti nėra teisinio pagrindo.

Kitus šalių nurodytus motyvus ir argumentus teismas pripažįsta teisiškai nereikšmingais ir todėl dėl jų nepasisako.

Ieškinį atmetus, panaikintinos laikinosios apsaugos priemonės, taikytos Kauno apygardos teismo 2009 07 16 nutartimi (t.1, b.l. 71-72) CPK 150str. pagrindu.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 16 d. nutartimi.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos skundžiamas Lietuvos Apeliaciniam teismui apeliaciniu skundu per Kauno apygardos teismą.