- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-21
- Bylos Nr.
- 2S-1503-324/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-02781-2011-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Gudynienė (pirm.), Aušra Baubienė, Arvydas Žibas
- Kreditorius
- AS Parex banka
- Kategorijos
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Gudynienės, kolegijos teisėjų Aušros Baubienės ir Arvydo Žibo, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko ir įkeisto turto savininko A. K. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-9922/9927-285/2011 pagal kreditoriaus AS Parex banka pakartotinį pareiškimą skolininkui ir įkeisto turto savininkui A. K. dėl priverstinio skolos išieškojimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
kreditorius pakartotiniu pareiškimu prašė išieškoti iš skolininko ir įkeisto turto savininko 787 675,53 Eur skolai grąžinti (668 506,64 Eur negrąžinto kredito, 13 988,64 Eur palūkanų, 105 180,25 Eur delspinigių), 270 Lt žyminio mokesčio, 6 mėnesių LIBOR EUR, pridedant 1,6 procentų maržą, palūkanų, numatytų 2007 m. rugpjūčio 21 d. susitarime Nr. VK/0437/002.3 dėl 2005 m. sausio 11 d. kreditavimo sutarties Nr. VK/0437/002 sąlygų pakeitimo, už priteistą sumą, skaičiuojant nuo pareiškimo pateikimo dienos iki visiško skolos išieškojimo dienos, išieškojimą nukreipiant į įkeistus nekilnojamojo turto objektus – 2,0500 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini)), esantį Kauno m. (hipotekos lakšto Nr. 02/1/2005/0000424), 2,1800 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (hipotekos lakšto Nr. 02/1/2007/0015392).
Nurodė, kad kreditorius su pareiškimu kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą dėl priverstinio A. K. skolos išieškojimo iš kreditoriui įkeisto nekilnojamojo turto – 2,0500 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini)), esančio Kauno m. (hipotekos lakšto Nr. 02/1/2005/0000424), 2,1800 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) (hipotekos lakšto Nr. 02/1/2007/0015392). Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėja 2011 m. vasario 25 d. nutartimis civilinėse bylose Nr. 2-6237-285/2011 ir Nr. 2-6244-285/2011 areštavo kreditoriui įkeistą turtą bei įspėjo skolininką ir įkeisto turto savininką, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarčių įteikimo dienos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių. Nutartys skolininkui ir įkeisto turto savininkui įteiktos 2011 m. kovo 8 d., tačiau jis per nustatytą terminą skolos kreditoriui negrąžino.
Tenkindamas kreditoriaus reikalavimus, Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. balandžio 22 d. nutartimi nutarė priverstinai išieškoti iš skolininko ir įkeisto turto savininko A. K. 787 675,53 Eur skolai grąžinti, 6 mėnesių Euribor, pridedant 1,6 procentų maržą sutartinių metinių palūkanų už priteistą sumą (787 675,53 Eur), skaičiuojant nuo 2011 m. balandžio 18 d. iki hipotekos teisėjo nutarties išieškoti skolą įvykdymo, 270 Lt žyminio mokesčio, priverstinai parduoti iš varžytynių įkeistą A. K. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą – 2,0808 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį Kauno m., 2,1800 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį Kauno m.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu skolininkas ir įkeisto turto savininkas A. K. nurodo, kad nutartis neteisėta ir nepagrįsta.
Kreditorius savo veiksmais, t.y. vykdydamas derybas ir kurį laiką neinicijuodamas bei nevykdydamas priverstinio skolos išieškojimo procedūros, išreiškė savo valią abipusių nuolaidų pagrindu rasti abi šalis tenkinantį kompromisą dėl sudarytos sutarties vykdymo. Toks kreditoriaus elgesys suformavo skolininko teisėtus lūkesčius, jog pavyks surasti kompromisinį ginčo sprendimo būdą ir nebus pradėta priverstinio išieškojimo procedūra iš įkeisto turto. Priverstinio išieškojimo procedūros inicijavimas neatitinka geros moralės principų, bendro gyvenimo taisyklių, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų, nes tokiu būdu yra nesąžiningai nutraukiamos derybos, paneigiami suformuoti skolininko teisėti lūkesčiai ir pakeičiama kreditoriaus pozicija skolininko atžvilgiu.
Kreditoriaus vykdoma specifinė veikla įpareigoja jį būti ypatingai atidžiu ir rūpestingu, o, esant nesėkmei ar nuostoliams, tokiam verslo subjektui tenka nepasisekimo, nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo našta. Toks aiškinimas iš esmės atitinka Bankų įstatyme išdėstytus bankinės veiklos principus bei teisminės praktikos formuojamas bankų veiklos vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1345/2000, 2001 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-645/2001, 2002 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2002, 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-221/2008, 2009 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-560/2009 ir kt.). Dėl to kreditoriui neturėtų būti leista piktnaudžiauti turimais pranašumais, o pozicijos pakeitimas ir skolininko suformuotų teisėtų lūkesčių paneigimas turėtų būti vertintini kaip nesąžiningas elgesys, prieštaraujantis pačios subjektinės teisės inicijuoti priverstinį išieškojimą paskirčiai.
Kreditorius neatsižvelgia į objektyvias aplinkybes (pasaulinę ekonominę krizę) ir, inicijuodamas priverstinio išieškojimo procedūrą, pats neprisiima jokios rizikos. Tokia aplinkybė taip pat paneigia kreditoriaus sąžiningumą ir tinkamą savo teisių įgyvendinimą, nes tokiu būdu kreditorius nevykdo Finansų įstaigų įstatyme (31 straipsnis) nustatytų savo, kaip finansų įstaigos, įsipareigojimų, susijusių su galimos rizikos valdymu. Kreditorius iš esmės siekia visiškai paneigti ir apriboti bet kokią savo riziką, nors pats kreditorius, kaip specialusis subjektas, sutarties sudarymo metu veikė nepakankamai apdairiai, neįvertindamas ekonominės krizės kilimo tikimybės ir bet kokiomis priemonėmis siekdamas maksimalios naudos sau. Kreditorius, užimdamas privilegijuotą padėtį kitų subjektų atžvilgiu, laikydamasis jo veiklai taikomų kriterijų, turėtų padėti ir sudaryti sąlygas (darydamas tam tikras nuolaidas) kitiems subjektams tinkamai vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus tam, kad nebūtų inicijuojamos priverstinio išieškojimo procedūros.
Kreditorius, inicijuodamas priverstinio išieškojimo procedūras (t.y. pateikdamas pakartotinį prašymą, kurio pagrindu buvo priimta skundžiama nutartis), akivaizdžiai piktnaudžiavo savo teise, o tai sudarė pagrindą, remiantis CK 1.137 straipsnio 3 dalimi, atsisakyti ginti tokią teisę, o tuo pačiu nepriimti skundžiamos nutarties.
Prašo pripažinti, kad kreditorius, inicijuodamas priverstinio skolos išieškojimo procedūrą, piktnaudžiavo savo turimomis teisėmis, todėl buvo būtina atsisakyti šias teises ginti, ir šiuo pagrindu panaikinti nutartį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius prašo nutarties nekeisti. Nurodo, kad hipotekos teisėjęs, gavęs kreditoriaus – įkaito turėtojo – pareiškimą dėl skolos priteisimo ir išieškojimo iš įkeisto turto atlieka tiktai procesinius veiksmus, kurie tiesiogiai susiję su hipotekos procedūromis, tačiau neanalizuoja ir nenagrinėja šalių ginčų ar derybų. Pasibaigus kredito grąžinimo terminui (2010 m. sausio 23 d.), skolininkas vedė derybas su kreditoriumi dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo, tačiau šalių bandymas rasti abiems pusėms priimtiną sprendimą buvo nesėkmingas. Naują pasiūlymą dėl įsipareigojimų vykdymo pagal kreditavimo sutartį skolininkas pateikė 2011 m. balandžio 26 d., t.y. tuomet, kai kreditorius inicijavo hipotekos procedūras. Kreditorius nei žodžiu, nei raštu nėra įsipareigojęs skolininkui sustabdyti/nutraukti inicijuotas hipotekos procedūras. Šalys nėra sudariusios abiems pusėms priimtino ir saistančio susitarimo dėl skolininko įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį vykdymo. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo teigti, jog skolininkas turėjo arba galėjo turėti suformuotų teisėtų lūkesčių dėl hipotekos procedūrų atsisakymo. Inicijuotos hipotekos procedūros neužkerta kelio šalims sudaryti abiems pusėms priimtiną susitarimą dėl kreditavimo sutarties vykdymo. Teigdamas, jog skolininkui nevykdant savo finansinių įsipareigojimų, kreditorius privalo prisiimti nepasisekimo, nuostolių atsiradimo riziką ir sudaryti sąlygas tokiems asmenims tinkamai vykdyti savo prievoles, neinicijuojant išieškojimo iš įkeisto turto procedūrų, skolininkas netinkamai aiškina Bankų įstatymo, Finansų įstaigų įstatymo nuostatas, klaidingai remiasi teismų praktika civilinėse bylose, kurių faktinės aplinkybės yra skirtingos. Finansų įstaigų įstatymas įtvirtina vieną iš rizikos valdymo priemonių – turto įkeitimą, kad skolininkui nevykdant savo finansinių įsipareigojimų, būtų reali galimybė finansų įstaigai patenkinti reikalavimą iš įkeisto turto, siekiant užtikrinti finansų įstaigų sistemos stabilumą ir saugumą. Priešingu atveju, pasyvi kreditoriaus pozicija būtų nesuderinama su prievole veikti saugiai ir stabiliai bei tinkamai valdyti riziką ir be pagrindo proteguotų skolininkų interesus.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Pagal CPK 442 straipsnio 11 punktą, bylos dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka. Šių bylų (prašymų dėl hipotekos įregistravimo, hipotekos baigimo, jos perleidimo įregistravimo, išregistravimo, hipotekos registre esančių duomenų pakeitimo, pareiškimus dėl priverstinio skolos išieškojimo bei kitų iš hipotekos atsirandančių teisinių santykių) nagrinėjimo tvarka ir sąlygos yra nustatytos CPK XXXVI skyriuje „Bylos dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių“. Pagrindinė hipotekos teisėjo funkcija nagrinėjant aptariamo pobūdžio bylas – patikrinti, ar egzistuoja visos CK, CPK ir kituose teisės aktuose nurodytos sąlygos hipotekos įregistravimui, keitimui, baigimui, priverstiniam išieškojimui iš įkeisto turto ir kt. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo ypatumus, konstatuota, kad tuo atveju, kai konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo pagrindu, jos dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nenagrinėjami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2005, 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2008, 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2009).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kreditorius pagal 2005 m. sausio 11 d. kreditavimo sutartį Nr. VK/0437/002 (su vėlesniais pakeitimais) skolininkui suteikė 680 607 Eur dydžio kreditą. Užtikrinant prievolių pagal minėtą sutartį vykdymą, hipotekos lakštu, identifikavimo kodas 02/1/2005/0000424 (su vėlesniais pakeitimais) buvo įkeistas skolininkui asmeninės nuosavybės teise priklausantis 2,0808 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis Kauno m., hipotekos lakštu, identifikavimo kodas 02/1/2007/0015392, – 2,1800 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini). Skolininkas kreditą įsipareigojo grąžinti iki 2010 m. sausio 23 d.
CK 4.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta hipotekos kreditoriaus teisė kreiptis dėl skolos išieškojimo, jei skolininkas neįvykdo įsipareigojimų hipotekos kreditoriui, ir patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto. Sutartyje nustatytu terminu skolininkas prievolės kreditoriui neįvykdė, ginčo dėl to nėra. Apeliantas nepateikė duomenų, jog šalys būtų susitarusios dėl kitokių prievolės įvykdymo sąlygų ir (ar) kitokių kredito grąžinimo terminų, kreditorius būtų įsipareigojęs nepradėti priverstinio skolos išieškojimo iš skolininko įkeisto turto procedūros. Esant šioms sąlygoms, kreditorius įgijo teisę kreiptis į hipotekos teisėją, prašydamas parduoti įkeistus daiktus iš varžytynių arba perduoti jam šiuos daiktus administruoti (CK 4.192 straipsnio 1 dalis). Tenkindama kreditoriaus pareiškimą, Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėja 2011 m. vasario 25 d. nutartimis, kurios skolininkui ir įkeisto turto savininkui įteiktos 2011 m. kovo 8 d., areštavo kreditoriui įkeistą turtą, o skolininką ir įkeisto turto savininką įspėjo, kad negrąžinus skolos per mėnesį nuo nutarčių įteikimo dienos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių. Skola per vieną mėnesį nuo nutarčių įteikimo dienos nebuvo grąžinta, todėl 2011 m. balandžio 18 d. kreditorius pateikė pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Gavusi šį kreditoriaus pareiškimą, Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėja 2011 m. balandžio 22 d. priėmė nutartį priverstinai išieškoti skolą ir įkeistą turtą parduoti iš varžytynių (CPK 558 straipsnio 2 dalis).
Skolos pagal kreditavimo sutartį sumokėjimo terminas baigėsi 2010 m. sausio 23 d. Nesant kitokio susitarimo dėl skolos grąžinimo termino, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo sutartį ar kreditoriaus veiksmus, įstatymo nustatyta tvarka kreipusis dėl skolos išieškojimo iš skolininko įkeisto turto, vertinti sąžingumo aspektu ir atsisakyti tenkinti jo pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo. 2011 m. balandžio 22 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta. Atskirajame skunde išdėstyti argumentai dėl skolininko teisėtų lūkesčių pažeidimo, kreditoriaus nesąžiningumo, rizikos prisiėmimo vengimo vertintini kaip nesusiję su hipotekos kreditoriaus reikalavimų patenkinimo ne ginčo tvarka procedūrų vykdymo teisėtumu.
Kaip nepagrįstą teisėjų kolegija atmeta atskirojo skundo argumentą, kad kreditorius, inicijuodamas priverstinio išieškojimo procedūras, akivaizdžiai piktnaudžiavo savo teise. Piktnaudžiaujant savo teise, civilinės teisės yra įgyvendinamos tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeidžia ar varžo kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar daro žalą kitiems asmenims arba prieštarauja subjektinių teisių paskirčiai (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Kreditorius savo nuožiūra, laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą (CK 1.137 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju skolininkas neįvykdė kreditavimo sutartimi prisiimtų finansinių įsipareigojimų, todėl kreditorius, realizuodamas jam CK 4.192 straipsnio 1 dalyje, CPK 558 straipsnyje suteiktas teises, turėjo teisę kreiptis į Kauno miesto apylinkės teismą dėl skolos iš įkeisto turto išieškojimo.
Skolininkas ir įkeisto turto savininkas A. K. atskirajame skunde nenurodė kitų argumentų, sudarančių pagrindą panaikinti apeliacine tvarka peržiūrimą nutartį, todėl ji paliktina nepakeista.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartyje galimai klaidingai įvardintas išieškomas palūkanas. Šalys 2005 m. sausio 11 d. kreditavimo sutartimi Nr. VK/0437/002 (su vėlesniais pakeitimais) susitarė dėl 6 mėnesių LIBOR EUR, pridedant 1,6 procentų maržą, palūkanų, tuo tarpu Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėja 2011 m. balandžio 22 d. nutartimi iš skolininko ir įkeisto turto savininko nutarė išieškoti 6 mėnesių Euribor, pridedant 1,6 procentų maržą, sutartinių metinių palūkanų.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti nepakeistą Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartį.