- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-02-27
- Bylos Nr.
- 1A-52-380/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-07447-2024-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelija Sadauskaitė, Eduardas Maškevičius, Eugenijus Antanauskas
- Nuteistasis
- D. A.
- Advokatai
- Marius Gricius
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eugenijaus Antanausko, Eduardo Maškevičiaus ir Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2024 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo D. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį 55 MGL (2 750 Eur) dydžio bauda.
Nustatyta, kad nuteistajam paskirta 55 MGL (2 750 Eur) dydžio bauda savanoriškai turi būti sumokėta per 2 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į teritorinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą.
Vadovaujantis BK 68 straipsniu, paskirta D. A. baudžiamojo poveikio priemonė – jam uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metus, šį terminą skaičiuojant nuo teisės vairuoti transporto priemones sustabdymo dienos t. y. 2024-03-08.
Vadovaujantis BK 72 straipsniu, paskirta D. A. baudžiamojo poveikio priemonė – išieškoti iš jo konfiskuotino turto krovininio automobilio Mercedes-Benz, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su priekaba, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertės dalį atitinkančią sumą – 3 650 Eur.
Nurodyta D. A. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, specialiosios teisės sustabdymą ir dokumento (vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) paėmimą, palikti galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti, o paimtą dokumentą, saugomą baudžiamojoje byloje, perduoti teisę vairuoti transporto priemones suteikiančiai institucijai – AB „Regitra“.
Nuspręsta daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir baudžiamajai bylai nagrinėti – voką Nr. 2, kuriame yra vilkiko tachografo kvitas ir voką Nr. 3, kuriame yra 3 skaitmeninės laikmenos, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, palikti saugoti baudžiamojoje byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. D. A. nuteistas už tai, kad neblaivus vairavo automobilį ir vengė blaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai: jis 2024-02-25 apie 22.51 val., (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje vairavo krovininį automobilį Mercedes-Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus ir kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai – iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai, atsisakė tikrintis iškvėptame ore etilo alkoholio koncentraciją ir taip vengė neblaivumo patikrinimo.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. A. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2024-12-03 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – D. A. dėl kaltinimo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinis skundas grindžiamas toliau nurodomais esminiais argumentais.
2.1. Teismas netinkamai taikė teisės normas, neanalizavo gynėjo pateikto vertinimo, iškraipė surinktus įrodymus. Pagal BK 281¹ straipsnio l dalį atsako tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas l,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. BK 281¹ straipsnio l dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, todėl užtenka bent vieno iš jų atlikimo kad asmeniui kiltų baudžiamoji atsakomybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 17 punkte numatyta, kad policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka leistis patikrinamas, ar nėra neblaivus. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir SEAKĮ) 13, 83 p. nuostatas Eismo dalyvis – kelių eisme dalyvaujantis asmuo (vairuotojas, pėsčiasis, keleivis), o Transporto priemonės vairavimas – transporto priemonėje ar ant jos esančio asmens arba savivaldžio automobilio įrangos veiksmai, kuriais valdoma transporto priemonė.
2.2. Iš aptartų nuostatų seka akivaizdi išvada, kad sulaikant nuteistąjį policijos pareigūnams, jis nevairavo transporto priemonės, vairavimas buvo pasibaigęs prieš daugiau nei 30 minučių. Tai reiškia, kad nuteistasis tuo momentu nebuvo vairuotojas ir jam negali būti taikomi vairuotojui keliami reikalavimai. Dėl šio teisinio vertinimo teismas nepasisakė visiškai, nors bylos nagrinėjimo metu tai nuolat buvo kartojama. Dėl šio fakto nuteistajam negali būti taikoma atsakomybė kaip vairuotojui, nes įstatymų leidėjas įsakmiai „nustatė betarpiškumą neblaivumo nustatymui“, kai asmenys vairuoja, o ne praėjus tam tikram laiko tarpui.
2.3. Teismas netinkamai įvertino nuteistojo neblaivumą. Neblaivumas įvertinamas pagal alkoholio koncentraciją kraujyje ir nustatomas vairuotojui, o ne kitiems eismo dalyviams. Skundžiamame nuosprendyje teismas konstatuoja, kad nuteistojo parodymus apie tai, kad jis, vairuodamas krovininį automobilį, buvo blaivus, paneigia tiek teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų J. V., M. Č., L. V. ir D. Š. (D. Š.) parodymai, kurie yra nuoseklūs, logiški ir įtikinantys, tiek kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Tačiau policijos pareigūnai nurodė aplinkybes tik kai nuteistąjį sulaikė, o liudytojas M. Č. nuteistojo net nematė. Liudytojas J. V. teisme nurodė, kad matė, kaip nuteistasis gėrė alų automobilių aikštelėje, nurodė, jog bendravo su nuteistuoju iki 30 minučių, po to iškvietė policiją, kuri atvyko po 10 minučių. Toliau apeliantas pažodžiui cituoja liudytojo A. V. parodymus.
2.4. Šiuo atveju aktualus yra nuteistojo alkoholio vairavimas po vairavimo pabaigimo. Nėra jokio ginčo dėl fakto, kad D. A. buvo išgėręs, kai jam norėjo nustatyti girtumą, tačiau tuo metu jis nevairavo automobilio ir buvo išgėręs alkoholio jau po vairavimo pabaigimo. Tai reiškia, kad nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad apeliantas vairavo automobilį neblaivus, nes „liudytojų parodymais apie neblaivumą įrodinėti nėra teisinių galimybių“. Iš vaizdo įrašų matyti, kad policininkas, išgirdęs liudytojo J. V. parodymus, kad nuteistasis gėrė alų jam matant, pats nurodė „o kaip mes dabar nustatysim jam girtumą“. Teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje remiantis anksčiau aptartais liudytojų parodymais, policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašais ir neblaivumo akte užfiksuotais požymiais neginčijamai nustatyta, kad D. A. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus ir esant nustatytiems neblaivumo požymiams, vengė neblaivumo patikrinimo. Ši teismo nuostata yra visiškai klaidinga, nes teismas vadovaujasi duomenimis apie apelianto neblaivumą, kai jis jau buvo vartojęs alkoholio, tačiau visiškai nenurodė jokių duomenų apie tai, kad jis buvo neblaivus, kai vairavo automobilį. Todėl teismas įvertino tik apelianto būklę po vairavimo ir alkoholio vartojimo.
2.5. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai neištyrė ir neišanalizavo visų byloje esančių įrodymų, neįvertino ikiteisminio tyrimo surinktų duomenų patikimumo, išsamumo, tinkamai neįvertino liudytojų parodymų, prieštaravimų tarp byloje esančių duomenų nepašalino. Tai ypač pasakytina apie nuteistojo kaltę paneigiančius įrodymus. KET numato vienintelį įpareigojimą vairuotojui – su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai iškart po eismo įvykio privalo nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio, narkotinių priemonių, psichotropinių ir kitų svaigiųjų medžiagų), kol bus patikrintas blaivumas ar apsvaigimas, arba atsisakyta tai atlikti. Visais kitais atvejais vairuotojui nėra apribojimų vartoti alkoholį iki patikrinimo, o tai parodo, kad įstatymų leidėjas numatė „betarpiškumo pareigą“ pareigūnams nustatyti neblaivumo faktus vairuotojams vairuojant transporto priemones, o ne praėjus tam tikram laikui po vairavimo.
2.6. Skundžiamame nuosprendyje teismas konstatavo, kad policijos pareigūnų veiksmai, kai jie, reaguodami į gautą informaciją apie tai, jog D. A. vairavo neblaivus, atvykę į aikštelę, iš kurios D. A. bandė pasišalinti, ir sutikę liudytoją J. V., kuris nurodė, kad D. A. neblaivus vairavo sunkiasvorį automobilį gal prieš 20 minučių, matydami akivaizdžius D. A. neblaivumo požymius, kuriuos užfiksavo neblaivumo nustatymo akte, siekė atlikti D. A. neblaivumo patikrinimą, vertintini kaip teisėti ir atitinkantys faktinę tuo metu buvusią situaciją. Tačiau policijos pareigūnai „negali kelti reikalavimus ir klaidinti piliečius, taikant neteisėtus reikalavimus“. Pareigūnai nepagrįstai nurodė, kad nuteistasis privalo tikrintis neblaivumą, nors tuo metu nevairavo automobilio ir nebuvo vairuotojas. Teisminio nagrinėjimo metu pareigūnams uždavus šiuos klausimus, pareigūnai sugebėjo nurodyti tik aplinkybę, kad privalėjo reaguoti į gautą skambutį.
2.7. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnių nuostatų, nes teismas neįvertino įrodymų visumos, veiksmų atlikimo mechanizmo, nuteistojo kaltės ir įvykių eigos, nepateikė teisinių argumentų dėl jų reikšmės nuteistojo kaltei pagrįsti. Nuosprendyje teismas tik išdėstė surinktus įrodymus tačiau jų visiškai nevertino, nepašalino esančių prieštaravimų, netyrė būtinųjų nusikaltimo sudėties elementų buvimo, nors tai yra esminė teismo teisingumo vykdymo funkcija. Toks lakoniškas įrodymų vertinimas neaptariant surinktų įrodymų, negali būti laikomas tinkamu. Todėl apeliantas yra nuteistas nepagrįstai, o nuosprendis neatitinka jam keliamų reikalavimų.
2.8. Pažymima, kad nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad turi būti proporcingumas tarp bausmės ir konfiskavimo instituto taikymo, tačiau tokiais savo teiginiais nesivadovavo. Nuteistajam paskirta bauda yra 2 750 Eur, o paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 3 650 Eur. Dėl to susiklostė situacija, kad bausmė yra „žymiai mažesnė už poveikio priemonę, kurios paskirtis yra ne nubausti, tačiau gaunasi kaip dar didesnis nubaudimas“.
3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), ir baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-296-942/2018, 2K-7-39-1073/2022).???
6. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad yra prašoma panaikinti skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį D. A. ir priimti jam naują išteisinamąjį nuosprendį. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, netinkamai vertino bylos įrodymų visumą, todėl nepagrįstai nuteisė D. A. pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Taip pat apeliantas nesutinka su jam paskirta BK 72 straipsnio 5 dalyje numatyta baudžiamojo poveikio priemone, teigia, kad ji yra per griežta, neproporcinga. Šiais klausimais apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.
7. Teisėjų kolegija, ištyrusi byloje esančius įrodymus, skundžiamą nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam D. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino ir pagrįstai D. A. pripažino kaltu padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą, neturi (BPK 20 straipsnio 5 dalis), o nuteistojo apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, atitikties įstatymų reikalavimams jų pakankamumo ir patikimumo aspektu, yra nepagrįstos. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles, įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Nesutikdamas su priimtu nuosprendžiu nuteistasis ginčija teismo padarytą išvadą apie jo kaltę, apeliaciniame skunde kartoja tas pačias įvykio aplinkybes, kurias tiek jis, tiek jo gynėjas jau buvo nurodę pirmosios instancijos teisme, ir neigia savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį įvertino šiuos nuteistojo parodymus, taip pat liudytojų parodymus, kitus įrodymus ir pripažino, jog šių įrodymų visumos pakanka nuteistojo D. A. kaltumui nustatyti. Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK nuostatos, nuosekliai išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta nuteistojo, liudytojų parodymų ir kitų bylos įrodymų vertinimo analizė ir remiantis ja padarytos motyvuotos, bylos faktines aplinkybes atitinkančios išvados. Be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, apylinkės teismas nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – D. A. teisinančius įrodymus, taip pat aptarė jo pateikiamą gynybinę versiją ir ją motyvuotai atmetė. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus, fragmentiškai (palankiai sau) juos cituodamas ir savaip juos vertindamas, nesuteikia teisinio pagrindo jį išteisinti.
8. Pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas.
9. Šioje byloje D. A. pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2024-02-25 apie 22.51 val., (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje vairavo krovininį automobilį Mercedes-Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus ir kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai – iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai, atsisakė tikrintis iškvėptame ore etilo alkoholio koncentraciją ir taip vengė neblaivumo patikrinimo.
10. Nuteistasis nesutinka su jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu ir nurodo, kad 2024-02-25 jį sulaikant policijos pareigūnams neblaivus krovininio automobilio Mercedes-Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nevairavo, vairavimas buvo pasibaigęs prieš maždaug 30 minučių, alkoholį vartojo tik po vairavimo, tuo metu jis nebuvo vairuotojas, jam negalėjo būti taikomi vairuotojui keliami reikalavimai, todėl jam negalėjo būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Su tokia nuteistojo pozicija negalima sutikti.
11. D. A. kaltė 2024-02-25 neblaiviam vairavus krovininį automobilį su priekaba ir vengus blaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, ir taip padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, yra patikimai įrodyta liudytojų J. V. (t. 2, b. l. 64–65, t. 1, b. l. 76–77), M. Č. (t. 2, b. l. 62–63, t. 1, b. l. 123–124), taip pat liudytojų policijos pareigūnų L. V. (t. 2, b. l. 61–62, t. 1, b. l. 96–97) ir D. Š. (t. 2, b. l. 60–61, t. 1, b. l. 90–91) teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto policijos komisariato Reagavimo skyriaus 1-ojo poskyrio vyresniojo tyrėjo D. Š. ir vyriausiosios patrulės L. V. 2024-02-26 tarnybiniais pranešimais (t. 1, b. l. 1, 31), 2024-02-25 neblaivumo nustatymo aktu (t. 1, b. l. 33), 2024-06-19 kitų objektų apžiūros protokolu, kuriuo buvo užfiksuotas 2024-02-25 pranešėjo J. V. skambutis į Bendrąjį pagalbos centrą (toliau – BPC) (t. 1, b. l. 28–30), 2024-02-26 – 2024-02-27 kitų objektų apžiūros protokolu, kuriuo buvo užfiksuoti į 2024-02-25 įvykį reagavusių policijos pareigūnų dėvimųjų kamerų vaizdo įrašai (t. 1, b. l. 24–27), 2024-03-27 kitų objektų apžiūros protokolu, kuriuo buvo užfiksuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikti vaizdo stebėjimo kamerų įrašai laikotarpiu nuo 2024-02-25 20.29 val. iki 22.18 val., kuriuose užfiksuotas vilkikas Mercedes-Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 69–70), 2024-02-26 įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokolu, kuriuo buvo užfiksuota vilkiko Mercedes-Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūra (t. 1, b. l. 9–12) ir kitais byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Minėtų įrodymų turinys yra išsamiai atskleistas ir išanalizuotas skundžiamo nuosprendžio 3–14 lapuose, todėl teisėjų kolegija papildomai jo nekartoja.
12. Kaip jau minėta, apeliantas cituoja KET ir SEAKĮ nuostatas, apibrėžiančias, kas yra transporto priemonės vairuotojas, ir nurodo, kad jį 2024-02-25 sulaikant policijos pareigūnams jis krovininio automobilio su priekaba nevairavo, vairavimas buvo pasibaigęs prieš maždaug 30 minučių, tuo metu jis nebuvo vairuotojas, todėl jam negalėjo būti taikomi vairuotojui keliami reikalavimai, o policijos pareigūnai negalėjo iš jo reikalauti tikrintis neblaivumą. Taip pat nurodo, jog KET numato vienintelį įpareigojimą vairuotojui – su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai iškart po eismo įvykio privalo nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio, narkotinių priemonių, psichotropinių ir kitų svaigiųjų medžiagų), kol bus patikrintas blaivumas ar apsvaigimas, arba atsisakyta tai atlikti, kitais atvejais vairuotojui nėra apribojimų vartoti alkoholį iki patikrinimo. Šie argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.
13. Pažymėtina, jog nuteistasis akivaizdžiai subjektyviai aiškina KET ir SEAKĮ nuostatas, naudingai sau pernelyg susiaurindamas šiuose teisės aktuose pateikiamą vairuotojo sampratą, nes loginiu, lingvistiniu ir sisteminiu požiūriais lyginant KET, SEAKĮ ir BK 281¹ straipsnio 1 dalies nuostatas yra akivaizdu, kad vairuotoju gali būti pripažįstamas ne tik asmuo, vairuojantis transporto priemonę būtent tuo momentu, kai jį sustabdo (sulaiko) policijos pareigūnai, tačiau ir asmuo, transporto priemonę vairavęs tam tikru metu iki faktinio jo sulaikymo, todėl nėra jokios abejonės, kad tokiam asmeniui gali būti taikomi vairuotojui keliami reikalavimai, tarp jų ir pasitikrinti blaivumą. Be to, ir pats nuteistasis neneigia, kad maždaug 30 minučių iki įvykio vairavo nurodytą transporto priemonę.
14. Iš apeliacinio skundo galima spręsti, kad apeliantas mano, jog D. A. būtų privalėjęs nevartoti alkoholio (kol bus patikrintas jo blaivumas) tik tada, jeigu būtų įvykęs eismo įvykis, tačiau pažymėtina, kad šiuo atveju D. A. yra nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad vairavo krovininį automobilį Mercedes-Benz su priekaba būdamas neblaivus ir policijos pareigūnams tikrinimo metu jam nustačius neblaivumo požymius, atsisakė tikrinti iškvėptame ore etilo alkoholio koncentraciją, taip vengė neblaivumo patikrinimo, o ne už tai, kad jis būdamas neblaivus sukėlė eismo įvykį ir pasišalino iš įvykio vietos, todėl šie argumentai nėra aktualūs nagrinėjamu atveju. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 10 dalį ir Kelių eismo taisyklių 17 punktą policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo leistis Vyriausybės nustatyta tvarka patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neblaivumo patikrinimo vengimas – tai atvejai, kai dėl asmens sąmoningos veikos nebuvo galimybių patikrinti jo neblaivumo, o konstatuojant, kad asmens veika kvalifikuojama kaip vengimas pasitikrinti neblaivumą, pakanka nustatyti, jog asmuo išreiškė savo valią neblaivumo nesitikrinti, kai buvo galimybės tokį patikrinimą atlikti. Taigi, neblaivumo patikrinimo vengimas iš esmės prilyginamas neblaivumo fakto konstatavimui. Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį priežastys, dėl kurių asmuo vengia pasitikrinti neblaivumą, reikšmės neturi. Baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka to, kad asmuo, kuriam nustatyti neblaivumo požymiai, tokių veiksmų neatlieka (nepučia į alkotesterį, neduoda kraujo mėginio ir pan.). Todėl nagrinėjamu atveju 2024-02-25 policijos pareigūnai, tirdami įvykio aplinkybes ir turėdami informacijos, jog D. A. galėjo neblaivus vairuoti automobilį (šią informaciją jie gavo 2024-02-25 apie 22.51 val. pranešėjui J. V. paskambinus į BPC ir pranešus, kad adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, esančioje A. G. firmos automobilių aikštelėje yra visiškai girtas sunkvežimio vairuotojas), bei atvykę į įvykio vietą matydami akivaizdžius D. A. neblaivumo požymius (iš burnos sklindantį alkoholio kvapą, nerišlią kalbą, nekoordinuotus judesius), tikrinimo metu turėjo teisę prašyti D. A. pasitikrinti dėl neblaivumo, o jam kilo pareiga tai padaryti, tačiau jis atsisakė tai padaryti net ir būdamas ne kartą įspėtas apie tokio atsisakymo teisines pasekmes. Pažymėtina, kad bylos medžiaga patvirtina, jog policijos pareigūnai, net ir tiksliai nežinodami, kas ir kada konkrečiai vairavo krovininį automobilį su priekaba, tačiau aiškindamiesi įvykio aplinkybes ir turėdami informacijos, kad D. A. galėjo automobilį vairuoti girtas (be kita ko, tai įvykio vietoje jiems papildomai nurodžius liudytojui J. V.), pagrįstai siekė patikrinti D. A. neblaivumą, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad jie aptariamu atveju negalėjo iš nuteistojo reikalauti tikrintis neblaivumą.
15. Apeliantas teigia, kad policijos pareigūnai nurodė tik įvykio aplinkybes po nuteistojo sulaikymo, liudytojas M. Č. nuteistojo net nematė, o liudytojas J. V. teisme nurodė, kad matė, kaip nuteistasis gėrė alų automobilių aikštelėje, nurodė, jog bendravo su nuteistuoju iki 30 minučių, po to iškvietė policiją, kuri atvyko po 10 minučių. Šie argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.
16. Pažymėtina, jog iš ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duotų liudytojo M. Č. parodymų matyti, kad nors jis pats tiesiogiai nematė vairuojančio nuteistojo D. A., tačiau šis liudytojas nuosekliai nurodė, kad 2025-02-25 buvo įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vadybininkas, o nuteistasis tuo metu buvo šios įmonės vairuotojas. Nuteistasis prieš aptariamą įvykį dirbo, turėjo važiuoti iš Klaipėdos (duomenys neskelbtini) į Naująją Akmenę. Liudytojui paskambinus apeliantui, jam sukėlė įtarimą D. A. kalbos maniera, sulėtėjusi kalba, jis nesugebėjo tinkamai atsakyti į liudytojo klausimą. Tada liudytojas pagal navigacijos programą patikrino kaip D. A. važiuoja, paklausė jo, kodėl jis taip važiuoja, kur yra, ir iš viso to nusprendė, kad kažkas yra ne taip, todėl perdavė informaciją savo vadovui J. V., kad jis įsitikintų, ar D. A. vairuoja neblaivus. Tai reiškia, kad nors liudytojas M. Č. nuteistojo nematė, tačiau jis tiesiogiai su juo bendravo mobiliuoju telefonu, naudodamasis navigacijos programa patikrino ir matė, kaip jis vairuoja, todėl turėjo pakankamą pagrindą įtarti, kad nuteistasis yra neblaivus, ir šią informaciją pagrįstai perdavė savo vadovui J. V.
17. Liudytojas J. V. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje nuosekliai parodė, kad 2025-02-25 gavęs M. Č. skambutį dėl to, kad D. A. galbūt vairuoja sunkiasvorę transporto priemonę išgėręs, jis, kaip įmonės skyriaus vadovas, ėmėsi priemonių, nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) prospektą. Važiuodamas link Klaipėdos (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvės ir (duomenys neskelbtini) prospekto sankryžoje prasilenkė su D. A. vairuojamu vilkiku Mercedes-Benz. Tada liudytojas D. A. paskambino, paprašė, kad jis nusuktų į A. G. aikštelę, jie nuvažiavo ten, išlipo, E. B. įsėdo ir perstatė vilkiką į tolimesnę aikštelę. Liudytojas ne kartą paprašė apelianto „prasipūsti“ su įmonės alkotesteriu, tačiau jis atsisakė, tada liudytojas iškvietė policijos pareigūnus. D. A. transporto priemonės kabinoje buvo atidaryta alaus skardinė ir buvo papjaustytos užkandos – mėsos, sūrio. Kai policijos pareigūnai buvo iškviesti, D. A. dar kartą išgėrė, liudytojas nežino kokį kiekį – gal gurkšnį ar du, tikrai nebuvo taip, kad atsidarytų dar vieną skardinę. Ar tą atidarytą skardinę alaus išgėrė, jis negalėjo pasakyti. Liudytojo nuomone D. A. vairavo neblaivus, nes vien jau jiems prasilenkus ir liudytojui važiuojant iš paskos, D. A. nesugebėjo tilpti vienoje eismo juostoje, o išlipęs iš transporto priemonės ganėtinai nerišliai ir lėtai kalbėjo. Nuo to laiko, kai sustabdė transporto priemonę A. G. automobilių stovėjimo aikštelėje, iki J. V. skambučio į BPC praėjo gal 20 minučių, iki pusvalandžio, po to atvyko policija. Teoriškai visą tą laiką liudytojas matė (stebėjo) D. A., nes buvo toje pačioje teritorijoje, nuteistasis vaikščiojo aplink mašiną, greičiausiai buvo į ją įlipęs. Atvykus policijos pareigūnams D. A. buvo prie jų, pareigūnai jį sulaikė, nes jis ketino pasišalinti iš teritorijos.
18. Tai reiškia, kad priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, liudytojas M. Č. turėjo pakankamai duomenų įtarti, jog D. A. vairuoja neblaivus, o nuteistojo D. A. elgesį liudytojas J. V. tiesiogiai ir pastoviai stebėjo ne tik jiems jau esant automobilių stovėjimo aikštelėje, tačiau ir D. A. esant kelyje, kur jo elgesys ir veiksmai (D. A. vairuodamas netilpo vienoje eismo juostoje, o jam sustojus ir išlipus iš transporto priemonės, nerišliai ir lėtai kalbėjo), patvirtina, kad D. A. vairavo neblaivus. Tai, kad J. V. nurodė, jog D. A. dar ir sustojęs iki policijos pareigūnų atvykimo aikštelėje išgėrė šiek tiek alaus (vieną arba kelis gurkšnius), nepatvirtina nuteistojo keliamos versijos, kad jis alkoholį vartojo tik po to, kai baigė vairuoti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad alkoholio vartojimo po sustojimo faktas šiuo atveju savaime negali paneigti aplinkybės, kad D. A. vairavo būdamas neblaivus. Be to, priešingai nei teigia nuteistasis, Baudžiamasis įstatymas nenumato draudimo įrodinėti asmenų neblaivumo požymių egzistavimo liudytojų parodymais, juo labiau kai juos patvirtina kita bylos medžiaga. Tai reiškia, kad šioje byloje vis dėlto yra surinkti įrodymai, patvirtinantys, kad D. A. vairavo neblaivus, o po to vengė blaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, pirmosios instancijos teismas juos išsamiai aptarė, tinkamai nustatė įvykio mechanizmą. Dėl šių priežasčių atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, jog apylinkės teismas vadovavosi tik duomenimis apie apelianto neblaivumą, kai jis jau buvo vartojęs alkoholio, tačiau nenurodė jokių duomenų apie tai, kad jis būtų buvęs neblaivus, kai vairavo krovininį automobilį.
19. Nors apeliantas cituoja jį, jo manymu, teisinančius liudytojo A. V. parodymus, apie tai, kad šiam liudytojui prieš įvykį asmeniškai susitikus nuteistąjį nepasirodė, jog D. A. būtų vairavęs būdamas neblaivus, tačiau susipažinus su šio liudytojo teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (t. 2, b. l. 65–66, t. 1, b. l. 116–118) darytina išvada, jog šio liudytojo parodymai negali nei patvirtinti, nei paneigti nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojas A. V. nurodė, jog su nuteistuoju 2024-02-25 bendravo maždaug 19–20 val., todėl nuo jų bendravimo praėjo pakankamai didelis laiko tarpas (apytikriai trys valandos) iki tada, kai buvo pradėti fiksuoti D. A. neblaivumo požymiai ir į automobilių stovėjimo aikštelę buvo iškviesti policijos pareigūnai (22.51 val.), todėl yra akivaizdu, kad per nurodytą laiką nuteistojo būsena galėjo pasikeisti, jis turėjo galimybę vartoti alkoholinius gėrimus.
20. Teisėjų kolegijos nuomone, aptarti duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų visumą ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl D. A. padarytos nusikalstamos veikos – kad jis neblaivus vairavo automobilį ir vengė blaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai: jis 2024-02-25 apie 22.51 val., (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje vairavo krovininį automobilį Mercedes-Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus ir kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai – iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai, atsisakė tikrintis iškvėptame ore etilo alkoholio koncentraciją ir taip vengė neblaivumo patikrinimo. Šie D. A. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, jo kaltė dėl šio nusikaltimo padarymo neabejotinai įrodyta ir abejonių nekelia, o remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais deklaratyviais ir subjektyviais argumentais, D. A. kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas, nėra pagrindo.
21. Apeliaciniame skunde yra ginčijamas ir nuteistajam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimas – nesutinkama su nuteistajam paskirta BK 72 straipsnio 5 dalyje numatyta baudžiamojo poveikio priemone (konfiskuotino turto krovininio automobilio Mercedes-Benz, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su priekaba, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertės dalį atitinkančios sumos – 3 650 Eur išieškojimu), teigiama, kad ji yra per griežta, neproporcinga, nes yra griežtesnė (didesnė) už apeliantui paskirtą bausmę – 55 MGL (2 750 Eur) dydžio baudą. Su šiais argumentais nesutiktina.
22. BK 72 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, yra nurodyta, kad kai konfiskuotinas turtas priklauso tretiesiems asmenims, teismas iš kaltininko išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.
23. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad D. A. nusikalstamą veiką padarė vairuodamas automobilį Mercedes-Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su priekaba, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), todėl nekyla abejonių, kad ši transporto priemonė kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonė pagal BK 72 straipsnį laikytina konfiskuotinu turtu. Kadangi minėtas automobilis su priekaba priklauso ne D. A., o trečiajam asmeniui – (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialui, šios transporto priemonės valdytojas yra įmonė UAB (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 34) ir nėra nustatyti BK 72 straipsnio 4 dalyje numatyti pagrindai konfiskuoti šį krovininį automobilį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė taikyti BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas. Sprendimą išieškoti iš D. A. ne visą (72 798,50 Eur), o dalį transporto priemonės vertės atitinkančios sumos – 3 650 Eur apylinkės teismas priėmė atsižvelgdamas į D. A. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą (didelių gabaritų krovininio automobilio vairavimas esant neblaiviam vertintinas kaip itin pavojinga veika, kelianti didžiulę grėsmę kitų eismo dalyvių saugumui, gyvybei, sveikatai ir asmenų turtui), į nuteistojo asmenybę – aplinkybę, kad jis savo kaltės dėl nusikalstamos veikos padarymo nepripažino, savo nusikalstamo elgesio nevertina kritiškai, šiuo metu nedirba, jo vairuotos transporto priemonės vertė gerokai viršija daugelio Lietuvoje gyvenančių ir dirbančių asmenų metines pajamas, taip pat įvertinęs ir nuteistajam paskirtos baudos bausmės dydį. Teismas nusprendė, kad šiuo atveju konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas iš nuteistojo neatitiktų teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijų, dėl to išieškotiną pinigų sumą sumažino iki maždaug 5 procentų transporto priemonės vertės – 3 650 Eur. Teismo vertinimu, tokios sumos išieškojimas užtikrins tinkamą pusiausvyrą (proporcingumą) tarp baudžiamojo poveikio priemonei keliamų tikslų nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti, padės nuteistajam kritiškai įvertinti savo elgesį ir suvokti, kad daryti tokio pobūdžio nusikalstamas veikas yra ekonomiškai nenaudinga.
24. Pažymėtina, jog priešingai nei mano apeliantas, Baudžiamasis įstatymas nenumato teismams reikalavimo (apribojimo) nuteistiesiems skirti tik tokias baudžiamojo poveikio priemones, kurių piniginė išraiška neviršija paskirtos baudos bausmės piniginės išraiškos. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad šioje byloje apylinkės teismas nusprendė iš nuteistojo išieškoti vos 5 procentus transporto priemonės vertės atitinkančią sumą (3 650 Eur). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių, skirtų nuteistajam paskirtai BK 72 straipsnio 5 dalyje numatytai baudžiamojo poveikio priemonei individualizuoti, vertinimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad turto konfiskavimas, kaip ir bet kuri kita baudžiamojo poveikio priemonė, gali sukelti tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nuteistajam, tačiau vien tai savaime nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo paskirtas nedidelę transporto priemonės vertės dalį atitinkančios pinigų sumos konfiskavimas yra neproporcinga baudžiamojo poveikio priemonė, neatitinkanti teisingos viešojo intereso poreikių ir asmens teisių pusiausvyros, varžanti apeliantą labiau, negu reikia visuotinai svarbiems tikslams pasiekti.
25. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas tinkamai išanalizavo faktines bylos aplinkybes, ištyrė bei įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą ir teisėtą nuosprendį, kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nuteistojo D. A. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl teisėjų kolegija jį atmeta.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo D. A. apeliacinį skundą atmesti.