Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

teisiamajame posėdyje Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 273 straipsnio tvarka išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje M. R. N., a. k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Afganistano Respublikos pilietis, 6 klasių išsilavinimo, vedęs, turgaus prekeivis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), anksčiau neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 292 straipsnio 3 dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. R. N., S. I. organizavus nusikalstamą veiką, veikdamas bendrininkų grupėje su R. V., V. R., K. Š., J. G., A. Z., neteisėtai Lietuvos Respublikos sieną perėjusius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje neturinčius užsieniečius gabeno, slėpė Lietuvos Respublikos teritorijoje bei neteisėtai juos gabeno per Lietuvos Respublikos sieną, o būtent:

2011 m. rugpjūčio 16 d., apie 02.00 val., A. I. Respublikos piliečiams S. S., S. M. T., R. A., Z. N. M., neturintiems pastovios gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, Šalčininkų rajone Prūdelio kaimo ribose, prie valstybės sienos žymėjimo ženklo Nr. 0455, neteisėtai perėjus Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lietuvos Respublikos teritoriją, ir nuvykus į Šiaulių m., jis (M. R. N.) apie tai informavo S. I., kuris 2011 m. rugpjūčio 18 d. sutarė su K. Š., kad pastarasis dėl savanaudiškų paskatų - už pažadėtą 1000 eurų atlygį, nugabens nurodytus užsieniečius į Vokietijos Federacinę Respubliką, o 2011 m. rugpjūčio 19 d., apie 19.00 val., nurodė K. Š. važiuoti į Kauno m. prie Islandijos pl. 32 esančio „Mega“ prekybos centro, paimti ten esančius anksčiau minimus A. I. Respublikos piliečius ir vežti juos į Vokietijos Federacinę Respubliką. K. Š. vykdydamas S. I. nurodymą, 2011 m. rugpjūčio 19 d., apie 23.30 val., nuvykęs automobiliu „Citroen C4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) į Kauno m. prie Islandijos pl. 32 esančio „Mega“ prekybos centro, pasodino į nurodytą automobilį ten buvusius A. I. Respublikos piliečius S. S., S. M. T., R. A., Z. N. M., neturinčius pastovios gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, kurie neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir gabeno juos link valstybės sienos su Lenkijos Respubliką, bet 2011 m. rugpjūčio 20 d., 00.30 val., Kalvarijos savivaldybėje Salaperaugio kaime buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinės pareigūnų

2011 m. rugpjūčio 26 d., apie 02.00 val., A. I. Respublikos piliečiams R. A. S., Z. G. H., A. A. Sh, H. Y., neturintiems pastovios gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, Šalčininkų rajone Prūdelio kaimo ribose, prie valstybės sienos žymėjimo ženklo Nr. 0455 neteisėtai perėjus Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lietuvos Respublikos teritoriją, ir nuvykus į Vilniaus m. prie Gariūnų g. 68 esančio Gariūnų turgaus, jis (M. R. N.) apie tai informavo S. I. ir R. V., susitarus su pastarąja laikinai paslėpti nurodytus užsieniečius, bei kartu su S. I. surasti vairuotoją, galintį nuvežti nurodytus užsieniečius į Vokietijos Federacinę Respubliką. R. V. susitarė su V. R., kad pastaroji dėl savanaudiškų paskatų - už 50 litų atlygį, paslėps nurodytus užsieniečius savo bute, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, ir apie 11.00 val. pasamdžius taksi automobilį nugabeno nurodytus užsieniečius iš Gariūnų gatvės į paminėtą V. R. butą, kur nurodyti užsieniečiai buvo slepiami iki 23.00 val. R. V. sutarė su J. G., kad pastarasis dėl savanaudiškų paskatų – už 800 eurų atlygį nugabens nurodytus užsieniečius į Vokietijos Federacinę Respubliką, ir apie 23.00 val. J. G. automobiliu „Opel“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), atvyko prie Vilniaus m. Vytenio g. namo Nr. 39, pasodino į nurodytą automobilį ten buvusius A. I. Respublikos piliečius R. A. S., Z. G. H., A. A. Sh, H. Y., neturinčius pastovios gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, kurie neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir gabeno juos link valstybės sienos su Lenkijos Respubliką, bet 2011 m. rugpjūčio 27 d., apie 02.00 val., Lazdijų rajone buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinės pareigūnų.

S. I. susitaręs su M. R. N. dėl A. I. Respublikos piliečio R. A. S., neturinčio pastovios gyvenamosios vietos, kuris 2011 m. rugpjūčio 26 d., apie 02.00 val., Šalčininkų rajone Prūdelio kaimo ribose, prie valstybės sienos žymėjimo ženklo Nr. 0455, kartu su A. I. Respublikos piliečiais Z. G. H., A. A. Sh ir H. Y., neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, kuris buvo patalpintas į Pabėgėlių centrą ir iš ten pasišalino, nugabenimo į Vokietijos Federacinę Respubliką, 2011 m. rugsėjo 9 d., apie 23.00 val., Vilniaus m. geležinkelio stotyje susitarė su A. Z., kad pastarasis dėl savanaudiškų paskatų – už 300 eurų atlygį nugabens nurodytą užsienietį į Vokietijos Federacinę Respubliką. 2011 m. rugsėjo 10 d., apie 14.30 val., A. Z. automobiliu „Renault Laguna“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), atvyko į Vilniaus m. geležinkelio stotį, kur pasodino į nurodytą automobilį S. I. pristatytą A. I. Respublikos pilietį R. A. S., neturintį pastovios gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, ir gabeno jį iki Kalvarijos sav. Salaperaugio k. apylinkių, kur apie 20.00 val. neteisėtai pergabeno jį per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką, bet 2011 m. rugsėjo 10 d., apie 21.00 val., Lenkijos Respublikoje Augustavo m. buvo sulaikytas Lenkijos Respublikos valstybės sienos apsaugos pareigūnų.

Tokiu būdu M. R. N. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 292 straipsnio 1 dalyje.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausta R. V. savo kaltę pripažino iš dalies ir parodė, kad iš pranešime apie įtarimą nurodytų asmenų ji pažįsta tik M. R. N., Š. (S.) I., V. R. ir K. Š., J. G. ir A. Z. ji nepažįsta. Su Š. I. (jį nuolat vadino Š.) susipažino 2010 m., netrukus per jį susipažino su M. R. N. (kurį nuolat vadino M.). V. R. pažįsta apie 20 metų. Su K. Š. supažindino Š. I., iš pastarojo girdėjo, kad jis kartą vežė nelegalius migrantus, o po to pradingo. Iš pokalbio su M. R. N. ir Š. I. suprato, kad jie užsiima nelegalių migrantų gabenimu. M. R. N. ir Š. I. pasiūlė jai už piniginį atlygį, bet konkrečios sumos jie neįvardijo, padėti neteisėtai į Lietuvą patekusiems Afganistano piliečiams - jai reikėjo juos pasitikti, kur nors laikinai apgyvendinti, jeigu reikės padėti surasti vairuotojus, kurie sutiktų juos vežti iš Lietuvos į kitas Europos šalis. Ji sutiko, nes tuo metu nedirbo, turėjo mokėti paskolas, kurias paėmė per pusę su vyru, be to, viena augina mažametį sūnų ir pinigai jai buvo reikalingi. 2011 m. rugpjūčio mėnesio pradžioje M. R. N. jos paprašė pasitikti nelegalius migrantus (telefoninio pokalbio metu juos vadino svečiais) Gariūnų turgavietėje. Sakė, kad bus 4 vyrai. M. paprašė tiems vyrams surasti butą. Ji paėmė taksi automobilį, su juo nuvyko prie Gariūnų turgavietės ir ten paėmė 4 tamsaus gymio vyrus. Vienas iš jų kalbėjo rusiškai. Tuos vyrus ji su taksi automobiliu nuvežė į (duomenys neskelbtini) butą, kur gyvena V. R. ir paprašė pastarosios paslėpti tuos asmenis, paaiškino, kad jie yra „nelegalai“. V. R. sutiko. Ji V. R. už tai sumokėjo 50 litų. Tie vyrai jai iš karto davė 100 dolerių, kuriuos ji iškeitė į litus, dalį sumokėjo už taksi, dalį išleido maistui, o likusius 50 litų atidavė V. R.. Nepamena, kas tiksliai, ar tai Š. I., ar M. R. N., bet kažkuris iš jų paprašė surasti vairuotoją, kuris sutiktų tuos afganistaniečius nuvežti į kitas Europos Sąjungos šalis. M. dirba taksistu Vilniaus oro uoste. Tada ji paprašė M., kad jis surastų vairuotoją, kuris sutiktų tai daryti. Jis surado, dar kiek pamena ilgai buvo derinama kaina, o po to su M. susitiko pats Š. I.. Kas išvežė tuos afganistaniečius iš V. R. buto ji nematė. Po to tik Š. I. sakė, kad tuos nelegalius migrantus sulaikė pasieniečiai. Už tai M. R. N. po kelių dienų davė jai 200 eurų. 2011 m. rugpjūčio mėn. M. R. N. jai paskambino ir pasakė, kad Pilaitės mikrorajone prie „Maximos“ parduotuvės yra šeima su mažu vaiku, ir paprašė juos paslėpti. M. R. N. pažadėjo už tai atsilyginti, bet sumos neįvardijo. Ji sutiko. Ji iškvietė taksi automobilį ir paėmė tuos nelegalius migrantus. Kad tai buvo nelegalūs suprato, nes tik vienas iš jų stovėjo prie parduotuvės, kiti buvo pasislėpę prie miško, be to viena moteriškė sakė, kad jie yra iš Afganistano. Buvo 3 moterys, 1 vyras ir du vaikai. Tuos nelegalius migrantus ji nuvežė į (duomenys neskelbtini) namą, kur paslėpė A. N. bute, kurio numerio neatsimena. A. N. ji pasakė, kad pas ją atvažiavo svečiai. Pats A. N. tuo metu girtuokliavo pas savo draugus, todėl butas buvo laisvas. Po to ji paskambino M. R. N. ir pasakė, kad reikės pinigų susimokėti už butą ir nupirkti pavalgyti. M. R. N. jai pasakė palaukti. Po valandos paskambino M. R. N. žmogus ir jie sutarė susitikti „Akropolyje“, kur pastarasis davė jai 150 eurų, iš kurių ji nupirko nelegaliems migrantams maisto ir 200 litų davė buto savininkui A. N., o už likusius nusipirko sau valgyti. Tą patį vakarą jai paskambino M. R. N. ir paprašė paimti dar vieną vyrą Pylimo gatvėje. Nuvažiavus su taksi automobiliu į Pylimo gatvę, kur prie namo Nr. 1 pamatė dar vieną tamsaus gymio asmenį, kurį nuvežė į tą patį butą. Kitą dieną pas ją atvyko Š. I., jie nupirko valgyti ir nuvežė tiems nelegaliems migrantams. Kitą dieną Š. I. ir M. R. N. ieškojo mašinos nelegaliems migrantams išvežti į Vokietiją. Ji davė savo draugo M. telefono numerį, kuris yra taksi vairuotojas, bet tas M. atsisakė vežti nelegalius migrantus, o pasiūlė tą padaryti kažkokiam vyrui vardu A., kuris sutiko vežti nelegalus. Š. I. dar iš jos telefono skambino tam A. kelis kartus. Tik iš kalbų sužinojo, kad A. tuos nelegalus išvežė į Hamburgą. Išvažiavo tik 6 nelegalūs migrantai, dar vienas liko. Ji pasakė Š. I., kad reikia atlaisvinti butą, ir tada jis atvažiavo, paėmė ten buvusį nelegalų migrantą ir išvyko į Visaginą. Kiek žino, A. tą vaikiną išvežė į Vokietiją, bet jį kažkur tai prie sienos sulaikė. Š. I. sakė, kad tie nelegalūs migrantai atvyksta iš Rusijos per Baltarusiją (t. 2, b. l. 77-80).

2013 m. birželio 20 d. teisiamajame posėdyje kaltinamoji R. V. parodė, kad bendravo su Š. I., kuris bendravo su draugais iš Pabradės. Š. I. ieškojo transporto nelegalams gabenti, ieškojo ir ji. Už darbą iš M. gavo 200 eurų, iš nelegalų gavo 100 dolerių, iš jų 50 litų atidavė V. R., pas kurią buvo atvežti 4 nelegalai. Iš Pilaitės nelegalus vežė kartu su Š. I., kaip jie pateko į Lietuvą nežino. Žino, kad Š. I. ir M. (M. R. N.) užsiima nelegalais (t. 4, b. l. 152-153).

Iš užfiksuotų garso įrašų matyti, kad nelegalių migrantų klausimais pagrinde rūpinasi S. I., nesutarimus dėl nelegalų kainų S. I. derina su R. V., apie nesklandumus informuoja M. R. N., vairuotojų paieška ir nelegalų gabenimu rūpinasi S. I. ir R. V., jų apgyvendinimu ir maitinimu Lietuvoje rūpinasi R. V.. M. R. N. informuoja S. I. ar R. V., kur (kokioje vietoje) nelegalai lauks atvykstančių jų pasiimti. Kad pats M. R. N. užsiimtų nelegaliu afganistaniečių gabenimu ir apgyvendinimu neužfiksuota (t. 3, b. l. 105-188).

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu K. Š. parodė, kad 2011 m. rugpjūčio 18 d. jis susitiko su savo pažįstamu Š. (S.) I., Vilniuje, Tuskulėnų g., prie prekybos centro „Maxima“. Susitikimo metu Š. I. jam pasiūlė už 1000 eurų atlygį vežti į Vokietiją afganistaniečius, kurie bus neteisėtai atvykę iš Baltarusijos Respublikos. Jis suprato, kad tų užsieniečių gabenti negalima, bet 1000 eurų dideli pinigai, todėl sutiko. Š. I. pasakė, kad afganistaniečius reikės vežti kitą dieną, o tikslų laiką praneš atskirai. Kitą dieną vakare, apie 19.00 val., Š. I. paskambino ir pasakė, kad „nelegalai“ bus Kaune, prie „Akropolio“ prekybos centro. Jis apie 21.00 val. savo draugei V. K. priklausančiu automobiliu „Citroen C4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nuvyko į Kauną, prie „Akropolio“ prekybos centro. V. K. nežinojo apie tai, kad jis jos automobiliu gabens nelegalius migrantus. Prie „Akropolio“ prekybos centro „nelegalų“ nebuvo, todėl jis paskambino Š. I. ir pasakė, kad ten nėra „nelegalų“. Š. I. perskambinęs pasakė, kad reikia važiuoti prie „Megos“ prekybos centro. Nuvykęs prie „Megos“ prekybos centro ten irgi nerado nelegalių migrantų, todėl paskambino vėl Š. I., su kuriuo dar kelis kartus susiskambino. Apie 23.00 val. privažiavo tamsios spalvos „miniveno“ tipo automobilis, kur pamatė sėdinčius afganistaniečius, todėl jiems galva parodė, kad sėstų į jo automobilį. Afganistaniečiai – 3 vyrai ir viena moteris, sėdo į jo automobilį. Paskambino Š. I. ir pasakė, kad žmonės pas jį ir pradėjo juos vežti į Vokietiją, kur turėjo juos pristatyti į Berlyną. Jis ruošėsi važiuoti į Vokietiją per Lenkiją, per buvusį Kalvarijos pasienio postą, kuriame jo vairuojamą automobilį sustabdė pasieniečiai. Kadangi afganistaniečiai neturėjo jokių dokumentų, tai jį ir juos sulaikė. Pakeliui kalbėjo su afganistaniečiais, nes du iš jų neblogai mokėjo rusiškai, savo vardų ir pavardžių jie nesakė. Kaip suprato iš jų kalbos, jie prieš 4 dienas neteisėtai perėjo valstybės sieną iš Baltarusijos, o po to gyveno Šiauliuose. Vyras su žmona atvyko iš Afganistano, o vienas vyras apie 20 metų gyveno Rusijoje. Jam pinigų nedavė, tik žadėjo duoti, kas būtų davęs pinigus tiksliai nežino, nes su Š. I. neaptarė kas turi duoti pinigus - ar jis, ar afganistaniečiai. Po to kai jį sulaikė pasieniečiai, jis su Š. I. nebendravo. Jis pažįsta tik Š. I. ir R. V., pastaroji yra Š. I. mergina. M. R. N. jis nepažįsta. Jis tiesiog sutiko su Š. I. pasiūlymu pavežti nelegalius migrantus, tai buvo vienkartinis veiksmas. Dėl padaryto nusikaltimo jis nuoširdžiai gailisi(t. 2, b. l. 144-146).

Savo parodymus K. Š. iš esmės patvirtino apklausiamas kaltinamuoju 2013 m. gegužės 20 d. teisiamajame posėdyje (t. 4, b. l. 145-146).

Kaltinamoji V. R. teisiamajame posėdyje (2013 m. gegužės 20 d.) parodė, kad R. V. jos prašė priimti kelioms valandoms 4 žmones. R. V. su Š. (S.) I. sutvarkė kambarį, kuriame paskui buvo priimti 4 užsieniečiai. R. V. su Š. I. draugavo. Iš R. V. už tai gavo 50 litų. Š. I. buvo labai mandagus, pas ją buvo gal du kartus (t. 4, b. l. 144-145).

Kaltinamasis S. I. 2013 m. birželio 20 d. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad jis nieko nematė ir nieko nežino. Pažįsta R. V., V. R., K. Š., afganistaniečių negabeno ir jiems gabenti automobilių bei vairuotojų neieškojo (t. 4, b. l. 151).

Motyvuojamoji dalis

Dėl veikos kvalifikavimo

Nusikalstama veika, numatyta BK 292 straipsnio 1 dalyje, gali būti padaroma alternatyviais veiksmais: 1) neteisėtai per Lietuvos Respublikos sieną gabenant nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį; 2) neteisėtai valstybės sieną perėjusį nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį gabenant Lietuvos Respublikos teritorijoje; 3) neteisėtai valstybės sieną perėjusį nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį slepiant Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal šio straipsnio 3 dalį, kurios dispozicija numato kvalifikuojantį požymį, baudžiamas tas, kas organizavo šio straipsnio 1 dalyje numatytas veikas, o pagal 2 dalį – tas veikas padarė dėl savanaudiškų paskatų.

BK 292 straipsnio 3 dalyje numatytas neteisėto nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčio užsieniečio gabenimo per Lietuvos Respublikos sieną arba tokio užsieniečio gabenimo ar slėpimo Lietuvos Respublikos teritorijoje organizavimas apima ne visos užsieniečių gabenimo iš jų kilmės šalies į galutinį tašką grandinės organizavimą. Organizatorius, kaip ir nagrinėjamu atveju, gali organizuoti ir atskirus šios nusikalstamos veikos grandinės veiksmus: neteisėtai perėjusių valstybės sieną užsieniečių gabenimą ir slėpimą Lietuvos teritorijoje, išgabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į kitą valstybę. Organizatorių, kaip vieną iš bendrininkų rūšių, apibūdina BK 24 straipsnio 4 dalis, pagal kurią asmuo laikomas organizatoriumi ne tik tada, kai: suburia organizuotą grupę, ar jai vadovauja, ar koordinuoja jos narių veiklą, bet ir tada, kai parengia nusikalstamą veiką ar jai vadovauja. Jų gali būti ir ne vienas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 23 nuosprendyje konstatuojama, kad S. I. pagrįstai pripažintas nusikaltimo organizatoriumi – bendros nusikalstamos veikos vadovu, jis pasižymėjo aktyviais organizaciniais veiksmais, o esminis tokio bendrininkavimo požymis yra tas, kad S. I. suvienijo ir nukreipė kitų bendrininkų pastangas, kūrė nusikalstamos veikos planus ir numatė jos įgyvendinimo būdus. Pirmosios instancijos teismas S. I. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo pagal BK 292 straipsnio 3 dalį.

Lietuvos apeliacinis teismas pašalino atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad S. I. veiką padarė organizuota grupe.

Teismas nenustatė, kad kaltinamasis M. R. N. veikė organizuotoje grupėje, nes tos aplinkybės dėl S. I. veikos nekonstatavo Lietuvos apeliacinis teismas. M. R. N. nėra pagrindo pripažinti inkriminuojamos veikos organizatoriumi. Nustatyta, kad neteisėtai perėjusių Lietuvos Respublikos sieną užsieniečių slėpimą, gabenimą organizavo kitas, jau išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje asmuo. Nepaneigtas kaltinamojo aiškinimas, kad į jį kreipėsi tautiečiai, kad jis susisiektų su S. I., kuris užsieniečių tarpe buvo žinomas kaip asmuo, galintis organizuoti tokių asmenų gabenimą į kitas Europos Sąjungos valstybes. Kaltinamasis M. R. N. neturėjo pažinčių Lietuvoje, o į S. I. kreipėsi norėdamas padėti savo tautiečiams. Kilus nesutarimams dėl apmokėjimo S. I. už suteiktas paslaugas, kaltinamasis derindavo šiuos klausimus su nuteistaisiais S. I. ir R. V. (S. I. drauge), kurie ir organizuodavo jų gabenimą, apgyvendinimą, maitinimą ir išgabenimą iš Lietuvos teritorijos. Kaltinamojo M. R. N. vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme nebuvo pagrindinis, jis neatliko jokių organizatoriaus funkcijų, veikė bendrininkų grupėje su kitais jau nuteistais asmenimis. Jo veika negali būti kvalifikuojama ir pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, nes padaryta ne dėl savanaudiškų paskatų. Byloje nėra jokių įrodymų, kad jis rūpinosi afganistaniečių (savo tautiečių) gabenimu bei apgyvendinimu dėl savanaudiškų paskatų. Kaltinamojo M. R. N. nusikalstama veika perkvalifikuojama iš BK 292 straipsnio 3 dalies į BK 292 straipsnio 1 dalį. Toks veikos kvalifikavimas neprieštarauja BPK 255 straipsnio nuostatoms, nes apie tokią galimybę iš anksto buvo pranešta teisiamajame posėdyje (t. 4, b. l. 179). M. R. N. neteisėtai perėjusiems Lietuvos Respublikos sieną užsieniečiams ne tik surado neteisėtu gabenimu užsiimantį S. I., bet palaikė ryšius su juo, domėjosi jų tolimesniu likimu, derino apmokėjimą už suteiktas paslaugas. S. I. vienas visų veiksmų neatliko, tik veikdamas grupėje asmenų, tame tarpe ir su M. R. N..

Dėl bausmės skyrimo

Skirdamas bausmę teismas vadovaujasi BK 41 ir 54 straipsnių reikalavimais, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas apysunkis nusikaltimas, BK 292 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 4 dalis), veika padaryta tiesiogine tyčia, baigta, M. R. N. teisiamas pirmą kartą, apie ankstesnius nusižengimus ar nusikaltimus duomenų nėra.

Atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką padarė bendrininkų grupė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką gali būti teismo pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei kaltininkas prisipažino ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio tyrimo metu bei nuoširdžiai gailisi. Ši aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės prisipažinimo, ji turi būti objektyviai įvertinta pagal bylos aplinkybių visumą, duotus parodymus. Pažymėtina, kad M. R. N. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme iš esmės davė vienodus parodymus, teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Duotų parodymų kaltinamasis nekeitė teisminio bylos nagrinėjimo metu, savo kaltės neneigė, tik nepripažino, kad veikė organizuotoje grupėje ir nebuvo šios nusikalstamos veikos organizatorius, o tik norėjo padėti savo tautiečiams, neteisėtai patekusiems į Lietuvos teritoriją. Organizuotos grupės nebuvimą konstatavo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. birželio 23 d. nuosprendyje (baudžiamoji byla Nr. 1A-269/2014). M. R. N. pripažino esmines kaltinimo aplinkybes, tik jo faktinių aplinkybių suvokimas skyrėsi nuo kaltinimo formuluočių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-420/2006 pasakyta: „kaltininko prisipažinimas, kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, baudžiamajame įstatyme formuluojamas ne kaip kaltės prisipažinimas, o kaip kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką. Taigi, kaltininko prisipažinimas aiškinamas kaip esminių kvalifikacijai reikšmingų objektyvių padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių pripažinimas. Šioje dalyje įstatymo nereikalaujama, kad asmuo pripažintų kaltę visa kaltinimo apimtimi. Jis turi teisę į gynybą, taigi turi teisę ginčyti kaltinimą, gintis nuo jo, vadovaudamasis savo faktinių inkriminuoto nusikaltimo aplinkybių suvokimu. Jo faktinių aplinkybių suvokimas gali skirtis nuo kaltinimo formuluočių, todėl tokios teisės negalima atimti ar apriboti, grasinant atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažinimu“. M. R. N. teisingi parodymai apie šį nusikaltimą ir jo nuoširdus gailėjimasis (atgaila viso proceso metu) padėjo nustatyti ir kitus kaltininkus bei teisingai įvertinti jų vaidmenį. Ikiteisminio tyrimo metu, išklausęs telefoninių pokalbių garso įrašus, jis atskleidė asmenis ir jų pokalbių turinį. Vertinant M. R. N. parodymus, svarbu pažymėti, kad jo parodymai prisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo šioje byloje. Taigi, yra pagrindas pripažinti M. R. N. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, kad po nusikalstamos veikos padarymo praėjo 7 metai, byloje nėra duomenų, kad per tą laiką jis būtų padaręs nusikalstamą veiką, teismas daro išvadą, jog M. R. N. skirtina laisvės atėmimo bausmė žymiai mažesnė už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Parenkama laisvės atėmimo bausmė, nes buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo, nusikalstamos veikos padaryme jo vaidmuo bendrininkų grupėje nebuvo antraeilis.

Baudžiamoji byla išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą (BPK 273 straipsnis), kaltinamasis kaltę pripažino, todėl paskirta bausmė sumažinama vienu trečdaliu (BK 64¹ straipsnis).

Į paskirtos bausmės laiką įskaitomas kardomojo kalinimo laikas nuo jo sulaikymo pagal Europos arešto orderį 2017 m. lapkričio 10 d. Nyderlandų policijos pareigūnų iki šio nuosprendžio paskelbimo. M. R. N. po sulaikymo Nyderlandų Karalystėje į laisvę paleistas nebuvo, į Vilniaus oro uostą atgabentas 2018 m. vasario 12 d. ir nuo to laiko laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

M. R. N. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 292 straipsnio 1 dalyje, ir jį nuteisti laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo 2018 m. rugsėjo 12 d.

Į bausmės laiką įskaityti laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2017 m. lapkričio 10 d. iki nuosprendžio paskelbimo 2018 m. rugsėjo 12 d.

Kardomąją priemonę – suėmimą M. R. N. palikti galioti iki paskirtos bausmės pabaigos, o padavus apeliacinį skundą iš suėmimo paleisti pasibaigus paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminui.

Paimtus M. R. N. daiktus, laikomus voke prie baudžiamosios bylos, pažymėtus Nr. 1.1 – 1.9, grąžinti M. R. N., o 3 optines laikmenas su prie jų pridėtais dokumentais, pažymėtais Nr. 2 ir Nr. 3, palikti saugoti prie bylos.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo 2018 m. rugsėjo 12 d., o nuteistajam M. R. N. nuo nuosprendžio vertimo į jam suprantamą kalbą įteikimo dienos, gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.