Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. V. ir S. I. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. V. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 292 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

S. I. (S. I.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 292 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu yra nuteisti V. R., K. Š., J. G., A. Z., tačiau nuosprendis dėl jų apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. I. ir R. V. nuteisti už tai, kad S. I., veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio byla atskirta į atskirą tyrimą, R. V., V. R., K. Š., J. G. (J. G.) ir A. Z. organizavo Lietuvos Respublikos valstybės sieną neteisėtai perėjusių užsieniečių, neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje slėpimą ir gabenimą Lietuvos Respublikoje ir tokių užsieniečių žmonių gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o būtent:

S. I., veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio byla atskirta į atskirą tyrimą, pastarajam gavus informaciją iš minėto asmens apie Afganistano Islamo Respublikos piliečius, neturinčius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, neteisėtai perėjusių valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką pristatymo į Lietuvos Respubliką vietą ir laiką, turėjo pranešti apie tai R. V., kuri turėjo apgyvendinti Lietuvos Respublikoje, bei organizuoti jų gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką, surandant asmenis, kurie juos gabentų ir pristatant jiems į išgabenimo vietą užsieniečius ir sumokant už užsieniečių gabenimą;

R. V. dėl savanaudiškų paskatų – už piniginį atlygį, gavusi informaciją iš asmens, dėl kurio byla atskirta į atskirą tyrimą, ir S. I. apie Afganistano Islamo Respublikos piliečius, neturinčius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, neteisėtai perėjusių valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką pristatymo į Lietuvos Respubliką vietą ir laiką, surado jų slėpimui butą ir pristatė juos. Taip pat padėjo minėtus užsieniečius gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką, surandant asmenis, kurie juos gabentų;

2011 m. rugpjūčio 16 d. apie 02.00 val. Afganistano Islamo Respublikos piliečiams S. S., S. M. T., R. A., Z. N. M., neturintiems pastovios gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, (duomenys neskelbtini), ribose, prie valstybės sienos žymėjimo ženklo Nr. 0455 neteisėtai perėjus Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lietuvos Respublikos teritoriją, ir nuvykus į Šiaulius, asmuo, dėl kurio byla atskirta į atskirą tyrimą, apie tai informavo jį (S. I.), o jis 2011 m. rugpjūčio 18 d. sutarė su K. Š., kad pastarasis dėl savanaudiškų paskatų – už pažadėtą 1000 eurų atlygį, nugabens nurodytus užsieniečius į Vokietijos Federacinę Respubliką, o 2011 m. rugpjūčio 19 d. apie 19.00 val. nurodė K. Š. važiuoti į Kauną prie (duomenys neskelbtini) 32 esančio „M“ prekybos centro, paimti ten esančius anksčiau minimus Afganistano Islamo Respublikos piliečius ir vežti juos į Vokietijos Federacinę Respubliką. K. Š., vykdydamas S. I. nurodymą, 2011 m. rugpjūčio 19 d. apie 23.30 val. nuvykęs automobiliu „Citroen C4“, v/n (duomenys neskelbtini) į Kauną prie (duomenys neskelbtini) esančio „M“ prekybos centro, pasodino į nurodytą automobilį ten buvusius Afganistano Islamo Respublikos piliečius S. S., S. M. T., R. A., Z. N. M., neturinčius pastovios gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, kurie neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir gabeno juos link valstybės sienos su Lenkijos Respubliką, bet 2011 m. rugpjūčio 20 d. 00.30 val. (duomenys neskelbtini) kaime buvo sulaikytas VSAT prie LR VRM Lazdijų rinktinės pareigūnų.

2011 m. rugpjūčio 26 d. apie 02.00 val. Afganistano Islamo Respublikos piliečiams R. A. S., Z. G. H., A. A. S., H. Y., neturintiems pastovios gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, (duomenys neskelbtini) ribose, prie valstybės sienos žymėjimo ženklo Nr. 0455 neteisėtai perėjus Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lietuvos Respublikos teritoriją, ir nuvykus į Vilniaus m. prie (duomenys neskelbtini) esančio turgaus, asmuo, dėl kurio byla atskirta į atskirą tyrimą, apie tai informavo jį (S. I.) ir R. V., pastarajai nurodant laikinai paslėpti nurodytus užsieniečius, bei kartu su juo (S. I.) surasti vairuotoją, galintį nuvežti nurodytus užsieniečius į Vokietijos Federacinę Respubliką. Vykdant jo nurodymą, R. V. susitarė su V. R., kad pastaroji dėl savanaudiškų paskatų – už 50 litų atlygį, paslėps nurodytus užsieniečius savo bute, adresu: (duomenys neskelbtini), ir apie 11.00 val. pasamdžius taksi automobilį nugabeno nurodytus užsieniečius iš (duomenys neskelbtini) gatvės į paminėtą V. R. butą, kur nurodyti užsieniečiai buvo slepiami iki 23.00 val. Toliau vykdant asmens, dėl kurio byla atskirta į atskirą tyrimą, nurodymą, laikotarpiu nuo 11.00 val. iki 23.00 val. R. V. kartu su juo (S. I.) sutarė su J. G., kad pastarasis dėl savanaudiškų paskatų – už 800 eurų atlygį nugabens nurodytus užsieniečius į Vokietijos Federacinę Respubliką, ir apie 23.00 val. J. G. automobiliu „Opel“, v/n (duomenys neskelbtini), atvyko prie (duomenys neskelbtini) namo Nr. (duomenys neskelbtini), pasodino į nurodytą automobilį ten buvusius Afganistano Islamo Respublikos piliečius R. A. S., Z. G. H., A. A. S. H. Y., neturinčius pastovios gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, kurie neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir gabeno juos link valstybės sienos su Lenkijos Respubliką, bet 2011 m. rugpjūčio 27 d. apie 02.00 val. Lazdijų rajone buvo sulaikytas VSAT prie LR VRM Lazdijų rinktinės pareigūnų.

S. I., vykdydamas susitarimą su asmeniu, dėl kurio byla atskirta į atskirą tyrimą, dėl Afganistano Islamo Respublikos piliečio R. A. S., neturinčio pastovios gyvenamosios vietos, kuris 2011 m. rugpjūčio 26 d. apie 02.00 val., (duomenys neskelbtini) ribose, prie valstybės sienos žymėjimo ženklo Nr. 0455, kartu su Afganistano Islamo Respublikos piliečiais Z. G. H., A. A. S. ir H. Y., neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, kuris buvo patalpintas į Pabėgėlių centrą ir iš ten pasišalino, nugabenimo į Vokietijos Federacinę Respubliką, 2011 m. rugsėjo 9 d. apie 23.00 val. Vilniaus geležinkelio stotyje susitarė su A. Z., kad pastarasis dėl savanaudiškų paskatų – už 300 eurų atlygį nugabens nurodytą užsienietį į Vokietijos Federacinę Respubliką. 2011 m. rugsėjo 10 d. apie 14.30 val. A. Z. automobiliu „R. L.“, (duomenys neskelbtini), atvyko į Vilniaus geležinkelio stotį, kur pasodino į nurodytą automobilį S. I. pristatytą Afganistano Islamo Respublikos pilietį R. A. S., neturintį pastovios gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, ir gabeno jį iki (duomenys neskelbtini) apylinkių, kur apie 20.00 val. neteisėtai pergabeno jį per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką, bet 2011 m. rugsėjo 10 d. apie 21.00 val. Lenkijos Respublikoje Augustavo m. buvo sulaikytas Lenkijos Respublikos valstybės sienos apsaugos pareigūnų.

Tačiau apeliantas skunde nesutinka su teismo išvadą, kad jo šie veiksmai kvalifikuotini pagal BK 292 straipsnio 3 dalį. Tvirtina, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindamas buvus jį šio nusikaltimo organizatoriumi, dėl ko pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas. Byloje nustatyta, kad jis vykdė ir padėjo M. R. N. gabenti, slėpti nelegaliai esančius užsieniečius Lietuvos Respublikoje. Teismo išvada, kad tai, jog jis buvo nurodytų nusikaltimų organizatoriumi, patvirtino R. V., V. R., prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Iš R. V. parodymų, kuriuos apeliantas skunde pacituoja (t. 10, b. l. 61), gali daryti išvadą, kad jis nesiūlė R. V. padėti paslėpti ar pergabenti nelegalius imigrantus, tai organizavo ir nurodymus davė M. R. N. Už suteiktą pagalbą M. R. N. šiai sumokėjo 200 eurų, 150 eurų, 200 litų. Tačiau šie R. V. parodymai liko neįvertinti, nes pagal juos, priešingai negu konstatavo teismas, nustatyta, jog neteisėtai esančių Lietuvos Respublikoje esančių užsieniečių paslėpimą ir gabenimą organizavo M. R. N., o jis tik padėjo tuos nurodymus įgyvendinti, tai yra, kaip ir R. V. vykdė M. R. N. nurodymus. Tai, apelianto teigimu, patvirtina ir atliekant operatyvinius tyrimo veiksmus užfiksuoti nuteistųjų mobilaus ryšio telefoniniai pokalbiai, kuriuos apeliantas pacituoja skunde (t. 10, b. l. 61-62). Nuteistosios V. R. parodymai taip pat nepatvirtina buvus jį šio nusikaltimo organizatoriumi. V. R. patvirtino, kad nurodymus jai davė R. V., o ne jis. R. R. su juo telefonu bendravo tiek pat kartų, kaip ir su R. V.. Be to, apelianto teigimu, pagal bylos duomenis nustatyta, kad tiek A. Z., tiek K. Š., tiek ir J. G. už šių suteiktas paslaugas mokėjo patys nelegaliai Lietuvos Respublikoje esantys imigrantai. Asmeniškai jis iš nuteistųjų surado tik K. Š.. A. Z. surado R. V., o jis su šiuo buvo tik susitikęs. O byloje duomenų, kad jis organizavo R. A. S. išvykimą iš Lietuvos Respublikos byloje nėra. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto įsitikinimu, tokie jo veiksmai turėjo būti kvalifikuoti kaip vykdytojo (BK 24 straipsnio 3 dalis) ar kaip padėjėjo (BK 24 straipsnio 6 dalis). Juo labiau, kad nei vienas iš liudytojų (S. S., S. T., R. A., Z. N. M., R. A. S., Z. G. H., A. A. S. H. Y. ir asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla atskirta į atskirą tyrimą (M. R. N., kurie galėtų tai patvirtinti, byloje nebuvo apklausti ir jam nebuvo suteikta galimybė jiems užduoti klausimus, tuo pažeidžiant rungimosi principą (BPK 7 straipsnis) ir jo teisę į gynybą (BPK 10 straipsnio 2 dalis). Tai rodo, kad teismo išvada, kad jis buvo organizatorius pagrįsta tik prielaidomis.

Be to, apelianto įsitikinimu, pagal BK 25 straipsnio 3 dalyje įtvirtiną organizuotos grupės sampratą, asmuo negali būti pripažintas organizatoriumi nenustačius organizuotos grupės arba nusikalstamo susivienijimo. Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, kad jis būtų subūręs organizuotą grupę ar iš anksto organizavęs nusikaltimo padarymą, kad jis su M. R. N., kuris net neapklaustas, būtų iš anksto susitarę daryti nusikaltimą, pasiskirstę konkrečias užduotis ar vaidmenis. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad jis užsieniečius gabeno per valstybės sieną, rengė planą, koordinavo jo vykdymą ar mokėjo kitiems nuteistiesiems už paslaugas. Pagal R. V., V. R. ir kitų nuteistųjų parodymus nustatyta tik tai, kad jis vykdė M. R. N. nurodymus ir padėjo šiam daryti nusikaltimą. Jis niekam nevadovavo, neįtraukinėjo kitų asmenų į nusikalstamą veiką ir nekoordinavo šios, tik vykdė M. R. N. sumanymą ir apie pastarojo neteisėtumą sužinojo tik po to, kai K. Š. sulaikė pasienyje. Be to, apelianto teigimu, ir teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl organizuotos grupės yra prieštaringos. Teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatė, kad jis veikė bendrininkų grupėje, dėl organizuotos grupės nuosprendyje nėra pasisakyta. Tačiau tuo pačiu teismas pripažino jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis veikė organizuotoje grupėje. Nuteistųjų V. R., R. V., K. Š., J. G. ir A. Z. veikos taip pat teismo kvalifikuotos kaip bendravykdytojų (BK 292 straipsnio 2 dalis), nurodant, kad nuteistųjų veikos neatitinka organizuotos grupės požymių, tačiau tuo pačiu teismas jį pripažino veikusį organizuotoje grupėje.

Be to, apeliantas mano, kad teismui padarius išvadą, kad jo veiksmai atitinka organizatoriaus požymius, konstatuoti, kad jis veikė organizuotoje grupėje nėra teisinga, nes tai yra du atskiri baudžiamojo įstatymo reglamentuoti institutai (bendrininkavimas ir bendrininkų rūšys (organizatorius), ir bendrininkavimo forma (organizuota grupė).

Apeliantas skunde taip pat tvirtina, kad jam inkriminuoti veiksmai (BK 292 straipsnio 3 dalis) prieštarauja ir Europos Sąjungos Tarybos direktyvos 2002/90/EB 2 straipsniui, pagal kurį išskiriamos šios nusikalstamos veikos – kurstymas, dalyvavimas ir pasikėsinimas. Organizatoriumi pagal šią direktyvą laikomi užsieniečiai, kurie planuoja neteisėtą vykimą per valstybių sienas. Šiuo konkrečiu atveju M. R. N., kuris yra pasislėpęs nuo teismo, anksčiau minėti Afganistano Islamo Respublikos piliečiai, nelegaliai kirtę valstybės sieną. Ji jų iniciatyva įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Jų veiksmai: perkamos paslaugos dėl neteisėto sienos perėjimo ir organizavimas (ieškojimas kas galėtų padėti paslėpti, pergabenti asmenis) nelegalių imigrantų išvežimas iš Lietuvos Respublikos rodo, kad jie veikė kaip organizatoriai.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistieji S. I., R. V. ir jų gynėjai prašo tenkinti nuteistųjų apeliacinius skundus, prokuroras prašo nuteistųjų S. I. ir R. V. apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios R. V. apeliacinis skundas tenkintinas, nuteistojo S. I. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 punktas, 2 punktas).

Nusikalstama veika, numatyta BK 292 straipsnio 1 dalyje, gali būti padaroma alternatyviais veiksmais: 1) neteisėtai per Lietuvos Respublikos sieną gabenant nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį; 2) neteisėtai valstybės sieną perėjusį nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį gabenant Lietuvos Respublikos teritorijoje; 3) neteisėtai valstybės sieną perėjusį nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį slepiant Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal šio straipsnio 3 dalį, kurios dispozicija numato kvalifikuojantį požymį, baudžiamas tas, kas organizavo šio straipsnio 1 dalyje numatytas veikas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai išsiaiškino šio straipsnio 3 dalies nuostatas ir pagal jas teisingai įvertino nustatytas faktines aplinkybes – S. I. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad organizavo atskirus užsieniečių gabenimo etapus: gabenimą ir slėpimą Lietuvos Respublikos teritorijoje ir išgabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į kitą valstybę. Nuteistojo S. I. apeliacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas jo veiksmų kaip organizatoriaus įvertinimas, nepripažįstami pagrįstais. Iš bylos įrodymų (nuteistųjų R. V., V. R., liudytojo M. K. parodymų, 2011-11-16 techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius tyrimo veiksmus protokolo turinio ir kitų duomenų) nustatyta, kad S. I. buvo bendros nusikalstamos veikos vadovas, jis pasižymėjo aktyviais neteisėtais organizaciniais veiksmais: palaikė ryšius su nusikalstamos veikos bendrininkais ir gabenamais užsieniečiais, derino su pastaraisiais ir bendrininkais kiek užsieniečiai turi sumokėti už jų gabenimą, organizavo neteisėtai sieną perėjusių užsieniečių apgyvendinimą Vilniaus mieste (nurodė, kur ir kada juos paimti, kur juos nuvesti ar nuvežti), jų išgabenimą į kitas valstybes (transporto, vairuotojų paieškas, mokėjo pinigus už užsieniečių išgabenimą). BK 292 straipsnio 3 dalyje numatytas neteisėto nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčio užsieniečio gabenimo per Lietuvos Respublikos sieną arba tokio užsieniečio gabenimo ar slėpimo Lietuvos Respublikos teritorijoje organizavimas apima ne visos užsieniečių gabenimo iš jų kilmės šalies į galutinį tašką grandinės organizavimą. Organizatorius, kaip ir nagrinėjamu atveju, gali organizuoti ir atskirus šios nusikalstamos veikos grandinės veiksmus: neteisėtai perėjusių valstybės sieną užsieniečių gabenimą ir slėpimą Lietuvos teritorijoje, išgabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į kitą valstybę. Organizatorių, kaip vieną iš bendrininkų rūšių, apibūdina BK 24 straipsnio 4 dalis, pagal kurią asmuo laikomas organizatoriumi ne tik tada, kai: suburia organizuotą grupę, ar jai vadovauja, ar koordinuoja jos narių veiklą, bet ir tada, kai parengia nusikalstamą veiką ar jai vadovauja. Jų gali būti ir nevienas. Nagrinėjamu atveju S. I. pagrįstai pripažintas nusikaltimo organizatoriumi – bendros nusikalstamos veikos vadovu, jis pasižymėjo aktyviais organizaciniais veiksmais, o esminis tokio bendrininkavimo požymis yra tas, kad S. I. suvienijo ir nukreipė kitų bendrininkų pastangas, kūrė nusikalstamos veikos planus ir numatė jos įgyvendinimo būdus. Pirmosios instancijos teismas S. I. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo pagal BK 292 straipsnio 3 dalį, keisti nuosprendį ir nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į šio straipsnio 2 dalį nėra pagrindo.

Netenkintinas apelianto S. I. prašymas pakeisti nuosprendį ir laikyti, kad byloje yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Šiame straipsnyje numatytą atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas gali laikyti: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi; b) kaltininko pagalbą aiškinantis minėtą veiką ar (ir) joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką gali būti teismo pripažįstamas atsakomybe lengvinančia aplinkybe, jei kaltininkas prisipažino ikiteisminio bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Apeliantas S. I. ikiteisminio tyrimo metu buvo atsisakęs duoti ir nedavė parodymų, teisminio bylos nagrinėjimo metu jis neprisipažino, viską neigė – nežinojo apie nusikaltimą, nieko nedarė, nežino kokių nusikalstamų veikų padarymu yra kaltinamas. Jo prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, išdėstant savo poziciją apeliaciniame skunde ir ją pakartojant apeliacinės instancijos teismo posėdyje (pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jis pagrįstai pripažintas kaltu, nuosprendžio aprašomojoje dalyje jo nusikalstama veika teisingai aprašyta, tačiau neteisinga išvada, kad jis buvo organizatorius, nes jis veikė kaip padėjėjas, gavo piniginį atlygį, nusikalstamą veiką visais trim atvejais organizavo jo pažįstamas M. R. N.), nevertintinas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nuteistojo prisipažinimas būtų buvęs reikšmingas, jei jis būtų savanoriškas, jei apeliantas būtų prisipažinęs ikiteisminio bylos tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, ir grindžiamas pozityviais motyvais (pavyzdžiui atgaila dėl padarytos nusikalstamos veikos). Šiuo atveju nuteistojo prisipažinimas nelaikytinas savanorišku, nes jis nulemtas ikiteisminio tyrimo institucijų surinktų, teisiamojo posėdžio metu patikrintų ir nuosprendžiu įvertintų kaip pakankamų nuteistojo kaltei pagrįsti įrodymų.

Suprantama, kad sprendžiant bendrininkų atsakomybės pagrindimo, bausmės individualizavimo klausimus S. I. vaidmuo bendroje nusikalstamoje veikoje, turėjo ir buvo išskirtas kaip pavojingiausias. Jis vadovavo nusikaltimo pasiruošimui: lenkė kitus asmenis dalyvauti darant nusikaltimą, juos suvienijo, kūrė nusikalstamos veikos planą, numatė jo įvykdymo būdą, priemones, paskirstė vaidmenis bendrininkams, nustatė tarpusavio ryšius, kartu jis vadovavo ir bendrininkams, jau realizuojantiems bendrus nusikalstamos veikos tikslus. Nuosprendyje pagrįstai įvertinti šie ir kiti S. I. asmenybę apibūdinantys duomenys (buvo teistas už tyčinį nužudymą), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimas bei nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis (nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Tačiau teismas, skirdamas bausmę S. I., kartu nurodė tokius bausmės skyrimo kriterijus, į kuriuos neturėjo atsižvelgti. Teismas be pagrindo nustatė ir nepagrįstai atsižvelgė į atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip veiką kvalifikuojantis požymis, ir teismas tokia aplinkybe jau kartą rėmėsi kvalifikuodamas jo veiką. S. I. nuteistas pagal BK 292 straipsnio 3 dalį už tai, kad organizavo šio straipsnio 1 dalyje numatytas veikas. Jo faktinis dalyvavimas nusikalstamose veikose nustatytas kaip organizatoriaus. Įstatymo leidėjas šiame straipsnyje išskyrė organizatorių ir nustatė griežtesnę atsakomybę nei to nusikaltimo vykdytojų. Tačiau iš nuosprendžio matyti, kad teismas be to pripažino dvi S. I. atsakomybę sunkinančias aplinkybes: 1) nusikalstamą veiką padarė organizuotoje grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas); 2) nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas nesilaikė BK 60 straipsnio 2 dalies, kuri įpareigoja nepripažinti atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis ar padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis ir teismas tokia aplinkybe jau kartą rėmėsi kvalifikuodamas veiką. Paskirtos bausmės dydžiui įtakos turėjo ir tai, kad S. I. neprisipažino dėl padarytos nusikalstamos veikos, nes teismas nurodė motyvuose dėl bausmės (t. 10, b. l. 25, 26). Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis rodo jo mažesnį pavojingumą ir galimybę švelninti bausmę. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė S. I. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir į tai atsižvelgė skirdamas bausmę. Tačiau teismas neturi versti kaltininką prisipažinti padarius veiką, o šiam neprisipažinus antrą kartą vertinti tai kaip aplinkybę, įtakojančią bausmės dydį, t. y. pasunkinančią jo padėtį. Bausmė turi būti individualizuota, tačiau ji turi būti paskirta atsižvelgiant į baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Pripažintina, kad teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio 2 dalį, 60 straipsnio 2 dalį ir paskyrė S. I. neteisingą bausmę. Nuosprendis dėl šios dalies keistinas (BPK 328 straipsnio 1 punktas, 2 punktas). S. I. teismo paskirtoji bausmė sumažintina.

R. V. nuteista pagal BK 292 straipsnio 2 dalį už tai, kad padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką dėl savanaudiškų paskatų. Iš nuosprendžio matyti, kad vienos bendros nusikalstamos veikos grandinėje ji atliko tokius veiksmus: 2011-08-26 neteisėtai valstybės sieną perėjusius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius (keturis afganistaniečius), nekirsdama valstybės sienos, perkėlė iš vienos vietos į kitą, surado slaptavietę ir asmenį, kuris galėtų išgabenti juos iš Lietuvos Respublikos į Vokietijos Federacinę Respubliką, kertant valstybės sieną su Lenkijos Respublika (nuo (duomenys neskelbtini) turgaus taksi automobiliu nuvežė ir paslėpė nuteistosios V. R. bute, surado J. G. tam, kad jis už atlygį minėtus užsieniečius automobiliu išgabentų į Vokietijos Federacinę Respubliką, 2011-08-27 kertant valstybės sieną su Lenkijos Respublika pastarasis su užsieniečiais buvo sulaikytas valstybės sienos apsaugos pareigūnų). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad R. V. neginčija teismo nustatytų bylos aplinkybių, įrodymų vertinimo motyvų, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų ir išvadų, tačiau nesutinka su teismo išvada dėl jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nebuvimo ir su jai paskirtos bausmės rūšimi. Apeliaciniame skunde nuteistoji prašo pripažinti jos atsakomybę lengvinančia aplinkybę tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką gali būti teismo pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei kaltininkas prisipažino ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu ir nuoširdžiai gailisi. Ši aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, ji turi būti objektyviai įvertinama pagal bylos aplinkybių visumą, duotus parodymus. Tačiau nagrinėjamu atveju teismas nesilaikė šios nuostatos, nuosprendyje tik konstatavo R. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, ir kiek galima spėti, tai padarė vien iš R. V. pareiškimo dėl dalinio kaltės pripažinimo, pats neįsigilinęs į jos duotus parodymus ir bylos aplinkybių visumą. Pažymėtina, kad R. V. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme iš esmės davė vienodus parodymus, teismui balsu perskaičius jos ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolus (apklausas), patvirtino jų teisingumą. Matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme ji nurodė, kad savo kaltę pripažįsta tik iš dalies, nes nusikaltimą padarė ne dėl savanaudiškų paskatų, kad pasipelnyti, o kad išgyventi. Kaltinamajame akte (nusikalstamos veikos aprašyme) buvo nurodyta jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (t. 8, b. l. 195). Duotų parodymų R. V. nekeitė teisminio bylos nagrinėjimo metu, savo kaltės neneigė, tik nepripažino, kad nusikalstama veika padaryta dėl savanaudiškų paskatų. Pagal BK 292 straipsnio 2 dalį savanaudiškomis paskatomis laikomi tokie asmens veiksmai, kuriais jis, darydamas šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, siekia gauti materialinės naudos – pinigų, daiktų, įgyti turtinę teisę, išvengti išlaidų, turto netekimo ar turtinių įsipareigojimų vykdymo. Veikos padarymo motyvas yra būtinas kvalifikuoto nusikaltimo subjektyviosios pusės požymis ir turi būti įrodinėjamas privalomai. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme R. V. parodė, kad M. N. N. ir S. I. pasiūlė jai už piniginį atlygį padėti neteisėtai į Lietuvą patekusiems Afganistano piliečiams – jai reikėjo juos pasitikti, kur nors apgyvendinti, jeigu reikės, tai padėti surasti vairuotojus, kurie sutiktų juos vežti iš Lietuvos į kitas Europos šalis. Ji sutiko, nes tuo metu nedirbo, turėjo mokėti paskolas, kurias buvo paėmę per pusę su vyru, be to viena augina mažametį sūnų ir pinigai jai buvo reikalingi, už tai gavo 200 eurų (t. 5, b. l. 108-111, t. 9, b. l. 197-198). Iš R. V. parodymų matyti, kad ji pripažino kad gavo piniginį atlygį. Siekimas gauti turtinės naudos minėtame straipsnyje laikomas savanaudiškomis paskatomis. R. V. pripažino esmines kaltinimo aplinkybes, tik jos faktinių aplinkybių suvokimas skyrėsi nuo kaltinimo formuluočių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-420/206 pasakyta: „kaltininko prisipažinimas, kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, baudžiamajame įstatyme formuluojamas ne kaip kaltės prisipažinimas, o kaip kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką. Taigi kaltininko prisipažinimas aiškinamas kaip esminių kvalifikacijai reikšmingų objektyvių padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių pripažinimas. Šioje dalyje įstatymo nereikalaujama, kad asmuo pripažintų kaltę visa kaltinimo apimtimi. Jis turi teisę į gynybą, taigi turi teisę ginčyti kaltinimą, gintis nuo jo, vadovaudamasis savo faktinių inkriminuoto nusikaltimo aplinkybių suvokimu. Jo faktinių aplinkybių suvokimas gali skirtis nuo kaltinimo formuluočių, todėl tokios teisės negalima atimti ar apriboti, grasinant atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažinimu“. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo aptartos praktikos ir priėmė neteisingą sprendimą, konstatuodamas lengvinančios atsakomybę aplinkybės nebuvimą. R. V. teisingi parodymai apie šį nusikaltimą ir jos nuoširdus gailėjimasis (atgaila viso proceso metu) padėjo nustatyti ir kitus kaltininkus bei teisingai įvertinti jų vaidmenį. Ikiteisminio tyrimo metu, išklausiusi telefoninių pokalbių garso įrašus, ji atskleidė asmenis ir jų pokalbių turinį. Vertinant R. V. parodymus, svarbu pažymėti, kad jos parodymai prisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo šioje byloje. Taigi, yra pagrindas pripažinti nuteistosios R. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad ji prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to yra sąlygos taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 3 dalies 3 punktą ir R. V. paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką. Bausmė gali būti švelninama, jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-328/2013 išaiškinta, kad tam tikrais atvejais BK 62 straipsnio 2 dalies taikymui pakanka ir vienos atsakomybę lengvinančios aplinkybės), bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jei ji buvo padaryta (nagrinėjamu atveju žala nepadaryta), kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos bausmės nebūtų kam prižiūrėti (R. V. susaistyta tvirtais socialiniais ryšiais su mažamečiu sūnumi, su juo viena gyvena ir jį išlaiko, dėl įstatyme numatytos ir teismo paskirtos bausmės nebus kam prižiūrėti vaiko, nes nuteistoji beveik dvejus metus gyvena be sutuoktinio, kuris ją paliko, ir viena augina vaiką). Kolegijos nuomone, pakankamai efektyvia poveikio priemone nuteistajai turėtų tapti laisvės apribojimo bausmė su terminuotu įstatymo ir teismo nustatytų pareigų (draudimų ir įpareigojimų) taikymu. Laisvės apribojimo bausmės turinį sudaro nuteisto asmens pareiga be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų bei atsiskaityti, kaip vykdomi draudimai ir įpareigojimai. Tokios individualizuotos bausmės paskyrimas, kolegijos įsitikinimu, geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės R. V. (BPK 328 straipsnio1 punktas, 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 331 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nuosprendį pakeisti:

Nuteistajam S. I. pagal BK 292 straipsnio 3 dalį paskirti bausmę laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Pašalinti nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytas dvi S. I. atsakomybę sunkinančias aplinkybes: veiką padarė bendrininkų ir organizuota grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 punktas).

Pripažinti nuteistosios R. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, kad ji prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Nuteistajai R. V. pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 3 dalies 3 punktą, paskirti laisvės apribojimo bausmę dvejiems metams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu: būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.; atidirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.