- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-11-12
- Bylos Nr.
- e2A-1945-863/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-04163-2024-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kristina Lysionok
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės RV CARGO
- Atsakovas
- S. M.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės RV CARGO apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės RV CARGO ieškinį atsakovui S. M. (S. M.) dėl darbo ginčo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) RV CARGO kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui S. M., prašydama atmesti atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijai (toliau – ir darbo ginčų komisija) 2023 gruodžio 20 d. pareikštą prašymą dėl su darbo santykiais susijusių išmokų išieškojimo bei priteisti jai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
1.1. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad nuo 2021 m. kovo 2 d. atsakovas pradėjo dirbti įmonėje (duomenys neskelbtini) 2021 m. kovo 1 d. ieškovės ir atsakovo sudarytos darbo sutarties pagrindu. Nuo 2023 m. kovo 1 d. šalys sudarė darbo sutarties priedą Nr. 1, kuriuo susitarė, kad atsakovas dirbs tik Lietuvoje, ir nustatė 850 Eur darbo užmokestį per mėnesį. Atsakovas 2023 m. gruodžio 20 d. darbo ginčų komisijai pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad jam buvo nesumokėtas darbo užmokestis už 2023 m. spalio, lapkričio, gruodžio mėn.; už spalio mėn. buvo sumokėta dalis darbo užmokesčio – 250 Eur; nebuvo sumokėta už nepanaudotas atostogas už tris metus; nebuvo įregistruotas nedarbingumo laikotarpis nuo lapkričio 6 d. iki lapkričio 10 d. Darbo ginčų komisija darbo byloje Nr. APS-131-25632/2023 2024 m. vasario 13 d. sprendimu atsakovo prašymą patenkino iš dalies ir nusprendė išieškoti iš UAB RV CARGO atsakovo naudai 136,68 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio už 2023 m. gruodžio mėn., 48,63 Eur (neatskaičius mokesčių) ligos išmoką, 2 118,48 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir 1 095,91 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybas; bei nusprendė nutraukti darbo bylą dėl reikalavimo, kuriuo prašoma nutraukti darbo sutartį, taip pat atmesti kaip nepagrįstą prašymą įpareigoti atsakovę pateikti Sodrai pranešimą dėl ligos išmokos; sprendimą dalyje dėl darbo užmokesčio išieškojimo atsakovo naudai neviršijant vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio, t. y. 851,47 Eur (neatskaičius mokesčių) nurodė vykdyti skubiai.
1.2. Ieškovė pažymėjo, kad priešingai negu darbo byloje nurodė atsakovas, jam buvo atlikta darbo užmokesčio permoka, kadangi darbo užmokestis atsakovui buvo mokamas avansu. Pavyzdžiui, už 2023 m. spalio mėn. atsakovui ieškovės buvo priskaičiuota išmokėti 489,75 Eur darbo užmokesčio. Pastaroji suma buvo visiškai padengta ieškovo atsakovui 2023 m. rugsėjo 20 d. atliktu darbo užmokesčio 500 Eur dydžio avansiniu mokėjimu. 2023 m. spalio 6 d. 200 Eur avansiniu mokėjimu, 2023 m. spalio 10 d. 165 Eur avansiniu mokėjimu, 2023 m. spalio 24 d. 500 Eur avansiniu mokėjimu, 2023 m. lapkričio 6 d. 380 Eur, 2023 m. lapkričio 17 d. 410 Eur, 2023 m. gruodžio 5 d. 250 Eur avansiniais mokėjimais buvo padengtas atsakovo darbo užmokestis už 2023 m. lapkričio ir gruodžio mėnesius. 2023 m. lapkričio mėnesį atsakovui priskaičiuotas 432,37 Eur darbo užmokestis, 2023 m. gruodį – 138,68 Eur, taip pat, atsakovą atleidus iš darbo, jam priskaičiuota išeitinė kompensacija už nepanaudotas atostogas – 568,49 Eur. Taigi avansiniais 2023 m. rugsėjo, spalio, lapkričio mokėjimais už 2 405 Eur sumą buvo visiškai atsiskaityta su atsakovu už 2023 m. spalio, lapkričio, gruodžio mėnesius, kuriais atsakovui priskaičiuota iš viso darbo užmokesčio ir kompensacija už nepanaudotas atostogas – 1 629,29 Eur sumai. Todėl su atsakovu ne tik atsiskaityta, bet jam ir išmokėta 775,71 Eur permoka už 2023 m. spalio – gruodžio mėnesius, o už visus 2023–2024 metus permoka gavosi 2 224,91 Eur. Ieškovės teigimu, su atsakovu buvo visiškai atsiskaityta jo atleidimo iš darbo dieną.
1.3. Ieškovė atkreipė dėmesį į tai, kad darbo ginčų komisija sprendime nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas nebuvo apmokamose atostogose atskirais laikotarpiais ir nepagrįstai tuo remiantis priskaičiavo atsakovui didesnę negu priklauso kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Paaiškino, kad atsakovas kasmetinėse apmokamose atostogose buvo laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 16 d. iki 2022 m. gegužės 27 d., nuo 2022 m. rugpjūčio 15 d. iki 2022 m. rugpjūčio 26 d., nuo 2023 m. liepos 3 d. iki 2023 m. liepos 11 d. savo prašymų pagrindu. Mano, kad darbo ginčų komisija nepagrįstai sprendime konstatavo, jog vien šių prašymų neįregistravimas Sodroje savaime reiškia, kad atsakovas neatostogavo ir jam už nurodytą laikotarpį turėjo būti priskaičiuota ir išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas.
Atsiliepimas
2. Atsakovas S. M. atsiliepime su ieškovės ieškiniu nesutiko. Pažymėjo, kad darbo ginčų komisija neginčijamai įrodė, kad atsakovas, darbo sutarties pagrindu dirbo pas ieškovę. 2023 m. kovo 1 d. šalių susitarimu šalys susitarė, kad ieškovės mokamas atsakovui atlyginimas sudarys 850 Eur per mėnesį. Darbo sutartyje numatyta, kad nustatomas 40 valandų per savaitę darbo režimas. Ieškovė pateikė informaciją, kad per laikotarpį nuo 2023 m. sausio iki 2023 m. gruodžio mėnesio ieškovė atsakovui sumokėjo 8 324, 06 Eur darbo užmokestį, tačiau minėta suma nesutampa su ieškovės pateiktais dokumentais. Pažymėjo, kad ieškovės pateiktas darbo užmokesčio apskaičiavimas neatitinka realių, jo dirbtų darbo valandų.
Šalies argumentai
3. Ieškovės atstovas įmonės vadovas teismo posėdyje be kita ko papildomai paaiškino, kad būdavo dienų, kai atsakovas būdavo pravaikštose, įmonė tai žymėjo, atsakovas padarė įmonei daug žalos, bet nuobaudos jam nebuvo skiriamos, siekiant išsaugoti jam darbo vietą; mokėjimai atsakovui būdavo daromi avansu, nes jis nuolat prašydavo jam mokėti avansus, žadant, kad už juos atidirbs, visada atsakovui būdavo permoka, todėl papildomai atostoginiai jam nebuvo mokami, nes jie buvo sumokėti jam išmokėtais avansais; atsakovas atostogavo, nors teismui melagingai teigia neatostogavęs.
Atsiliepimas
4. Atsakovo atstovas teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad nors atsakovas buvo teikęs įmonei tris prašymus išleisti jį kasmetinėms atostogoms, tačiau įmonė jų netenkino, jis neatostogavo, atostoginių negavo. Be kita ko nurodė, kad atsakovas jokių pravaikštų nedarė, bet darbdavė atžymėjo jam mažiau darbo dienų nei jis dirbo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gegužės 21 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė ir nusprendė priteisti atsakovui iš ieškovės 138,68 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį už 2023 m. gruodžio mėn., 48,63 Eur (atskaičius mokesčius) ligos išmoką, 2 118,48 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, 2 281,56 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybas ir 1 400 Eur bylinėjimosi išlaidas; sprendimo dalį dėl atsakovo naudai iš ieškovės priteistos 570,39 Eur (neatskaičius mokesčių) sumos vykdyti skubiai; teismo sprendimui įsiteisėjus darbo ginčų komisijos 2024 m. vasario 13 d. sprendimo darbo byloje Nr. APS-131-25632/2023 dalį, kuria darbuotojo prašymas buvo patenkintas iš dalies, laikyti netekusia galios, likusioje dalyje darbo ginčų komisijos sprendimas yra įsiteisėjęs; priteisti valstybės naudai iš ieškovės 14 Eur teismo patirtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
5.1. Teismas akcentavo, kad už įmonėje atliekamas finansines operacijas yra atsakinga darbdavė, o darbo teisiniai santykiai pasižymi tuo, kad darbuotojui darbo užmokestis turi būti mokamas reguliariai šalių nustatytais terminais, Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – ir DK) nenumato, kad darbdavė gali mokėti darbo užmokestį iš anksto, nereguliariai, neapibrėžto dydžio ir pan., toks modelis, kuomet darbuotojui iš anksto mokamos didesnės nei jam priklauso pagal darbo sutartį sumos, neatitiktų apmokėjimo už darbą esmės, toks susitarimas pažeistų DK 33 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą draudimą sudaryti civilinio pobūdžio susitarimus dėl DK nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, be to, darbuotojas, kaip silpnesnioji darbo santykių šalis, gavęs sumas, kurias laiko darbo užmokesčiu, gali jas panaudoti asmeniniams gyvenimo poreikiams. Byloje nėra duomenų, kad šalys susitarė dėl kitokio darbo užmokesčio ir su juo susijusių sumų mokėjimo būdo nei nustatyta DK. Būtent darbdavė, sumokėjusi didesnes su darbo santykiais susijusias sumas, turėjo tinkamai įforminti tokių sumų išmokėjimą, o to nepadariusi darbdavė negali gintis, kad darbuotojui mokėtos sumos turi būti traktuojamos taip, kaip jas pageidauja traktuoti būtent pati darbdavė. Darbdavys, būdamas juridiniu asmeniu, turi veikti itin atidžiai ir tinkamai, savo veiklą organizuoti taip, kad būtų įmanoma identifikuoti jo atliekamų veiksmų seką ir aplinkybes. Nagrinėjamu atveju darbdavė neįrodė buvusio susitarimo su darbuotoju dėl darbo užmokesčio mokėjimo avansais.
5.2. Teismas nustatė, kad už darbuotojo ginčijamą laikotarpį (2023 m. spalio–gruodžio mėn.) darbuotojui buvo priskaičiuotas išmokėti 1 060,80 Eur darbo užmokestis, buvo išmokėtas 1 040 Eur darbo užmokestis, tačiau už gruodžio mėnesį mokėjimas turėjo būti atliekamas sausio mėn., tačiau tai padaryta nebuvo, todėl darbuotojui iš darbdavės priteisiamas 138,68 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestis už 2023 m. gruodžio mėn., o didesnės darbuotojui darbdavės išmokėtos sumos nurodytu laikotarpiu laikomos darbdavės mokėtomis premijomis darbuotojui. Darbdavė yra įforminusi konkretų kiekvieną mėnesį darbuotojo dirbtą dienų skaičių, kurio darbuotojas nepaneigė, todėl teismas neturi pagrindo perskaičiuoti darbuotojui išmokėtinų sumų. Taipogi, nors darbdavė deklaravusi 2023 m. lapkričio 13–14 d. ligos išmoką, tačiau jos darbuotojui išmokėjusi nėra, todėl darbuotojui iš darbdavės priteisiama 48,63 Eur (atskaičius mokesčius) ligos išmoka. Teismas atkreipė dėmesį, kad į bylą yra pateikti darbuotojo darbdavei rašyti prašymai suteikti jam kasmetines atostogas, tačiau, darbuotojo teigimu, tokie prašymai darbdavės patenkinti nebuvo, jis 2023 m. neatostogavo, apie jų patenkinimą darbdavė įrodymų į bylą nepateikė, kadangi įmonė atsakinga už tinkamą dokumentacijos įforminimą, tačiau to nepadariusi turi prisiimti iš to kylančias neigiamas pasekmes, todėl darbuotojui iš darbdavės priteisiama 2 118,48 Eur (neatskaičius mokesčių) (40,74 Eur × 52 d. d.) kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas.
5.3. Teismas vertino, kad darbdavė su darbuotoju nei jo atleidimo iš darbo dieną, nei iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos neatsiskaitė, taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, kad šalys būtų susitarusios dėl vėlesnės nei darbuotojo atleidimo diena atsiskaitymo datos, darbuotojo kaltė dėl uždelsimo su juo atsiskaityti nenustatyta. Byloje nustatyta, jog ieškovė pažeidė DK 146 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl jai turi būti taikomos DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias už uždelsimo atsiskaityti laiką ji privalo darbuotojui sumokėti įstatymo nustatyto dydžio netesybas. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinimus, kad nustačius DK 147 straipsnio 2 dalyje konkretų maksimalų šešių mėnesių terminą, už kurį turi būti mokamos netesybos, užtikrinamas teisinis aiškumas, nes abi darbo teisinių santykių šalys gali aiškiai numatyti, kokia sankcija gali būti taikoma darbdaviui pažeidus pareigą tinkamai atsiskaityti su darbuotoju pasibaigus darbo santykiams. Todėl teismas nusprendė priteisti atsakovui iš ieškovės 2 281,56 Eur (neatskaičius mokesčių) (už 4 mėn.; 570,39 Eur × 4 mėn.) netesybas, laikydamas, kad toks netesybų dydis yra teisingas, sąžiningas, protingas ir proporcingas nagrinėjamoje situacijoje. Teismas, be kita ko, tenkino atsakovo prašymą dėl 1 400 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo, o valstybei iš ieškovės priteisė 14 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.
III. Apeliacinio skundo argumentai
6. Ieškovė UAB RV CARGO pateikė byloje apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atsakovo 2023 m. gruodžio 20 d. darbo ginčų komisijai pareikštą prašymą atmesti, priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė savo apeliacinį skundą grindžia toliau nurodytais motyvais.
6.1. Kritiškai vertindama pirmosios instancijos teismo poziciją dėl ieškovės neįrodyto buvusio susitarimo su darbuotoju dėl darbo užmokesčio mokėjimo avansais, akcentuoja, kad su atsakovu buvo ne tik atsiskaityta, bet už visus 2023–2024 m. jam buvo ir permokėta 2 224,91 Eur suma. Mano, kad nagrinėjamu atveju svarbu ne tik susitarimo buvimas, bet ir faktinis darbo užmokesčio mokėjimas. Atkreipia dėmesį, kad nors atsakovas neigia jam nepalankų faktą, jog jo prašymu darbo užmokestis nuolat buvo mokamas avansu, tačiau nepateikė jokių tokį ieškovės argumentą paneigiančių įrodymų. Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apsiribojo tik fakto, kad šalys nebuvo sudariusios susitarimo dėl darbo užmokesčio mokėjimo avansu konstatavimu, ir nepagrįstai netyrė ir nevertino, ar faktiškai darbo užmokestis buvo mokamas avansu. Pažymi, kad netgi tokiu atveju, kai tokio susitarimo nėra, darbdavys neturėtų būti baudžiamas ir iš jo priteisiamas dvigubas darbo užmokestis, ignoruojant avansinius mokėjimus. Šiuo atveju svarbiausia yra tai, kad ieškovė nevėlavo sumokėti darbo užmokestį atsakovui ir neliko jam skolinga, su juo visiškai atsiskaitydama.
6.2. Nesutinka ir su teismo pozicija dėl kompensacijos už neva nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo. Pažymi, kad pateikė į bylą įsakymus dėl kasmetinių atostogų atsakovui suteikimo, kas patvirtina, jog atostogos atsakovui buvo faktiškai suteiktos ir jis atostogavo (buvo kasmetinėse apmokamose atostogose) laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 16 d. iki 2022 m. gegužės 27 d., nuo 2022 m. rugpjūčio 15 d. iki 2022 m. rugpjūčio 26 d., nuo 2023 m. liepos 3 d. iki 2023 m. liepos 11 d. atsakovo prašymų pagrindu. Tuo tarpu atsakovas nepateikė jokių jo darbą nurodytais laikotarpiais patvirtinančių įrodymų. Todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai tyrė ir vertino įrodymus šioje bylos dalyje, nepagrįstai neatsižvelgdamas į ieškovės pateiktus įrodymus dėl atsakovo atostogų ir tokiu būdu pažeisdamas šalių lygiateisiškumo, dispozityvumo principus, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnyje ir kitose CPK nuostatose įtvirtintas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Nurodęs, kad įmonė atsakinga už tinkamą atostogų dokumentacijos įforminimą, tačiau to nepadarė, teismas taip ir nenurodė, ką netinkamai padarė darbdavys.
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
8. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
9. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 21 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys buvo atmestas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Žemesnės instancijos teismas
10. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2021 m. kovo 1 d. ieškovė ir atsakovas sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią atsakovas nuo 2021 m. kovo 2 d. pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini), nustačius 650 Eur darbo užmokestį su 50 procentų dienpinigiais. Pagal šalių pasirašytą 2023 m. sausio 1 d. priedą prie darbo sutarties Nr. 1 buvo numatyta, kad atsakovui nuo 2023 m. sausio 1 d. mokamas 850 Eur darbo užmokestis ir sutarta, jog darbuotojas dirbs tik Lietuvoje, nevyks į užsienį. 2024 m. sausio 4 d. pranešimu apie darbo sutarties nutraukimą ieškovė informavo atsakovą apie darbo sutarties nutraukimą nuo 2024 m. sausio 4 d. DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, atsižvelgiant į atsakovo 2023 m. gruodžio 8 d. neatvykimą į darbą be pateisinamos priežasties.
11. Atsakovui kreipusis į darbo ginčų komisiją su 2023 m. gruodžio 20 d. prašymu dėl darbo užmokesčio išieškojimo ir kitų reikalavimų, darbo ginčų komisija 2024 m. vasario 13 d. sprendimu jo prašymą patenkino iš dalies ir be kita ko nusprendė išieškoti darbuotojui iš darbdavės 136,68 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį už 2023 m. gruodžio mėn., 48,63 Eur (neatskaičius mokesčių) ligos išmoką, 2 118,48 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir 1 095,91 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybas, nutraukė darbo bylą dėl reikalavimo nutraukti darbo sutartį. Ieškovei, jos manymu, darbo ginčų komisijos sprendimu nepagrįstai priteisus minėtas sumas atsakovui, ieškovei vertinant, kad su atsakovu buvo pilnai atsiskaityta, ir dėl to kreipusis į teismą, pirmosios instancijos teismas 2024 m. gegužės 21 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė kaip nepagrįstą. Ieškovė byloje pateikė apeliacinį skundą, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo neva netinkamai atliktą bylos įrodymų vertinimą, toliau laikydamasi pozicijos, kad su atsakovu buvo tinkamai atsiskaityta. Įvertinęs bylos duomenis ir apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas iš esmės neturi pagrindo su jais sutikti.
12. Apeliantei kritikuojant pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, neva nevertinus, kad faktiškai darbo užmokestis atsakovui buvo mokamas avansiniais mokėjimais ir tokiu būdu su atsakovu neva buvo visiškai atsiskaityta, pirmiausia ir atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo reikšmę kilusio ginčo kontekste. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). CPK 185 straipsnyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).
13. Aptariamu atveju apeliantei akcentuojant, jog su darbuotoju (atsakovu) ji visiškai atsiskaitė darbo užmokestį jam pastoviai mokėdama avansais, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios pozicijos byloje esantys įrodymai visgi nepatvirtina. DK 146 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog darbo užmokestis darbuotojui mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu darbuotojas prašo, – kartą per mėnesį. Bet kuriuo atveju už darbą per kalendorinį mėnesį negali būti atsiskaitoma vėliau negu per dešimt darbo dienų nuo jo pabaigos, jeigu darbo teisės normos ar darbo sutartis nenustato kitaip. Tarp šalių 2021 m. kovo 1 d. sudarytoje darbo sutartyje (darbo sutarties 1.3 punkte) nustatyta, kad darbo užmokestis mokamas vieną kartą per mėnesį už praeitą mėnesį, kartu be kita ko numačius, kad darbo sutartis gali būti pakeista ar papildyta raštišku šaliu susitarimu (darbo sutarties 11 punktas). Ir jokių kitų duomenų, patvirtinančių, jog šalys susitarė dėl kitokio darbo užmokesčio mokėjimo būdo nei nustatyta darbo sutartyje ar DK, byloje nėra. Kaip ir nustatė pirmosios instancijos teismas, iš bylos duomenų, tarp jų ieškovės informacijos apie išmokėjimui priskaičiuotas ar išmokėtas sumas, pažymos apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, matyti, kad už atsakovo ginčytą laikotarpį, 2023 m. spalio – 2023 m. gruodžio mėnesius, atsakovui buvo priskaičiuota išmokėti 1 060,80 Eur suma, tačiau faktiškai atsakovui, pagal byloje pateiktus mokėjimų sąrašo duomenis, byloje nepaneigus šalių susitarimo darbo užmokestį mokėti vieną kartą per mėnesį, taigi, laikant, kad už 2023 m. spalio mėnesį, darbo užmokestis mokamas 2023 m. lapkričio mėnesį ir pan., faktiškai už minėtą ginčo laikotarpį buvo išmokėta 1 040 Eur suma (2023 m. lapkričio 6 d. – 380 Eur, 2023 m. lapkričio 17 d. – 410 Eur, 2023 m. gruodžio 5 d. – 250 Eur). Tokiu būdu, atsižvelgus į šalių raštu suderintą valią, kaip jau minėta, byloje nesant duomenų apie tai, kad dėl darbo užmokesčio dalies ar dalių mokėjimo avansu šalys būtų sudariusios rašytinį susitarimą, kaip to reikalauja darbo sutartis, joje būtent numačius, kad darbo užmokestis darbuotojui mokamas tik vieną kartą per mėnesį už praeitą mėnesį, nėra pagrindo ir spręsti bei konstatuoti apie tinkamą ir galutinį atsiskaitymą avansinių mokėjimų forma. Kaip nurodyta anksčiau, būtent apeliantei tenka pareiga įrodyti buvus susitarimą dėl avansų mokėjimo, tokia forma ir sąlygomis, kaip to reikalauja sudaryta darbo sutartis, tačiau apeliantė į bylą nepateikė jokių jos nurodomas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Šiuo aspektu dar atkreiptinas dėmesys ir į DK aiškinimą, kad darbo sutarčių, kolektyvinių sutarčių ir susitarimų nuostatos aiškinamos atsižvelgiant į darbo santykių teisinio reglamentavimo principus (DK 2 straipsnis), o kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai (DK 6 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantei nepateikus įrodymų apie suderintą šalių valią keisti atitinkamas darbo sutarties sąlygas, tai yra pakankamas pagrindas priimti pagrįstą sprendimą, jog apeliantė neįrodė buvus susitarimą dėl darbo užmokesčio dalies ar dalių mokėjimo avansu, ir šiuo aspektu išsamiau ir nevertinti pateiktų į bylą įrodymų dėl išmokėtų sumų. Tuo pačiu pažymėtina, kad aptartame kontekste apeliacinės instancijos teismas visgi kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo poziciją dėl didesnių darbuotojui išmokėtų sumų nurodytu laikotarpiu laikymo premijomis darbuotojui, atkreipiant dėmesį, kad tokių aplinkybių bylos duomenys taip pat nepatvirtina. Tačiau įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, paminėtas aplinkybes, sutinkant su skundžiamo sprendimo argumentais, kad būtent darbdaviui tenka pareiga tinkamai įforminti tiek darbo užmokesčio, tiek kitų darbuotojui mokėtinų sumų mokėjimą ir savo veiklą organizuoti taip, kad būtų įmanoma identifikuoti atliktus veiksmus ir jų seką, o šiuo atveju gi dar pastebint, kad kaip tik iš bylos duomenų net nėra galimybės aiškiai identifikuoti atsakovui atliktų mokėjimų paskirties, apskritai nesant aiškumo ne tik dėl mokėjimų paskirties, bet netgi ir dėl paties mokėtojo (atkreipiant dėmesį į pateiktų „Swedbank“ AB ir Luminor Bank AS sąskaitų išrašų duomenis, iš kurių matyti, kad apeliantės nurodomus mokėjimus atsakovui atliko byloje nedalyvaujantys asmenys UAB „Juvitransa“ ir N. Š.), taigi, byloje pačiai apeliantei iš esmės aiškiai ir objektyviai nepagrindus, kad teismas priteistiną nesumokėtą darbo užmokestį atsakovui priteisė ar paskaičiavo neteisingai, nėra pagrindo su skundžiamu sprendimu šioje dalyje nesutikti, tuo pačiu kartu pritariant ir skundžiamo sprendimo daliai dėl ligos išmokos atsakovui priteisimo, byloje vėlgi nesant duomenų, kad tokia išmoka atsakovui faktiškai buvo sumokėta.
14. Atitinkamai byloje esančių įrodymų visumos kontekste apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo sutikti ir su apeliantės argumentais dėl neva nepagrįstai priteistos kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas. Viena vertus, nors atsakovas ir akcentavo, kad neva neatostogavo, jo prašymai dėl atostogų neva nebuvo patenkinti, tačiau pastebėtina, kad be byloje pateiktų atsakovo prašymų dėl kasmetinių atostogų suteikimo (2022 m. gegužės 13 d. prašymas išleisti jį kasmetinių apmokamų atostogų nuo 2022 m. gegužės 16 d. iki 2022 m. gegužės 27 d., 2022 m. liepos 18 d. prašymas išleisti jį atostogų nuo 2022 m. rugpjūčio 15 d. iki 2022 m. rugpjūčio 26 d., 2023 m. birželio 9 d. prašymas išleisti jį kasmetinių atostogų nuo 2023 m. liepos 3 d. iki 2023 m. liepos 11 d.), skirtingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas byloje buvo pateikti ir ieškovės direktoriaus įsakymai dėl kasmetinių atostogų atsakovui suteikimo (2022 m. gegužės 16 d. įsakymas dėl atsakovo kasmetinių atostogų nuo 2022 m. gegužės 16 d. iki 2022 m. gegužės 27 d., 2022 m. rugpjūčio 15 d. įsakymas dėl kasmetinių atostogų nuo 2022 m. rugpjūčio 15 d. iki 2022 m. rugpjūčio 26 d., 2023 m. liepos 18 d. įsakymas dėl kasmetinių atostogų nuo 2023 m. liepos 18 d. iki 2023 m. liepos 24 d.). Tačiau net ir nepaisant paminėtų aplinkybių, jokių aiškių ir objektyvių duomenų, patvirtinančių tiek paskaičiuotų atostoginių, tiek kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokėjimą atsakovui byloje taip ir nebuvo pateikta, nors tokią pareigą pagal aukščiau paminėtą teisinį reglamentavimą turėjo būtent ieškovė. Todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo naikinti ir skundžiamo sprendimo dalyje dėl kompensacijos už kasmetines atostogas priteisimo. Tokiu būdu, pripažinus, jog atsakovui buvo pagrįstai priteista neišmokėta darbo užmokesčio dalis ir kiti paminėti mokėjimai, sutiktina buvus pagrindą ir spręsti dėl atsakovui priklausančių netesybų dėl pavėluoto darbo užmokesčio mokėjimo pagal DK 147 straipsnio 2 dalį, tuo pačiu pažymint, kad apeliantei skundžiamo sprendimo šioje dalyje (dėl priteistų netesybų) iš esmės nekvestionuojant, apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu išsamiau ir nepasisako.
15. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, spręstina, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Dėl procesinės bylos baigties
16. Apibendrinant išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
17. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų šiame skunde nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės ir nesudaro pagrindo keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
18. Teismo sprendimą palikus nepakeistą, pagrindo perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme nėra (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
19. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovės apeliacinėje instancijoje patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
ieškovės uždarosios akcinės bendrovės RV CARGO apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.