Vilniaus apygardos teismo nutartis

4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. sausio 15 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies; priteisti ieškovui UAB „Tomadas“ solidariai iš atsakovų V. L. ir G. K. 365,04 Eur skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 365,04 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017-06-13) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis 8,19 Eur (aštuonis eurus 19 ct) žyminio mokesčio, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 4,10 Eur, kitoje dalyje ieškinį atmesti.

5. Teismas nustatė, kad 2015-11-04 ieškovas UAB „Tomadas“ su Vilniaus apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu sudarė Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 10-ST2-286 (toliau – Sutartis), kurios pagrindu ieškovas įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo bei atitinkamai, priverstinai nuvežtų (paimtų) transporto priemonių saugojimo paslaugas Sutartyje nustatyta tvarka. Sutartis įsigaliojo nuo 2015-11-09 ir pagal Sutarties 16 punktą galiojo vienerius metus, o 2016-10-17 susitarimu buvo pratęsta iki 2017-05-10. Šią sutartį surašė trečiasis asmuo Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ir kartu su ieškovu pasirašė. Atsakovai nėra šios sutarties šalis. Šios sutarties 2.1 punktas skelbia, kad už priverstinį automobilių saugojimą turi sumokėti automobilio savininkas ir/ar valdytojas. Sutarties 7.6 punktas („Vykdytojo įsipareigojimai“) sako, kad ieškovas įsipareigoja „imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo greičiau atsiimtos: informuoti automobilių savininkus apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti. Sutarties priedo Nr. 3 12 punkte sutarta, kad „gavęs informaciją apie transporto priemonių procesinį statusą, vykdytojas (ieškovas) ne vėliau kaip per 7 dienas, savo lėšomis siunčia registruotus pranešimus transporto priemonių savininkams su informacija apie transporto priemonių saugojimo vietą ir atsiskaitymą už transporto priemonių transportavimą ir saugojimą. To paties priedo 15 punkte sutarta, kad pagal sutarties priedo Nr. 2 įkainius sumoka Vilniaus apskr. VPK, o „pagal sutarties priedo Nr.1 įkainius su Vykdytoju atsiskaito transporto priemonių savininkas ir/ar valdytojas solidariai“. Sutarties Priede Nr. 1 sutarties šalimis nustatoma, kad „paslaugos aprašytos sutarties 2.1 punkte – nuvežimo įkainis – 35,04 Eur; saugojimo įkainis – 10,51 Eur (abu su įskaitytu PVM). Sutarties priede Nr. 2 sutarties šalimis nustatoma, kad paslaugos aprašytos sutarties 3.1-3.4 punktuose – nuvežimo įkainis – 11,89 Eur; saugojimo įkainis – 0,97 Eur (abu su PVM).

6. Taip pat teismas nustatė, kad atsakovas G. K. buvo pripažintas kaltu padarius pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 1302 straipsnyje, 123 str. 1 d. ir 123 str. 5 d., ir jam paskirta nuobauda – 20 parų administracinis areštas be transporto priemonės konfiskavimo, nes jis 2016-06-13 apie 21.15 val. (duomenys neskelbtini) vairavo automobilį Peugeot 605, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neblaivus, kai nustatytas 3,78 prom. girtumas, kai asmeniui 2015-07-01 pagal ATPK 129 str., 123 str. 1 d., 5 d., 2015-10-08 pagal ATPK 127 str. 3 d. jau buvo paskirtos administracinės nuobaudos, automobiliui neatlikta privalomoji techninė apžiūra, neapdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Automobilis 2016-06-13 buvo priverstinai nuvežtas į ieškovo saugojimo aikštelę (duomenys neskelbtini).

7. Teismas pažymėjo, kad ieškovas reikalavimą grindžia CK 6.233 str. nuoroda į jo išlaidų atlyginimą, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d. nuostatose numatyta sąlyga ir LAT civiline byla Nr. 3K-3-436/2009. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d. nuostatose numatyta, jog išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas Civiliniame kodekse nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės.

8. Teismas laikė, kad atsakovai turi sumokėti ieškovui už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą. Tai yra kildinama iš viešojo intereso, kuris liečia visus LR piliečius ir mūsų valstybėje esančius transporto priemonių savininkus ar valdytojus, kurie pažeidžia administracines normas ar baudžiamojo įstatymo ginamas normas. Todėl ieškovo sutartis su trečiuoju asmeniu, kurioje šios šalys nustato pareigas ne sutarties šaliai yra ginčo dalykas dėl jų sąžiningumo ir paslaugos kainos dydžio.

9. Teismo vertinimu, aiškinat byloje esančios sutarties tarp ieškovo ir trečiojo asmens sąlygas, kai ši sutartis liečia ginčo atveju ne sudarytos sutarties šalį – atsakovus, kurie neformaliai tampa „paslaugos gavėjais“, t.y. jie iš esmės tampa vartotojais, todėl tokiu atveju būtina remtis Europos Sąjungos Direktyva 93/13/EEB – „Su vartotojais sudarytose sutartyse esančios nesąžiningos sąlygos“, kaip teisės analogija dėl nesąžiningos sutarties sąlygos sampratos pagrindimą aiškinant sutartį tarp ieškovo ir trečiojo asmens. Direktyvos 3 straipsnio 1 dalis numato: „Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.“ Direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta: „Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos, naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“ Pagal direktyvos 7 straipsnio 1 dalį: „Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų sudaromose sutartyse.“ Viešojo intereso, kuriuo remiasi apsauga, kurią direktyva užtikrina vartotojams, pobūdis ir svarba pateisina, kad nacionalinis teismas turėtų savo iniciatyva įvertinti nesąžiningą sutarties sąlygos pobūdį ir taip atsverti tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo esantį pusiausvyros nebuvimą.

10. Teismas konstatavo, kad sutartis tarp ieškovo ir trečiojo asmens buvo sudaryta išimtinai trečiojo asmens ir ieškovo interesais, neatsižvelgiant į sutarties 2.1 punkte nurodomo subjekto – automobilio savininko ar valdytojo interesus. Trečiasis asmuo, turėdamas pareigą garantuoti lygiateisiškumo, nediskriminavimo principus ne tik pirkime dalyvaujančių asmenų atžvilgiu, bet ir sąžiningumo, nediskriminavimo ir teisingumo principus visų LR piliečių ir valstybėje esančių asmenų atžvilgiu, kai objektyviai galėjo įtakoti – mažinti iki rinkos kainos priede Nr. 2 nurodomą ieškovo automobilio saugojimo kainą, bet to nepadarė. Todėl teismas daro išvadą, kad buvo sudaryta nesąžininga sutartis, liečianti 2.1 sutarties punkto subjektus, kurie savo ruožtu net nebuvo sutarties šalimi. Teismas pažymėjo, kad palyginimui mėnesinis mokestis už automobilio saugojimą dengtoje stovėjimo aikštelėje Vilniuje, priklausomai nuo aikštelės vietos, yra 25-35 eurai UNIPARK aikštelėse (www.unipark.lt). Kaip pavyzdys dėl kainų nelogiškumo yra net tas, kad bet koks asmuo gali išsinuomoti sau nakvynę Vilniuje parai su visais elementariais patogumais, kurių automobilis net negali turėti ir jų automobiliui nereikia, bet tai yra akivaizdžios sąnaudos papildomai be pačios nakvynės vietos sąnaudų įvertinimo (patalynė, dušas, internetas ir t.t.) už 5-6-7-8 eurus (5,00 Eur Hostel Vilniuje, Baltupių svečių namai, www.fortunahostels.lt, ir t. t.), kas yra pigiau už automobilio stovėjimą ieškovo nuomojamoje nedengtoje saugojimo aikštelėje Vilniaus pakraštyje (duomenys internete –(duomenys neskelbtini) (CPK 179 str. 3d.)). Teismo vertinimu, sunku suvokti, kad 315,30 Eur už automobilio saugojimą per 30 dienų yra teisingas, sąžiningas ir atitinkantis jo savininko ar valdytojo interesus mokestis (CK 6.233 str.). Be to akivaizdu, kad esant tokioms sąlygoms, po 2-3 mėnesių automobilio vertė gali būti jau mažesnė už automobilio rinkos kainą. Teismo vertinimu, šioje situacijoje ieškovas veikia išimtinai savo interesais ir tokia veikla nėra suderinama su CK 6.233 str. prasme. Todėl ginti ieškovo interesus pilna apimtimi nėra ir teisinio, ir moralinio pagrindo.

11. Teismas pažymėjo, kad ieškovo nurodomoje LAT byloje Nr. 3K-3-436/2009 buvo konstatuota, kad 10 Lt dydžio (2,90 Eur) tarifas už kiekvieną pasaugos parą taikomas tuo atveju, kai pasaugos sutartį sudaro šalys (davėjas ir saugotojas). Minėta, kad šiuo atveju pasaugos santykiai atsirado ne šalių sudarytos pasaugos sutarties, bet kitu pagrindu. Pasaugos sutarties sudarymas, apibrėžiant jo terminą dienomis, reiškia, kad ši sutartis nesudaroma ilgam laikui. Taigi 10 Lt dydžio tarifo už kiekvieną pasaugos parą taikymas tuo atveju, kai automobilio savininkas ar valdytojas neatsiima ilgą laiką, reikštų nepagrįstą saugotojo praturtėjimą dėl kito asmens padaryto teisės pažeidimo. Teisėjų kolegija laikė, kad šiuo atveju būtų galima taikyti 90 Lt (26 Eur) tarifą už kiekvieną pasaugos mėnesį.“ Taigi, jau seniai LAT praktiškai išaiškino, kad iš esmės tokioje sutartyje turėjo būti numatyta mėnesinė saugojimo kaina, o ne dienos laikymo kaina. Teismas pastebėjo, kad ieškovui yra žinoma ši LAT praktika, kuria pats ieškovas nesivadovauja. Šioje byloje pasaugos sutartis buvo sudaryta analogiškai, t.y. tarp juridinio asmens ir paslaugą užsakančio asmens – trečiojo asmens. Iš esmės tai kas nurodomoje LAT byloje ir šioje byloje yra analogiška situacija.

12. Teismas nurodė, kad ieškovas paskaičiavo atsakovo įsiskolinimą už transporto priemonės saugojimą už laikotarpį nuo 2016-06-13, t. y. nuo dienos, kai transporto priemonė buvo priverstinai nuvežta saugoti į automobilių saugojimo aikštelę, iki 2017-05-18, t. y. ieškinio parengimo, už vieną transporto priemonės saugojimo parą paskaičiuodamas po 10,51 Eur. Tačiau teismas padarė išvadą, kad ieškovas nesąžiningai ir prieš savininko interesus laikė automobilį savo nuomojamoje aikštelėje tokį ilgą laiko tarpą už tokią neproporcingai didelę kainą. Nors tiek Sutarties, tiek ir įstatymo nuostatos ieškovui suteikia teisę už priverstinį transporto priemonių nuvežimą, pervežimą ir saugojimą savarankiškai iš transporto priemonės savininko, valdytojo ar įgalioto asmens reikalauti atlyginti saugojimo išlaidas pagal nustatytus įkainius, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ieškovas, teismo vertinimu, nepagrįstai ilgai delsė informuoti atsakovus apie įsiskolinimą ir automobilio atsiėmimą, net pusė metų laiko nuo paskutinio raginimo išsiuntimo nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, siekdamas išsiieškoti skolą, kas išplaukia iš paties ieškovo pareigos (CK 6.229 str. 3 d.), ir atsižvelgiant į ieškovo nurodomą teismų praktiką analogiškoje situacijoje ir byloje, todėl už automobilio saugojimą (kito asmens reikalų tvarkymą) ieškovui priteista suma mažintina. Teismas laiko, kad protinga laikyti automobilį saugojimo aikštelėje už 30,00 Eur mėnesinį mokestį. Todėl, kad ieškovas sudarė su trečiuoju asmeniu nesąžiningą sutartį, pats sąmoningai ilgai delsė pranešti atsakovui apie automobilio atsiėmimo galimybę, dirbtinai „augino“ paslaugos kainą, veikė ne atsakovų interesais, ieškovui solidariai iš atsakovų priteistina suma už transporto priemonės saugojimą (kito asmens reikalų tvarkymą) ieškovo aikštelėje mažintina iki 365,04 Eur (30,00 Eur x 11 saugotų mėnesių + 35,04 Eur už transporto priemonės nuvežimą).

13. Teismas taip pat nurodė, kad nors atsakovas V. L. teisme paaiškino, kad automobilį buvo pardavęs atsakovui G. K., tačiau šių aplinkybių nepagrindė jokiais įrodymais, todėl vien žodiniais paaiškinimais teismas nesivadovavo.

Žemesnės instancijos teismas

18. Pirmosios instancijos teismas, lygindamas „lupikiškus“ įkainius su tariama „rinkos“ kaina, nepagrįstai sulygino iš esmės skirtingas paslaugų rūšis. Skundžiamo sprendimo motyvacinėje dalyje dėl paslaugos „lupikiško“ įkainio pirmosios instancijos teismas nurodė, jog „<...> palyginimui mėnesinis mokestis už automobilio saugojimą dengtoje stovėjimo aikštelėje Vilniuje, priklausomai nuo aikštelės vietos, yra 25-35 eurai UNIPARK aikštelėse <...>. Bet koks pilietis gali išsinuomoti sau nakvynę Vilniuje parai su visais elementariais patogumais, kurių automobilis net negali turėti ir jų automobiliui net nereikia, bet tai yra akivaizdžios sąnaudos papildomai be pačios nakvynės vietos sąnaudų įvertinimo (patalynė, dušas, internetas ir t.t.) už 5-6-7-8 eurus <...>, kas yra pigiau už automobilio stovėjimą ieškovo nuomojamoje nedengtoje saugojimo aikštelėje Vilniaus pakraštyje <...>“. Su tokia teismo nuomone apeliantas nesutinka. Pirma, siekdamas palyginti teikiamos paslaugos įkainius pirmosios instancijos teismas privalėjo lyginti tapačios paslaugos, esančios rinkoje, įkainius. Skundžiamo sprendimo atveju akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas lygino apskritai tarpusavyje nesuderinamas paslaugas bei jų įkainius (pvz., kaip pavyzdį pateikdamas paros nakvynės žmogui kainą Vilniaus mieste neidentifikuotoje apgyvendinimo įstaigoje, kai tuo tarpu ginčo bylos atveju apeliantas teikia transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo, vykdomo įstatymo pagrindu pagal viešojo pirkimo būdu sudarytą Sutartį, paslaugas). Dar daugiau, skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas remiasi Vilniaus oro uosto teritorijoje veikiančios UNIPARK automobilių stovėjimo aikštelės įkainiais, kai šios aikštelės paskirtis apskritai yra skirtinga nuo apelianto teikiamos specializuotos paslaugos. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovui suteikta paslauga yra specializuota, kylanti iš įstatyminio reglamentavimo bei radikaliai besiskirianti nuo paslaugos, kurią subjektas perka savo laisva valia ir išskirtinai savo patogumui. Šiuo atveju Apelianto teikiama paslauga yra numatyta įstatymo, o paslaugos teikėjas – viešojo konkurso nugalėtojas, turi atitikti griežtus perkančiosios organizacijos keliamus reikalavimus, be kita ko, keliamus ir automobilių saugojimo aikštelėms, apsaugai ir t. t. Šiuo atveju į tokią automobilių saugojimo aikštelę transporto priemonės patenka ne laisva asmenų valia, tačiau priverstinai – įstatymo nustatyta tvarka. Atitinkamai, ir pačios teikiamos paslaugos kaina nėra ir negali būti identiška paslaugos, kurią teikia pavienės automobilių saugojimo aikštelės privatiems subjektams, kainai. Ieškovas atkreipia dėmesys ir į tai, jog pirmosios instancijos teismo nurodoma UAB „STOVA“, valdanti UNIPARK automobilių stovėjimo aikšteles, apskritai nedalyvavo VPK organizuotame viešajame pirkime, kurio pagrindu buvo sudaryta Sutartis. Juolab – šis privatus juridinis asmuo apskritai nedalyvauja viešuosiuose pirkimuose priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti, kadangi šioje srityje nesispecializuoja. Be to, skundžiamame Sprendime pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodo, jog UNIPARK automobilių stovėjimo aikštelės mėnesinis mokestis, priklausomai nuo vietos, sudaro 25-35 Eur. Iš paties UNIPARK automobilių stovėjimo aikštelės tinklalapio matyti, jog vienos paros paslaugos įkainis Vilniaus oro uosto teritorijoje bet kokiu atveju sudaro 17,40 Eur (t.y., praktiškai 2 kartus didesnis, nei Apelianto teikiamos specializuotos paslaugos įkainis, teismo įvardintas „lupikišku“). Dar daugiau, iš SĮ „Susisiekimo paslaugos“ internetinio tinklalapio matyti, jog parkavimo Vilniaus mieste kaina, priklausomai nuo zonos, gali kainuoti apskritai 0,50 Eur vos už 12 min arba 525,00 Eur/mėn. Nurodytų aplinkybių visuma aiškiai patvirtina, jog rinkoje egzistuoja ženkliai didesni transporto priemonių parkavimo paslaugos mokesčiai, kai tuo tarpu apeliantas apskritai teikia specializuotą paslaugą, kylančią iš įstatymo – priverstinį transporto priemonių nuvežimą ir saugojimą, VPK perkamą viešojo pirkimo būdu pagal mažiausios kainos kriterijų, o dalyvaujantys pirkime tiekėjai turi atitikti itin griežtus kvalifikacinius ir techninius reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

21. Apeliantas taip pat pažymi, kad visiškai neaišku, kuo remiantis pirmosios instancijos teismas nustatė tik 11 mėnesių automobilio priverstinio saugojimo laikotarpį, kai bylos duomenys patvirtina, jog automobilis nuo jo nuvežimo priverstiniam saugojimui apelianto dispozicijon (2016-06-13) buvo priverstinai saugojamas iki ieškinio pateikimo dienos (2017-06-01). Maža to, automobilis priverstinai tebesaugojamas ir šiai dienai, kadangi atsakovai, netgi žinodami apie ginčo civilinę bylą, ir toliau nesiima jokių veiksmų automobilio atsiėmimui. Apeliantas, atitinkamai, yra priverstas ir toliau saugoti automobilį nepaisant akivaizdaus atsakovų piktnaudžiavimo. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime nurodo, jog nėra duomenų apie tai, kad atsakovams apelianto siųsti aukščiau nurodyti pranešimai buvo įteikti, atkreiptinas dėmesys, jog ginčo civilinės bylos procesiniai dokumentai, siųsti atsakovams deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, kaip ir Apelianto pranešimai, Atsakovams įteikti asmeniškai. Apeliantas su skundu papildomai pateikia rašytinius įrodymus – AB „Lietuvos paštas“ registruotosios pašto korespondencijos siuntų sąrašus, patvirtinančius, jog 2016-08-11 bei 2016-10-19 Apelianto pranešimai neabejotinai buvo siųsti Atsakovui 1 2016-08-12 ir 2016-10-20 (siuntų numeriai, atitinkamai, RN288808152LT bei RN29527952LT) bei 2016-10-14 ir 2016-12-06 apelianto pranešimai neabejotinai buvo siųsti Atsakovui 2 2016-10-20 ir 2016-12-20 (siuntų numeriai, atitinkamai, RN295279535LT ir RN336951791LT).