- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-23
- Bylos Nr.
- 2S-190-657/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žibutė Budžienė
- Trečiasis asmuo
- R. S., L. K., Swedbank, K. S., D. K., G. K., K. G.
- Pareiškėjas
- G. S.
Kauno apygardos teismo teisėja Žibutė Budžienė teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiųjų asmenų R. S. ir L. K. atskiruosius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-15650-945/2013 pagal pareiškėjo G. S. pareiškimą dėl bankroto bylos jam iškėlimo, tretieji asmenys – Swedbank, AB, K. S., D. K., G. K., K. G., L. K., 106-oji daugiabučio namo savininkų bendrija, R. S., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Pareiškėjas G. S. kreipėsi į teismą prašydamas iškelti jam bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskirti uždarąją akcinę bendrovę „Lexuna“ (T.1, b.l. 1-4). Nurodė, kad jis yra nemokus, nes dėl šalį sukrėtusios ekonominės krizės neteko darbo, gaunamos pajamos sumažėjo iki minimumo, todėl negali tinkamai įvykdyti finansinių įsipareigojimų pagal 2006 m. spalio 17 d. kredito sutartį Nr. 06-078926-FA, o taip pat įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Pareiškėjo pradelstų įsipareigojimų suma pareiškimo surašymo dieną yra 360 644,95 Lt, o bendra įsipareigojimų suma siekia 363 845,95 Lt. Pareiškėjas nebuvo sudaręs jokių kreditorių teises pažeidžiančių sandorių ar kitokių veiksmų, kurie galėtų būti laikomi nesąžiningais, nemokiu jis tapo ne dėl savo žalingų įpročių, ne dėl nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų finansų sistemai, ekonomikai ir verslo tvarkai. Pareiškėjo teigimu, jo gaunamų pajamų 423,99 Lt per mėnesį vos nepakanka būtiniems poreikiams patenkinti, būstui išlaikyti, todėl nelieka lėšų atsiskaitymui su kreditoriais faktiškai nebelieka.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. spalio 8 d. nutartimi pareiškimą tenkino ir iškėlė G. S. bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė P. P. (T.2, b.l. 228-232). Teismas iš prie pareiškimo pridėto kreditorių sąrašo nustatė, kad pareiškėjas bylos nagrinėjimo dienai bendra G. S. nurodoma pradelstų jo kreditorinių įsipareigojimų suma sudaro 360 644,95 Lt, kas akivaizdžiai viršija įstatyme nustatytą 25 000,00 Lt ribą. Teismas konstatavo, kad G. S. pajamos pagal į bylą pateiktą pažymą sudaro 423,99 Lt per mėnesį, o kiti bylos duomenys neleidžia spręsti, jog pajamos buvo dirbtinai mažinamos ar buvo bandoma nuslėpti pinigines lėšas. Dėl nurodytų aplinkybių teismas sprendė, jog G. S. neturi galimybės įvykdyti kreditorinius įsipareigojimus iš gaunamų pajamų ar turimų piniginių lėšų. Teismas atmetė trečiojo asmens „Swedbank“, AB argumentus, kad reali pareiškėjo valdomo buto vertė sudaro yra 311 700,00 Lt, nes juos paneigia vykdomosios bylos Nr. 0070/12/01382 medžiaga, iš ko nustatyta, jog pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį butą buvo nesėkmingai bandoma parduoti varžytynėse atitinkamai už pradinę 249 360,00 Lt kainą pirmosiose ir 187 020,00 Lt kainą antrosiose, neatsiradus nei vieno pirkėjo, o išieškotojas „Swedbank“, AB atsisakė perimti turtą už pradinę jo pardavimo varžytynėse kainą. Teismo nuomone, nurodytos aplinkybės, kelia pagrįstas abejones dėl to, kad vykdant išieškojimą iš buto bus bent iš dalies patenkintas „Swedbank“, AB kreditorinis reikalavimas neviršijantis 200 000,00 Lt sumos. Teismas, pažymėjo, jog nėra sėkmingai vykdomas išieškojimas ir trečiojo asmens R. S. naudai, pagal du savarankiškus vykdomuosius dokumentus, o G. S. prievolės kreditoriams G. K., L. K., D. K. kildinamos iš Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-330-70/2011, nuo kurio įsiteisėjimo praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, tačiau prievolės vis dar nėra įvykdytos ir nėra duomenų, jog tretieji asmenys būtų pradėję išieškojimą priverstine tvarka iš G. S. priklausančio turto, įskaitant žemės sklypus. Teismo nuomone, G. S. galimybės įgyvendinti savo teisę į vekselių pagrindu susidariusį 157 000,00 Lt debitorinį reikalavimą H. A. atžvilgiu, bei 997,37 Lt kreditorinis reikalavimas į BUAB „Denginys“ kelia abejonių, kaip G. S. pozicija dėl jam priklausančių žemės sklypų vertės, kurie areštuoti nuo 2010 m. kovo 29 d., ir kuriuose pardavus galima būtų patenkinti visus susidariusius skolinius įsipareigojimus yra gana abejotinos. Įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą teismas sprendė, jog egzistuoja FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta G. S. nemokumo sąlyga, t.y. jo pradelsti skoliniai įsipareigojimai viršija 25 MMA sumą ir nėra pagrindo išvadai, jog jis yra pajėgus visus finansinius įsipareigojimus įvykdyti. Byloje nesant duomenų, kliudančių asmeniui iškelti bankroto bylą (FABĮ 5 str. 8 d.), pripažinus, jog egzistuoja visos sąlygos fizinio asmens bankroto bylai iškelti, teismas pareiškimą tenkino ir vadovaujantis FABĮ 6 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 11 straipsniu, paskyrė P. P. bankroto administratoriumi.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą motyvai
Tretieji asmenys R. S. ir L. K. atskiraisiais skundais prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui atmesti (T.3, b.l. 3-4; 5-8).
Atskirajame skunde R. S. teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, vertindamas įrodymus nebuvo objektyvus ir pirmenybę suteikė G. S., vengiančio mokėti skolas, interesams, nors Fizinių asmenų bankroto įstatymas yra taikomas tik sąžiningiems asmenims, siekiant teisingos skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyros. Apeliantas pažymi, kad pareiškėjas nėra sąžiningas CK 6.67 straipsnio prasme, nes jam priklausantį turtą perleido savo dukrai, siekdamas išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.
Šalies argumentai
Apeliantė L. K. atskirajame skunde teigia, kad priešingai nei nurodė teismas, pareiškėjas neįrodė, jog jis tikrai negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų. Teismas savo išvadas apie pareiškėjo negalėjimą vykdyti įsipareigojimų grindė vykdomosiose bylose esančiais įrodymais, kad turtas nebuvo parduotas net dviejose varžytynėse. Apeliantės nuomone, teismas nesiaiškino, kokia reali galimybė yra realizuoti 5 kambarių miesto centre esantį butą. Pareiškėjas yra sudaręs kredito sutartį su Swedbank, AB, tačiau gautų lėšų buto remontui nenaudojo, jas iššvaistė, jam nuosavybės teise priklausančias negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) perleido dukrai. Tokie pareiškėjo veiksmai leidžia tvirtinti, kad pareiškėjas tapo nemokiu dėl nesąžiningų veiksmų, todėl tai yra kliūtis bankroto bylos iškėlimui. Apeliantė teigia, kad pareiškėjas turi dar du žemės sklypus (duomenys neskelbtini), kurių bendras plotas 5,2 ha, todėl teismas vertindamas pareiškėjo skolinių įsipareigojimų apimtį bei turimo turto masę, turėjo įvertinti, kokia šio turto rinkos vertė, kokia galimybė iš jo patenkinti kreditorių reikalavimus. Teismo formaliai nurodyta išvada, kad turtas ilgą laiką nebuvo realizuotas, pažeidžia fizinio asmens bankroto paskirtį – įvertinti, ar tikrai realiai pareiškėjas negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, pažeidžia skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyrą, nes fizinio asmens bankrotu siekiam atkurti tik sąžiningo fizinio asmens mokumą, o kreditorių reikalavimai bankroto proceso pabaigoje nurašomi. Be to, pažymima, kad teismas atsisakė apklausti pareiškėjo debitorių H. A., kas neleido realiai įvertinti pareiškėjo turtinės padėties.
Atsiliepimas
Atsiliepime į R. S. atskirąjį skundą (T.3, b.l. b.l. 16-20) trečiasis asmuo L. K. prašė skundą tenkinti ir nurodė tuos pačius argumentus kaip ir atskirajame skunde.
Pareiškėjas G. S. atsiliepimuose į apeliantų R. S. ir L. K. atskiruosius skundus, prašo atskiruosius skundus atmesti ir palikti galioti skundžiamą teismo nutartį (T.3, b.l. 21-27). Atsiliepime nurodė, kad apeliantų skundai nėra grindžiami jokiais rašytiniais įrodymais, todėl civiliniame procese galiojant rungtyniškumo principui (CPK 12 str.), teismas įvertino įrodymų visumą pagal vidinį savo įsitikinimą ir padarė pagrįstą išvadą. Pažymima, kad su dukra 2012 m. liepos 18 d. sudaryto sandorio vertė yra 12 587,40 Lt, kai bendra pareiškėjo įsiskolinimų suma sudaro 363 644,95 Lt, kas žymiai viršija 25 MMA dydį. Be to, dovanodamas dalį palėpės dukrai, pareiškėjas nesiekė išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, o namo bendraturčiai šio sandorio neginčijo ir neketino ginčyti. Pareiškėjas, nebuvo nesąžiningas prisiimdamas naujus įsipareigojimus, ar sudarydamas turto perleidimo sandorį.
Kitų atsiliepimų į atskirąjį skundą įstatymų nustatyta tvarka nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirieji skundai tenkinti iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.
Byloje keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria remiantis Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 5 straipsnio 8 dalimi pareiškėjui G. S. iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo, teigiant, jog teismas, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, taikė teisės normas ir padarė nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo nemokumo.
FABĮ paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad sąžiningo fizinio asmens mokumo atkūrimas galimas tada, kai jo kreditorių reikalavimų patenkinimas užtikrinamas nepažeidžiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą tuomet, jei nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų atsisakyti iškelti bankroto bylą. Taigi, fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą.
Fizinio asmens nemokumas yra fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas (toliau – MMA) (FABĮ 2 str. 2 d.). Taigi fizinio asmens nemokumui konstatuoti reikalinga nustatyti, jog fizinio asmens pradelsti įsipareigojimai viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas ir fizinis asmuo negali įvykdyti šių skolinių įsipareigojimų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sąžiningas fizinis asmuo laikytinas visiškai nemokiu tada, kai sąžiningo fizinio asmens finansinė būklė yra kritinė ir jis negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių įvykdymo terminai yra suėję. Be to, pripažįstama, kad nemokumui nustatyti reikia atlikti fizinio asmens nemokumo priežasčių analizę, įvertinti fizinio asmens skolinių įsipareigojimų apimtį, turimo turto masę, taip pat galimas skolininko perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, atitinkamai sprendžiant galimybę kelti ar nekelti fiziniam asmeniui bankroto bylą (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1628-345/2013).
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais – prie pareiškimo pridėto kreditorių sąrašu, Kauno apylinkės teismo 2012-04-26 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-8523-285/2012, Kauno apylinkės teismo 2012-08-22 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-8490-886/2012, Kauno apylinkės teismo 2010-01-08 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3720-717/2010, Kauno apylinkės teismo 2011-11-22 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-330-70/2011, paskolos rašteliais, sąskaitomis už bendrijos teikiamas paslaugas (T.1, b.l. 40-59), nustatė, kad bendra G. S. nurodoma pradelstų jo kreditorinių įsipareigojimų suma sudaro 360 644,95 Lt ir akivaizdžiai viršija įstatyme nustatytą 25 000,00 Lt ribą.
Pareiškėjas G. S., kreipdamasis į teismą pareiškime nurodė, kad turi turto – butą su rūsiu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kurio vertė yra 250 000,00 Lt du žemės sklypus – 1,3 ha bendro ploto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio vertė 3 500,00 Lt ir 3,72 ha bendro ploto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio vertė 5 000,00 Lt esančius (duomenys neskelbtini) (T.1, b.l. 20-23), keturias transporto priemones – lengvuosius automobilius (duomenys neskelbtini) AVANT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 800,00 Lt ir VAZ 2109, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) bei mikroautobusus VW Mulvivan, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir FORD Trasit FT 190, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (T.1, b.l. 17-19), vekselių pagrindu susidariusį 157 000,00 Lt debitorinį reikalavimą H. A. atžvilgiu (T.1, b.l. 38-39), kad jo gaunamos pajamos per mėnesį sudaro 423,99 Lt per mėnesį (T.1, b.l. 37).
Pirmosios instancijos teismo nuomone, įvertinus aukščiau nurodytus įrodymus, bei tai, kad butas nebuvo parduotas jau dviejose varžytynėse, o areštuotų žemės sklypų ir debitorinio reikalavimo patenkinimo galimybės, yra abejotinos, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjo būklė atitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytą nemokumo būklę, ir iškėlė fizinio asmens bankroto bylą. Teismas sprendė, kad pardavus pareiškėjo turimą turtą bei grąžinus dalį skolų, jis tikėtina negalėtų atkurti savo mokumo ir toliau vykdyti savo finansinius įsipareigojimus.
Apeliantė L. K. atskirajame skunde nurodė, jog teismas nesiaiškino, kokia yra reali galimybė realizuoti turtą bei kokia šio turto vertė, ir kodėl nėra galimybės parduoti buto už pusę šio buto realios kainos (t.y. 311 700,00 Lt), kokia yra reali žemės sklypų, kurių bendras plotas 5,02 ha rinkos vertė, bei atmetė trečiųjų asmenų prašymą ir neapklausė debitoriaus H. A..
Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su civilinės bylos medžiaga, įvertinęs skundžiamos nutarties motyvus bei atskirojo skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl pareiškėjo nemokumo padarė neįvertinęs visų aplinkybių, kurios yra ir gali būti reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjo galimybių įvykdyti skolinius įsipareigojimus, dėl ko galėjo netinkamai įvertinti pareiškėjo perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, o padaryta išvada dėl pareiškėjo nemokumo gali būti neteisinga.
Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl pareiškėjo nemokumo grindė aplinkybe, jog pardavus pareiškėjo turimą turtą, gautos sumos nepakaktų skoliniams įsipareigojimams įvykdyti. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą pareiškime nurodė jam nuosavybės teise priklausančio turto vertę (FABĮ 4 str. 4 d. 3 p.). Pareiškėjas pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nurodė jam nuosavybės teise priklausančio buto vertę 250 000,00 Lt. Iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašo nustatyta, kad vidutinė rinkos vertė yra 327 190,00 Lt, kuri nustatyta 2006 m. spalio 9 d. (T.1, b.l. 21-22). Pagal UAB „Robinta“ ekspertizės turto vertei nustatyti 2013-01-18 aktą Nr. 0005-2013, G. S. nuosavybės teise valdomo turto esančio (duomenys neskelbtini) rinkos vertė (2013-01-18) yra 311 700,00 Lt (T.1, b.l. 108; T.2, b.l. 172-189). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi vykdomosios bylos Nr. 0070/12/01382 duomenimis, jog butą buvo nesėkmingai bandoma parduoti varžytynėse atitinkamai už pradinę 249 360,00 Lt kainą pirmosiose ir 187 020,00 Lt kainą antrosiose, abiem atvejais neatsiradus nei vieno pirkėjo, o išieškotojas „Swedbank“, AB abiem atvejais atmetė antstolio pasiūlymus perimti turtą už pradinę jo pardavimo varžytynėse kainą ir 2013 m. liepos 25 d. raštu pasiūlė patvirtinti pradinę turto pardavimo pirmosiose varžytynėse kainą – 187 020,00 Lt, ir 140 265,00 Lt turto pardavimo antrosiose varžytynėse kainą. Apeliantė L. K. savo atskirojo skundo argumentų, kad butą yra galimybė parduoti kitokia kaina, nepagrindė jokiais leistinais rašytiniais įrodymais, todėl jos argumentai, kad teismas nesiaiškino šio turto realizavimo galimybės atmestini kaip nepagrįsti.
Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas pareiškime jam priklausančių žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) vertę – 1,3 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vertė 3 500,00 Lt, o 3,72 ha bendro ploto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vertė 5 000,00 Lt. Apeliantės L. K. nuomone, teismas nenustatė, kokia yra šio turto vertė ir kokia galimybė yra jį realizuoti. Teismas sutikdamas su pareiškėjo nurodytomis sklypų vertėmis ir atmesdamas Nekilnojamojo turto registro duomenyse nurodytų dviejų žemės sklypų vidutines rinkos vertes (atitinkamai 23 951,00 Lt ir 41 993,00 Lt), pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registro duomenyse sklypų rinkos vertės nustatytos visuotinai žinomu nekilnojamojo turto kainų piko laikotarpiu - 2007 m., bei atsižvelgė į tas aplinkybes, jog minėtiems žemės sklypams nuo 2010 m. kovo 29 d. taikomas areštas.
Apeliacinės instancijos teismas, sprendžia, kad byloje nėra įrodymų apie žemės sklypų vidutinės rinkos vertės pasikeitimą, kas yra reikšminga sprendžiant klausimą dėl asmens mokumo, ypač, atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypų vidutinė rinkos vertės pagal pateiktus Nekilnojamojo turto registro duomenis yra atitinkamai 6–8 kartus didesnės, nei pareiškėjo nurodytos sklypų vertės, kurias, nesant jas pagrindžiančių įrodymų nurodė teismas skundžiamoje nutartyje. Remiantis CPK 178 straipsniu įrodinėjimo pareiga priskirta šalims, tačiau, apeliacinės instancijos teismo manymu, bylą nagrinėjęs teismas siekiant nustatyti visas reikšmingas aplinkybes klausimui dėl asmens mokumo išspręsti, ypač atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypų vidutinės rinkos vertės nurodytos Nekilnojamojo turto registro duomenyse ženklai skiriasi nuo pareiškėjo nurodytų, turėjo pasiūlyti pareiškėjui pateikti duomenis apie žemės sklypų vertę bylos nagrinėjimo metu (CPK 179 str. 1 d.) arba galėjo pasitikrinti duomenis apie turto vidutinę rinkos vertę viešuose registruose (CPK 179 str. 3 d.). Taigi klausimas dėl galutinės pareiškėjui priklausančio turto vertės nėra išspręstas, o duomenų apie tai, išskyrus paties pareiškėjo G. S. prielaidas, kokia šiuo metu yra jam priklausančių žemės sklypų vertė, byloje nėra. Pripažintina, kad nenustačius tikrosios vidutinės žemės sklypų rinkos vertės ir nustačius sklypų kainą, remiantis tik niekuo nepagrįstais, pareiškėjo nurodytais duomenimis apie žemės sklypų vidutinę rinkos vertę, teismas galėjo netinkamai išspręsti klausimą dėl pareiškėjo nemokumo ir galimybės vykdyti skolinius įsipareigojimus.
Apeliantė L. K. atskirajame skunde nurodė, kad teismas, priimdamas nutartį iškelti pareiškėjui bankroto bylą neanalizavo jo galimybės įgyvendinti išieškojimą į vekselių pagrindu atsiradusį 157 000,00 Lt debitorinį reikalavimą H. A. atžvilgiu.
Byloje nustatyta, kad skolininkas H. A., 2004-12-10 pasirašydamas paprastąjį vekselį 112 000,00 Lt sumai, o 2005-03-10 pasirašydamas paprastąjį vekselį 45 000,00 Lt sumai, įsipareigojo per penkias dienas po pateikimo juos apmokėti. Vekselių apmokėjimą laidavo UAB „Dalmeta“ (T.1, b.l. 38-39). Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų apie H. A. turtinę padėtį ir nurodytos sumos išreikalavimo iš jo galimybes, todėl darė išvadą, kad G. S. galimybės įgyvendinti savo teisę į vekselių pagrindu susidariusį 157 000,00 Lt debitorinį reikalavimą pagrįstų abejonių. Apeliacinės instancijos teismas su tokia teismo išvada nesutinka, nes ji nėra pagrįsta byloje surinktais įrodymais. Byloje nėra jokių įrodymų apie H. A. turtinę padėtį, pareiškėjo aktyvius veiksmus išsiieškoti skolą iš skolininko H. A. ar laiduotojo UAB „Dalmeta“ ir tokiu būdu sumažinti skolą savo kreditoriams. Todėl sutinkant su atskirojo skundo argumentais pripažintina, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepakankamai įvertino pareiškėjo turtinę padėtį ir jo galimybes įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus kreditoriams, dėl ko teismo išvada dėl apelianto nemokumo gali būti nepagrįsta.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog net jei asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį juos įvykdyti, tai reikštų, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Pareiškėjas nemokumui pagrįsti nurodo mažas pajamas, kurias vidutiniškai sudaro 423,99 Lt per mėnesį, kai tuo tarpu per mėnesį reikalingoms išlaidoms padengti nurodo 710,00 Lt sumą. Iš pateiktos UAB „Domus service“ pažymos nėra galimybės nustatyti kokiose pareigose dirba pareiškėjas, nurodant kad per mėnesį jis dirba 1 darbo valandą per darbo dieną (žr. lentelės 2 ir 3 stulpelius: 2013-01 nustatyta maksimali darbo laiko trukmė, valandų ar dienų per mėnesį skaičius 22 darbo dienos / 22 darbo valandos). Šios aplinkybės neleidžia daryti vienareikšmiškos daryti, jog pareiškėjas negauna papildomų pajamų. Taigi apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo argumentus dėl šiuo metu gaunamų mažų pajamų vertina kritiškai, kadangi nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikta įrodymų, detaliai pagrindžiančių turimas mėnesines pajamas (CPK 178 str.), o pareiškėjo teiginys, kad pajamas sudaro tik iš darbo santykių UAB „Domus service“ gaunamos pajamos, t.y. apie 423,99 Lt per mėnesį, verčia abejoti apie gaunamų pajamų ir patiriamų išlaidų realumą.
Apeliantai teigia, kad fizinio asmens bankroto paskirtis yra atkurti tik sąžiningo fizinio asmens mokumą, todėl vertinti asmens gebėjimą vykdyti prisiimtas prievoles būtina itin atidžiai, kad nebūtų pažeista teisinga skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra (FABĮ 1 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje įrodinėtinos aplinkybės yra tai, ar pareiškėjas yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų, iš kurių vienas, kai fizinis asmuo per 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl savo nesąžiningų veiksmų. Teismas nustatė, kad G. S. nurodytu laikotarpiu ir sudarė negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), dalies dovanojimo savo dukrai sandorį (T.1, b.l. 134-137), tačiau šio sandorio teisėtumas CK 6.66 straipsnyje nurodytais pagrindais nėra nuginčytas. Teismas sprendė, jog vadovaujantis FABĮ 12 straipsnio 3 dalimi, iškėlus bankroto bylą administratorius turi patikrinti sandorius, sudarytus per paskutinius 36 mėnesius ir, nustatęs asmens nesąžiningumą bei kitas CK 6.67 straipsnyje nurodytas sąlygas, ginčyti juos teismine tvarka ir, sandorius nuginčijus, šiuo pagrindu inicijuoti bankroto bylos nutraukimą (FABĮ 12 str. 2 d. 14 p., 10 str. 1 d. 4 p.). Nors tretieji asmenys byloje kėlė pareiškėjo sąžiningumo klausimą, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje dėl to nepasisakė, remdamasis pareiškėjo sąžiningumo prezumpcija.
Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nenustatė ir neįvertino visų aplinkybių, kurios yra reikšmingos sprendžiant klausimą dėl apelianto galimybių tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus, dėl ko teismas galėjo padaryti nepagrįstą išvadą dėl apelianto nemokumo. Pirmiau nutartyje paminėtos aplinkybės dėl apelianto turimo turto vertės, galimybės realizuoti įkeistą turtą, bei debitorinio išieškojimo galimybės yra reikšmingos nagrinėjamoje byloje, todėl sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo turi būti nustatytos ir įvertintos. Teismui nenustačius visų teisingam klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, teismo nutartis, kuria pareiškėjui G. S. iškelta bankroto byla naikintina ir pareiškimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl bankroto bylos G. S. iškėlimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.