Panevėžio apygardos teismo nutartis

2014-12-22 · Civilinė byla Nr. 2A-780-198/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-12-22
Bylos Nr.
2A-780-198/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Birutė Jonaitienė (pran.), Zina Mickevičiūtė, Ramunė Čeknienė
Ieškovas
A. V., A. A.
Atsakovas
asociacijai Panevėžio futbolo klubas, „Ekranas“, A. L.
Kategorijos
  • 14.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-780-198/2014Teisminio proceso Nr. 2-08-3-00986-2014-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 14.3; 35.5; 42.10;121.18
(S)PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 22 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės,

kolegijos teisėjų: Zinos Mickevičiūtės ir Ramunės Čeknienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų asociacijos „Panevėžio futbolo klubas „Ekranas““, A. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1811-828/2014 pagal ieškovų A. V., A. A. ieškinį dėl skolos priteisimo atsakovams asociacijai Panevėžio futbolo klubas „Ekranas“, A. L.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas A. A. prašo priteisti iš atsakovo asociacijos Panevėžio futbolo klubas „Ekranas“ bei subsidiariai iš atsakovo A. L. 19 725,00 Lt skolą, iš atsakovo asociacijos Panevėžio futbolo klubas „Ekranas“ 1078,12 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Procesiniuose dokumentuose nurodė, teismo posėdžio metu ieškovo atstovė paaiškino, kad 2012 m. liepos 15 d. įsipareigojimu dėl piniginės prievolės sumokėjimo atsakovas asociacija Panevėžio futbolo klubas „Ekranas“ įsipareigojo iki 2013 m. sausio 10 d. sumokėti ieškovui 19 725,00 Lt dydžio piniginę premiją už sportininko sportinius rezultatus, o atsakovas A. L. prisiėmė subsidiarią atsakomybę už prievolę jos neįvykdymo atveju. Įsipareigojimo atsakovai nevykdo.

Ieškovas A. V. ieškinyje taip pat reikalavo priteisti skolas iš atsakovų, tačiau 2014-05-13 pateikė teismui pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 17 d. sprendimu priėmė ieškovo A. V. atsisakymą nuo jo pareikštų reikalavimų ir bylą šioje dalyje nutraukė. Ieškovo A. A. reikalavimus tenkino visiškai. Priteisė ieškovui A. A. iš atsakovo asociacijos Panevėžio futbolo klubas „Ekranas“ bei subsidiariai iš atsakovo A. L. 19 725 skolą. Priteisė ieškovui A. A. iš atsakovo asociacijos Panevėžio futbolo klubas „Ekranas“ 1 078,12 Lt palūkanų bei penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą – 20 803,12 Lt – nuo 2014 m. vasario 14 d. (bylos iškėlimo teisme) iki visiško šio teismo sprendimo įvykdymo. Priteisė ieškovui A. A. iš atsakovo asociacijos Panevėžio futbolo klubas „Ekranas“ ir A. L. po 221 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priteisė valstybei iš atsakovo asociacijos Panevėžio futbolo klubas „Ekranas“ 376 Lt, iš atsakovo A. L. 304 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas atmetė atsakovų argumentus dėl privalomos išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos nesilaikymo, nurodė, kad įstatyme nėra numatyta privaloma byloje nagrinėjamo ginčo sprendimo ne teisme tvarka, todėl ieškovas turėjo teisę su reikalavimu kreiptis tiesiogiai į teismą ir šią teisę realizavo nagrinėjamu ieškiniu. Teismas darė išvadą, kad labiau tikėtina, jog ieškovo reikalaujama vykdyti atsakovų prievolė, nurodyta 2012 m. liepos 15 d. įsipareigojime neįėjo į 2013-07-15 susitarimo turinį ir nėra įvykdyta, kadangi 2013-07-15 susitarimo tekstą paruošė Klubas, jame neišskirdamas ir neaptardamas 2012 m. liepos 15 d. įsipareigojimo. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad realiai išmokėjo ieškovui 2012 m. liepos 15 d. įsipareigojime nurodytas sumas, kitokiu būdu įvykdė nurodytą prievolę, o ieškovas priėmė galimą kitokį įvykdymą, taip pat nepateikė duomenų apie ieškovo tariamo atsisakymo nuo atsakovų prievolės motyvus. Kadangi atsakovo asociacijos Panevėžio futbolo klubas „Ekranas“ prievolė yra užtikrinta, todėl kyla 2012 m. liepos 15 d. įsipareigojime numatyta subsidiari atsakovo A. L. atsakomybė už prievolės įvykdymą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai asociacijos Panevėžio futbolo klubas „Ekranas“ ir A. L. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-07-17 sprendimą dalyje dėl A. A. priteistų sumų panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą, ieškovo A. A. ieškinį dėl skolos priteisimo palikti nenagrinėtą bei priteisti atsakovams jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas 2014-07-17 priėmė neobjektyvų, nemotyvuotą sprendimą. Teisėjas be šios civilinės bylos nagrinėjo dar dvi panašias bylas atsakovų atžvilgiu, o skundžiamas teismo sprendimas priimtas po dviejų dienų nuo bylos nagrinėjimo teismo posėdyje, todėl atsakovų nuomone, teisėjas neįsigilino į bylos medžiagą. Nurodo, jog ieškovo reikalavimai neįrodyti, o teismo teiginiai yra nemotyvuoti ir išsamiai neištirti. Atsakovams pateikus ieškovo parašu patvirtinančius dokumentus apie prievolės įvykdymą, ieškovas turėjo įrodyti, jog prievolė nebuvo įvykdyta. Nurodo, jog teismas privalėjo palikti ieškinį nenagrinėtą, nes ieškovas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytoms išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos, kadangi šalių sudarytoje sporto veiklos sutartyje nurodyta, jog jei nepavyksta kilusio ginčo išspręsti taikiai, ginčas vienos šalies iniciatyva perduodamas LFK jos nustatyta tvarka. Nepripažinus šios nuostatos kaip nustatančios privalomą ikiteisminį bylos nagrinėjimą, ši nuostata turi būti aiškinama kaip arbitražinė išlyga. Teismas privalėjo sustabdyti bylą iki bus gauta LFF išvada dėl galimo ieškovo dalyvavimo sutartose varžybose ir/ar nelegalių lažybų veikloje, kadangi tyrimo sprendimas dėl ieškovo dalyvavimo/nedalyvavimo sutartose varžybose ar nelegaliose lažybose šiai bylai turėtų prejudicinę galią. Šiuo atveju teismas apsunkino atsakovų teisę savo teises ginti ateityje, kadangi galima situacija, jog atsakovai neturės galimybės susigrąžinti pagal teismo sprendimą išmokėtų premijų.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog laikotarpis nuo 2014-07-14 iki 2014-07-17 laikytinas protingu ir pakankamu išnagrinėjus bylą, teismui priimti ir paskelbti galutinį sprendimą. CPK 250-215 str. nurodyta, jog įrodymų tyrimas vyksta nagrinėjant bylą teismo posėdyje, todėl atsakovų motyvai, jog byloje pateikti įrodymai yra tiriami po bylos nagrinėjimo teismo posėdyje, yra nepagrįsti. Teismas spręsdamas ar 2012-07-15 prievolė neįėjo į 2013-07-15 susitarimą, padarė motyvuotą ir teisingą išvadą, todėl atsakovų argumentai yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas ankstesnėse nutartyse vertindamas analogiškus Klubo argumentus nurodė, jog Klubo teiginys, jog pagal sutartis šalims buvo privalomas ikiteisminis ginčo sprendimas LF Federacijoje, kadangi pagal CPK 22 str. išankstinė ginčo ginčų sprendimo ne teisme tvarka gali būti nustatyta tik įstatymais, bet ne poįstatyminiais aktais ar sutartimis. Be to, apeliacinės instancijos teismas vertindamas analogišką nuostatą sportinės veiklos sutartyje, padarė pagrįstą išvadą, kad šalys nebuvo sudariusios arbitražinio susitarimo dėl ginčų arbitražinio nagrinėjimo. Mano, jog Klubas, norėdamas, kad iš sutarties kylantys ginčai būtų nagrinėjami arbitražine tvarka, turėjo tai aiškiai suderinęs su ieškovu nurodyti sutartyje. Nurodo, jog reikalavimas sustabdyti bylą iki bus gauta LFF išvada nebuvo keliamas nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, todėl šis reikalavimas neturėtų būti nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad įsipareigojimų 6 punktas Klubo žaidėjų reikalavimams nebėra reikšmingas, kadangi terminai, per kuriuos turėjo būti priimti atitinkamų institucijų sprendimai jau yra praėję. Apelianto nurodyti motyvai nesudaro nei privalomo nei neprivalomo pagrindo teismui stabdyti nagrinėjamą bylą. LFF duomenų apie galimą Klubo žaidėjų dalyvavimą sutartose varžybose ar nelegalių lažybų veikloje neturi.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326str.1d.1p).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.1 d.). CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje nustatyta, kad šalys buvo sudarę sporto veiklos sutartį, pagal kurią ieškovas (sportininkas) A. A. įsipareigojo rengtis sporto varžyboms ir dalyvauti jose, laikytis nustatytos tvarkos, o atsakovas asociacija Panevėžio futbolo klubas „Ekranas“ (toliau - Klubas), įsipareigojo mokėti sportininkui atlyginimą, premijas už sportinius pasiekimus ir užtikrinti sąlygas pasirengti ir dalyvauti varžybose (b.l. 6-18). 2012 m. liepos 15 d. įsipareigojimu dėl piniginės premijos sumokėjimo atsakovas asociacija Panevėžio futbolo klubas „Ekranas“ įsipareigojo iki 2013 m. sausio 10 d. sumokėti ieškovui A. A. 19 725,00 Lt dydžio piniginę premiją už ieškovo sportinius pasiekimus, įvykusius iki šio įsipareigojimo surašymo dienos, o atsakovas A. L. prisiėmė subsidiarią atsakomybę už atsakovo asociacijos Panevėžio futbolo klubas „Ekranas““ prievolę (b.l. 19).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinio skundo argumentus, byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir argumentais, todėl jų nebekartoja, pasisako tik dėl apeliacinio skundo motyvų.

Teisėjų kolegija nepagrįstu laiko atsakovo apeliacinio skundo argumentą dėl tikrosios bylos esmės neatskleidimo. Teismas, priimdamas sprendimą, įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas (CPK 265 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nustatė visas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog byla išnagrinėta paviršutiniškai, neatskleidžiant tikrosios bylos esmės.

Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad abejonių teisėjo pakankamu įsigilinimu į bylos medžiagą atsakovui kelia tai, jog skundžiamas teismo sprendimas priimtas po dviejų dienų nuo bylos išnagrinėjimo teismo posėdyje. Civilinio proceso kodekso 268 str. 1 dalyje numatyta, kad sprendimas priimamas tuoj pat po bylos išnagrinėjimo, išskyrus CPK numatytus atvejus. Tačiau teismas, išnagrinėjęs bylą, gali nutarti sprendimą priimti ir paskelbti ne vėliau kaip per dvidešimt dienų. Šiuo laikotarpiu teisėjas gali nagrinėti kitas bylas. Sprendimas priimamas per teismo nustatytą terminą, o sprendimo paskelbimo data laikoma priėmimo data. Sprendimui priimti ir paskelbti taikomi CPK 268 straipsnyje nustatyti reikalavimai. Nagrinėjamu atveju teismas pasinaudojo CPK 269 straipsnyje numatyta teise ir atidėjo sprendimo priėmimą ir paskelbimą iki 2014-07-17. Taigi, laikotarpis nuo 2014-07-14 iki 2014-07-17 laikytinas protingu ir pakankamu išnagrinėjus bylą, teismui priimti ir paskelbti galutinį sprendimą. CPK 250-251 straipsniuose nurodyta, jog įrodymų tyrimas vyksta nagrinėjant bylą teismo posėdyje, tai yra prasideda prasidėjus bylos nagrinėjimui iš esmės ir baigiasi pasibaigus bylos nagrinėjimui iš esmės. Todėl atmestini kaip nepagrįsti atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad byloje pateikti įrodymai yra tiriami po bylos nagrinėjimo teismo posėdyje.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliacinio skundo argumentas, kad pirmos instancijos teismas padarė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą, nepagrįstas. Pirmos instancijos teismas pasisakė dėl visų reikšmingų nagrinėjamam ginčui išspręsti aplinkybių, ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kaip to reikalaujama CPK 183 ir 185 straipsniuose. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad išvadą, jog 2013-07-15 susitarimas dėl sporto veiklos sutarties nutraukimo nepatvirtina ieškovo byloje reiškiamo reikalavimo įvykdymo, teismas padarė atsižvelgdamas į tai, kad atsakovai 2012-07-15 įsipareigojime nurodytos prievolės neįvykdė, o 2013-07-15 susitarimo rašytinis tekstas (turinys) patvirtina, kad susitarimas sudarytas būtent dėl sporto veiklos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimo, jame minima tik ši sutartis, taigi ir tik šioje sutartyje numatyti įsipareigojimai bei mokėjimai. Tuo tarpu ieškovas savo reikalavimą grindė kitu pagrindu - 2012 m. liepos 15 d. įsipareigojimu. 2013-07-15 susitarimo tekstą paruošė Klubas, jame neišskirdamas ir neaptardamas 2012 m. liepos 15 d. įsipareigojimo. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad realiai išmokėjo ieškovui 2012 m. liepos 15 d. įsipareigojime nurodytas sumas, kitokiu būdu įvykdė nurodytą prievolę, o ieškovas priėmė galimą kitokį įvykdymą. Todėl pagrįsta pirmos instancijos teismo išvada, kad ieškovo reikalaujama vykdyti atsakovų prievolė, nurodyta 2012 m. liepos 15 d. įsipareigojime neįėjo į 2013-07-15 susitarimo turinį ir nėra įvykdyta (CPK 12, 178, 185 str.).

Atsakovas nurodo, kad ieškovas turėjo įrodyti, jog prievolė nebuvo įvykdyta. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011). Nagrinėjamu atveju ieškovas, teigdamas, kad atsakovas pilnai neįvykdė savo sutartinės prievolės sumokėti 19 725,00 Lt dydžio piniginės premijos už sportininko sportinius rezultatus, turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius tokios prievolės atsiradimo pagrindą, tačiau neprivalėjo įrodinėti, kad su juo nebuvo atsiskaityta; tai, kad tinkamai įvykdė prievolę, turėjo įrodyti atsakovas, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą. Atsižvelgiant į tokią atsakovui (skolininkui) tenkančią įrodinėjimo naštą, ji turi būti suinteresuota tinkamai įforminti prievolės įvykdymo faktą, kad galėtų apsisaugoti nuo nesąžiningo ieškovo (kreditoriaus) reikalavimo įvykdyti prievolę pakartotinai.

Atsakovas apeliaciniame skunde vienu iš argumentų nurodo, jog pirmosios instancijos teismas turėjo palikti ieškinį nenagrinėtą, kadangi ieškovas nesilaikė sutartyje numatytos privalomos ikiteisminės ginčų sprendimo tvarkos, taip pat, jog sutartyje numatyta nuostata, kad tarp klubo ir žaidėjo kilusius ginčus nagrinėja LFF yra laikytina arbitražine išlyga, bei pažymi, jog pirmosios instancijos teismas turėjo sustabdyti bylą iki bus gauta LFF išvada dėl galimo ieškovo dalyvavimo sutartose varžybose ir/ar nelegalių lažybų veikloje.

Pagal CPK 22 straipsnį, išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka gali būti nustatyta tik įstatymais, bet ne poįstatyminiais aktais ar sutartimis, todėl pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, kad ieškovas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymuose, o ne tarp šalių sudarytose sutartyse, nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, pagrįstai bylą išnagrinėjo iš esmės. Tokią išvadą pirmos instancijos teismas darė, atsižvelgdamas į apeliacinės instancijos teismo formuojamą praktiką šiuo aspektu.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad LFF Žaidėjų statuso ir perėjimo iš klubo į klubą reglamento 23 punktas suteikia teisę žaidėjams ir klubams sporto veiklos sutartyse iš anksto susitarti ir numatyti išankstinę ginčų sprendimo ne teisme (LFF drausminiuose organuose) tvarką, kuri šalims būtų privaloma. Atsakovas netinkamai aiškina reglamento 23 punktą, kadangi šis punktas nustato, jog ginčai, kylantys dėl kontraktų, darbo sutarčių ar kitų savo esme su darbine veikla susijusių klausimų, įskaitant, bet neapsiribojant kontraktų, darbo sutarčių vykdymu, nutraukimo, besikreipiančiosios šalies pasirinkimu gali būti sprendžiami bendrosios kompetencijos teismuose arba drausminiuose organuose LFF nustatyta tvarka, t. y. suteikia besikreipiančiajai sutarties šaliai teisę pasirinkti: kreiptis į teismą ar į LFF drausminius organus, tačiau ne sutartį sudarantiems asmenims susitarti dėl privalomos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo stadijos. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos futbolo federacija nagrinėja drausminius pažeidimus, sutarčių su sportininkais nutraukimo, tam tikrais atvejais - apmokėjimo už treniruotes klausimus, o kilęs ginčas yra dėl vienašalio klubo įsipareigojimo sumokėti piniginę premiją nevykdymo, t. y. finansinio pobūdžio.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismui nepripažinus, jog sutarčių 15.2 punktas yra nuostata, nustatanti privalomą ikiteisminį bylos nagrinėjimą, ši nuostata turi būti aiškinama kaip arbitražinė išlyga. Nagrinėjamu atveju sudarydami sportinės veiklos sutartis, atsakovas ir ieškovas 15.2 punktu susitarė, kad kilę ginčai perduodami spręsti Lietuvos futbolo federacijai jos nustatyta tvarka. Jau minėta, kad LFF Žaidėjų statuso ir perėjimo iš klubo į klubą reglamento 23 punktas nurodo, jog ginčai, kylantys dėl kontraktų, darbo sutarčių ar kitų savo esme su darbine veikla susijusių klausimų, įskaitant, bet neapsiribojant kontraktų, darbo sutarčių vykdymu, nutraukimo, besikreipiančiosios šalies pasirinkimu gali būti sprendžiami bendrosios kompetencijos teismuose arba drausminiuose organuose LFF nustatyta tvarka. Taigi pačios Lietuvos futbolo federacijos priimti aktai ginčų sprendimui leidžia pasirinkti alternatyvą: arba teisme, arba LFF drausminiuose organuose, todėl teigti, kad ieškovai su atsakovu aiškiai susitarė pašalinti teismo jurisdikciją nagrinėjant ginčus, kylančius iš sporto veiklos sutarties, ir ją perduoti arbitražui, negalima. Aiškinant sutartis, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji šalių ketinimai (CK 6.193 str. 1 d.). Iš aptariamo 15.2 punkto matyti, kad šalys susitarė kilusius tarpusavio ginčus perduoti spręsti LFF jos nustatyta tvarka, o pagal LFF nustatytą tvarką besikreipianti šalis turi teisę pasirinkti, ar kreiptis į LFF, ar į teismą. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pripažinti sutartyse buvus arbitražinę išlygą atsisakyti ginčus nagrinėti teisme. Sutiktina ir su ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą išsakytais argumentais, jog Lietuvos futbolo federacija nėra nuolatinė arbitražo institucija, jos įstatuose ar kituose dokumentuose nėra nustatytos funkcijos kurias atlieka arbitražo institucijos – organizuoti, administruoti arbitražą, taip pat iš sutarčių turinio negalima pripažinti šalis susitarus sudaryti ad hoc arbitražą. Arbitražinis susitarimas dėl visų ginčų tarp ieškovo ir atsakovo nagrinėjimo galėtų būti laikomas sudarytu tik tuo atveju, jeigu LFF nustatytoje tvarkoje būtų įtvirtinta aiškiai išreikšta arbitražinė išlyga visus ginčus tarp klubų ir žaidėjų nagrinėti arbitražine tvarka. Vien tik nuoroda sportinės veiklos sutartyse, kad ginčai tarp klubo ir žaidėjo perduodami spręsti LFF jos nustatyta tvarka, nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog šalys buvo sudariusios arbitražinį susitarimą dėl visų ginčų arbitražinio nagrinėjimo. Nesant arbitražinės išlygos sudarytose sutartyse, kurių pagrindu kilo šalių ginčas, teismas pagrįstai ieškinio nepaliko nenagrinėto, o bylą išsprendė iš esmės. Įstatyme numatytų pagrindų stabdyti nagrinėjamą bylą nėra.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Taip pat šiame kontekste pažymėtina, jog kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Luidas“ v.UAB “Baltijos laikas”, bylos Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB “Litforina”, bylos Nr. 3K-3-219/2009; V. de H. v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Vadovaujantis tuo, kas išdėstytas, spręstina, kad pirmos instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Ramunė ČeknienėBirutė JonaitienėZina Mickevičiūtė