Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-130/2013

2013 m. vasario 6 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,

ekspertams Vytautui Šakėnui, Irmantui Granskui, Vitalij Matusevič, Valentinui Mitunevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 18 d. nuosprendžio, kuriuo jis yra nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 281 str. 5 d. laisvės atėmimu penkeriems metams, bausmę atliekant atviroje kolonijoje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 68 str., R. D. uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones trejus metus.

Iš UADB „Ergo Lietuva“ L. P. naudai priteista 307,98 Lt turtinės žalos atlyginimo. Likusioje dalyje L. P. ieškinys UADB „Ergo Lietuva“ ir R. D. dėl turtinės žalos priteisimo atmestas.

Iš R. D. L. P. naudai priteista 10 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Likusioje dalyje L. P. ieškinys R. D., taip pat ieškinys UADB „Ergo Lietuva“dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Iš R. D. P. M. naudai priteista 70 000,00 Lt, I. M. naudai priteista 100 000,00 Lt, S. S. naudai priteista 50 000,00 Lt, M. R. naudai priteista 100 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Likusioje dalyje P. M., S. S. ieškinys R. D. dėl neturtinės žalos atlyginimo, taip pat P. M. ieškinys R. D. dėl 467,06 Lt turtinės žalos atlyginimo, S. S. ieškinys UADB „Ergo Lietuva“ ir R. D. dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Iš R. D. P. M. priteista 1000,00 Lt bei S. S. priteista 1000,00 Lt išlaidų dalyvavusio byloje advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. D. nuteistas už tai, kad vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo reikalavimus, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio trys žmonės žuvo, keturiems žmonėms buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata ir vienam žmogui buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, t. y. 2007 m. rugsėjo 4 d., apie 13.00 val., kelio Trakai-Rūdiškės-Pivašiūnai-Alytus 27,6-me kilometre R. D., vairuodamas automobilį “Subaru Legacy”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) važiuodamas ne mažesniu kaip 120 km/h greičiu, tuo viršydamas leistiną ne gyvenvietėse 90 km/h greitį ir techniniu požiūriu priimtiną eismo įvykio vietoje 58 km/h greitį, siaurame kelyje neteko techninės galimybės išvengti susidūrimo su priešpriešai važiavusiu automobiliu „Audi 80“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau tekste – KET) 172 p., įpareigojančio vairuotoją važiuoti neviršijant leistino greičio, taip pat pasirinkti saugų greitį, atsižvelgiant į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, reikalavimus, bei KET 175.1 punkto, įpareigojančio ne gyvenvietėse važiuoti lengvaisiais automobiliais kituose keliuose ne didesniu kaip 90 km/h greičiu, reikalavimus, padarė eismo įvykį, dėl kurio dėl kūno sumušimo su daugybiniais skeleto kaulų lūžiais žuvo automobilio „Audi 80“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotoja I. B., žuvo dėl kūno sumušimo su vidaus organų sužalojimais šio automobilio keleivė V. B., žuvo dėl kūno sumušimo su galvos smegenų sužalojimu bei kairio šlaunikaulio lūžiu minėto automobilio keleivė E. S., šio automobilio keleivei L. P. buvo padarytos muštinės žaizdos kairės alkūnės ir kairio kelio srityse, kairės plaštakos 4-to piršto pamatinio pirštakaulio lūžis, poodinė kraujosruva kairio smilkinio srityje, t.y. nesunkiai sutrikdyta sveikata, minėto automobilio keleivei I. M., gim. 1999 m. rugpjūčio 23 d., buvo padarytas veido sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu, muštinė žaizda viršutinėje lūpoje su pilnu 2-o viršutinio kairės pusės danties išnirimu, galvos smegenų sukrėtimas, poodinė kraujosruva dešinėje blauzdoje, t. y. nežymiai sutrikdyta sveikata, automobilio “Subaru Legacy” valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) keleivei D. L. dėl kairio šlaunikaulio lūžio buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, minėto automobilio keleivei L. L. dėl dešinio žastikaulio didžiojo gumburo lūžio buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata bei šio automobilio keleiviui J. L. buvo padaryti odos nubrozdinimai apie kairę akį, muštinė žaizda smakro srityje, galvos smegenų sukrėtimas, kairės plaštakos V-to pamatinio pirštakaulio lūžis, t. y. nesunkiai sutrikdyta sveikata.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo tiriami įrodymai, dėl ko paskirta ir atlikta papildoma komisijinė eismo įvykio ekspertizė bei teisiamojo posėdžio metu apklausti ekspertai Vytautas Šakėnas, Irmantas Granskas, Valentinas Mitunevičius ir Vitalij Matusevič.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Kadangi Lietuvos Respublikos BK 281 str. numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, nusikaltimo sudėčiai konstatuoti, be minėtų objektyviųjų požymių, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių, t. y. reikia nustatyti, kas – ar nuteistasis R. D., ar žuvusioji automobilio „Audi 80“ vairuotoja I. B. – padarė kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimus ir, jei padarė, kuris iš padarytų kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimų buvo būtinoji eismo įvykio kilimo sąlyga. Pažymėtina, kad sprendžiant asmens kaltės klausimą šios kategorijos bylose itin svarbu tiksliai nustatyti faktines bylos aplinkybes, kokie KET pažeidimai buvo padaryti, kaip juos suvokė eismo dalyviai, t. y. nustatyti, kokioje vietoje įvyko įvykis, kokie reikalavimai keliami eismo dalyviams, kaip jie suprato KET reikalavimus ir juos vykdė.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, įmonės „Impulsana“ 2008 m. rugpjūčio 18 d. specialisto išvadą (duomenys neskelbtini), Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2008 m. gegužės 26 d. išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) bei Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011 m. sausio 26 d. ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini) bei bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu ekspertų ir specialistų duotus parodymus konstatuotina, kad susidariusioje eismo situacijoje R. D. turėjo elgtis itin atsargiai ir laikytis KET 172 bei 175.1 p. reikalavimų – važiuoti ne tik neviršydamas leistino 90 km/h greičio, bet ir pasirinkti dar mažesnį važiavimo greitį atsižvelgiant į važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. KET 172 p. nurodyta, kad vairuotojas turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, todėl automobilio vairuotojo R. D. pasirinktas važiavimo greitis – betarpiškai didesnis nei 90 km/h – eismo įvykio metu buvusiomis kelio sąlygomis buvo nepriimtinas ir nesaugus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tikslus automobilio „Subaru Legacy“ greitis šiuo atveju nenustatytas, tačiau atsižvelgiant į byloje esančias specialistų išvadas bei ekspertizės akto rezultatus, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus vienareikšmiškai darytina išvada, kad įvykio metu automobilio „Subaru Legacy“ greitis buvo didesnis nei 90 km/h, o tuo pačiu žymiai didesnis ir už techniniu požiūriu priimtiną eismo įvykio vietoje 58 km/h greitį. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad automobilio „Subaru Legacy“ varuotojas R. D. įvykio metu pažeidė KET 172 p. bei 175.1 p. reikalavimus, ką nuosprendyje konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2008 m. gegužės 26 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytu techniniu požiūriu priimtino greičio dydžiu, juo labiau, kad tokią išvadą patvirtina ir kita baudžiamosios bylos medžiaga bei liudytojų parodymai, kuriuose apibūdinami to kelio ruožo, kuriame įvyko eismo įvykis ypatumai.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad I. B. vairuojamas automobilis „Audi 80“ eismo įvykio metu nebuvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, tačiau apelianto įsitikinimu, jo vairuojamo automobilio „Subaru Legacy“ ir automobilio „Audi 80“ susidūrimas įvyko jo važiavimo krypties eismo juostoje. Šie nuteistojo argumentai, apeliacinį skundą nagrinėjančios kolegijos vertinimu, yra visiškai nepagrįsti. Pažymėtina, kad versija, jog automobilio „Subaru Legacy“ ir automobilio „Audi 80“ susidūrimas įvyko „Subaru Legacy“ važiuojamosios krypties eismo juostoje pirmą kartą buvo iškelta įmonės „Impulsana“ 2008 m. rugpjūčio 18 d. specialisto išvadoje (duomenys neskelbtini). Šią versiją specialistas grindė ta aplinkybe, kad šis išvažiavimas galėjo įvykti dėl nenustatyto trečiojo automobilio vairuotojo veiksmų – saugaus atstumo iki priekyje važiuojančios transporto priemonės nesilaikymas. Apeliacinės instancijos vertinimu, nepasitvirtinus šioje specialisto išvadoje iškeltai versijai, kad eismo įvykio metu dalyvavo dar vienas automobilis bei 2011 m. sausio 26 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nustačius, kad paliktos automobilio ratų slydimo žymės nepriklauso automobiliui „Subaru Legacy“, „Impulsana“ 2008 m. rugpjūčio 18 d. specialisto išvados (duomenys neskelbtini) teiginiai apie automobilio „Audi 80“ išvažiavimą į priešpriešinę eismo juostą yra atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nuteistojo ir nukentėjusiųjų J. L. bei D. L. parodymai yra vertintini kritiškai. Pažymėtina, kad J. L., duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, kardinaliai juos pakeitė. Jo parodymai iš dalies prieštarauja ne tik nukentėjusiosios D. L. bet ir kaltinamojo parodymams, duotiems tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Kritiškai vertinamų nukentėjusiojo bei nuteistojo parodymų nepatvirtina ir jokia kita bylos medžiaga, išskyrus 2008 m. rugpjūčio 18 d. specialisto išvadą (duomenys neskelbtini), kuri dalyje dėl automobilio „Audi 80“ išvažiavimo į priešpriešinę eismo juostą laikytina nepagrįsta ir klaidinančia. Be to, nukentėjusysis J. L., nors pirmosios instancijos teisme ir teigė, kad automobilio „Audi 80“ išvažiavimo į priešpriešinę juostą aplinkybes prisiminė praėjus dviem savaitėms nuo įvykio, nepasinaudojo galimybe papildyti savo parodymus dar ikiteisminio tyrimo metu, kas taip pat kelia pagrįstą abejonę nukentėjusiojo teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų parodymų teisingumu.

Pažymėtina ir tai, jog Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2008 m. gegužės 26 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad R. D. vairuojamas automobilis „Subaru Legacy“ važiavo nemažesniu kaip 120 km/h greičiu. Riboto matomumo sąlygomis važiavo ties kelio važiuojamosios dalies viduriu ir automobilio priekinės plokštumos kaire puse, su apie 0,8 m persidengimu kontaktavo su priešpriešiais žymiai lėčiau važiavusio automobilio „Audi 80“, vairuojamo I. B., priekinės plokštumos kaire puse. Pradiniu tarpusavio kontakto momentu automobilių išilginės simetrijos ašys buvo lygiagrečios arba artimos lygiagrečioms. Tačiau Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011 m. sausio 26 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad automobilio „Audi 80“ kairysis šonas, pradedant priekinės dalies kairiu kraštu ir baigiant galiniu kairiuoju sparnu buvo apgadintas automobilio „Subaru Legacy“ priekiniu kairiuoju kampu dėl to, kad susidūrimo metu tarp automobilio „Audi 80“ kairiojo šono buvo nedidelis, smailus, apie 7? kampas, atviras link automobilio „Audi 80“ priekinės dalies. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011 m. sausio 26 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvada šiuo atveju laikytina pagrįsta, nes ją patvirtina ir kiti baudžiamosios bylos duomenys. Nukentėjusioji L. P. patvirtino, kad siekdama išvengti susidūrimo I. B. pasitraukė arčiau dešiniojo krašto, o tai patvirtina ekspertizės akte nurodyto smailaus, apie 7? kampo, atviro link automobilio „Audi 80“ priekinės dalies susidarymą įvykio metu, kuris ekspertizės akte buvo nurodytas, atsižvelgiant į automobilių „Subaru Legacy“ bei „Audi 80“ sugadinimus. Iš dalies 2011 m. sausio 26 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadą patvirtina ir nukentėjusiojo J. L. parodymai, kuriuose jis nurodė, jog automobiliai kontaktavo kampu. Akcentuotina, tai, kad nei 2008 m. gegužės 26 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nei 2011 m. sausio 26 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nenurodyta, kad automobiliai susidūrė R. D. važiuojamosios dalies pusėje. Pažymėtina, kad 2011 m. sausio 26 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, jog atliktas tyrimas duoda pagrindą teigti, kad techniniu požiūriu šio eismo įvykio kilimą sąlygojo tai, kad automobilio „Subaru Legacy“ vairuotojas R. D., esant ribotam matomumui važiavimo kryptimi, važiavo apie 117 km/h kelio Trakai-Onuškis važiuojamosios dalies viduriu ir priešpriešinio prasilenkimo metu nepaliko tarpo iš šono, kad saugiai prasilenkti su priešpriešiais važiavusiu automobiliu „Audi 80“, kurį vairavo I. B.. Kaip matyti iš 2008 m. gegužės 26 d. išvados Nr. (duomenys neskelbtini), ją atlikęs ekspertas Vitalij Matusevič taip pat nurodė, kad automobiliai „Audi 80“ ir „Subaru Legacy“ susidūrė ties kelio važiuojamosios dalies viduriu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti šiomis ekspertų išvadomis, kurias iš dalies patvirtina ir kita baudžiamosios bylos medžiaga.

Taigi, teismas konstatuoja, kad I. B. laikėsi KET reikalavimų, važiavo įvykio vietoje techniškai priimtinu greičiu, savo eismo juostoje ir bandė atlikti reikalingus veiksmus, siekdama išvengti susidūrimo.

Pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus – būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas reikalauja nustatyti, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas reikalauja nustatyti, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis. R. D. padaryti KET 172 p. ir 175.1 p. pažeidimai būtų būtina padarinių kilimo sąlyga tuo atveju, jei analogiškoje situacijoje jam laikantis KET reikalavimų, eismo įvykis neįvyktų. Iš pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad tuo atveju, jei R. D. būtų neviršijęs leistino 90 km/h greičio, esant blogam matomumui toje kelio atkarpoje, sulėtinęs greitį iki toje vietoje priimtino 58 km/h ar jam artimo greičio, bei pasukdamas automobilį „Subaru Legacy“ arčiau dešiniojo kelkraščio, būtų išvengęs „Subaru Legacy“ susidūrimo su „Audi 80“, juo labiau, kad kaip konstatavo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, „Audi 80“ vairuotoja I. B. bandė atlikti visus susidūrimui išvengti reikalingus veiksmus, tačiau dėl didelio automobilio „Subaru Legacy“ greičio, nesuspėjo jų atlikti iki galo. Vadinasi, būtent R. D. veika buvo eismo įvykio metu kilusių padarinių – kitų asmenų žūties ir sužalojimo – būtinoji sąlyga ir priežastis. Dėl to konstatuotina, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad tarp R. D. padarytų KET 172 p. ir 175.1 p. pažeidimų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys ir jo veiką teisingai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. Jis pagrįstai pripažintas kaltu padarius šią nusikalstamą veiką.

Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad liudytojai S. S., O. J. ir A. J., kurių parodymais rėmėsi teismas, eismo įvykio nematė, jų pamąstymai apie galimą susidūrimo vietą tėra subjektyvaus pobūdžio, todėl negali turėti jokios įrodomosios reikšmės priimant apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas su šia apeliacinio skundo nuostata nesutinka. Iš nurodytų liudytojų parodymų turinio galima spręsti, kad paties įvykio jie nematė, tačiau šie asmenys matė eismo įvykio vietą iš karto po įvykio, joje buvo, atliko procesinius veiksmus, todėl šių liudytojų parodymai atitinka Lietuvos Respublikos BK 20 str. numatyto įrodymų leistinumo principo reikalavimus ir pirmosios instancijos teismas turėjo teisę jais vadovautis, priimdamas nuosprendį. Pažymėtina ir tai, kad nors apeliaciniame skunde bandoma sumenkinti nukentėjusiosios L. P. parodymų vertę, motyvuojant ta aplinkybe, kad ji gali turėti procesinį suinteresuotumą kaip civilinė ieškovė ir žuvusiosios I. B. giminaitė, šie apeliacinio skundo motyvai laikytini nepagrįstais. L. P. betarpiškai matė autoįvykį, buvo jo dalyvė, be to, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė nuoseklius parodymus, jų nekeitė, o tai nekelia abejonių šios nukentėjusiosios parodymų patikimumu.

Lietuvos Respublikos BK 14 str. numato, kad baudžiamoji atsakomybė galima tik padarius nusikalstamą veiką tyčia ar dėl neatsargumo. Pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 7 d. Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. numatytas nusikaltimas padaromas tik dėl neatsargumo. Lietuvos Respublikos BK 16 str. nustato, kad nusikaltimas yra neatsargus, jei jis padaromas dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Pažymėtina, kad Trakų rajono apylinkės teismas 2010 m. kovo 18 d. nuosprendyje padarė išvadą, kad apeliantas Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. numatytą nusikaltimą padarė dėl nusikalstamo pasitikėjimo. Tačiau su šia pirmosios instancijos teismo nuostata nesutiktina. Pažymėtina, kad nusikalstamas nerūpestingumas yra tada, kai vairuotojas nesuvokia, kad daro pavojingą ar rizikingą veiką, šiuo atveju nesuvokia, kad pažeidžia KET (viršija leistiną greitį), ir dėl to nenumato, kad dėl pažeidimo gali kilti Lietuvos Respublikos BK 281 str. numatyti padariniai, tačiau, turėdamas vairuotojo pažymėjimą ir vairuodamas automobilį (padidinto pavojaus šaltinį), turi ir gali numatyti galimus padarinius ir jų išvengti. Sąmoningas KET pažeidimas suponuoja daromos veikos rizikingumo sampratą, o tai jau vienas iš nusikalstamo pasitikėjimo kaltės požymių, tačiau, kaip matyti iš apylinkės teismo nuosprendžio bei apeliacinio skundo motyvų, R. D. nepripažino pažeidęs KET, taigi jis nesuvokė, kad viršijo leistiną greitį, o tai reiškia, kad jis veikė nusikalstamo nerūpestingumo rėmuose, dėl to konstatuotina, kad Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. numatytą nusikalstamą veiką nuteistasis padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad jo atžvilgiu turėjo būti taikomas Lietuvos Respublikos BK 75 str. įtvirtintas bausmės vykdymo atidėjimas. Akcentuotina, kad sprendžiant, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę ir neneigė jos ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, kad nelinkęs sukurti konfliktinių situacijų, kad padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos, atsiprašo nukentėjusiojo, atlygina padarytą žalą. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus (ar auklėjamojo poveikio priemonę), ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Nustatant, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, nuteistojo asmenybė įvertinama ne tik Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalavimų kontekste (tai, kas būtina bausmės individualizavimui), bet ir sprendžiant, kad bausmės paskirtis bus pasiekta be realaus bausmės atlikimo.

Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo atžvilgiu netaikė bausmės vykdymo atidėjimo, o skyrė jam realią laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad R. D. padarė neatsargų nusikaltimą, anksčiau teistas nebuvo, tačiau jo atžvilgiu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 38 str., kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas už veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad R. D. buvo baustas administracine tvarka už KET pažeidimą pagal ATPK 127 str. 2 d., nors ši nuobauda 2007 m. rugsėjo 4 d. autoįvykio metu buvo nebegaliojanti. Nurodytos aplinkybės neabejotinai neigiamai apibūdina nuteistąjį. Be to, nuteistasis autoįvykio metu šiurkščiai pažeidė KET reikalavimus – vairavo automobilį ženkliai viršydamas leistiną ir techniniu požiūriu priimtiną eismo įvykio vietoje greitį, dėl ko siaurame kelyje neteko techninės galimybės išvengti susidūrimo su priešpriešiais važiavusiu automobiliu. Akivaizdu, kad jo padaryta nusikalstama veika sukėlė itin sunkius padarinius – žuvo trys žmonės, keturiems žmonėms buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata ir vienam - mažamečiam vaikui - nežymiai sutrikdyta sveikata. Pažymėtina, kad žuvusiosios E. S. ir V. B. buvo dar labai jauno amžiaus, E. S. neseniai gimusi dukra liko be motinos, be motinos ir sesers liko nukentėjusioji mažametė I. M., nuteistojo nusikalstama veika iš P. M. atėmė jo gyvenimo draugę I. B., bei jo faktinę įdukrą V. B., kurią jis kaip savo dukrą augino ir auklėjo nuo labai mažo amžiaus. S. S. neteko savo vienturtės dukters. Dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos ne tik gyvybės neteko trys moterys, bet buvo neatitaisomai paveikti ir šių moterų artimųjų likimai. Nukentėjusiajai L. P. taip pat padaryta didžiulė žala, nes jos akyse žuvo jai artimi žmonės. Pažymėtina, jog visuomenė taip pat yra suinteresuota, kad vairuotojai keliuose neviršytų leistino greičio, tam tikslui pasiekti nuolatos vykdomos viešo pobūdžio akcijos visuomeninėje erdvėje. Pažymėtina, kad nuteistojo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, taip pat neleidžia daryti išvados, kad jis suprato padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertino savo elgesį. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos nuteistasis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusiųjų neatsiprašė, nesigailėjo dėl padaryto nusikaltimo, nė kiek žalos nė vienam iš nukentėjusiųjų neatlygino, nėra nustatyta nė vienos nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Tai, kad nuteistasis buvo apsidraudęs civilinės atsakomybės draudimu ir kompanija „ERGO Lietuva“ nukentėjusiesiems atlygino patirtą turtinę bei dalį neturtinės žalos, neeliminuoja R. D. pareigos visa apimtimi atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą, o taip pat nerodo nuteistojo pastangų pašalinti dėl nusikalstamos veikos atsiradusius padarinius. Pažymėtina, jog po eismo įvykio nuteistasis visą savo turėtą turtą perleido tretiesiems asmenims (t. 3, 32-55), tame tarpe ir savo sugyventinei bei jo vaikų motinai S. U.. Toks nuteistojo elgesys nerodo nei jo noro taisytis, nei įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, nei, kad jis suvokia savo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Akcentuotina, kad minėtos aplinkybės turėjo lemiamą reikšmę ne tik sprendžiant dėl nuteistajam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo, bet ir dėl pačios bausmės dydžio. Nors nuteistasis dėl eismo įvykio ir tapo neįgaliu, taip pat augina tris mažamečius vaikus, šios aplinkybės nėra laikytinos pakankamomis taikyti jo atžvilgiu bausmės vykdymo atidėjimą. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, turi būti atsižvelgta į visuomenės interesą, kad nusikalstamą veiką, juo labiau dėl šiurkštaus KET pažeidimo, kurios metu žuvo trys žmonės, padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas, kad būtų įgyvendinti teisingumo ir protingumo principų reikalavimai. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, bei Lietuvos Respublikos BK 41 str. turinį, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatyti bausmės tikslai R. D. atžvilgiu nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, o atsižvelgiant į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, bei neatitaisomas pasekmes, jam yra skirtina didesnė nei nusikalstamos veikos sankcijos vidurkis bausmė. Akcentuotina ir tai, jog Lietuvos Respublikos BK 75 str. taikymas nuteistojo atžvilgiu yra ne bylą nagrinėjančio teismo pareiga, bet teisė, todėl nepasinaudojimas šia teise tinkamai įvertinus nuteistojo asmenybę, nėra laikytinas baudžiamojo įstatymo pažeidimu.

Apeliaciniame skunde nuteistasis kvestionuoja ir Lietuvos Respublikos BK 68 str. taikymą skiriant jam bausmę. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, Lietuvos Respublikos BK 68 str. nuteistojo R. D. atžvilgiu uždraudžiant jam naudotis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones, nustatant maksimalų įstatymo numatytą uždraudimo terminą, buvo taikytas atsižvelgiant į kaltinamojo veikos padarymo aplinkybes bei jos sukeltas itin sunkias pasekmes. Sutiktina, kad šie pirmosios instancijos teismo motyvai yra gan lakoniški, tačiau uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis yra teismo teisė, o lakoniški teismo motyvai nebūtinai sąlygoja paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės neteisėtumą. Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos BK 68 str. paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas Lietuvos respublikos BK 281 str. numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Be to, ši baudžiamojo poveikio priemonė skiriama nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles, Lietuvos Respublikos BK 281 str. numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Nors iš baudžiamosios bylos medžiagoje esančių duomenų negalima daryti vienareikšmės išvados, kad nuteistasis sistemingai pažeidinėja KET, tačiau neabejotina, kad Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. numatyta nusikalstama veika, kurios padariniai buvo itin skaudūs ir neatitaisomi, buvo padaryta dėl šiurkštaus KET pažeidimo – leistino greičio didelio viršijimo, o tai, apeliacinės instancijos vertinimu, yra pagrindas Lietuvos Respublikos BK 68 str. taikymui nuteistojo atžvilgiu, ką, be kita ko, nuosprendyje nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Akcentuotina, kad skiriant šią baudžiamojo poveikio priemonę nuteistajam, įvertintinas ne tik siekis pataisyti nuteistąjį, bet ir prevencinis šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslas – užkirsti kelią toliau pažeidinėti kelių eismo taisykles ir sukelti nusikalstamus padarinius. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos BK 68 str. taikymas nuteistojo atžvilgiu, uždraudžiant jam naudotis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones maksimalų įstatyme nustatytą laikotarpį, neabejotinai turės taisomąjį poveikį nuteistajam, nes padės suvokti šios teisės turėjimo teikiamus privalumus ir jos vertę, o tuo pačiu ir tokią teisę turinčio asmens atsakomybę, ko, reikia manyti, viršydamas leistiną greitį nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis akivaizdžiai nesuvokė. Šiuo atveju, siekis apsaugoti visuomenę nuo pakartotinių tokio pobūdžio, kaip nusikalstamos veikos padarymo atvejų, KET pažeidimų bei siekis pataisyti nuteistąjį nusveria jo patiriamus nepatogumus, juo labiau, kad dėl įvykio metu atsiradę padariniai jo sveikatai buvo sąlygoti būtent paties nuteistojo nusikalstamo elgesio. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo atžvilgiu pritaikė Lietuvos Respublikos BK 68 str. ir uždraudė jam naudotis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones trejus metus.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, jame nesutinkamai ir su iš R. D. nukentėjusiųjų atžvilgiu priteistos neturtinės žalos 330 000,00 Lt dydžiu. Neturtinės žalos sąvoka ir jos dydžio nustatymo kriterijai išdėstyti CK 6.250 str. Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Minėtame straipsnyje įtvirtinta, kad spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad CK nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis ir neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Tai reiškia, kad teismo sprendime nepakanka vien formalaus neturtinės žalos dydžio kriterijų nurodymo: jie turi būti išnagrinėti, įvertinant kiekvieno atskiro kriterijaus ir jų visumos reikšmę konkrečiam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti. Kaip matyti iš Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendžio, priteisdamas nukentėjusiosios L. P. naudai 10 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo, P. M. naudai – 70 000,00 Lt, I. M. naudai – 100 000,00 Lt, S. S. naudai – 50 000,00 Lt ir M. R. naudai – 100 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. nuostatomis. Pažymėtina, kad L. P. dėl eismo įvykio neabejotinai patyrė dvasinį sukrėtimą, jai ne tik buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, bet taip pat jos akyse žuvo jai artimi žmonės, nukentėjusioji išgyveno avarijos sukeltą šoką. P. M. dėl eismo įvykio neteko ne tik žmonos, bet ir faktinės savo įdukros, S. S. – vienturtės dukros, I. M. – sesers ir jai artimiausio žmogaus – motinos, M. R. dėl nusikalstamos veikos turės augti be mamos, iš jos buvo atimta galimybė net ją pažinti, nes motinos netektį ji patyrė dar būdama kūdikiu. Nuteistojo R. D. kaltė šiuo atveju pasireiškė nusikalstamu neatsargumu, tačiau tai negali būti pagrindas mažinti nukentėjusiųjų patirtą neturtinę žalą, nes būtent R. D. nusikalstami veiksmai šiuo konkrečiu atveju buvo autoįvykio kilimo sąlyga. Nors nuteistasis skunde ir nurodė, kad dėl patirto eismo įvykio neteko dalies darbingumo, augina tris mažamečius vaikus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės nėra pagrindas mažinti nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos išlaidas. Nors apeliantas nurodo, kad panašios neturtinės žalos sumos nukentėjusiesiems buvo priteisiamos ekonominio pakilimo laikotarpiu, o šiuo metu yra krizė, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad neturtinė žala yra nustatoma atsižvelgiant į dėl padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusiojo patirtus išgyvenimus, jam padarytą moralinę žalą, o ne į pasaulinės ekonomikos rodiklius. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nuteistojo turtinę padėtį, taip pat atsižvelgia į tą aplinkybę, kad neilgai trukus po eismo įvykio, nuteistasis savo turėtą nekilnojamąjį turtą perleido tretiesiems asmenims, tame tarpe ir savo sugyventinei. Ši aplinkybė akivaizdžiai rodo piktybinį nuteistojo siekį bet kokiu būdu išvengti iš dėl jo kaltės kilusio eismo įvykio atsiradusių turtinių prievolių. Be to, nuteistasis savanoriškai neatlygino nukentėjusiesiems net nedidelės dalies žalos, nesistengė morališkai jų palaikyti ar bent jau atsiprašyti. Nors nukentėjusieji prašė priteisti jų patirtą turtinę žalą, tačiau pirmosios instancijos teismas tik L. P. priteisė 307,98 Lt turtinės žalos atlyginimo. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, nukentėjusiesiems pirmosios instancijos teismas priteisė kur kas mažesnes, nei jų pageidautos, neturtinės žalos sumas, todėl teigtina, kad bendra iš nuteistojo R. D. priteista neturtinės žalos suma, atsižvelgiant į nukentėjusiųjų skaičių bei padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus ir priteista nepažeidžiant Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. nuostatų.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, naikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 18 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėr teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta ir Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

nuteistojo R. D. apeliacinį skundą atmesti.