Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Albino Bielskio ir Kęstučio Jucio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nuteistosios V. F. ir jos gynėjo advokato Edvardo Staponkaus apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. F. pripažinta kalta, padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose, ir nuteista laisvės atėmimu 10 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš V. F. valstybei priteista 12 714,55 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. F. nuteista už tai, kad nužudė bejėgiškos būklės savo naujagimį: 2009 m. gegužės 3 d., tiksliai nenustatytu laiku, buto (duomenys neskelbtini) vonios kambaryje, būdama devintą mėnesį nėščia, pagimdė vyriškos lyties gyvybingą naujagimį ir, turėdama išankstinę tyčią naujagimį nužudyti, kelios minutės po gimimo naujagimiui nenustatytu objektu suspaudė kaklą ir padarė kraujosruvas kaklo minkštuose audiniuose, raumenyse, gerklose, sukėlė asfiksiją, dėl kurios šis tuoj pat mirė. Po to V. F. šį naujagimį ir kitą, gimusį negyvą naujagimį, 2009 m. gegužės 4 d. ryte prie (duomenys neskelbtini) namo, Klaipėdoje, išmetė į šiukšlių konteinerį, kuriame jie buvo rasti tą pačią dieną apie 8.30 val.

V. F. buvo kaltinama tuo, jog nužudė du bejėgiškos būklės savo naujagimius: 2009 m. gegužės 3 d., tiksliai nenustatytu laiku, buto (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje vonios kambaryje, būdama devintame nėštumo mėnesyje pagimdė du vyriškos lyties gyvybingus naujagimius ir turėdama išankstinę tyčią naujagimius nužudyti, kelių minučių laikotarpyje po gimimo, vienam naujagimiui nenustatytu objektu suspaudė kaklą ir padarė kraujosruvas kaklo minkštuose audiniuose, raumenyse, gerklų srityje, sukėlė asfiksiją dėl kurios šis tuoj pat mirė, o kitam gimdymo metu rankomis suspaudė kaukolę ir padarė daugybines kraujosruvas galvos skliauto minkštuosiuose audiniuose - kaktos srityje ir abiejose viršugalvio pusėse, kaukolės deformaciją su dešinio momenkaulio įspaudimu, pažeidė galvos smegenis dėl ko šis tuoj pat mirė. Tokiu būdu V. F. nužudė du bejėgiškos būklės savo naujagimius, kurių lavonus 2009 m. gegužės 4 d. ryte išmetė į šiukšlių konteinerį prie (duomenys neskelbtini) namo, Klaipėdoje, kur jie buvo rasti tą pačią dieną apie 8.30 val.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą tenkinti pilnai, o nuteistosios V. F. ir jos gynėjo advokato Edvardo Staponkaus apeliacinius skundus atmesti. Nuteistoji ir jos gynėjas prašė prokuroro skundą atmesti kaip nepagrįstą, o jų skundus tenkinti pilnai juose išdėstytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios V. F. gynėjo advokato Edvardo Staponkaus apeliacinis skundas tenkintinas, Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistosios V. F. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo motyvų

Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados, kad nėra jokių duomenų, iš kurių galima būtų daryti išvadą kokiais veiksmais kaltinamoji V. F. sužalojo gimstančio antrojo vaiko galvutę, o taip pat, kad sužalojimus ji galėjo padaryti nevalingai, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Padarydamas išvadą, kad baudžiamasis įstatymas nenumato atsakomybės už gimstančio asmens nužudymą, tuo pačiu teismas netinkamai pritaikė ir baudžiamąjį įstatymą. Skundo teiginiams pagrįsti iš esmės remiamasi teismo medicinos specialistų išvadomis, teismo medicinos ekspertų paaiškinimais pirmosios instancijos teismo posėdyje, taip pat įrodymais, kuriais remiantis buvo nustatyta, kad V. F. turėjo susiformavusią išankstinę tyčią, siekdama atsikratyti naujagimių, nuslėpti įvykusį gimdymą ir padarytą nusikaltimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistosios kaltės ir jos padarytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos. Teismo išvados pagrįstos byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Byloje esantys įrodymai gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, prokuroras sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad V. F. pasmaugdama tyčia nužudė bejėgiškos būklės savo naujagimį, kuris gimė pirmas ir jos veikos kvalifikavimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus. Nesutinkama su teismo išvadomis, kad neįrodyta V. F. kaltė dėl antrojo naujagimio nužudymo, dėl to papildomai prašoma pakeisti apygardos teismo nuosprendį ir dėl neteisingai paskirtos bausmės.

Pirmosios instancijos nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatuojama, kad byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu galima spręsti kokiais veiksmais ( rankomis ar kitaip ) V. F. suspaudė ir sužalojo gimstančio vaiko galvą, tačiau sutinkama su teismo medicinos ekspertų išvada, kad antrojo naujagimio kaukolės sužalojimai galėjo atsirasti dėl išorinės traumos, kuri nebūdinga gimdymo metu patirtai traumai. Tokią išvadą teismas padarė pirmiausiai įvertinęs dvi teismo medicinos specialistų išvadas ( Nr. M 260/09 ( 03) ir Nr. M 261/09 ( 03 ), kuriose konstatuota, kad antrasis naujagimis žuvo nuo kaukolės suspaudimo, pažeidžiant galvos smegenis. Ekspertai davė tikėtiną išvadą, kad antrojo naujagimio kaukolės sužalojimai galėjo atsirasti dėl išorinės traumos, gimdant vonioje ribotai išskėstomis kojomis, tačiau taip pat galėjo būti padaryti spaudžiant užgimusią galvutę rankomis ( 1 t., 56-66, 5 t., 10-15 b.l. ). Remdamasi šiais duomenimis ir nesant papildomų duomenų, kokiu būdu galima buvo suspausti gimstančio vaiko galvą taip, kad būtų sužalotos jo smegenys, teismas ir padarė išvadą, jog V. F. kaltė dėl antrojo naujagimio tyčinio nužudymo yra neįrodyta. Argumentai, kuriais prokuroras skunde neigia teismo išvadas, jog V. F. kaltė neįrodyta, iš esmės yra vienodi ir nėra nauji. Kaip seka iš apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolo, šie argumentai jau buvo išsakyti ir pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, su prokuroro apeliacinio skundo argumentais susijusios bylos aplinkybės teisme buvo visapusiškai ištirtos ir prokuroro argumentai dėl V. F. kaltės tyčia nužudžius antrąjį naujagimį, motyvuotai atmesti. Skundo argumentai dėl V. F. kaltės paremtos labiau prielaidomis, nei neginčijamais įrodymais, kuriais remiantis būtų galima besąlygiškai tvirtinti, jog tarp tyčinių V. F. veiksmų ir kilusių pasekmių – antrojo naujagimio mirties yra būtinasis priežastinis ryšys. Kaip matyti iš prokuroro apeliacinio skundo turinio, įrodinėjant V. F. kaltę dėl antrojo naujagimio tyčinio nužudymo remiamasi iš esmės dvejomis tikėtinomis ekspertų išvadomis dėl sužalojimų antrajam naujagimiui padarymo mechanizmo. Pirma, remiamasi tikėtina išvada, jog antrojo naujagimio kaukolės sužalojimai galėjo atsirasti dėl išorės traumos, gimdant vonioje ribotai išskėstomis kojomis, o antra, jog sužalojimai galėjo būti padaryti spaudžiant užgimusią galvutę rankomis ir taip galėjo spausti pati gimdyvė. Remiantis tik prielaidinio pobūdžio išvadomis, prokuroro skunde teigiama, kad sužalojimai naujagimio galvoje, būtent kaukolės deformacija su dešinio momenkaulio įspaudimu pažeidžiant galvos smegenis, atsirado dėl išorinio poveikio į jau užgimusią galvutę, šis sužalojimas buvo padarytas rankos pirštu stipriai spaudžiant galvutę, o kadangi kaltinamoji tuo metu vonioje buvo viena, tai tik ji ir galėjo padaryti tokio pobūdžio sužalojimą. Iš šių motyvų galima suprasti, kad prokuroras dėl antrojo naujagimio mirties laikosi kategoriškos nuomonės, kad V. F. jį nužudė veikdama tiesiogine tyčia, kaip ir pirmojo naujagimio atveju.

V. F. buvo kaltinama, kad nužudė du bejėgiškos būklės savo naujagimius turėdama išankstinę tyčią juos nužudyti. Teismų praktikoje laikoma, kad iš anksto apgalvota tyčia yra tokios rūšies tyčia, kuri atskleidžia psichinį kaltininko santykį su veika kaip trunkantį daugiau laiko, kuris skiriamas apgalvoti nusikalstamos veikos aplinkybes, veikimo būdą ir siekiamus padarinius.

Byloje yra nustatyta ir kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad V. F. neketino auginti naujagimių, tai įrodo tokios teismo nustatytos aplinkybės, kaip nėštumo slėpimas nuo kartu su ja gyvenusio vaikų tėvo K. S., nesiruošimas būsimo vaiko auginimui, nesikreipimas į gydymo įstaigas dėl nėštumo eigos, gimdymas pasislėpus namuose, nesikreipimas dėl medicininės pagalbos gimus vienam ir antram naujagimiams ir atsikratymo jais būdas. Teisėjų kolegijai nekelia abejonių pirmosios instancijos teismo išvados dėl tyčinio pirmojo gimusio naujagimio nužudymo būdo ir aplinkybių, t.y., kad V. F. tyčia suspausdama jo kaklą nenustatytu objektu, sukėlė asfiksiją, dėl kurios naujagimis mirė. Baudžiamosios teisės teorijoje nusikalstamų veikų materialiųjų sudėčių, kokia yra ir nužudymas, atveju, tiesioginei tyčiai yra būdingi trys požymiai: pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas; numatymas, kad gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai; norėjimas, kad dėl veikimo ar neveikimo atsirastų padariniai. Pirmieji du požymiai apibūdina tiesioginės tyčios intelektualųjį elementą, o trečiasis – valinį. Pirmojo naujagimio nužudymo atveju V. F. veikė tiesiogine tyčia, nes spausdama ką tik gimusiam vaikui kaklą nenustatytu objektu ji suvokė savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė padarinius – naujagimio mirtį ir tokių padarinių norėjo.

Pašalindamas iš kaltinimo BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad gimdydama gyvenime pirmą kartą, namų sąlygomis, be pašalinių asmenų pagalbos, vonioje, ribotai išskėstomis kojomis, kas galėjo turėti naujagimį traumuojantį poveikį, V. F. patyrė labai didelę emocinę įtampą, stresą, pasimetimą, didelį fizinį skausmą, todėl nevalingai antram naujagimiui galėjo būti padaryta šiaip normaliomis sąlygomis gimdant nebūdinga galvos trauma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tokios išvados neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, nes teismo medicinos ekspertas D. Vitkus teismo posėdyje, duodamas paaiškinimus dėl ekspertizės išvadų parodė, kad yra tikėtina, jog antrojo naujagimio kaukolės sužalojimai galėjo atsirasti dėl išorinės traumos, gimdant vonioje ribotai išskėstomis kojomis – ir rankomis galbūt stengtasi, kad galvutė užgimtų. Ekspertas A. Fabijonavičius patvirtino, kad kaltinamoji dėl gimdymo nenormaliomis sąlygomis galėjo patirti trauminį šoką, o tais atvejais, kai nėštumas nelaukiamas, būna ir papildomas stresas. Byloje yra duomenų apie patirtą didelį fizinį skausmą, nes po gimdymo V. F. prašė K. S. nupirkti „nošpos“, t.y. vaistų, kurie mažina spazmus ir nuo jų mažėja skausmas. V. F. parodymai liečiantys gimdymo eigą ir jos savijautą neprieštarauja objektyvioms teismo medicinos ekspertizių išvadoms. Kaltinamoji pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad gimdydama antrą vaikelį sėdėjo vonioje ir pagimdė rankomis prilaikydama galvutę. V. F. padarė prielaidą, kad gimdydama ir jausdama didelius skausmus, laikydama rankoje nevalingai buvo suspaudusi naujagimio galvutę, tačiau tikrai netraukė per jėgą. V. F. atrodė, kad antrasis naujagimis gimė negyvas ir šie jos parodymai atitinka teismo medicinos specialistų išvadą.

Remiantis byloje ištirtais įrodymais darytina išvada, jog byloje nėra neginčijamai nustatyta, ar V. F. pilnai suvokė veikos pavojingumą ir jei taip, tai ar ji siekė bei norėjo, kad dėl tokio jos veikimo, atsirastų atitinkami padariniai, kurie kilo nagrinėjamoje byloje. Pagrįstų abejonių dėl antrojo naujagimio tyčinio nužudymo fakto kelia skirtingos abiejų naujagimių patirtos traumos, dėl kurių įvyko jų mirtis. Pirmasis naujagimis mirė nuo asfiksijos, suspaudus jo kaklą nenustatytu objektu ir tai yra tiesioginė V. F. padarytos pavojingos nusikalstamos veikos pasekmė. Kadangi V. F. neketino auginti naujagimių ir šia linkme veikė tyčia, tai ji neabejotinai būtų nužudžiusi ir antrąjį naujagimį tokiu pat būdu kaip ir pirmąjį. Iš dalies įsitikinusi, kad antrasis naujagimis gimė negyvas, ji neatliko tyčinių veiksmų, kad atsirastų BK 129 straipsnyje numatyti padariniai.

Prokuroro apeliaciniame skunde neteisingai interpretuojama skundžiamo nuosprendžio dalis dėl baudžiamosios atsakomybės už gimstančio asmens nužudymą. Remdamasis LR Civilinio kodekso ir LR Vaiko gimimo momento nustatymo įstatymo normomis, pirmosios instancijos teismas konstatavo tik tai, kad pareikštame kaltinime prieštaringai ir neteisingai yra nurodyta, jog antrasis naujagimis buvo pagimdytas, bet tuo pačiu teigiama, kad naujagimis nužudytas gimdymo metu. Dėl šių priežasčių teismas neginčijo įstatyme suformuotos nuostatos, kad baudžiamąja teisine prasme žmogaus gyvybė yra ginama nuo gimdymo pradžios. BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktas iš kaltinimo pašalintas, kadangi nebuvo įrodyta V. F. kaltė dėl tyčinio antrojo naujagimio nužudymo. Pasikėsinimas yra kryptinga ir tikslinga veika, todėl gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Kadangi nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad antrojo naujagimio atžvilgiu V. F. veikė tiesiogine tyčia, todėl negalima ir konstatuoti, kad galimai spausdama gimstančio vaiko galvutę ji žinojo, kad naujagimis yra negyvas ir tokiu būdu kėsinosi į netinkamą objektą.

Apeliacinio skundo dalis dėl neteisingos bausmės paskyrimo yra tiesiogiai susijusi su nusikalstamos veikos papildomu kvalifikavimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, tačiau neįrodžius, kad V. F. nužudė du bejėgiškos būklės savo naujagimius, dėl paskirtos bausmės dydžio kolegija pasisakys išnagrinėjusi nuteistosios skundą.

Dėl nuteistosios gynėjo advokato Edvardo Staponkaus apeliacinio skundo motyvų

Nuteistosios gynėjas advokatas E. Staponkus savo apeliaciniame skunde teigia, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo ginamosios V. F. atžvilgiu, pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė klausimą dėl proceso išlaidų ir jų atlyginimo, priteisdamas nuteistajai atlyginti 12714,55 Lt. Policijos departamento išlaidų už jos etapavimą iš Ispanijos Karalystės į Lietuvos Respubliką. Gynėjo nuomone, V. F. į Ispaniją išvyko 2010 m. sausio mėnesį, kai nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo daugiau kaip 7 mėnesiai ir per tą laikotarpį ji nebuvo paieškoma, ji nesislapstė, o į Ispaniją išvyko darbo reikalais. Taip pat gynėjas skunde nurodo, kad V. F. etapavimo išlaidos yra susijusios su departamentui priskirtų elementarių darbinių funkcijų vykdymu, kurios konkrečiu atveju negali būti pripažintos proceso išlaidomis. Teisėjų kolegija su tinka su gynėjo apeliacinio skundo argumentais.

BPK 103 straipsnyje numatyta, kad proceso išlaidas sudaro: liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti, taip pat pinigai, skirti atlyginti už liudytojų ir nukentėjusiųjų atitraukimą nuo įprastinio darbo; daiktų laikymo ar persiuntimo išlaidos; kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. Pagal BPK 104 straipsnio 1 dalies nuostatas, proceso išlaidos liudytojui, nukentėjusiajam, ekspertui, specialistui, vertėjui atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų. Tuo tarpu šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kokio pobūdžio išlaidos gali būti pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškomos ir nuteistojo. Pagal BPK 104 straipsnio dalies nuostatas, proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmokas pats iš savo lėšų. Taip pat jis turi teisę prašyti, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 103 straipsniu, pripažino proceso išlaidomis V. F. parvežimo iš Ispanijos Karalystės į Lietuvos Respubliką išlaidas ir priteisė jas iš apeliantės.

Teismų praktika proceso išlaidų atlygimo klausimu, kai įtariamasis yra atgabenamas iš užsienio valstybės į Lietuvą baudžiamajam persekiojimui vykdyti, nėra vieningai suformuota, nors kaip matyti iš kai kurių kasacinės instancijos teismo nutarčių baudžiamosiose byloje, nuteistojo pareiga atlyginti proceso išlaidas daugiau siejama su paskirtos kardomosios priemonės pažeidimu ir slapstymusi užsienio valstybėje ( baudžiamosios bylos Nr. 2K-5/2005; Nr. 2K-191/2006 ).

Demokratinėse valstybėse laikomasi principo, kad asmens, kurio laisvę valstybė suvaržo paskirdama jam bausmę ar kardomąją priemonę, materialinio – buitinio aprūpinimo, sveikatos priežiūros, maitinimo ir kitų su jo išlaikymu susijusių išlaidų užtikrinimas yra valstybės pareiga. Tokios nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso XIV skyriuje ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo penktame skirsnyje. Lietuvos Respublikai pagal ekstradiciją išduodamo arba perduodamo baudžiamajam persekiojimui asmens statusas – suimtasis, nes jo atžvilgiu yra priimta teismo nutartis paskirti kardomąją priemonę – suėmimą. Vadinasi, visos išlaidos, susijusios su šio asmens materialiniu – buitiniu aprūpinimu, yra valstybės pareiga. Su ekstradicijos vykdymu susijusios išlaidos savo prigimtimi bei paskirtimi skiriasi nuo proceso išlaidų, nurodytų BPK 103 ir 104 straipsniuose. Šiuose straipsniuose minimos išlaidos, kurios gali būti išieškomos iš nuteistojo, yra susijusios su kitų proceso dalyvių – liudytojų, nukentėjusiųjų baudžiamajame procese patirtomis išlaidomis. Tuo tarpu išlaidos, susijusios su ekstradicijos vykdymu, yra susijusios su valstybės vykdoma veikla baudžiamosios justicijos srityje. Kaip jau minėta, šių išlaidų užtikrinimas yra valstybės pareiga, kuri negali būti perkeliama asmeniui, kurio atžvilgiu vykdomas baudžiamasis procesas. Kaip teisingai nurodoma V. F. gynėjo apeliaciniame skunde, ji išvyko į Ispaniją tuo metu, kai jos atžvilgiu dar nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, taip pat nebuvo taikomos jokios kardomosios priemonės, kurių sąlygas ji, išvykdama į užsienį, būtų pažeidusi. Tuo tarpu ta aplinkybė, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą V. F. atžvilgiu ir nustačius jos gyvenamąją vietą užsienyje, policijos pareigūnams teko imtis priemonių siekiant atsigabenti įtariamąją į Lietuvą, neduoda pagrindo išvadai, kad ekstradicijos išlaidas lėmė pačios V. F. veiksmai. Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad visos išlaidos, susijusios su ekstradicijos vykdymu ir V. F. gabenimu į Lietuvos Respubliką yra valstybės pareiga ir turi būti apmokamos iš valstybės biudžeto. Remiantis šiais motyvais, Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio dalis, kuria iš V. F. priteista 12714,55 Lt Lietuvos Respublikos Policijos departamento naudai, naikintina.

Dėl nuteistosios V. F. apeliacinio skundo motyvų

Kaip matyti iš nuteistosios V. F. apeliacinio skundo argumentų, kuriais remdamasi ji neigia tyčia nužudžiusi bejėgiškos būklės savo naujagimį, jie iš esmės yra vienodi ir nėra nauji. Susipažinus su teismo posėdžio protokolu, nustatyta, kad neigdama savo kaltę inkriminuojamo tyčinio nusikaltimo padarymu, V. F. tuos pačius argumentus nurodė ir pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone su apeliacinio skundo argumentais susijusios bylos aplinkybės teisme buvo visapusiškai ištirtos, nuteistosios argumentai motyvuotai atmesti įvertinus byloje surinktus ir teismo betarpiškai ištirtus įrodymus. Vien tai, kad apeliantė neigia savo kaltę dėl tyčinio savo naujagimio nužudymo, nėra pagrindas pripažinti nuosprendį neteisėtu ir jį panaikinti. Kolegijos nuomone, byloje yra pakankamai objektyvių apelianto kaltės įrodymų apie padarytą itin sunkų, tyčinį, pavojingą nusikaltimą, kuriuo buvo sukeltos neatitaisomos pasekmės. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistosios kaltės pagrįstos byloje surinktų ir teisme išsamiai ištirtų įrodymų viseto analize, kas leidžia teigti, kad teismas objektyviai nustatė bylos faktines aplinkybes.

Nuteistoji V. F. savo apeliaciniame skunde daug dėmesio skiria, jos nuomone, teismo nepagrįstai nustatytai aplinkybei, kad naujagimis gimė gyvas ir ji tai žinojo. Šio klausimo išsiaiškinimui ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo atlikti du teismo medicininiai tyrimai ( specialistų išvados Nr. M 260/09 (03) ir Nr. KM 11/11 (03) ir buvo konstatuota, kad naujagimis gimė gyvas ir kvėpavo, mirė nuo asfiksijos, suspaudus kaklą plačiu elastingu daiktu, tokiu kaip rankšluostis ir pan. Iš esmės ekspertai atmetė tikimybę, kad sužalojimai pirmojo naujagimio kakle galėjo atsirasti nuo spaudimo rankomis, pirštais, nes kakle nerasta išorinių sužalojimų, būdingų rankų pirštų, jų nagų poveikiui.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji V. F. pakartojo ne kartą savo išsakytus argumentus, kad pasmaugti naujagimį ji galėjo nevalingai nebent tuo metu, kai pagimdžiusi viena ranka laikė kūdikį, o kita ranka siekė spintelėje gulėjusių žirklių virkštelei nukirpti. Pirmosios instancijos teismas tyrė šią versiją ir ją motyvuotai atmetė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pilnai sutinka su nuosprendyje išdėstytų įrodymų vertinimu. Nuteistosios gynybinė versija yra paneigta teismo išsamiai ištirtais įrodymais, kurie neginčijamai įrodo, jog V. F. nužudydama savo naujagimį veikė tiesiogine tyčia ir jos veiksmai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su atsiradusiomis pasekmėmis – mažamečio mirtimi. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, ekspertas D. Vitkus posėdyje parodė, kad naujagimio kaklas, atsižvelgiant į sužalojimus, turėjo būti suspaustas pakankamai didele jėga ir, jei tai būtų padaryta rankomis, tai turėjo būti smaugiamas abiem rankomis, todėl naujagimis negalėjo tokių sužalojimų patirti atsitiktinai gimdymo metu. Nuteistosios V. F. versiją dėl netyčinės naujagimio mirties priežasties, taip pat motyvuotai paneigia specialisto išvada Nr. KM 11/11 (03), kurioje konstatuota, kad kraujosruvos pirmojo naujagimio kaklo minkštuosiuose audiniuose bei asfiksija negalėjo atsirasti virkštelei tampriai apsivyniojus apie kaklą, nes kakle nepastebėta tam būdingos įspaudimo juostos, o ištyrus virkštelę histologiškai, nerasta tam būdingų kraujosruvų virkštelės drebučių sluoksnyje.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistoji V. F. iš anksto neplanavo auginti naujagimio ir todėl jos padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinio pobūdžio. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su nuosprendyje išdėstytomis išvadomis, kurias teismas padarė išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus ir kuriais nustatyta, jog V. F. slėpė nėštumą nuo savo artimųjų ir kitų asmenų, o taip pat, stengdamasi paslėpti padarytą nusikaltimą, atsikratė naujagimių lavonais, išmesdama juos į šiukšlių konteinerį.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoju apklaustas K. S. patvirtino, kad V. F. nuo jo slėpė nėštumą. Teismui nebuvo objektyvaus pagrindo netikėti K. S. parodymais, nes nuteistajai jis buvo artimas žmogus - apie metus iki nusikaltimo padarymo jie kartu gyveno viename bute ir turėjo lytinius santykius. Liudytojas patvirtino, kad 2009 metų pradžioje matė padidėjusį V. F. pilvą, tačiau pastaroji jam paaiškindavo, kad tai yra susiję su žarnyno problemomis ir dėl to ji gydosi Jūrininkų poliklinikoje Klaipėdoje. Liudytojo K. S. parodymus apie tai, kad V. F. slėpė nėštumą ir dėl jo būklės nesikreipė į medikus, patvirtina teismo posėdyje ištirti dokumentai, kuriais teismas pagrįstai rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl vieno naujagimio nužudymo. Kaip nustatyta iš VšĮ Jūrininkų sveikatos priežiūros centro 2010-02-24 pranešimo Nr. S3-130 ( 3 t., 122 b.l. ), V. F. iš viso šioje gydymo įstaigoje neregistruota, todėl jos aiškinimai K. S., kad gydėsi ambulatoriškai dėl žarnyno problemų, neatitinka bylos aplinkybių. UAB „Šviesmeda ikiteisminio tyrimo įstaigai yra pateikusi dokumentus, iš kurių matyti, kad V. F. 2008 m. gruodžio mėnesį ir 2009 m. vasario mėnesį dėl sveikatos sutrikimų konsultavosi šioje gydymo įstaigoje, tačiau šie sutrikimai nebuvo susiję su jos nėštumu. 2009-02-19 V. F. dėl juosmens skausmų kreipėsi į UAB „Šviesmeda“ gydytojus ir jai buvo išduotas siuntimas rentgenologiniam tyrimui, tačiau V. F. jo neatliko ( 3 t., 129-137 b.l. ). Jei gydytojai V. F. būtų pasakiusi, kad yra nėščia, ji nebūtų siunčiama tyrimui rentgenu, todėl teismas pagrįstai šiuos faktinius duomenis vertino kaip įrodymą, kad V. F. sąmoningai slėpė nėštumą.

V. F. neprisipažino K. S. pagimdžiusi naujagimius ir po to, kai jų lavonai buvo rasti šiukšlių konteineryje ir apie tai nusikaltimo padarymo dieną sužinojęs K. S. tiesiogiai paklausė ar taip ji galėjo padaryti. Apie tai, kad V. F. slėpė nėštumą nuo aplinkinių, taip pat patvirtino jos draugė liudytoja D. B. ir K. S. tėvai - R. S. ir G. S.. Nuteistosios teiginiai, kad apie nėštumą ji nesakė artimiesiems ir draugėms, nes siekė išvengti apkalbų, o pas ginekologą nesilankė dėl laiko stokos yra nepagrįsti, nes kaip nustatyta pagal UAB „Šviesmeda“ dokumentus, V. F. į gydymo įstaigą 2009 m. pradžioje kreipėsi dėl bendro pobūdžio negalavimų. Galimų apkalbų vengimas yra tik pačios nuteistosios nepagrįsti samprotavimai, kuriais siekiama pateisinti savo nusikalstamus ketinimus.

Nuteistoji V. F. nepagrįstai kaltino K. S., kad jis slaptai išnešė naujagimių lavonus ir juos išmetė į šiukšlių konteinerį. Pirmosios instancijos teismas šiuos nuteistosios parodymus motyvuotai paneigė ir remdamasis K. S., R. S., G. S. parodymais, įvykio vietos apžiūros metu nustatyta naujagimių lavonų radimo vieta, laiku, kada jie buvo rasti, nustatė, kad naujagimių lavonus iš namų išnešti ir juos išmesti galėjo tik V. F., kadangi šio veiksmo atlikimo metu K. S. namuose nebuvo – jis buvo išvykęs pas savo motiną į Palangą.

Kolegijos nuomone, skirdamas V. F. bausmę, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir pagrįstai nuteisė ją 10 metų laisvės atėmimo bausme. Nuosprendyje atsižvelgta į tai, kad V. F. įvykdė labai sunkų tyčinį nusikaltimą, nėra jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, vertino jos asmenybę. Išsamiai įvertintos ir teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvados dėl V. F. charakterio savybių, t.y. kad ji yra emociškai nebrandi, linkusi niveliuoti sunkumus ir vengti tiesioginės konfrontacijos, išsisukti iš situacijos, atidėliojant jos sprendimą, nutylint tiesą ir meluojant. Ekspertų komisijos nustatyti V. F. būdo bruožai teisėjų kolegijai nesukėlė abejonių ir išklausius jos baigiamosios kalbos, kurios metu ji aktyviai neigė savo kaltę, siekė pakreipti situaciją sau naudinga linkme, bei sukelti gailestį apeliuodama į savo, kaip motinos jausmus Ispanijoje likusioms mažametėms dukroms.

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. F. kaltė tyčia nužudžius bejėgiškos būklės savo naujagimį įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, kuriuos teismas įvertino vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, jos padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus, todėl panaikinti nuosprendį ir V. F. išteisinti, kaip to prašoma jos apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš V. F. priteista 12 714,55 Lt proceso išlaidų valstybės naudai.

Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistosios V. F. apeliacinius skundus atmesti.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.