Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Stasys Lemežis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal B. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutarimo, kuriuo jis nubaustas pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį 28 eurų bauda, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį 868 eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams, vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, paskirta galutinė subendrinta administracinė nuobauda – 868 eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. V. pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį nubaustas už tai, kad 2016-08-16 apie 21.43 val. (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. sav., vairuodamas automobilį VW Passat v/n (duomenys neskelbtini) buvo neatidus, neatsižvelgė į kelio ir meteorologines sąlygas, nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į tvorą. Eismo įvykio metu apgadinta tvora, gėlynas ir automobilis. Iš eismo įvykio pasitraukė pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus.

B. V. apeliacinis skundas netenkinamas.

Iš apeliacinio skundo matyti, kad B. V. neginčija kaltės dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymo, tačiau neigia padaręs ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Įrodinėjant šį administracinį teisės pažeidimą būtina nustatyti, kad buvo eismo įvykis, asmuo yra su šiuo įvykiu susijęs bei jis iš įvykio vietos pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisykles. Byloje nustatyta, kad B. V. iš eismo įvykio vietos pasitraukė pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 220 punkto reikalavimus.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytas pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą Kelių eismo taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014, 2AT-70-2014).

Apeliacinio skundo argumentai, kad B. V. iš karto po eismo įvykio sutiko atlyginti padarytą žalą, iš įvykio vietos išėjo kviesti pagalbos, yra nepagrįsti ir nepatvirtinti bylos medžiaga.

Be to, apelianto nurodytus paaiškinimus, jog jo veiksmuose nėra tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos, paneigia byloje surinkti įrodymai: nukentėjusiosios V. K. paaiškinimas ir parodymai, policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai ir parodymai, fotonuotraukos, transporto priemonės techninės apžiūros aktas ir kt.

Nukentėjusioji V. K. iš karto po eismo įvykio paaiškinime nurodė, kad 2016-08-16, apie 20.40 val., jai esant namuose, po langu išgirdo smūgį. Pasižiūrėjusi pro langą pamatė, kad pilkos spalvos automobilis VW Passat užvažiavo ant geležinės gėlyno tvorelės. Automobilio vairuotojas buvo neblaivus, elgėsi agresyviai. Nukentėjusiajai pasakius, kad kvies policiją, bandė automobiliu išvažiuoti iš įvykio vietos, nepavykus to padaryti, išėjo pėsčiomis (b. l. 10). Nukentėjusioji V. K. apylinkės teisme nurodė analogiškas įvykio aplinkybes ir parodė, kad po eismo įvykio jai išėjus į lauką, B. V. koliojosi ir jie apsipyko, dėl žalos atlyginimo jie nesutarė. Pasakius, kad kvies policiją, jis išėjo, o automobilis liko stovėti kieme. Jai atrodo, kad eismo įvykio metu B. V. buvo akivaizdžiai neblaivus. Taigi, viso proceso metu nukentėjusiosios parodymai buvo nuoseklūs.

Be to, juos patvirtina policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodytos aplinkybės, kad buvo gautas pranešimas, jog (duomenys neskelbtini), neblaivus vairuotojas įvažiavo į gėlyną. Atvykus į eismo įvykio vietą, nukentėjusioji V. K. paaiškino, kad automobilio VW Passat vairuotojas, būdamas neblaivus (sklido alkoholio kvapas, svirduliavo, kalbėjo nerišliai), įvažiavo į jos aptvertą gėlyną, užstrigęs automobilis negalėjo išvažiuoti, todėl palikęs automobilį vairuotojas pasišalino nežinoma kryptimi. Šį įvykį matė kaimynė V. V., kuri teigė tą patį (b. l. 4-5). Analogiškas aplinkybes policijos pareigūnai nurodė ir apylinkės teisme.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios V. K. ir policijos pareigūnų parodymais, kadangi jie tarpusavyje sutampa, vieni kitus papildo ir neprieštarauja kitiems administracinėje teisės pažeidimo byloje esantiems duomenims. Be to, apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių šie asmenys būtų suinteresuoti duoti melagingus parodymus ar nepagrįstai apkalbėti kaltininką dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai ir parodymai paremti tik nukentėjusiosios paaiškinimais, tačiau teismas mano, jog jie yra objektyviausi, kadangi gauti iš karto po įvykio. Be to, į įvykio vietą atvykę pareigūnai joje pažeidėjo nerado, matė paliktą automobilį ir sugadintą turtą.

Taigi, pažeidėjo veiksmai po eismo įvykio, neleidžia abejoti tuo, kad B. V. suvokė, jog jis, vairuodamas automobilį VW Passat sukėlė eismo įvykį, kurio metu apgadino nukentėjusiosios V. K. tvorą ir gėlyną, dėl ko nukentėjusioji patyrė turtinę žalą, ir siekdamas galimai nuslėpti savo neblaivą bei išvengti administracinės atsakomybės, sąmoningai pasitraukė iš eismo įvykio vietos, tokiu būdu pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad B. V. padarytas administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, yra visiškai įrodytas, o apylinkės teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, išsamiai ištyrė bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis). Pabrėžtina, kad nubaustojo nesutikimas su teismo padarytomis išvadomis dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo savaime neleidžia teigti, kad jis nepagrįstai nubaustas už minėtų teisės pažeidimų padarymą.

Administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pažeidėjas, tiek kiti asmenys nedarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 straipsnis). ATPK 30 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Atkreiptinas dėmesys, kad remiantis ATPK 30 straipsnio 2 dalies nuostatomis, skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

ATPK 30¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.

Skundą nagrinėjantis teismas mano, kad apylinkės teismas, skirdamas B. V. nuobaudą, pagrįstai atsižvelgė į padaryto teisės pažeidimo pobūdį ir pavojingumą, pažeidėjo asmenybę, į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad savo noru pašalino padarytą žalą, į atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, ir paskyrė ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą minimalų teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą. Šiuo atveju nenustatyta išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu B. V. būtų galima taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas.

Sankcijose numatytos nuobaudos paskyrimas neprieštarauja bendriems teisingumo ir protingumo kriterijams. Patenkinus apeliacinį skundą ir sušvelninus nuobaudą, nebūtų pasiekti ATPK 20 straipsnyje įtvirtinti administracinės nuobaudos tikslai. Pažymėtina, kad pažeidėjui neabejotinai buvo žinomos aplinkybės, dėl ko jam reikalinga teisė vairuoti transporto priemones. Be to, apeliantas, turėdamas ne trumpą vairavimo stažą, privalėjo suprasti, kad toks jo elgesys – pasišalinimas iš eismo įvykio vietos pažeidžiant Kelių eismo taisyklių reikalavimus – sukels neigiamas pasekmes, tačiau šios aplinkybės nesulaikė pažeidėjo nuo šiurkštaus Kelių eismo taisyklių pažeidimo. Pastebėtina ir tai, kad iš Administracinių teisės pažeidimų registro duomenų matyti, kad jis buvo baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimus, paskirtų baudų nemoka, kas neigiamai apibūdina jo asmenybę. Įvertinus minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad B. V. paskirta nuobauda yra proporcinga jo padarytam teisės pažeidimui.

Esant tokioms aplinkybėms naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-11-28 nutarimą B. V. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutarimą nepakeistą ir B. V. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.