- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-03-19
- Bylos Nr.
- e2S-312-614/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-28048-2025-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eglė Surgailienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos vaizdinė reklama“
- Ieškovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos vaizdinė reklama“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 13 d. nutarties, kuria buvo tenkintas ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ieškovė) pareikštu ieškiniu prašo įpareigoti atsakovę uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „Baltijos vaizdinė reklama“ (toliau – atsakovė) savo lėšomis per dvidešimt darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išardyti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę, nukabinti reklamą ir sutvarkyti aplinką, esančią (duomenys neskelbtini); skirti atsakovei 100 Eur baudą už kiekvieną uždelstą teismo sprendimo įvykdymo dieną.
2. Taip pat ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei bet kokiomis priemonėmis skleisti reklamą ant reklamos įrenginio, esančio (duomenys neskelbtini). Šį prašymą ieškovė grindžia tokiais esminiais argumentais:
Atsiliepimas
2.1. Atsakovei nėra išduotas leidimas, kuris suteiktų bendrovei teisę nurodytoje vietoje įrengti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę ir ant jos skleisti reklamą. Atsakovės turėtas leidimas baigė galioti nuo 2022 m. sausio 1 d. Nepaisant to, atsakovė piktybiškai neišardo reklamos įrenginio ir nesutvarko teritorijos, toliau ant įrenginio skelbia reklamą.
2.2. Atsakovės neveikimas rodo, kad, jeigu nebūtų taikomos prašomo apsaugos priemonės, ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdytas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Savo interesą gauti pelną atsakovė iškelia aukščiau teisės aktuose bendrovei nustatytų pareigų. Atsakovės elgesys nepasikeitė ir po to, kai buvo inicijuotos bylos dėl nuostolių atlyginimo. Iškėlus bylą pagal pareikštą ieškinį atsakovė ir toliau skleis reklamą be leidimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. spalio 13 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškinio faktinis pagrindas ir dalykas suformuluoti tinkamai, ieškovė taip pat pateikė ieškinį turinčius pagrįsti įrodymus. Be to, teismo vertinimu, tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi ginčas tarp bylos šalių yra kilęs dėl nurodyto reklamos įrenginio naudojimo teisėtumo. Pareikštu ieškiniu ieškovė siekia, kad reklamos įrenginys būtų išardytas ir atsakovė, neturėdama leidimo, daugiau jo nebenaudotų reklamai skleisti.
5. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas leis užtikrinti faktinės padėties stabilumą ir išvengti didesnio ieškovės interesų pažeidimo, jeigu bylos procesinė baigtis būtų palanki ieškovei. Antra vertus, atsakovės teisė skleisti reklamą ant ginčo įrenginio bus suvaržyta laikinai ir tik tam, kad būtų užtikrinta, jog būtų išvengta galimo žalos padidėjimo ir kitų neigiamų padarinių. Teismo vertinimu, nėra pagrindo spręsti, kad atsakovei, jeigu proceso baigtis būtų palanki bendrovei, būtų sudėtingiau nei ieškovei įrodyti dėl taikytų apsaugos priemonių patirtų nuostolių faktą ir dydį bei išsireikalauti nuostolių atlyginimą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
6. Atsakovė pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 13 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – netenkinti ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Teismas pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis patenkino ieškinio reikalavimą dar neišnagrinėjus bylos iš esmės, todėl pažeidė CPK 144 straipsnio 1 dalį ir nukrypo nuo aktualios teisminės praktikos, pagal kurią prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu ieškovei suteikiamas pareikšto ieškinio patenkinimas ir siekiamo tikslo įgyvendinimas iš karto.
6.2. Ieškovė pareikštu ieškiniu nereiškia reikalavimo atsakovei uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę. Ieškovė savo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo grindžia ne kažkokios ateityje gresiančios atsirasti žalos aplinkybėmis, o aplinkybe, jog ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Be to, ieškovė pareikštu prašymu prašo teismo taikyti draudimą atsakovei dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų. Ieškovė neprašo teismo taikyti įpareigojimo atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti.
6.3. Ieškovė savo prašyme nepateikė jokių įrodymų, kurie būtų sudarę pakankamą faktinį ir teisinį pagrindą teismui spręsti, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Tokių aplinkybių nutartyje nenurodė ir teismas. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovės galimybės „išardyti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę, nukabinti reklamą ir sutvarkyti aplinką“, kaip to ieškiniu prašo ieškovė, bus lygiai tokios pačios, jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebus taikomos.
6.4. Nutartyje dar neišnagrinėjus bylos iš esmės jau konstatuoja neva esantį ieškovės interesų pažeidimą, kaip nustatytą faktą, kadangi laikinosiomis apsaugos priemonėmis esą siekiama užkirsti kelią dar didesniam jų pažeidimui. Tačiau į klausimą, ar atsakovė yra atlikusi kokius nors neteisėtus veiksmus, ar atsakovė privalo vykdyti ieškovės reikalavimus, bus atsakyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės.
6.5. Teismo pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra akivaizdžiai pažeistas proporcingumo principas. Teismas pripažįsta, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė gali patirti žalą, kurios atlyginimo ieškovės ieškinio atmetimo atveju galėtų siekti ateityje. Tuo tarpu nei ieškovė savo prašyme, nei teismas nutartyje nenurodo, kokią žalą šiuo atveju nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių šiuo metu patiria ar dar daugiau patirtų pati ieškovė. Atsakovė taip pat pažymi, kad ieškovė iki šios dienos gauna atsakovės mokamą rinkliavą už reklamos skleidimą, ją priima, įskaito į savo apskaitą ir jos atsakovei negrąžina.
Atsiliepimas
7. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Remiantis Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, draudžiama įrengti išorinę reklamą, neturint leidimo ją įrengti, tačiau atsakovė nepaisydama teisės aktų reklamą tebeskleidžia ilgesniu nei vienerių metų laikotarpiu. Pažymėtina, kad teisėje galioja bendrasis teisės principas, jog iš neteisės negali kilti teisė. Tuo metu pareiga mokėti nustatytą vietinę rinkliavą atsiranda tik tuo atveju, jeigu subjektui buvo išduotas leidimas įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą. Taigi, atsakovė tiesiog siekia be leidimo toliau skleisti reklamą ir didina tikimybę (sukelia riziką), kad ji visais būdais sieks išvengti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Taip pasireiškia atsakovės nesąžiningumas.
7.2. Nors atsakovė teigia, kad „ieškovė iki šios dienos gauna atsakovės mokamą rinkliavą“, tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė būtų reikalavusi tokią įmoką atlikti. Be to, atsakovė akivaizdžiai bando apkvailinti teismą, kadangi 2025 m. rugsėjo 17 d. atliktas 5 315,1 Eur mokėjimas buvo atsakovės mokėjimas įvykdant ieškinio, pateikto civilinėje byloje Nr. e2-33280-1006/2025, reikalavimus dėl nuostolių priteisimo, po to, kai civilinė byla buvo iškelta teisme.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė (CPK 338 straipsnis).
9. Byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo.
10. CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi laikinosios apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012).
11. Teismų praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016; 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-732-943/2020; kt.). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015; 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015; 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-458-330/2019).
12. Nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė ieškinį, prašydama įpareigoti atsakovę atlikti tam tikrus veiksmus, o būtent – išardyti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę, nukabinti reklamą ir sutvarkyti aplinką, esančią (duomenys neskelbtini). Savo reikalavimą ieškovė pagrindžia, pateikdama teisinius argumentus bei faktinėmis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas vertinimu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovės ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Atkreiptinas dėmėsis, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, byloje nėra sprendžiamas klausimas iš esmės.
13. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra ne vien tikėtinas ieškinio pagrįstumas (pirmoji sąlyga), bet ir realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas (antroji sąlyga), kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1018-881/2020, 16 punktas). Tai reiškia, kad ir tikėtinai pagrįsti reikalavimai, nesant grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
14. Dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos pažymėtina, kad civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Įstatyme neįtvirtintas kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašas. Ar taikyti ir kokia apimtimi laikinąsias apsaugos priemones, nustato teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes bei ekonomiškumo, proporcingumo ir kitus laikinųjų apsaugos priemonių taikymui aktualius principus.
15. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas. Teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios gali užtikrinti būsimo toje byloje, dėl joje kilusio ginčo priimto teismo sprendimo, jei reikalavimas būtų patenkintas, įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje e2-1718-943/2016).
16. Atsakovė atskirajame skunde nurodo, jog nėra jokių konkrečių įrodymų, kurie pagrįstų, kad galimai ieškovei palankus teismo sprendimo įvykdymas taptų neįgyvendinamas ar apsunkintas. Ieškinyje ir atsiliepime į atskirąjį skundą, busimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą grindžia aplinkybėmis, jog atsakovei nėra išduotas leidimas, kuris suteiktų atsakovei teisę leidime nurodytoje vietoje įrengti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę ir ant jos skleisti reklamą arba skleisti reklamą ant pritaikytos išorinės reklamos pateikimo priemonės. Ieškovė taip pat nurodo, kad atsakovė ir toliau piktybiškai nenuima reklamos, neišardo reklamos įrenginio ir nesutvarko teritorijos, nors leidimas nebegalioja daugiau nei trejus metus, o tai gali sukelti ieškovei žalą.
17. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pagrįsti tikimybę, jog kita bylos šalis gali atlikti nesąžiningus veiksmus, siekdama išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo, atsakovės nesąžiningumas nėra preziumuojamas, sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, akcentavo ne grėsmę būsimo ieškovui tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, o galimą žalos atsiradimą (padidėjimą) ieškovei. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo pagrindo vertinti žalos ne/egzistavimą, kadangi šios bylos nagrinėjimo dalykas nėra žalos atlyginimas, ieškinys nėra prevencinis, o faktinės aplinkybės dėl žalos – jei tokios ir būtų įrodinėjamos šioje byloje – turėtų būti vertinamos bylą nagrinėjant iš esmės.
18. Ieškovė, grįsdama laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikalingumą, argumentavo aplinkybe, jog atsakovė pažeidžia Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo imperatyvias nuostatas, tačiau nepateikė jokių pakankamų ir leistinų įrodymų, pagrindžiančių tikimybę, kad atsakovė imsis nesąžiningų veiksmų, siekdama išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo arba imsis veiksmų, dėl kurių įvykdyti teismo sprendimą, kuris būtų palankus ieškovei, būtų neįmanoma. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pažymėtina, jo atsakovė į bylą yra pateikusi duomenis (fotonuotraukos), jog reklamos šiuo metu ji neskleidžia (reklama yra nukabinta).
19. Papildomai pažymėtina, jog atsakovė atskirajame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis iš esmės patenkino ieškinio reikalavimą, dar neišnagrinėjęs bylos iš esmės.
20. Minėta, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bendrasis tikslas – užtikrinti galutinio teismo sprendimo įvykdymą. Todėl bendruoju atveju laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet ne sutapti su pareikštais reikalavimais, t. y. ieškinio dalyku. Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas teisių ar įstatymo saugomų interesų gynimo būdas. Laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos šalių ginčams sureguliuoti, jų paskirtis yra kita – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą, tiek, kiek tai yra būtina, ribojant priešingos šalies teises ir interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1037-516/2017; 2021 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-872-302/2021).
21. Kita vertus, tam tikrais įstatyme numatytais atvejais, pavyzdžiui, pareiškus prevencinį ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.255 straipsnis), teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios iš esmės sutampa su ieškinyje pareikštais reikalavimais, siekdamas prevencinio tikslo – laikinos pažeidžiamų arba gresiančių, kad bus pažeistos, teisių apsaugos tol, kol nagrinėjama civilinė byla Visgi, kaip yra nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, tokie atvejai yra išimtiniai ir susiję su negalimumu kitokiu būdu užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-781/2009; 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-115-178/2016; 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-438-912/2023).
22. Iš nurodytos teismų praktikos, spręstina, kad su ieškinio ir (ar) priešieškinio dalyku sutampančios laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik išskirtiniais, pavieniais atvejais. Byloje dalyvaujantis asmuo, prašydamas taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones, turi įrodyti, kad yra susiklosčiusios išskirtinės aplinkybės ir nėra galimybės jokiu kitu būdu užtikrinti teismo sprendimo įvykdymo. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad apelianto argumentai bei teikiami įrodymai patvirtina tokį situacijos išskirtinumą, dėl kurio objektyviai kyla poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, sutampančias su jo pareikšto priešieškinio dalyku.
23. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas apskųsta nutartimi netinkamai įvertino šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusios situacijos faktines aplinkybes ir šioje civilinio proceso stadijoje padarė nepagrįstą išvadą, jog yra pagrindas taikyti ieškovės prašomą laikinąją apsaugos priemonę.
24. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsniu 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
tenkinti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos vaizdinė reklama“ atskirąjį skundą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 13 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.