- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-02-20
- Bylos Nr.
- I-894-790/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03816-2017-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Pareiškėjas
- E. Z., O. Z.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3.1Turtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. Z. ir O. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė ,,Freshtravel“, atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės ,,Valdsita“, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai E. Z. ir O. Z. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1 – 10), kurį vėliau patikslino (b. l. 21 – 31), prašydami iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija), priteisti 990,40 Eur turtinės žalos atlyginimą, t. y. kiekvienam iš pareiškėjų po 495,20 Eur, bei 5 proc. metines palūkanas nuo priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad UAB „Ijus“, kurios vieninteliu akcininku ir vadovu yra pareiškėjas E. Z., sumokėjo kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ 1 042,05 Eur sumą už kelionę į Madeirą, Portugaliją, ir per 2 savaites (iki 2014 m. lapkričio 21 d.) tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ turėjo būti pasirašyta turistinių paslaugų teikimo sutartis, tačiau sutarties su kelionių organizatoriumi pareiškėjai pasirašyti nespėjo, nes UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 14 d. paskelbė apie savo nemokumą, o 2015 m. vasario 3 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015, šiai bendrovei iškelta bankroto byla. Draudimo bendrovės ERGO INSURANCE SE Lietuvos filialas, kaip kompensaciją už neįvykusią kelionę, sumokėjo UAB „Ijus“ 51,65 Eur, likusi negrąžinta pinigų suma – 990,40 Eur. Pareiškėjai 2015 m. gruodžio 1 d. perėmė reikalavimo teisę iš UAB „Ijus“ į minėtą sumą. Pareiškėjai teigia, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (toliau – ir Įstatymas) nustatytos prievolių užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, todėl nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turistų patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam. Taigi, Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, ir tai sudaro pagrindą teigti, kad buvo padarytas reikšmingas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės pažeidimas, už kurį Lietuvos valstybei kyla atsakomybė.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į skundą (b. l. 91 – 99) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės, kadangi pareiškėjai sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kai UAB „Freshtravel“ jau buvo paskelbusi apie savo nemokumą, ir pareiškėjų nurodoma žala atsirado tik dėl pačių pareiškėjų kaltės, jiems savo noru sutikus perimti UAB „Ijus“ reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Be to, atsižvelgiant į tai, kad Direktyvoje nustatytos teisės yra garantuojamos tik fiziniams asmenims (vartotojams), o pareiškėjai perėmė reikalavimą iš juridinio asmens, šiam reikalavimui nėra taikoma Direktyvoje garantuojama teisių apsauga. Pažymėjo, kad pareiškėjai prašo įvertinti Įstatymo nuostatas politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei atlikti Lietuvos Respublikos Seimo narių veiklos, priimant Įstatymą, tyrimą, savo ruožtu vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies bei 18 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismui draudžiama atlikti šių aplinkybių vertinimą. Atkreipė dėmesį, kad teismas negali kvestionuoti Lietuvos valstybės įsipareigojimų pagal ES teisę ir byloje nėra kompetentingų ES institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad Lietuvos valstybė būtų padariusi ES teisės pažeidimų, kurių pagrindu Lietuvos valstybei galėtų kilti atsakomybė. Atsakovės atstovės įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo iš Lietuvos valstybės pareiškėjams priteisti turtinę žalą, kadangi Įstatymas atitinka Konstituciją ir ES teisės aktų nuostatas, priimant Įstatymą, kuriuo buvo įgyvendintos Direktyvos nuostatos, nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti vertinami kaip valstybės neteisėti veiksmai, todėl nėra deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visumos. Pažymėjo, kad turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta abiejų šalių, o iš byloje pateikto 2014 m. lapkričio 7 d. mokėjimo nurodymo matyti, kad UAB „Ijus“ sumokėjo 1 042,05 Eur (3 598 Lt) sumą Cherry Media LT, UAB, kuri nėra sutarties šalimi, ir mokėjimas atliktas anksčiau negu paslaugų sutartyje nurodyta šios sutarties sudarymo data (mokėjimo data – 2014 m. lapkričio 7 d., sutartyje nurodyta data – 2014 m. lapkričio 10 d.), todėl pateiktas mokėjimo nurodymas nėra tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu, kad UAB „Ijus“ sumokėjo UAB „Freshtravel“ 1 042,05 Eur sumą pagal minėtą turizmo paslaugų teikimo sutartį.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepimu į pareiškėjų skundą (b. l. 51 – 57) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Departamento direktoriaus 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 buvo sustabdytas UAB „Freshtravel“ kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimas, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 šio pažymėjimo galiojimas panaikintas. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ iškelta bankroto byla. Pasiskelbdama nemokia, UAB „Freshtravel“ turėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimą dvejose draudimo bendrovėse, todėl Departamentas kreipėsi į draudikus dėl išmokų asmenims, patyrusiems nuostolių dėl UAB „Freshtravel“ įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis nevykdymo, išmokėjimo, ir turistams proporcingai (kiekvienam po 4,96 proc. nuo patirtos žalos) buvo paskirstyta draudimo išmokų suma. Atkreipė dėmesį į tai, kad Įstatyme numatytos tik minimalios prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas patvirtino BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, į kurį yra įtraukta mokėjimus atlikusi UAB „Ijus“ su 1 042,05 Eur finansiniu reikalavimu. Departamento nuomone, patirta žala atsirado dėl privataus juridinio asmens UAB „Freshtravel“ veiksmų, todėl, pirmiausia, žalos atlyginimo turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamajame procese, o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės.
Trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB ,,Freshtravel“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB ,,Valdsita“, atsiliepimo į pareiškėjų skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl atsakovės Lietuvos valstybės pareigos atlyginti turtinę žalą, kurią, pareiškėjų teigimu, jie patyrė dėl netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus.
2014 m. lapkričio 7 d. pareiškėjas E. Z. per grupinių apsipirkimų internetinį portalą www.grupinis.lt įgijo poilsinę kelionę dviem asmenims į Madeirą, Portugaliją (b. l. 37 – 38). UAB „Ijus“, kurios vieninteliu akcininku ir vadovu yra pareiškėjas (b. l. 44 – 45), 2014 m. lapkričio 7 d. sumokėjo Cherry Media LT, UAB 1 042,05 Eur (3 598 LT) sumą (b. l. 11) už minėtą kelionę, tačiau dėl kelionių organizatoriaus UAB ,,Freshtravel“ nemokumo (bankroto), kelionė neįvyko. 2015 m. sausio 16 d. pareiškėjas E. Z. kreipėsi į Departamentą, prašydama inicijuoti UAB „Freshtravel“ sumokėtų pinigų pagal turistinių paslaugų teikimo sutartį kompensavimo pareiškėjams procedūrą (b. l. 17). Draudimo bendrovės ERGO INSURANCE SE Lietuvos filialo 2015 m. lapkričio 17 d. pavedimu (b. l. 15) į UAB „Ijus“ sąskaitą pervesta 51,65 Eur suma kaip draudimo išmoka dėl UAB ,,Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, taigi, liko negrąžinta 990,40 Eur suma (1042,05 Eur – 51,65 Eur), sumokėta už neįvykusią kelionę. 2015 m. gruodžio 1 d. pareiškėjai ir UAB „Ijus“ sudarė piniginio reikalavimo perėmimo sutartį (b. l. 36), kurios pagrindu pareiškėjai perėmė iš UAB „Ijus“ reikalavimo teisę į 990,40 Eur, sumokėtų už neįvykusią kelionę, atlyginimą.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo bylose ne kartą yra konstatavęs, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Pareiškėjai teigia, kad Direktyvos nuostatos į Įstatymą perkeltos netinkamai, todėl valstybei kyla civilinė atsakomybė, nes jie patyrė nuostolių – jiems liko negrąžinta 990,40 Eur suma už nesuteiktas turizmo paslaugas. Atsakovės atstovės Ministerijos teigimu, nėra deliktinės atsakomybės sąlygos, kad valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, nes spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas, gali tik Europos Komisija ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT); Direktyvos nuostatos į nacionalinę teisę buvo perkeltos tinkamai.
ESTT, aiškindamas Direktyvos nuostatas, konstatavo, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (ESTT 1996 m. spalio 8 d. sprendimas Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Direktyvos 7 straipsnyje numatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatriaciją kelionių organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju ir šia garantija vartotojas bus apsaugotas nuo nemokumo, nesvarbu, dėl kokių priežasčių, padarinių (ESTT 1999 m. birželio 15 d. sprendimas Rechberger ir kt., C‑140/97, EU:C:1999:306, 74 p.). Tokį Direktyvos 7 straipsnio aiškinimą patvirtina ir ja siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. minėto ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt. 39 p.). Nei Direktyvos konstatuojamosiose dalyse, nei 7 straipsnio tekste nenumatyta, kad įmanoma apriboti šiame straipsnyje numatytą garantiją. Be to, minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.).
Nagrinėjamu atveju už kelionę sumokėjusiai UAB „Ijus“, remiantis Direktyvos 7 straipsnyje nustatyta garantija, buvo grąžinta tik dalis už kelionę sumokėtos sumos. ESTT yra pažymėjęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, jog juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (ESTT 2014 m. sausio 16 d. nutartis Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorsz?gi Fióktelepe ir Magyar ?llam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.).
Ministerija teigia, kad Direktyva tinkamai įgyvendinama Įstatymu. Pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kelionių organizatoriai, siūlantys parduoti organizuotas turistines keliones, privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti: 1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; 2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos numato, kad Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančių kelionių organizatorių, kelionių agentūrų ar kelionių agentų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatoriai, kelionių agentūros ir kelionių agentai privalo individualiai pasirašyti prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį su draudimo įmone arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutartį su finansų įstaiga, pagal kurią draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sutartyje nustatyta suma kompensuoti turisto nuostolius, atsiradusius dėl turizmo paslaugų teikėjo prievolių turistui neįvykdymo. Įstatymo 8 straipsnio 4 dalis nustato, kad kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra ne mažesnė kaip 7 procentai kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų. Kai pasirašomų draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutarties arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutarties galiojimo laikotarpis yra nuo trijų mėnesių iki vienerių metų, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuojama pagal kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų atitinkamo laikotarpio įplaukas.
Šiuo aspektu aktualus Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo, išdėstyto nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas), 33 punktas. Vadovaujantis šiuo Aprašu, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausia mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui. Nagrinėjamu atveju Departamentas įvykdė kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą vadovaudamasis šiuo reguliavimu. Tokiu būdu pareiškėjams buvo kompensuota ne visa, o tik dalis sumos.
Pažymėtina, kad nei Įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.
Teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o turistai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, nes Įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Todėl Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos, t. y. Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.
ESTT, formuodamas praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus Europos Sąjungos teisę, konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: 1) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; 2) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; 3) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos (1991 m. lapkričio 19 d. sprendimas sujungtose bylose Andrea Francovich ir Danila Bonifaci ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428).
Vertindamas pirmąją sąlygą teismas pažymi, kad Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą Sąjungos teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje. Tokiu būdu antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus ES teisę kilimo sąlygos pažymėtina, kad pagal ESTT praktiką nuspręsti, ar yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp valstybei nustatytos pareigos pažeidimo ir nukentėjusiųjų šalių patirtos žalos, turi nacionaliniai teismai (ESTT 1996 m. kovo 5 d. sprendimas sujungtose bylose Brasserie du Pcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt., C-46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79, 65p.; 1999 m. birželio 15 d. ESTT sprendimas byloje Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306, 72 p. ir kt.). Nagrinėjamu atveju teismas laiko, kad tarp minėto ES teisės pažeidimo ir pareiškėjų patirtos turtinės žalos ES teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tokiomis aplinkybėmis trečioji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.
Kaip minėta, pareiškėjai 2014 m. lapkričio 7 d. per grupinių apsipirkimų portalą www.grupinis.lt įgijo kelionę į Madeirą (b. l. 37 – 38). UAB „Ijus“, kurią valdo pareiškėjas E. Z. (b. l. 44), taip pat esantis vieninteliu šios bendrovės akcininku (b. l. 45), 2014 m. lapkričio 7 d. sumokėjo Cherry Media LT, UAB 1 042,05 Eur sumą (b. l. 11). Pažymėtina, kad UAB „Ijus“ sumokėta suma sutampa su pareiškėjų pateiktoje 2014 m. lapkričio 10 d. turizmo paslaugų teikimo sutartyje Nr. PT004422 (b. l. 32 – 35) nurodyta suma, todėl, įvertinus išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad UAB „Ijus“ atliko mokėjimus pareiškėjų naudai, siekdama atsiskaityti su UAB „Freshtravel“ už pareiškėjų įgytą kelionę į Madeirą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad UAB „Ijus“ sumokėjo 1 042,05 Eur (3 598 Lt) sumą Cherry Media LT, UAB (b. l. 11). Iš viešai pateikiamų duomenų žinoma, kad Cherry Media LT, UAB (dabar – Beta Media, UAB) valdė grupinio apsipirkimo internetinius portalus www.beta.lt ir www.grupinis.lt. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-337-565/2016 vertindamas tarp Cherry Media LT, UAB ir UAB „Freshtravel“ susiklosčiusius santykius, yra nustatęs, kad Cherry Media LT, UAB, sutarties, sudarytos su UAB „Freshtravel“ pagrindu už atlyginimą tarpininkavo šiai bendrovei, teikdama jos iš anksto organizuotų turistinių kelionių pardavimo vartotojams paslaugas, t. y. veikė kaip prekybos agentas, tačiau Cherry Media LT, UAB pati neteikė turizmo paslaugų pirkėjams, o priėmusi apmokėjimą už įsigytas paslaugas (parduotus kuponus) ir atskaičiavusi jai tenkantį atlyginimą pagal Cherry Media LT, UAB ir UAB “Freshtravel” sudarytą sutartį, likusias pinigų sumas pervesdavo UAB “Freshtravel”, kuri sudarydavo turizmo paslaugų teikimo sutartis su turistais. Taigi, Cherry Media LT, UAB, nebūdama turizmo paslaugų sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai, ir UAB „Ijus“, sumokėjusi pagal turizmo paslaugų teikimo sutartį mokėtiną sumą Cherry Media LT, UAB, tinkamai atsiskaitė su UAB „Freshtravel“ už pareiškėjų įgytą kelionę.
Pažymėtina, kad pareiškėjai įgijo kelionę 2014 m. lapkričio 7 d. (b. l. 37 – 38), o jau 2014 m. lapkričio 14 d. UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą, todėl pareiškėjai nėra sudarę turizmo paslaugų teikimo sutarties su UAB „Freshtravel“. Vis dėlto, pareiškėjai pateikė į bylą nepasirašytą turizmo paslaugų teikimo sutarties Nr. PT004422 projektą (b. l. 32 – 35), UAB „Freshtravel“ išduotą kelionės dokumentą Nr. PT004422 (b. l. 14), iš kurio matyti, kad UAB „Freshtravel“ įsipareigojo užsakyti pareiškėjams 2014 m. lapkričio 22 d. – 2014 m. lapkričio 28 d. nakvynę viešbutyje, bei elektroninius lėktuvo bilietus (b. l. 12 – 13). Taigi, pateikti dokumentai patvirtina UAB „Freshtravel“ įsipareigojimus pareiškėjų atžvilgiu, o atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai, kaip minėta, yra tinkamai įvykdę savo įsipareigojimus UAB „Freshtravel“ atžvilgiu – yra tinkamai atsiskaitę su kelionių organizatoriumi – teismas daro išvadą, kad pateikti įrodymai pagrindžia sutarties tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ sudarymo faktą. Be to, 2015 m. rugsėjo 9 d. draudimo bendrovės ERGO INSURANCE SE Lietuvos filialo pavedimu (b. l. 15), tenkinant pareiškėjo E. Z. prašymą (b. l. 17), už kelionę sumokėjusiai UAB „Ijus“ buvo grąžinta 51,35 Eur suma, kaip draudimo išmoka dėl UAB ,,Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, t. y. tokiu būdu buvo pripažinta, kad tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta turizmo paslaugų teikimo sutartis ir pareiškėjai tinkamai įvykdė savo įsipareigojimus pagal minėtą sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
Ministerija atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjams netaikytinos Direktyvoje nurodytos garantijos, nes šios garantijos taikomos tik vartotojams, o pareiškėjai perėmė reikalavimo teisę iš juridinio asmens. Vadovaujantis Direktyvos 2 straipsnio 4 punktu, vartotoju, kuriam yra užtikrinamos Direktyvoje nurodytos garantijos, yra laikomas ne tik asmuo, kuris perka ar sutinka pirkti kelionių paketą (pagrindinis sutartį pasirašęs asmuo), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, kurio vardu sutartį pasirašęs asmuo sutinka pirkti paketą (kiti naudos gavėjai) arba bet kuris asmuo, kuriam pagrindinis sutartį pasirašęs asmuo arba bet kuris naudos gavėjas perduoda paketą (kelionių paketą perimantis asmuo). Kitaip tariant, Direktyvoje įtvirtintos garantijos, inter alia (be kita ko) ir garantija dėl sumos, sumokėtos už neįvykusią kelionę, grąžinimo, yra taikomos visiems turistams, t. y. tiek asmenims, sudariusiems turizmo paslaugų teikimo sutartis, tiek ir asmenims, nesudariusiems turizmo paslaugų teikimo sutarčių, kai kiti asmenys sudaro turizmo paslaugų teikimo sutartis šių asmenų naudai, todėl tam, kad būtų taikomos šios garantijos, nėra būtina, kad turistas pats būtų atlikęs mokėjimą už įgyjamą kelionę. Taigi, pareiškėjai pripažintini turistais (vartotojais), įgijusiais teisę į turtinės žalos atlyginimą, nepaisant to, kad už kelionę mokėtiną sumą jų naudai sumokėjo UAB „Ijus“.
Atsakovės atstovė Ministerija taip pat nesutinka su skundu dėl to, kad pareiškėjų reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti nagrinėjamas bankroto byloje. Teismo vertinimu, šie atsakovės atstovės argumentai atmestini ir nesudaro pagrindo atmesti pareiškėjų reikalavimą priteisti patirtą turtinę žalą. Minėta, kad būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą. Nagrinėjamu atveju tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Šiuo klausimu 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt. (C-140/97, Rink. p. I-3499) 74 punkte ESTT yra nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą įmokėtų lėšų kompensavimą ir repatriaciją kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat kad šia garantija siekiama apsaugoti vartotoją nuo nemokumo, nesvarbu dėl kokių priežasčių, padarinių. Remdamasis šiais samprotavimais ESTT padarė išvadą, kad tokios aplinkybės, kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas, negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 7 straipsnį (žr. minėto sprendimo Rechberger ir kt. 75 ir 76 punktus). Be to, tokį Direktyvos 7 straipsnio aiškinimą patvirtina jos siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. Teisingumo Teismo 1996 m. spalio 8 d. sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94 ir C-l88/94-C-190/94, Rink. p. 1-4845 39 punktą). ESTT nurodė, kad Direktyvos 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad į jo taikymo sritį patenka atvejis, kai kelionės organizatorius tapo nemokus dėl savo apgaulingų veiksmų.
Teismas daro išvadą, kad pareiškėjams nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų už įsigytą kelionės paketą. Teismui konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, yra pagrindas šią sumą, kaip turtinės žalos atlyginimą, priteisti pareiškėjams iš valstybės.
Pareiškėjai prašo priteisti iš atsakovės 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Pagal LVAT praktiką (pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012) ir vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, pareiškėjams iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Nagrinėjamu atveju skundas priimtas 2017 m. gruodžio 7 d., todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjų E. Z. ir O. Z. skundą patenkinti.
Priteisti pareiškėjui E. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 495,20 (keturis šimtus devyniasdešimt penkis eurus ir dvidešimt centų) turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gruodžio 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti pareiškėjai O. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 495,20 (keturis šimtus devyniasdešimt penkis eurus ir dvidešimt centų) turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gruodžio 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.