Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-09-16 · Administracinė byla Nr. I1-4634-815/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-09-16
Bylos Nr.
I1-4634-815/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02683-2020-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Ernestas Spruogis (pirm.)
Pareiškėjas
L. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-4634-815/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02683-2020-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 37.3; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugsėjo 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. L. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–11), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), neturtinės žalos atlyginimą – 5 000 Eur už kalinimą netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant jo teises.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 980 „Dėl sutikimo reorganizuoti Kybartų pataisos namų ir Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą“ nuostatas Lukiškių TI-K reorganizuotas jungimo būdu nuo 2019 m. balandžio 1 d., jį prijungiant prie Vilniaus pataisos namų. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje atsakovu laikytina Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų.

Šalies argumentai

2. Pareiškėjas nurodo, jog laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 31 d. iki 2019 m. gegužės 21 d. Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas privatumas, kadangi sanitariniai mazgai nebuvo atskirti nuo likusio kameros ploto. Pareiškėją per stebėjimo langelį galėjo matyti kiti kameroje buvę nuteistieji ar prižiūrėtojai. Be to, pačios kameros buvo netvarkingos, nesuremontuotos.

2.1. Pareiškėjo privatumas buvo pažeidžiamas taip pat Lukiškių TI-K dušo patalpose.

2.2. Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

2.3. Pareiškėjui Lukiškių TI-K trūko užimtumo – socialinės reabilitacijos planas nebuvo tinkamai vykdomas.

2.4. Pareiškėjas buvo priverstas būti vienoje kameroje su rūkančiais.

2.5. Lukiškių TI-K įrengti taksofonai neužtikrino pokalbių privatumo. Be to, nebuvo sudaryta galimybė naudotis vaizdo skambučiais.

II

1. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundą atmesti, pažymi, jog pareiškėjas dėl jo nurodomų aplinkybių jau yra kreipęsis į teismą. Atsakovės atstovas savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 16–30).

Dėl pareiškėjo laikymo

2. Vilniaus PN pateikia pareiškėjo kamerų ir judėjimo išrašus bei pažymi, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus.

Dėl sanitarinio mazgo, privatumo

3. Sanitarinis mazgas buvo atitvertas sienele, ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio, o asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos. Įstaigos dušo patalpose buvo įrengtos pertvaros, kurių bendras aukštis buvo 1,6 m, plotas – 1,2 m.

Dėl užimtumo

4. Pareiškėjas turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje, žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse buvo pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turėjo savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų.

Dėl vaizdo skambučių

5. Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše mobiliojo ryšio telefonas bei interneto prieiga, bevielio ryšio interneto modemas nebuvo įtraukti, todėl naudotis tokiais asmeniniais daiktais ir priemonėmis Lukiškių TI-K nebuvo galima. Lukiškių TI-K bibliotekoje buvo sukurta viena kompiuterizuota darbo vieta su riboto interneto prieiga. Naudotis mobiliojo ryšio telefonais ir bevielio ryšio interneto modemais suimtiesiems ir nuteistiesiems nebuvo leidžiama taip pat vadovaujantis Elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimo laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. balandžio įsakymu Nr. V-125, 8 punkto reikalavimais.

Norint bendrauti ir palaikyti socialinius ryšius su artimaisiais, pareiškėjas turėjo teisę į trumpalaikius pasimatymus, galėjo siųsti neribotą kiekį laiškų bei skambinti telefonu.

Dėl skambinimo Lukiškių TI-K

6. Suimtajam paskambinti buvo leidžiama, jeigu jis tuo metu buvo mokus arba naudojosi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Suimtųjų teisės paskambinti telefonu yra teisė, bet ne pareiga. Jeigu pokalbio metu asmenys pažeisdavo vidaus tvarką, pareigūnas juos įspėdavo. Jei pažeidimas pasikartodavo ar buvo padaromas naujas, pareigūnas turėjo teisę nutraukti pokalbį telefonu. Teisės aktuose nebuvo nustatytas skambinimui skirtuose kambariuose atstumas tarp skambintojo (suimtojo ar nuteistojo) ir skambintojo apsaugą ir priežiūrą vykdančio pareigūno, o taip pat atstumas tarp skambintojo ir kitų skambintojų (nuteistųjų ar suimtųjų). Lukiškių TI-K pareigūnai, kontroliavę ir vykdę telefoninius pokalbius, nesiklausė nuteistųjų pokalbių su jų artimaisiais ir griežtai vadovavosi teisės aktais.

Dėl laikymo kartu su rūkančiais

7. Suimtiesiems ir nuteistiesiems, taip pat ir pareigūnams Lukiškių TI-K priėmimo-paskirstymo skyriuje, jame esančiose trumpalaikio laikymo kamerose, kaip ir kitose bendro naudojimo patalpose, buvo griežtai draudžiama rūkyti. Priėmimo-paskirstymo skyriaus patalpose buvo iškabinti įspėjamieji, draudžiantys rūkyti ženklai. Pareigūnai kontroliavo, kad suimtieji ir nuteistieji, laikomi trumpalaikio laikymo kamerose bei bendro naudojimo patalpose, nerūkytų ir laikytųsi vidaus tvarkos taisyklių. Suimtieji (nuteistieji) buvo skirstomi į kameras, atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje, o taip pat į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų asmenų.

8. Pareiškėjas nepagrindžia jam, neva, atsiradusios neturtinės žalos, nepateikia ir jos atsiradimo įrodymų, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

III

1. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kilusios dėl, esą, netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 31 d. iki 2019 m. gegužės 21 d., atlyginimo.

2. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

3. Pažymėtina, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punkte nurodyta, jog teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kadangi, be kita ko, Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 28 d. iki 2019 m. birželio 28 d. buvo neužtikrinta jo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, kalinimo laikotarpiu jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, kameros buvo netvarkingos, įstaigoje taip pat nebuvo užimtumo. Tačiau pažymėtina, jog nurodytus pareiškėjo reikalavimus yra išnagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I1-3200-535/2020 (įsiteisėjo 2020 m. birželio 12 d.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje ir minėtoje Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I1-3200-535/2020 ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl ši administracinė byla pagal pareiškėjo skundo dalį, kurioje kildinamas neturtinės žalos atsiradimas dėl aukščiau nurodytų tapačių argumentų, vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 2 punktu, nutrauktina. Pareiškėjo skundo argumentai, kuriais kildinamas žalos atsiradimas dėl to, jog dušo patalpose buvo pažeidžiamas privatumas, jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis ir kad įrengti taksofonai neužtikrino pareiškėjo privatumo minėtoje byloje nebuvo nagrinėjami, todėl teismas toliau nagrinės pareiškėjo skundo reikalavimus dėl žalos atlyginimo dėl aplinkybių, kurios nebuvo nagrinėtos administracinėje byloje Nr. Nr. I1-3200-535/2020.

4. Pareiškėjas skunde laikosi pozicijos, kad jam būnant Lukiškių TI-K buvo pažeista jo teisė į pokalbių telefonu privatumą. Pagal Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Tokią priežiūrą sudaro, be kita ko, asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose (7.1 punktas). Laisvės atėmimo vietų pareigūnai turi imtis tokių priemonių, kad būtų užtikrinta tiesioginė ir nuolatinė suimtųjų bei nuteistųjų priežiūra.

Suimtųjų bei nuteistųjų skambinimo ir kalbėjimo telefonu tvarką reglamentavo Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 1-340 patvirtintas Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų skambinimo ir kalbėjimo telefonu tvarkos aprašas, kurio 4 punkte nustatyta, kad skambinimo tvarką kontroliuoja Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros, Socialinės reabilitacijos, įskaitos bei Kriminalinės žvalgybos skyrių pareigūnai ir darbuotojai. Šio aprašo 32 ir 33 punktai numato, jog pareigūnas, organizuojantis suimtųjų ir nuteistųjų skambinimą ir kalbėjimą telefonu, turi teisę pats surinkti abonento numerį, kuriam pageidauja skambinti suimtasis ar nuteistasis, o taip pat, esant skambinimo ir kalbėjimo telefonu suteikimo ir organizavimo tvarkos pažeidimams, pareigūnas turi teisę suimtojo ar nuteistojo skambinimą ir kalbėjimą telefonu nutraukti arba neleisti jam įvykti.

Taigi, laisvės atėmimo vietos pareigūnams teisės aktai nustato pareigą užtikrinti skambinančiųjų priežiūrą ir kontrolę pokalbių metu. Tokia kontrolė gali sukelti tam tikrų neigiamų patyrimų, tačiau tam tikri suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo bei kitokio pobūdžio apribojimai bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su kalinimo esme ir tikslais, bei saugaus bausmės vykdymo užtikrinimu, kol tai asmeniui nesukelia itin rimtų neigiamų padarinių, galėjusių nulemti neturtinės žalos kilimą. Teismas pažymi, kad pareiškėjas nekonkretizavo ir neindividualizavo, nenurodė konkrečių atvejų, kad vykdoma jo skambučių kontrolė sudarytų prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Pareiškėjo skundo argumentai dėl privatumo skambinant telefonu pažeidimo nuo kitų asmenų, esant netinkamam atitvėrimui, yra abstraktaus ir deklaratyvaus pobūdžio. Pažymėtina, kad teisės aktuose nebuvo numatytas telefoninių pokalbių patalpų įrengimas. Pareiškėjas nekonkretizavo atvejų, kuomet jo teisė į privatumą buvo pažeista ir dėl to buvo sukelti rimti neigiami padariniai, pažeistos jo teisės ir teisėti interesai. Byloje nepateikti įrodymai, kad pareigūnai ar kiti nuteistieji, galimai klausydamiesi pareiškėjo pokalbių, rinko informaciją apie pareiškėjo privatų gyvenimą, ją skleidė kitiems asmenims ar pan. Esant nurodytoms aplinkybėms šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti internetine telefonija. Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) (ginčui aktualios redakcijos) 102 straipsnyje buvo nurodyta, jog nuteistiesiems leidžiama skambinti telefonu, skambinimo dažnumą nustato atskiri BVK, o skambinimo telefonu tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Teismas pažymi, kad skambinimo telefonu tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, kurio 124 punktas nustato, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, jog nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Skambinimui ir kalbėjimui telefonu prilyginamas skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), nuoseklioje praktikoje pažymi, jog teisė skambinti internetinės telefonijos būdu, nustatyta BVK 102 straipsnyje, nėra savarankiška nauja teisė, o tik vienas iš teisės skambinti ir kalbėti telefonu realizavimo būdų. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 124 punkto lingvistinė ir loginė analizė leidžia spręsti, kad galimybė kalbėti internetine telefonija yra alternatyvi komunikacijos priemonė, t. y. ji yra prilyginama telefoniniams skambučiams. Pataisos įstaigos privalo užtikrinti nuteistiesiems sąlygas skambinti telefonu, o esant galimybėms – ir internetine telefonija. Pažymėtina, kad internetinės telefonijos būdas įtvirtintas ne įstatyme, bet įsakymu patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse. Aukštesnės teisinės galios teisės aktas – BVK – neįtvirtina savarankiškos nuteistųjų teisės skambinti internetinės telefonijos būdu. Todėl toks nuteistojo bendravimo su kitais asmenimis būdas laikytinas alternatyva skambinimui ir kalbėjimui telefonu, kuris gali būti įgyvendinamas atsižvelgiant į pataisos įstaigoje esančias technines galimybes (LVAT 2018 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1066-525/2018).

5. Pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Šiuo atveju pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais, tačiau nekonkretizavo, pvz., ar pats rūko. Be to, atsakovės atstovas atsiliepime patikino, jog pareiškėjas su skundais į įstaigos administraciją nesikreipė. Pažymėtina, jog atsakovės atstovas nurodė, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems, taip pat ir pareigūnams Lukiškių TI-K priėmimo-paskirstymo skyriuje, jame esančiuose trumpalaikio laikymo kamerose, kaip ir kitose bendro naudojimo patalpose, buvo griežtai draudžiama rūkyti. Priėmimo paskirstymo skyriaus patalpose buvo iškabinti įspėjamieji, draudžiantys rūkyti ženklai. Šiuos teiginius patvirtina į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 58–69). Pareiškėjui kalinimo metu neteikus skundų ar prašymų įstaigos administracijai nebūti laikomam kartu su rūkančiais asmenimis, vertintina, kad pareiškėjo teisė į saugią sveikatai aplinką nebuvo pažeista, o atsakovės atstovo veiksmų šiuo aspektu nėra pagrindo pripažinti neteisėtais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017, 2017 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-617-415/2017).

6. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad buvo pažeistas jo privatumas jam naudojantis dušu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl dušo patalpos įrengimo yra konstatuota, jog pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Taigi, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat gali būti vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, LVAT 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016 ir kt.). Visgi, nagrinėjamu atveju nustačius, kad byloje nenustatyta jokių kitų pareiškėjo teisių pažeidimų, taip pat įvertinus tai, kad pareiškėjas su prašymais ir (ar) skundais į įstaigos administraciją nesikreipė, darytina išvada, kad nėra pagrindo privatumo duše pareiškėjui neužtikrinimą vertinti kaip vieną iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

7. Nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų, o pareiškėjas savo skundą grindė hipotetinio pobūdžio teiginiais, dėl kurių neteikė skundų įstaigos administracijai. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 2 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Administracinę bylą Nr. I1-4634-815/2020 pagal pareiškėjo L. A. skundo reikalavimų dalį laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 31 d. iki 2019 m. gegužės 21 d. dėl neužtikrinto privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, minimalaus gyvenamojo ploto ir užimtumo įstaigoje, taip pat dėl netvarkingų (nesuremontuotų) kamerų, nutraukti.

Likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Ernestas Spruogis