- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-05-12
- Bylos Nr.
- I1-3200-535/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01305-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič (pirm.)
- Pareiškėjas
- L. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ( buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas)
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas) dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas L. A. (toliau – pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, buvusio Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime gyveno nuo 2018 m. gruodžio 28 d. iki 2019 m. birželio 28 d. netinkamomis sąlygomis. Nurodo, kad naudojantis tualetu buvo neužtikrinta jo teisė į privatumą. Paaiškino, kad tualetas yra gyvenamosiose patalpose atskirtas ne aukštesne nei 1,5 metrų sienele ir trumpa, ne iki galo per visą ilgį užtraukiama užuolaida. Sėdint ant tualeto kojos rėmėsi į ją, taigi kitas kalinys, Lukiškių TI-K darbuotojai galėjo stebėti pareiškėją naudojantis tualetu. Teigė, kad PN gyvenamosiose patalpose yra nesaugi aplinka sveikatai dėl pelėsių, grybelio. Nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemelyje galėjo praleisti ne daugiau nei 1,5 val. per dieną. Teigė, kad dažnai Lukiškių TI-K nebuvo šilto vandens. Ventiliacijos sistema neveikė, patalpose drėgna. Atkreipė dėmesį, kad PN oro švarumas neatitiko oro švarumo reikalavimo. Į kamerą pateko mažai dienos šviesos, todėl dirbtinis apšvietimas buvo pajungtas visą parą nepertraukiamai. Dėl šviestuvų skleidžiamos intensyvios šviesos skaudėjo galvą, akis, atsirado jų sausumas, prastėjo regėjimas, sutriko miegas ir jautėsi irzlus. Kalinimo laikotarpiu buvo laikomas kamerose, kurių užimamas plotas užėmė nuo 7,7 kv. m iki 7,9 kv. m. Jose buvo laikomas po du asmenis. Į gyvenamųjų patalpų bendrąjį plotą įskaičiuotas inventorius. Nurodė, kad lova užėmė 1,33 kv. m, stalas apytiksliai – 0,3 kv. m, tualetas – 0,6 kv. m, 2 vnt. spintelių po 0,2 kv. m, radiatorius – 0,05 kv. m – visa tai užima apie 2,9 kv. m. visos gyvenamosios patalpos ploto. Taigi vienam asmeniui skirto ploto tenka po 2,5 kv. m. Atkreipė dėmesį, kad per mažas gyvenamasis plotas jam nebuvo kompensuojamas veikla kitose užsiėmimų patalpose, kurią turėjo organizuoti Lukiškių TI-K administracija. Užsiėmimų laikai suderinti neatsižvelgiant į nustatytą kasdieninės veiklos užimtumo laiką – 8 val. kiekvienam nuteistajam, todėl šis laikas neišnaudotas. Pareiškėjas teigia, kad netinkamos gyvenimo sąlygos pažemino jo orumą, sukėlė didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo sveikatą.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pateikė duomenis, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K gyveno nuo 2018 m. gruodžio 31 d. iki 2019 m. gegužės 21 d. Nurodė gyvenamųjų kamerų numerius, kuriose buvo laikomas, jų plotus, taip pat asmenų skaičių gyvenančių tose pačiose patalpose įskaitant pareiškėją. Gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo laikomas, plotas atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo Nr. V-124 reikalavimą, kad vienam asmeniui laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m plotas. Remiantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 ,,Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnyje yra nurodytas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad inventoriaus matmenys visose kamerose yra vienodi. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos 2-4 lovos, jų matmenys užėmė apie 1,33 kv. m, stalas – 0,3 kv. m, 2 vnt. kėdžių – 0,07(x2) kv. m, sanitarinio mazgas kartu su tualetu – 0,56 kv. m. Tose pačiose patalpose yra lentyna bei pakabos viršutiniams rūbams kabinti, jų skaičius priklauso nuo lovų skaičiaus. Gyvenamųjų patalpų plotas skaičiuojamas įskaitant inventorių, nes kitaip nenustato nacionaliniai teisės aktai ar Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.
Nurodė, kad atliekant gyvenamųjų korpusų kadastrinius matavimus sanitarinio mazgo vieta nebuvo matuojama, kadangi tai nėra atskira patalpa. Numatyta, kad sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 m aukščio. Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (Lietuvos Respublikos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) reikalavimus. Įstaiga neturėjo akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriose būtų paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas. Plotą galėjo nurodyti apytiksliai padauginus sienelės ilgį iš atstumo nuo minėtos pertvaros. Iki kameros sienos. Gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su tualetu. Patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas tualetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvė (apie 0,2 kv. m). Pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge. Kitose įstaigos gyvenamosiose patalpose nėra techninės galimybės įrengti sanitarinio mazgo kabinų, todėl likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.
Pažymėtina, kad Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. V-362, 6 punkte nurodoma, kad ,,laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę“. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pažymėjo, jog įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Pagal Lietuvos higienos normos reikalavimus kameros, kuriose nėra mechaninės ar kondicionavimo sistemos, vėdinamos per langus. Atkreipė dėmesį į tai, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Atkreipė dėmesį, kad tvarką ir švarą kamerose, kuriose gyvena, palaiko patys nuteistieji ir suimtieji eilės tvarka administracijos paskyrimu. Tvarkai ir švarai palaikyti priemonės suteikiamos (kalcinuota soda valymui, šluota, semtuvėlis, šiukšliadėžė, kibiras, indų ploviklis). Karantino kameras plovė ir dezinfekavo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis.
Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“(toliau – HN 134:2015) reikalavimus pareiškėjui buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną šiltu vandeniu duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Remiantis įstaigos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše. Taigi tai atitiko higienos normų reikalavimus. Įstaigoje laikomų asmenų vedimas į dušus organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji arba nuteistieji asmenys. Siekiant užtikrinti nuteistųjų ir suimtųjų privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Jų aukštis – 1,6 m įskaitant 0,4 m atstumą tarp pertvaros ir grindų), o plotis – 1,2 m. Dušų patalpose veikė mechaninė vėdinimo sistema – įrengti ventiliatoriai, hermetiniai šviestuvai. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto ir šalto vandens sistema veikė. Į dušą suimtieji ir nuteistieji vedami tos pačios lyties pareigūnų. Suimtiesiems bei nuteistiesiems visada buvo sudarytos galimybės prausti visą kūną šiltu vandeniu. Dušų patalpos kiekvieną dieną valomos ir dezinfekuojamos. Įstaigoje esamų dušų įrengimas atitiko Lietuvos higienos normos reikalavimus, todėl įstaiga savo veiksmais to dalyko nepažeidžia.
Kamerų dieninis ir naktinis apšvietimas atitinka teisės aktų reikalavimus, t. y. gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa buvo ne mažesnė kaip 200 Lx. Teisės aktai nenumato atskirų naktinio apšvietimo jungiklių kamerose įrengimo. Pažymėjo, kad naktinis apšvietimas yra viena iš priemonių, skirta pataisos įstaigose laikomų asmenų nuolatinei elgesio kontrolei užtikrinti.
Nurodė, kad HN 134:2015 16 punktas nustato, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Paaiškino, kad Nacionalinės sveikatos visuomenės centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlikdavo operatyviąją valstybinę sveikatos kontrolę, kurios metu išmatuodavo oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Oro temperatūra atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimus.
Atsakovės atstovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl skunde išdėstytų nusiskundimų nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją.
Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs, o prašomos atlyginti neturtinės žalos dydis nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Lukiškių TI-K teigimu, tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.
Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie neturtinės žalos atsiradimą ir nurodytos sumos dydį. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą vertina kaip nesąžiningą norą pasipelnyti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, t. y. privatumo neužtikrinimo, higienos normos pažeidimų.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinosioms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsidariusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis), Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (turtinės ir neturtinės) privalo būti tenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2010 lapkričio 15 d. nutartį byloje Nr. A525-1355/2010, 2017 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A246-602-2017).
Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu. (žr. pvz., LVAT 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-659-602/2017, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-699-1062/2019).
Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).
Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (žr., pvz., LVAT administracinėse bylose: Nr. A756-122/2010, Nr. A438-121/2009, Nr. A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT administracinėse bylose: Nr. A14-225/2007, Nr. A575-662/2011). Iš to seka, kad pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Taip pat pažymėtina, kad dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Pareiškėjas skundžiasi dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, teigia, kad jis neatitvertas nuo likusios kameros dalies, tai pareiškėjui kelia diskomfortą, nemalonius išgyvenimus juo naudojantis ir pažeidžia privatumą.
Teismas pažymi, kad HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 punktas, 2007 .m lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 punktas), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 punktas). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 punktai). LVAT, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.). Atsakovės atstovo teigimu kamerose įrengtos užuolaidos asmens privatumui užtikrinti, o kai kuriose kamerose sanitarinis mazgas įrengta kaip atskira kabina su durimis. Pagal pateiktus duomenis, nustatyta, kad visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas kaip atskira kabina su durimis, o tik atskirtas užuolaida. Taigi konstatuotina, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas kalinimo visą pareiškėjo laikotarpį nuo 2018 gruodžio 31 iki 2019 gegužės 21, iš viso 141 paras, todėl šį laikotarpį pareiškėjo privatumas juo naudojantis galėjo būti pažeistas. Net aplinkybė, jog pareiškėjas dalį laiko (10 paras) kamerose buvo laikomas vienas, neleidžia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju pažeidimo dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis tualetu intensyvumas nebuvo didelis.
Pareiškėjas nurodė, kad neturtinė žala jam kilo dėl blogos vėdinimo, ventiliacijos, pelėsių, apšvietimo, trūkstamo oro kamerose.
HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl ventiliacijos visiškai nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų, nepaaiškino, kada ir kaip nebuvo užtikrinama tinkama ventiliacija, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio.
Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punktą kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200. Taigi, kamerų apšvietimui buvo naudojamos lemputės, kurios atitiko Europos Sąjungos nustatytus kokybės standartus, kurie atitiko reikalavimus dėl sveikatos, naudojimo saugos ir aplinkos apsaugos. HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.
Byloje duomenų, jog pareiškėjas buvo kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nėra. Taigi teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų šiuo aspektu.
Pareiškėjas neturinę žalą kildina dėl pažeistos teisės praustis duše esant šiltam vandeniui ne rečiau kaip kartą per savaitę.
HN 134:2015 18 punkte nustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Dėl pareiškėjo galimybės praustis duše dažniau nei kartą per savaitę, teismas pažymi, kad LVAT praktikoje yra nurodyta, jog Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra rekomendacinio pobūdžio, todėl šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (LVAT 2017 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Vadovaujantis LVAT praktika, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir esant asmens sveikatos sutrikimams užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu (LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017). Nagrinėjamu atveju iš duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę nenustatyta, jog jam būtų buvę nustatyti sutrikimai, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose, t. y. ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše (HN 134:2015 44 punktas). Pareiškėjas nepateikė duomenų kuriomis dienomis dušų patalpose nebuvo karšto vandens. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis karštu vandeniu nebuvo pažeistos.
Pareiškėjas nuturtinę žalą grindžia tuo, kad Lukiškių TI-K patalpų, kuriose buvo laikomas, plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, taip pat dėl į šį plotą įskaičiuoto inventoriaus, taip pat gyvenamasis plotas nekompensuotas suteikiant galimybę užsiimti kita veikla.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Gyvenamąjį plotą, tenkantį vienam asmeniui kameroje, nustatančioje teisės normoje nėra numatyta, kad į šį plotą neturi būti įskaitomas plotas, kurį užima kameros baldai ir kitas inventorius. Taigi, teismas atmeta pareiškėjo skundą dėl kamerų netinkamo ploto.
Pareiškėjui argumentuojant neturtinės žalos atsiradimą dėl nesuteikto pakankamo gyvenamojo ploto kompensavimo kita veikla, teismas remdamasis tuo kas išdėstyta prieš tai tokį skundą atmeta kaip nepagrįstą.
Pareiškėjo teigimu, jam taip pat nebuvo užtikrinta teisė į pasivaikščiojimą gryname ore, kadangi pasivaikščioti gryname ore galėjo tik 1,5 val., tačiau toks pasivaikščiojimui skirtas laikas pareiškėjo nuomone yra nepakankamas.
Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjas abstrakčiai nurodė aplinkybes, susijusias su teisės į pasivaikščiojimą įgyvendinimu. Pareiškėjas šių aplinkybių nedetalizavo, nenurodė kokiomis dienomis pareiškėjas neturėjo galimybės pasivaikščioti. Byloje nėra medžiagos, patvirtinančios, kad pareiškėjas būtų reiškęs skundus Lukiškių TI-K administracijai dėl netinkamai įgyvendintos teisės į pasivaikščiojimą, tokių aplinkybių nenurodė ir pats pareiškėjas teismui teikiamame skunde. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamo pasivaikščiojimui skirto laiko yra atmestini.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas buvusiame Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas viso 141 paras ir įvertinus konstatuotą privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, pažeidimą, trukusį viso 131 parą, darytina išvada, kad tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Tai sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), todėl pareiškėjo patirta neturtinė žala privalo būti atlyginta pinigine forma.
Vertindamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia ne tik į jau anksčiau sprendimo motyvuose nurodytas aplinkybes, bet ir į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad nagrinėjamu atveju buvo sąmoningai siekta pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgus į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei į konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, atsižvelgus į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais konstatuotina, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis yra 196,5 Eur. Atsižvelgus į tai, kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo L. A. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui L. A. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 196,5 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.