Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Vida Stonkuvienė, dalyvaujant posėdžių sekretorei Vaidai Damašienei, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

nagrinėjamos bylos dalykas – neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui R. L. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, CK 6.271 straipsnio pagrindu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A461-575/2015 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio, todėl jų taikymas nepriklauso nuo pareiškėjo valios. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo sieja su laikotarpiu nuo 2007 metų iki 2014-09-18. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo priteisimo. Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Tauragės apskrities VPK areštinėje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių galimus pažeidimus turėjo žinoti ir galėjo suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A461-575/2015 ir kt.).

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, nurodo, kad apie savo teisių galimus pažeidimus nesuvokė iki į lietuvių kalbą nebuvo išversti Europos žmogaus teisių teismo sprendimai. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga aplinkybė apie Europos žmogaus teisių teismo sprendimų išvertimą ar neišvertimą į lietuvių kalbą. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog galimų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Priešingai, teismo vertinimu tai, jog pareiškėjas nuo 2007 metų nesikreipė į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo reiškia, kad pareiškėjas tuo metu, kai, jo teigimu, buvo pažeidžiamos jo teisės, nevertino tų pažeidimų kaip sukeliančių jam tokio masto išgyvenimus ir nepatogumus, kurie galėtų būti vertinti kaip neteisėti valstybės veiksmai, dėl kurių jis patyrė neturtinę žalą, o toks suvokimas ir vertinimas nėra susijęs su Europos žmogaus teisių teismo sprendimų išvertimu ar neišvertimu į lietuvių kalbą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinus tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu bei įvertinus tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo į teismą kreipėsi tik 2015-09-15 (b. l. 5), teismas konstatuoja, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2007 iki 2012-09-15 žinojo (turėjo ir galėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai daromus pažeidimus, todėl, praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už nurodytą laikotarpį pareikšti. Pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-03-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-09-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Tauragės apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus Areštinės viršininko 2015-10-07 tarnybiniame pranešime nurodyta, jog po 2012-09-15 pareiškėjas Tauragės apskrities VPK areštinėje buvo laikytas nuo 2014-09-16 iki 2014-09-18 kameroje Nr. 4, plotas 12,60 kv.m., su dviem asmenimis (b.l. 19). Atsakovei argumentuojant, jog pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatytą laikomam asmeniui tenkančio 3,6 kv.m. minimalaus ploto reikalavimą, pažymėtina, jog vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv.m. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatyta, kad turi būti vadovaujamasi Taisyklėmis, kai sprendžiama dėl kalinimo sąlygų policijos areštinėse atitikties teisės aktams. Įsakymas taikomas tik tais atvejais, kai asmuo yra kalinamas ar atlieka arešto bausmę įstaigoje, patenkančioje į Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos kompetenciją, tačiau kai asmuo yra sulaikomas policijos įstaigoje, yra taikomos Taisyklės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015; 2015-07-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015; 2015-09-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2711-520/2015). Iš minėto tarnybinio pranešimo matyti, kad pareiškėjas dvi paras areštinės kameroje Nr. 4 laikytas pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą vienam asmeniui. Konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Toks pažeidimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vertinamas kaip kalinimas nepriimtinomis sąlygomis, dėl ko pareiškėjas patiria neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies požiūriu (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, A-801-442/2015, kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog dėl minimalaus ploto reikalavimų pažeidimų asmuo neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau pažymėtina, jog naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas daryti išvadą, kad būtent tas asmuo patyrė itin didelę neturtinę žalą, kuri patiriama individualiai (žr. 2015-09-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2185-520/2015). Pareiškėjas skundu prašo priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau nenurodo jokių konkrečių kriterijų ar aplinkybių, pagal kurias apskaičiavo priteistinos sumos dydį, nepateikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas patyrė būtent tokio dydžio neturtinę žalą. Pareiškėjo skundas parašytas pagal šabloną, kuriame pakartoti CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyti neturtinės žalos elementai. Teismas pažymi, kad pareiškėjas nenurodė jokių individualių aplinkybių, kaip neturtinė žala pasireiškė būtent jam. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva: teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2015-09-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2029-624/2015 ir kt.).

Pareiškėjui argumentuojant kitais jo laikymo areštinėje sąlygų neatitikimais higienos normų reikalavimams, pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997-12-19 sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2015-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-651-575/2015 ir kt.). Higienos reikalavimus, taikomus policijos areštinėms, nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN37:2009 „Policijos areštinės. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 37:2009).

Pareiškėjo teiginius dėl jo laikymo sąlygų Tauragės apskrities VPK areštinėje neatitikimo higienos normų reikalavimams paneigia byloje esantys įrodymai. Iš byloje pateikto Tauragės visuomenės sveikatos centro 2014-02-11 patikrinimo akto Nr. AK-1 (b.l. 24-26) matyti, kad 2014-02-06 atliktas areštinės kamerų Nr. 4 ir 5 patikrinimas atitikimo HN37:2009 reikalavimams. Patikrinimo akte konstatuota, jog patikrintose kamerose įrengta ir veikia mechaninė vėdinimo sistema, tai atitinka HN 23 punkto reikalavimą, patalpos valomos pagal HN 50 punkto reikalavimus, laikomi asmenys aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi pagal HN 52 punkto reikalavimus. Taip pat nurodyta, jog atliekama graužikų, buitinių parazitų kontrolė, profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas pagal 53 punkto reikalavimus, o lovos skalbiniai, rankšluosčiai ir kiti skalbiniai skalbiami viešoje skalbykloje, minkštasis inventorius (čiužiniai) valomas cheminėje valykloje (58 punktas). Policijos areštinėje laikomiems asmenims tiekiamas fiziologines mitybos normas atitinkantis ir net jas viršijantis maistas, sudarantis 2384 kcal per parą, kai nustatyta norma 2298 kcal per parą. Patikrinimo aktu konstatuotas HN 48 punkto neatitikimas, t.y. kamerose Nr. 4 ir 5 nesandarūs langai, išdaužti stiklo blokeliai. Patikrinimo aktu 2014-11-17 Nr. AK-159 atliktas kameros Nr. 3 patikrinimas atitikimas HN reikalavimams (b.l. 27-29). Patikrinimo aktu konstatuota, jog kamerose įrengti sanitariniai mazgai, atskirti nuo gyvenamosios patalpos 120 cm aukščio pertvara, įrengta šalto vandens tiekimo sistema, tai atitinka HN 20 punkto reikalavimą. Nustatyta, kad veikia mechaninė vėdinimo sistema, galima atidaryti orlaides, patalpa šildoma, pelėsių nepastebėta, tai atitinka 23, 48 punktų reikalavimus. Iš pateikto areštinėje laikomų asmenų pasivaikščiojimo grafiko (b.l. 20) matyti, jog atskirose kamerose laikomi asmenys kiekvieną dieną po vieną valandą vedami pasivaikščioti ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjas neturi pagrindo reikalauti, kad jam būtų sudarytos išimtinės sąlygos. Teismo vertinimu, nors patikrinimas atliktas ne pareiškėjo areštinėje laikymo laikotarpiu, tačiau nėra pagrindo manyti, kad sąlygos kamerose, kuriose buvo atliktas patikrinimas, ir kuriose laikytas pareiškėjas, per keletą mėnesių galėjo iš esmės skirtis ar pasikeisti.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas, prašydamas priteisti neturtinę žalą ir teigdamas, kad patyrė nepatogumus, turi patvirtinti šias aplinkybes konkrečiais įrodymais bei pateikti neturtinės žalos piniginio įvertinimo pagrindimą, nepakanka pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala. Savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo, psichiatro ar kitos medicininės pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, kad būtų skundęsis dėl netinkamų jo laikymo areštinėje sąlygų. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas, darydamas nusikalstamas veikas, turėjo suvokti, jog bus apribojama jo laisvė, jis patirs nemalonių išgyvenimų, susijusių su laisvės atėmimu, ir tai negali būti vertinama kaip jo teisių pažeidimas, nes būtent tokia yra bausmės paskirtis. Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, išlaidas, susijusias su valstybės apsauga nuo karinių intervencijų, ir pan.), įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, nedidelę trukmę ir intensyvumą bei tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus metams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos), o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme), tuo tarpu laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją reikėtų atlyginti pinigais (žr., pvz., LVAT 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2012-02-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012; 2013-11-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013, 2015-02-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A651-575/2015, 2015-02-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A671-575/2015 ir kt.).

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, įvertinus nurodyto pažeidimo dviejų dienų trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, teismo prerogatyvą įvertinti neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), pareiškėjo patirtus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė jo patirta neturtinė žala, konstatuotina, jog pareiškėjo patirti išgyvenimai ir neigiamos emocijos šios bylos faktinių aplinkybių kontekste neturi būti įvertinti pinigais. Nagrinėjamu atveju Tauragės apskrities VPK padaryto pažeidimo konstatavimas – laikymas dvi paras kamerose, neatitinkančiose nustatytai minimalaus ploto normai, vertintinas kaip pakankama satisfakcija, ir neturtinės žalos atlyginimas pinigais pareiškėjui nepriteistinas. Pareiškėjo skundas dėl 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pripažinti, kad buvo pažeista R. L. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje sąlygas (laikymas dvi paras kamerose, neatitinkančiose nustatytai minimalaus ploto normai),

atmesti pareiškėjo R. L. skundą dėl 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.