- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-08-29
- Bylos Nr.
- e2-674-585/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00025-2019-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Zelianka
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Agro“, V. K., G. K., žemės ūkio bendrovei „Artumė“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Agro“
- Kategorijos
- 3.1.18.3pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Agro“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. vasario 21 d. nutarties, kuria buvo atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Agro“ ieškinį atsakovams V. K., G. K., žemės ūkio bendrovei „Artumė“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, suinteresuoti asmenys antstolė A. A., antstolė V. Š., antstolė E. R., antstolis A. B., antstolė I. E., antstolis A. L., uždaroji akcinė bendrovė „Naftėnas“, A. P., uždaroji akcinė bendrovė „Archyvavimo sprendimai“, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančia atsakovų V. K. ir G. K. sudarytą reikalavimo atsakovei žemės ūkio bendrovei „Artumė“ teisių perleidimo sutartį.
2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomosiose byloje Nr. 0037/18/00224 kol bus priimtas teismo sprendimas šioje civilinėje byloje; uždrausti atsakovams imtis bet kokių veiksmų, susijusių su skolos perleidimo sutarties modifikavimu. Nurodė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Šiaulių apygardos teismas 2019 m. vasario 21 d. nutartimi atmetė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
4. Preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimų pagrįstumą, teismas sprendė, jog yra pagrindas išvadai, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas ir dėl to galėtų būti nepatenkintas. Teismas nurodė, kad negalima vienareikšmiai spręsti, apie ieškovui palankų sprendimą, apie tai, kad jis tikėtinai pagrįstas.
5. Be to, pirmosios instancijos teismas nutarė, kad preliminariai vertinant bylos duomenis ieškovės nurodomos aplinkybės nepagrindžia vykdymo veiksmų sustabdymo būtinumo ar privalomumo. Ieškovė, ir pagal vykdomąją bylą išieškotoja, turi teisines galimybes ginti savo interesus ir teises ir kitomis teisinėmis priemonėmis. Ieškovės nurodomas, galimai, bet nebūtinai, komplikuotas lėšų grąžinimas ieškovei, negali neproporcingai pažeisti kitų išieškotojų teisių. Teiginiai, jog galimai bus inicijuojami papildomi teisminiai procesai, yra tik deklaratyvūs. Taigi, nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, nėra pagrindo spręsti, kad tai kaip nors gali sutrukdyti įvykdyti galbūt palankų teismo procesinį sprendimą.
6. Taip pat skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad ieškovės nurodomos aplinkybės dėl kitos laikinosios apsaugos priemonės - uždraudimo atsakovams imtis bet kokių veiksmų, susijusių su skolos perleidimo sutarties modifikavimu, vertinamos kaip nepagrįstos bei nesuteikiančios pagrindo taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones. Iš bylos duomenų negalima vertinti, kad atsakovai gali siekti modifikuoti ginčijamą sutartį. Taip pat negalima vertinti, jog koks nors ginčo sutarties modifikavimas gali padaryti ieškovei realią žalą, kad gali būti pažeisti ieškovės interesai ir kad nesiėmus prašomų priemonių galimai palankaus teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
7. Dėl nurodytų priežasčių teismas konstatavo, jog nėra faktinio, o todėl ir teisinio pagrindo tenkinti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Atskirajame skunde apeliantė uždaroji akcinė bendrovė „Baltic Agro“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą patenkinti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Teismas skundžiamojoje nutartyje nenurodė, jog Ieškovas nenurodė ir nepagrindė būtinųjų, įstatyme numatytų, sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms pritaikyti.
8.2. Priimdamas skundžiamą nutartį Teismas nevertino Ieškovo nurodytų argumentų, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja reali grėsmė, kad Atsakovai pasinaudos galimybe: 1) nutraukti skolos perleidimo sutartį; 2) Pakeisti skolos perleidimo sutarties šalis; 3) Atlikti kitus veiksmus, pakeisiančius ginčo sutarties šalių teisių ir pareigų apimtį (pvz.: šalys gali pakeisti skolos perleidimo sutarties kainą, kitas sąlygas, pakoregavus skolos perleidimo sutarties sąlygas – dirbtinai „sukurti“ lydinčių ginčo sutartį dokumentų).
8.3. Byloje pakanka duomenų apie atsakovų V. K. ir G. K. nesąžiningumą, nes jų nesąžiningumas sudarant ginčo sutartis preziumuojamas pagal įstatymą (CK 6.67 straipsnio 1 punktas).
Atsiliepimas
9. Bendru atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovai teismo prašo skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
9.1. Atsakovai V. K. ir G. K. nėra ieškovės skolininkai, o ieškovė nėra šių atsakovų kreditorė, taip pat nėra buvusi atsakovo V. K. kreditorė. Atsakovas G. K. savo turėtą įsiskolinimą ieškovei yra visiškai padengęs iki ieškinio pareiškimo teisme.
9.2. Ieškovė nenurodė jokio realiai galimo savo teisių pažeidimo, nenurodo ir neįrodinėja, kad dėl sudaryto ginčijamo sandorio kuris nors iš jį sudariusių atsakovų tapo nemokus arba kad yra grėsmė, kad dėl to taps nemokus. Taip pat ieškovė nenurodo ir neįrodinėja, kad siekia atkurti atsakovo G. K. nemokumo, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu ir restitucijos pritaikymas būtų tam veiksminga priemonė.
9.3. Netgi patenkinus ieškinį, teismo sprendimas neturėtų jokios įtakos ieškovo kaip atsakovės žemės ūkio bendrovės „Artumė“ kreditoriaus galimybėms patenkinti savo reikalavimus, nes nepasikeistų žemės ūkio bendrovės „Artumė“ kreditorinių reikalavimų apimtis ir pobūdis, o pasikeistų tik kreditorių sudėtis – vietoje kreditoriaus G. K. reikalavimo teisės turėtoju ir išieškotoju vykdomojoje byloje taptų V. K..
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
11. Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus – 2018 m. vasario 19 d. ir 2018 m. kovo 12 d. sutarčių kopijas, 2018 m. vasario 19d. antstolės patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo, kuriais siekia įrodyti atskirojo skundo nepagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teikiami įrodymai teismui yra prieinami iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų ir gali būti vertinami CPK 179 straipsnio 3 dalies pagrindu, todėl atsižvelgiant į tai, jog prašomo pridėti prie bylos medžiagos papildomo įrodymo priėmimo klausimas išspręstas pirmosios instancijos teismo priimant 2019 m. kovo 18 d. atsiliepimą į ieškinį, pakartotinai tų pačių įrodymų prijungimo klausimas nesvarstomas.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo (ne)pagrįstumo
12. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos dvi kumuliatyvios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018 ir joje nurodytą praktiką).
13. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones atsisakė taikyti nusprendęs, kad ieškinys preliminariai nėra pagrįstas, bei atmetęs apeliantės argumentus, kad gali kilti grėsmė teismo sprendimo vykdymui.
14. Tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014). Taigi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, kad gali būti priimtas ieškovei palankus sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau toks ieškinio prima facie pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje suformuluojant teismo kategorišką atsakymą dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti ir pan.
15. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinys nėra prima facie pagrįstas. Ieškovė, pareiškusi ieškinį CK 6.66 straipsnio 1 dalies pagrindu, t.y. siekdama kreditoriaus teisių gynimo actio Pauliana priemone, privalo pagrįsti savo kaip kreditoriaus teisių pažeidimą, nes būtent kreditoriaus teises pažeidžiančio sandorio pripažinimas negaliojančiu yra tokio ieškinio tikslas, o kreditoriaus teisių pažeidimas – ieškinio pareiškimo ir patenkinimo sąlyga.
16. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.
17. Ieškovė nenurodo, todėl niekaip (nevertinant pagrįstai ar ne) jokiomis savo nurodomomis faktinėmis aplinkybėmis ar teisiniais argumentais nepagrindžia ir jokiais įrodymais nesiekia patvirtinti (tokių įrodymų ne tik nepateikia, bet ir nenurodo) savo teisių pažeidimo, galimai atsiradusio dėl ginčijamo sandorio sudarymo.
18. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad ieškovė iš esmės siekia įsiteisėjusio teismo sprendimo (teismo įsakymo) vykdymo išvengimo, nesutikdama su tokiu teismo sprendimu ir keldama abejones jo pagrįstumu. Tačiau ieškovės pasirinktoji CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus materialinių teisių gynybos priemonė bei susijusios procesinės priemonės nėra skirtos ir negali būti teismo naudojamos kaip teisiniai instrumentai sukurti prielaidas ir sąlygas vien įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymui.
19. Apeliacinės instancijos teismas sutinka ir su atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentais, kad ieškovė ne tik nepagrindžia, bet net nenurodo, kokią apsaugomąją reikšmę jos teisėms turėtų ieškinio patenkinimas - sandorio pripažinimas negaliojančiu ir restitucijos taikymas. Ieškinį patenkinus, įsiteisėjusio teismo spendimo pagrindu iš ieškovės skolininkės žemės ūkio bendrovės „Artumė“ ir toliau būtų vykdomas tos pačios skolos, perduotos ginčijamu sandoriu naujam kreditoriui, išieškojimas. Ieškovė nenurodo, kad esminę reikšmę jos teisėms gali turėti žemės ūkio bendrovės „Artumė“ kreditoriaus asmuo, todėl net hipotetiškai patenkinus ieškinį, galėtų būti pasiekta tik formalaus ieškovės skolininkės kreditoriaus pasikeitimo, bet ne įstatyme nurodyto teigiamo poveikio kreditoriaus interesams.
20. Apeliacinės instancijos teismui sutikus su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pakankamas pagrindo pripažinti, kad ieškinys prima facie pagrįstas, nėra pagrindo ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
21. Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ieškovė, nei prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nei atskirajame skunde nenurodė aplinkybių, pagrindžiančių galimą atsakovų procesinį nesąžiningumą, nors nurodė materialinio nesąžiningumo sąlygas, preziumuojamas įstatymu.
22. Apeliantės nurodytos aplinkybės, kuriomis siekiama pagrįsti atsakovų nesąžiningumą, yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir savaime nesuponuoja nesąžiningų atsakovų veiksmų tikėtinumo. Atsakovų nesąžiningumas nėra preziumuojamas sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 27d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1333-943/2018, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018 ir kt.). Vien CK 6.67 straipsnio 1 punktu pagal objektyvų giminystės faktą materialinėje teisėje nustatytos prezumpcijos buvimas savaime nėra pakankamas vertinant ar atsakovai nesąžiningi sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
23. Teismas nustatęs, kad neegzistuoja viena iš būtinųjų sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neanalizuoja ir nevertina kitų sąlygų buvimo ir sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta, todėl paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartį palikti nepakeistą.