Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio ir Rimo Švirino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Virgilijaus Lazausko apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 28 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. išteisintas jam nepadarius nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 219 straipsnio 2 dalyje, požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Civilinio ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas T. B. IĮ įm. k. (duomenys neskelbtini), registruota adresu - (duomenys neskelbtini), savininku ir remiantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsniu, teikdamas pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 26 d. iki 2015 m. vasario 25 d. deklaravo, bet į valstybės biudžetą nesumokėjo 22 359,04 Eur pridėtinės vertės mokesčio; teikdamas gyventojo pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijas laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2015 m. vasario 2 d. deklaravo, bet į valstybės biudžetą nesumokėjo 1 138,64 Eur gyventojo pajamų mokesčio; 2014 m. vasario 3 d. teikdamas nekilnojamojo turto deklaraciją deklaravo, bet į valstybės biudžetą nesumokėjo 191,73 nekilnojamojo turto mokesčio; 2013 m. spalio 1 d. ir 2014 m. birželio 2 d. teikdamas pelno mokesčio deklaracijas deklaravo, bet į valstybės biudžetą nesumokėjo 1 782,90 Eur pelno mokesčio po to, kai 2015 m. kovo 30 d. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) priminimu Nr. (23.31-08) 464-258 priminė apie pareigą įmonei sumokėti mokesčius.Varėnos rajono apylinkės teismas, priimdamas T. B. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad, visų pirma, jis negalėjo būti antrą kartą baudžiamas už tą patį, nes 2015 m. liepos 28 d. nutarimu Varėnos rajono apylinkės teismo administracinėje byloje buvo pripažintas padaręs administracinės teisės pažeidimą, numatytą ATPK 50⁶ straipsnyje. Teismas taip pat konstatavo, kad T. B. veiksmuose neįrodyta jo tyčia nesumokėti mokesčių per nustatytą jam terminą. Šią išvadą teismas grindė tuo, kad nors atskaitingam asmeniui T. B. buvo išlaiduotos ir įmonės reikmėms nepanaudotos įmonės lėšos, tačiau nepaneigta kaltinamojo versija, jog šios piniginės lėšos buvo panaudotos jo asmeniniams ar šeimos poreikiams tenkinti, kas duoda pagrindo išvadai, jog jis neturėjo galimybės sumokėti mokesčius. Apeliaciniame skunde prokuroras skundžia apylinkės teismo nuosprendį dėl T. B. išteisinimo pagal BK 219 straipsnio 2 dalį, ir prašo priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo T. B. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 219 straipsnio 2 dalyje ir nuteisti 2 metams 6 mėnesiams laisvės atėmimo. Pritaikius BK 75 straipsnį bausmės vykdymą atidėti 1 metams 6 mėnesiams, skiriant pareigas tęsti darbą, neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. VMI civilinį ieškinį patenkinti visiškai.

Motyvuojamoji dalis

Dėl non bis in idem principo taikymo

8.1. Šia nuostata įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas (non bis in idem), įtvirtintas tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje. EŽTT praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų, neatskiriamai susijusių tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fisher prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97; Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje S. Z. prieš. Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2009 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Ruotsalainen prieš Suomiją, peticijos Nr. 13079/03 ir kt). Be to, pažeidimų teisinių formuluočių skirtumai nėra pagrindinis kriterijus sprendžiant dėl vėlesnio proceso atitikimo non bis in idem principui. Pažymėtina ir tai, kad nors non bis in idem principas riboja galimybes vykdyti alternatyvius ir kartotinus procesus tik dėl baudžiamojo pobūdžio teisės pažeidimų, tačiau administracinės teisės pažeidimai Konvencijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos požiūriu pripažįstami „baudžiamaisiais“. (kasacinė nutartis Nr. 2K-109-788/2016). Konstitucinėje jurisprudencijoje nedviprasmiškai įtvirtinta, kad principas non bis in idem reiškia ir tai, kad jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį teisės pažeidimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas).

8.2. Kaip matyti iš byloje esančių ir ginčo nekeliančių duomenų, T. B. už pažeidimus mokesčių srityje jau buvo baustas administracine tvarka. Administracinio teisės pažeidimo byloje T. B. 2015 m. kovo 30 d. buvo įteiktas administracinis nurodymas, kuriuo jis įpareigotas sumokėti baudą, lygią pusei minimalios baudos, numatytos už ATPK 173 ¹¹ straipsnio 1 dalyje, t. y. už tai, kad jis, būdamas T. B. IĮ savininku ir atsakingu už gyventojų pajamų mokesčio sumokėjimą, neužtikrino, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 3, 4, 5, 6 dalyse nurodytais terminais, būtų sumokėtas gyventojų pajamų mokestis. Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 28 d. nutarimu administracinėje byloje T. B. buvo nubaustas už ATPK 50⁶ straipsnyje numatytą administracinės teisės pažeidimą, t. y. už tai, kad jo vadovaujama įmonė, būdama skolinga valstybės biudžetui, mokėjo darbo užmokestį darbuotojams, per atsakingus asmenis vykdė atsiskaitymo su prekių ir paslaugų tiekėjais, apmokėjo įvairias su įmonės veikla susijusius išlaidas. Per laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. įmonė, turėdama pakankamai grynųjų pinigų kasoje ir likutį pas atskaitingus asmenis, nemokėjo įmokų į valstybės biudžetą, įmonė vykdydama atsiskaitymus už prekes ir paslaugas būdama skolinga valstybė biudžetui, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje numatytą atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Prokuroras skunde teigia, kad teismas netinkamai įvertino nustatytas aplinkybes, nes iš dispozicijų turinio galima spręsti, kad veikų objektai administracinėse bylose ir šioje baudžiamojoje byloje pareikštame kaltinime yra skirtingi, nes administracinė atsakomybė numatyta už pažeidimus susijusius su gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo tvarkos pažeidimais, o baudžiamoji atsakomybė numatyta už tyčinį vengimą mokėti deklaruotus mokesčius po priminimo. Kolegija laiko, kad skunde aptariamų veikų objektų vertinimas yra formalus ir iš esmės nesusijęs su kaltinimų turiniu, kurio segmentus reikėtų vertinti sistemiškai, juk vien tai, kad dispozicijos gramatiniu požiūriu nėra tapačios, neduoda pagrindo ir jų turinį vertinti kaip visiškai skirtingą. Pažymėtina, kad non bis in idem principas pažeidžiamas, kai asmuo antrą kartą baudžiamas už identiškas, bet ir už iš esmės tokius pat teisiškai reikšmingus faktus. Taigi, kaip jau minėta, administracinė nuobauda pagal ATPK 173¹¹ straipsnio 1 dalį T. B. buvo paskirtos už gyventojų pajamų mokesčio nesumokėjimą, pagal ATPK 50⁶ straipsnį už kreditoriaus interesų pažeidimus, šis pažeidimas taip pat susijęs su mokesčių nemokėjimu, pažeidžiant kreditoriaus - VMI interesus, nes turėdama mokestinę nepriemoką, kurią sudaro mokesčiai valstybei, įmonė mokėjo darbo užmokestį, vykdė atsiskaitymus, su prekių ir paslaugų tiekėjais, apmokėjo įvairias su įmonės veikla susijusius išlaidas.

8.3. Nepagrįstas apelianto teiginys dėl skirtingo veikų padarymo laiko pagal kaltinimus, aiškinant, jog administracine tvarka T. B. nubaustas už pažeidimą padarytą 2014 m. kovo 30 d., baudžiamojoje byloje kaltinamas už vengimą mokėti mokesčius po 2015 m. kovo 30 d. Nustatant T. B. neteisėtus veiksmus dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 50⁶ straipsnyje, tiriamas laikotarpis buvo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Baudžiamojoje byloje VMI 2015 m. kovo 6 d. surašė priminimą apie pareigą sumokėti 26 618 Eur mokesčių ir delspinigių, nurodant, kad skola biudžetui susidarė nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. Šiais duomenims buvo remtasi ir formuluojant kaltinimą pagal BK 219 straipsnio 2 dalį, nurodant, jog „T. B. <...>, teikdamas pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 26 d. iki 2015 m. vasario 25 d. deklaravo, bet į valstybės biudžetą nesumokėjo 22 359,04 Eur pridėtinės vertės mokesčio <...>“. Kaltinime nurodytų pateiktų deklaracijų, pagal kurias jis nesumokėjo mokesčių, terminai būtent ir apima administracinėje byloje paminėtą laikotarpį, todėl kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad tiek kaltinime nurodytas mokestinės nepriemokos susidarymo laikotarpis, tiek administracinėje byloje Nr.A2.2.-337-445/2015 nurodytas laikotarpis nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. sutampa ir apima tų pačių mokesčių (gyventojų pajamų mokesčio, pridėtinės vertės mokestį, pelno mokestį, nekilnojamojo turto mokestį) nesumokėjimą. O aplinkybė, kad mokesčių T. B. nesumokėjo po to, kai VMI 2015 m. kovo 30 d. priminimu jam apie tai priminė, nepaneigia paties nesumokėtų mokesčių susidarymo laikotarpio.

Dėl BK 219 straipsnio nusikalstamos veikos sudėties požymių

9. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad T. B. veiksmuose nėra visų BK 219 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių.

9.1.Pagal BK 219 straipsnį atsako tas, kas pateikęs deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą laiku nesumokėjo pagal juos apskaičiuotų mokesčių po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius. Baudžiamajai atsakomybei kilti pagal šį straipsnį yra būtinos šios sąlygos: 1) pateikta deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, tačiau mokesčiai nesumokėti; 2) valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius; 3) po įteikimo priminimo per jame nustatytą terminą nesumokėti mokesčiai. Nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis pateikė deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pagal juos privalo laiku sumokėti mokesčius, tačiau šios prievolės nevykdo žinodamas, kad jam buvo įteiktas valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius ir nurodytas terminas, iki kada juos sumokėti. Nors BK 219 straipsnio dispozicijoje mokesčio mokėtojo mokumas nėra expressis verbis įvardytas kaip būtina sąlyga baudžiamajai atsakomybei už mokesčių nesumokėjimą atsirasti, tačiau baudžiamoji atsakomybė už mokesčių nesumokėjimą galima tik tuo atveju, kai asmuo turėjo galimybę sumokėti mokesčius. Taigi, pripažinti asmenį kaltu galima tik tuomet, kai byloje surinkti duomenys neginčijamai patvirtina, jog asmuo suvokia savo prievolę laiku sumokėti mokesčius, tačiau šios prievolės nevykdo dėl priežasčių, nesusijusių su įmonės nemokumu.

9.2.Kaltinimas T. B. ir prokuroro apeliacinis skundas grindžiamas specialisto išvadomis, kuriose konstatuota, kad T. B. IĮ turėjo lėšų, nes jų pakankamai įsiskolinimams padengti buvo pas atskaitingą asmenį – T. B.. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl T. B. tyčios, t. y. realios galimybės sumokėti mokesčius, išsamiai ir nuodugniai išanalizavo byloje esančias specialistų išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas to nekartoja, tik akcentuoja esmines aplinkybes. Specialistė, duodama išvadą dėl T. B. IĮ mokumo 2015 m. kovo 30 dienai ir konstatuodama, jog pagal savo finansinę padėtį jis turėjo finansinę galimybę atsiskaityti su kreditoriais ir sumokėti mokesčius, savo išvadą paaiškino taip: T. B. IĮ dokumentų duomenimis, įmonė priminimo apie pareigą sumokėti mokesčius gavimo dieną – 2015 m. kovo 30 d., turėdama 5,37 Eur likutį įmonės sąskaitoje (duomenys neskelbtini); turėdama 309,60 Eur likutį įmonės sąskaitoje (duomenys neskelbtini); turėdama 201,87 Eur likutį kasoje ir į įmonės kasą 2015 m. balandžio 16 d. gavusi 86,65 Eur įplaukų (pardavimo pajamų); turėdama 113 502,99 EUR nepanaudotų įmonės lėšų likutį pas atskaitingą asmenį T. B. priminimo apie pareigą sumokėti mokesčius gavimo dieną ir per 20 dienų nuo priminimo gavimo dienos, t. y., 2015 m. kovo 30 d. – 2015 m. balandžio 19 d. laikotarpiu turėjo galimybę sumokėti visą priminime nurodytą 26 618,71 EUR mokesčių ir delspinigių skolą: iš įmonės sąskaitose ir kasoje buvusių piniginių lėšų turėjo galimybę sumokėti dalį - 603,49 Eur skolos (5,37+309,60+201,87+86,65), iš atskaitingam asmeniui T. B. išlaiduotų ir įmonės reikmėms nepanaudotų įmonės lėšų turėjo galimybę sumokėti visą priminime nurodytą skolą, tačiau priminimo apie pareigą sumokėti mokesčius gavimo dieną ir per 20 dienų nuo priminimo gavimo dienos mokesčių ir delspinigių skolos nesumokėjo. Specialisto išvadoje nurodyta pinigų suma –113 502,99 EUR, kuri ir buvo laikoma mokumo pagrindu ir galimybe sumokėti visus mokesčius, buvo laikoma įmonės savininkui T. B. kaip atskaitingam asmeniui atsiskaitytinai išlaiduotos sumos, kurios nebuvo apskaitytos įmonės dokumentuose ir todėl laikytos kaip nepanaudotas įmonės lėšų piniginis likutis, esantis pas atskaitingą asmenį T. B.. Kaip matyti iš paties T. B. parodymų, jis neneigia, kad neėmė pinigų iš savo įmonės kasos, bet tvirtina juos panaudojęs asmeninėms reikmėms dėl susidariusių nepalankių šeiminių aplinkybių ir kadangi gavęs VMI priminimą, tų pinigų realiai jau nebeturėjo, per priminime nustatytą terminą neturėjo objektyvios galimybės sumokėti nurodytus mokesčius. Taigi, nustatyta aplinkybė, jog iš įmonės kasos paimtos lėšos atskaitingo asmens nebuvo panaudotos pačios įmonės reikmėms ir negrąžintos į kasą, neleidžia besąlygiškai teigti, kad tie pinigai nebuvo išleisti kur nors kitur ir, kaip nurodyta specialisto išvadose, nuolat turėjo būti pas juos paėmusį asmenį. Vertinant išdėstytą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog piniginių lėšų iš įmonės kasos išlaidavimo faktas dar neįrodo, kad tas pinigines lėšas T. B. po priminimo sumokėti mokesčius laikotarpiu turėjo, o ne buvo išleidęs kita paskirtimi, dėl ko ir negalėjo sumokėti mokesčių. Kaip jau buvo minėta, baudžiamoji atsakomybė už mokesčių nesumokėjimą galima tik tuo atveju, kai asmuo turėjo realią galimybę sumokėti mokesčius. Byloje minimos T. B. išskaitytos pinigų sumos realaus buvimo pas jį priminimo sumokėti mokesčius laikotarpiu nepagrindžiant realiais faktiniais įrodymais, nėra pagrindo išvadai, kad kaltinamasis T. B. tyčia nesumokėjo mokesčių ir po priminimo juos sumokėti pateikimo.

10. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad T. B. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 219 straipsnio 2 dalyje požymių, todėl jis dėl šios veikos išteisintas pagrįstai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.