- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-08
- Bylos Nr.
- AS-205-143/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04724-2016-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Pareiškėjas
- A. R.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. R. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja A. R. (toliau – pareiškėja) 2016 m. gruodžio 5 d. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) 2016 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. (11.1) I-5076 ,,Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2016 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 6-24-11244“; 2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – atsakovas, VSDFV Vilniaus skyrius) 2016 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 6-24-11244 ,,Dėl A. R. teisės į motinystės pašalpą“ dalį, kuria motinystės pašalpa už laikotarpį nuo 2016 m. liepos 11 d. iki 2016 m. lapkričio 13 d. paskirta ne nuo jos dienos kompensuojamojo uždarbio, o nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos; 3) įpareigoti atsakovą perskaičiuoti 2016 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. 6-24-11244 už laikotarpį nuo 2016 m. liepos 11 d. iki 2016 m. lapkričio 13 d. paskirtą motinystės pašalpą pagal visą jos dienos kompensuojamąjį uždarbį – 186,72 Eur ir išmokėti laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 11 d. iki 2016 m. lapkričio 13 d. susidariusią neišmokėtos motinystės pašalpos dalį; 4) priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas (žyminį mokestį ir atstovavimo išlaidas). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartimi nutarta priimti pareiškėjos skundą.
Pareiškėja 2017 m. sausio 6 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą, kuriame nurodė, jog atsakovas perskaičiavo ir pervedė lėšas, esančias šio skundo objektu, todėl atsisako skundo, jai yra žinomos skundo atsisakymo pasekmės.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 9 d. nutartimi patenkino pareiškėjos prašymą ir nutraukė administracinę bylą; priteisė pareiškėjai iš atsakovo 30,00 Eur žyminį mokestį (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 str. 2 d., 103 str. 4 p., 104 str., 107–109 str., 152 str.).
Teismas nurodė, kad, pagal ABTĮ 50 straipsnio 2 dalį, pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Pagal ABTĮ 103 straipsnio 4 punktą, jeigu pareiškėjas atsisako skundo, teismas nutraukia bylą. Teismas konstatavo, kad pareiškėja pasinaudojo šia įstatymo suteikta teise, skundo atsisakymas yra besąlyginis ir galutinis, bylos nutraukimas nepažeidžia kitų asmenų interesų, neprieštarauja įstatymui, todėl prašymas buvo patenkintas ir administracinės bylos nagrinėjimas nutrauktas ABTĮ 103 straipsnio 4 punkto pagrindu.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad pareiškėja skunde teismui prašė priteisti iš atsakovo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu: žyminį mokestį ir atstovavimo išlaidas. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą teismui.
Teismas taip pat nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 6-24-11244 ir VSDFV 2016 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. (11.1) I-5076 priėmė vadovaudamiesi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 6 straipsnio 2 dalimi, kuri Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau –Konstitucinis Teismas) 2016 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. KT8-N5/2016 buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė 2016 m. birželio 28 d. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymą Nr. XII-2501 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), kurio 2 straipsnyje įtvirtino nuostatą, kad asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas. Šis skirtumas mokamas tuo pačiu būdu, kuriuo buvo mokama neperskaičiuota motinystės pašalpa (motinystės išmoka), jeigu asmuo, kuriam jis turi būti išmokėtas, iki jo išmokėjimo nepateikia prašymo dėl kito išmokėjimo būdo. Atsižvelgdamas į Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas, nustatančias susidariusios motinystės pašalpos skirtumo, susidariusio dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo, išmokėjimą, VSDFV Vilniaus skyrius pakeitė šio skyriaus 2016 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 6-24-11244 ir laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 11 d. iki 2016 m. lapkričio 13 d. perskaičiavo motinystės pašalpą pareiškėjai.
Teismas, įvertinęs išdėstytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, jog pareiškėja skundo atsisakė ne dėl to, kad atsakovas geruoju patenkino jos reikalavimą padavus skundą teismui, o dėl to, kad, Konstituciniam Teismui 2016 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. KT8-N5/2016 Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį pripažinus prieštaraujančia Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai, buvo priimtas Pakeitimo įstatymas, kurio 2 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas. Šis skirtumas mokamas tuo pačiu būdu, kuriuo buvo mokama neperskaičiuota motinystės pašalpa (motinystės išmoka), jeigu asmuo, kuriam jis turi būti išmokėtas, iki jo išmokėjimo nepateikia prašymo dėl kito išmokėjimo būdo. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas pareiškėją tenkinantį sprendimą priėmė ne dėl to, jog pasikeitė jo pozicija dėl mokamos motinystės pašalpos dydžio ribojimo, o dėl padarytų Ligos ir motinystės socialinio drausimo įstatymo pakeitimų, padarė išvadą, kad pareiškėja įgijo teisę į išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priteisimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad pareiškėja sumokėjo teismui 30,00 Eur žyminio mokesčio, kuris jai priteisiamas iš atsakovo. Pareiškėja prašė priteisti atstovavimo išlaidas, tačiau nepagrindė šių išlaidų realumo ir nepateikė detalaus šių išlaidų apskaičiavimo, todėl teismas šios prašymo dalies nenagrinėjo.
III.
Atsakovas atskiruoju skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. nutarties dalį, nepriteisiant bylinėjimosi išlaidų.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, neatsižvelgė ir neįvertino motyvų dėl ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies taikymo, kuomet teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Tenkindamas pareiškėjos reikalavimą dėl sumokėto žyminio mokesčio priteisimo, teismas neįvertino, kad VSDFV Vilniaus skyrius savo veikloje privalo vadovautis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintu įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektų administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. VSDFV Vilniaus skyriui, kaip viešojo administravimo subjektui, nesuteikta teisė skirti bei mokėti pašalpas kitaip, nei numatyta įstatymuose, t. y. jam nesuteikta teisė taikyti teisės aktų nuostatų savo nuožiūra, nesivadovauti galiojančiais įstatymais ar vadovautis dar neįsigaliojusiais Konstitucinio Teismo nutarimais. VSDFV Vilniaus skyrius, apskaičiuodamas pareiškėjai motinystės pašalpą pagal maksimalų kompensuojamojo uždarbio dydį, veikė pagal įstatymus ir vadovavosi galiojančiomis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 ir 10 punktų nuostatomis. Atsižvelgdamas į 2017 m. sausio 2 d. įsigaliojusį Konstitucinio Teismo nutarimą bei nuo 2017 m. sausio 1 d. pasikeitusias Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatas ir net nelaukdamas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymo 8 straipsnyje numatytų terminų pabaigos, pareiškėjai išmokėtą motinystės pašalpą nedelsdamas perskaičiavo bei išmokėjo susidariusį pašalpos skirtumą. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad VSDFV Vilniaus skyrius, būdamas viešojo administravimo subjektas, tiek skirdamas pareiškėjai motinystės pašalpą, tiek ją perskaičiuodamas, vadovavosi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ir pareiškėjos atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų neatliko, taip pat įvertinus, kad VSDFV Vilniaus skyriaus procesinis elgesys bylos nagrinėjimo metu buvo tinkamas, vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 4 dalimi, yra teisinis pagrindas nepatenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl žyminio mokesčio priteisimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Atsakovas atskiruoju skundu nesutinka su pareiškėjai priteistomis išlaidomis, patirtomis pirmosios instancijos teisme, šiai atsisakius skundo.
Remiantis bylos duomenimis, pareiškėja 2016 m. gruodžio 5 d. kreipėsi teisminės gynybos iš esmės siekdama, kad jai būtų išmokėta motinystės pašalpos nepriemoka nuo 2016 m. liepos 11 d. iki 2016 m. lapkričio 13 d. Šis pareiškėjos siekis buvo patenkintas VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. sausio 3 d. sprendimu Nr. PA_SP5-139 ,,Dėl A. R. motinystės pašalpos perskaičiavimo“ nusprendus nuo 2016 m. liepos 11 d. iki 2016 m. lapkričio 13 d. perskaičiuoti motinystės pašalpą ir išmokėjus susidariusį skirtumą. Dėl šios priežasties pareiškėja 2017 m. sausio 6 d. pirmosios instancijos teismui pateikė skundo atsisakymą. Ši administracinė byla užbaigta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. nutartimi patenkinus pareiškėjos prašymą ir nutraukus bylą.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 4 dalį, teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.
Šiuo atveju esminis klausimas yra tai, ar pareiškėja turi teisę gauti iš atsakovo savo išlaidų atlyginimą, ar laikytina, jog atsakovas pagal ABTĮ 40 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo prasmę geruoju patenkino pareiškėjos skundo reikalavimus. Atsakovas pažymi, jog išmokėjo pareiškėjai motinystės pašalpos skirtumą atsižvelgdamas į 2017 m. sausio 2 d. įsigaliojusį Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimą bei nuo 2017 m. sausio 1 d. pasikeitusias Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra iš esmės pažymėjęs, kad pareiškėjo teisė į išlaidų atlyginimą negali būti paneigta vien dėl tos aplinkybės, jog atsakovas geruoju patenkino pareiškėjo reikalavimus ne savo paties iniciatyva, bet dėl to, kad buvo priimtas ginčui aktualus Konstitucinio Teismo nutarimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-98/2012, 2012 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-690/2012, 2013 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-13/2013) (ABTĮ 15 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).
Laikantis aptartos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicijos, atsižvelgus į šioje byloje nustatytas aplinkybes, galima daryti išvadą, kad yra ABTĮ 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąlygos pareiškėjai reikalauti išlaidų atlyginimo ir nėra pagrindo, vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 4 dalimi, nukrypti nuo nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėja sumokėjo 30 Eur žyminio mokesčio, kurį jai priteisė iš atsakovo. Pareiškėja, be to, prašė priteisti atstovavimo išlaidas, tačiau nepateikė šių išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, todėl teismas šios prašymo dalies ir nenagrinėjo.
Taigi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. nutartis iš esmės yra teisinga, todėl jos panaikinti ar pakeisti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.