Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jolantos Raščiuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – J. R. (J. R.) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022 m. gruodžio 12 d. nutarties, kuria buvo pripažinta, jog jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalyje, būdamas nepakaltinamas ir nutarta taikyti jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. Skundžiama nutartimi buvo pripažinta, kad J. R. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tokiomis aplinkybėmis: jis neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, automobilyje „BMW 730D“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), stovėjusiame (duomenys neskelbtini), nuo tiksliai nenustatyto laiko iki 2022 m. birželio 23 d. laikė nedidelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kurių masė 0,779 g, delta-9-tetrahidrokanabinolio kiekis – 18,6 procentų, kol policijos pareigūnas paėmė šią narkotinę medžiagą automobilio „BMW 730D“ apžiūros metu 2022 m. birželio 23 d.

2. Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad pagal teismo psichiatrijos ekspertizės aktą veikos padarymo metu ir šiuo metu J. R. konstatuojamas psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija, todėl jis veikos padarymo metu nesuprato savo veiksmų esmės, daromos veikos pavojingumo ir negalėjo valdyti savo veiksmų, taip pat ir šiuo metu jis dėl psichikos sutrikimo negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Teisiamajame posėdyje teismo psichiatrė ekspertė L. A. patvirtino minėtą ekspertizės aktą. Teismas, įvertinęs šiuos bylos duomenis, padarė išvadą, kad J. R. savo veiksmais realizavo baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 2 dalyje, objektyviuosius požymius, nesuvokdamas savo veiksmų esmės ir negalėdamas jų valdyti, t. y. būdamas nepakaltinamas, todėl jam taikytina priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Apeliacinės instancijos teisme 2023 m. sausio 20 d. buvo gauti papildomi J. R. rašytiniai paaiškinimai. Apeliantas pakartoja savo esminį reikalavimą bei jį pagrindžiančius argumentus. Papildomai nurodo, kad dėl padarytos veikos labai gailisi, žada daugiau nebenusikalsti, toliau laikytis jam taikomo priverstinio ambulatorinio gydymo sąlygų, narkotinių medžiagų nebevartoja nuo 2022 m. liepos mėnesio.

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju asmuo, kuriam buvo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – J. R., apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, jog jis, būdamas nepakaltinamas, padarė BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Apeliantas nesutinka su jam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšimi – stacionariniu stebėjimu bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, prašo ją pakeisti į jo ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Apeliantas mano, jog jis nėra pavojingas visuomenei, neturi problemų dėl elgesio, nurodo, jog jam reikia rūpintis senyvo amžiaus ir ligota savo motina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija šiais klausimais ir pasisako (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

6. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad J. R. pirmosios instancijos teismo posėdyje nedalyvavo (per apsirikimą į šį posėdį neatvyko), todėl negalėjo pasakyti savo nuomonės byloje sprendžiamais klausimais (dėl jam taikytinos priverčiamosios medicinos priemonės rūšies). BPK 399 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisėjas, gavęs iš prokuroro bylą, perduoda ją nagrinėti teisiamajame posėdyje, apie tai praneša asmens, kurio byla nagrinėjama, atstovams pagal įstatymą arba šeimos nariams ar artimiesiems giminaičiams bei gynėjui ir prokurorui ir nurodo šaukti liudytojus, nukentėjusiuosius ir ekspertus. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisėjas turi teisę reikalauti, jog į teisiamąjį posėdį būtų pristatytas asmuo, kurio byla nagrinėjama, jeigu pagal eksperto išvadą tam nekliudo jo ligos pobūdis. Iš teismo psichiatrijos ekspertizės akto matyti, kad J. R. dėl sveikatos būklės nerekomenduojama dalyvauti tyrimo veiksmuose ir teismo posėdyje, kadangi tai gali pabloginti jo psichikos būklę. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. R. nekvietė į teismo posėdį (jam apie teismo posėdį buvo išsiųstas pranešimas) ir jo neapklausė. Be viso to, J. R. savo poziciją byloje sprendžiamais klausimais išdėstė apeliaciniame skunde bei papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose, prašė jo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

7. Šioje byloje skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi nustatyta, kad J. R., būdamas nepakaltinamas, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, ir jam pritaikyta BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. BK 98 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Pagrindinis kriterijus, parenkant šią priemonę, yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju svarbią reikšmę turi teismo psichiatrų ir psichologų išvados bei rekomendacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015). Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, būtent teismo psichiatrijos ekspertizės akte pateiktas teismo psichiatrės ir psichologės pateiktas J. R. psichikos būklės vertinimas ir jų rekomendacija, o ne J. R. pozicija, lėmė tai, kad jam buvo paskirtas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Teisėjų kolegija su tuo sutinka.

8. Teismo psichiatrijos ekspertizės akte nurodoma, kad J. R. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu, po veikos padarymo ir šiuo metu konstatuojamas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija; baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu, po veikos padarymo bei šiuo metu jis negali suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti; jis negali dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose, negali pateikti objektyvių parodymų, jam nerekomenduojama dalyvauti teismo posėdyje, nes tai gali pabloginti jo psichikos būklę; J. R. rekomenduojama taikyti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje) (1 t., b. l. 118-122).

9. Vadovaujantis ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodytais duomenimis, J. R. psichikos būklė pradėjo blogėti nuo 2012 m. Jam progresavo paranoidinė simptomatika su santykio, poveikio kliedesiais, regos haliucinacijomis. Būklės paūmėjamų metu jis 4 kartus buvo gydytas psichiatrinėse ligoninėse. Vaistus vartodavo nereguliariai, ką jis pats pripažino (vaistus vartojo savo nuožiūra). J. R. 2019 m. spalio 15 d. būdamas neblaivus smurtavo prieš motiną, susižalojo save, po ko buvo hospitalizuotas psichiatrijos ligoninėje, jam nustatyta šizofrenijos diagnozė bei žalingas alkoholio vartojimas. Teismo nutartimi 2020 m. liepos 3 d. J. R. buvo skirtas priverstinis ambulatorinis gydymas. Ambulatoriškai vaistus jis vartojo nesilaikydamas režimo (teigė po gydymosi psichiatrijos ligoninėse vaistų nevartodavęs; vaistus nutraukdavo susitvarkius miego režimui). Paskutinį kartą psichiatrijos ligoninėje jis buvo gydytas nuo 2021 m. gruodžio 23 d. iki 2022 m. sausio 18 d., nustatyta diagnozė – paranoidinė šizofrenija. Stacionarizuotas dėl psichomotorinio sujaudinimo, galimos aktyvios psichopatologijos, neadekvataus, destruktyvaus, neprognozuojamo elgesio. Dieną prieš įstatymo uždraustos veikos padarymą (2022 m. birželio 22 d.), į paskirtą konsultaciją neatvyko. Po veikos padarymo (2022 m. birželio 29 d.) išsakė kliedesinę simptomatiką, klausos haliucinacijas. Ekspertinio tyrimo metu jo mąstymas sumažėjusio produktyvumo, stokoja nuoseklumo ir kryptingumo, paralogiškas, be kritikos padarytai veikai bei savo būklei (pasako, kad turi psichikos sutrikimą, tačiau negali paaiškinti kokį; teigia labai blogai miegantis; nenurodo vaistų vartojimo režimo bei tikslingumo. Šiuo metu J. R. nustatyti mąstymo operacijų, kryptingumo ir dinamikos sutrikimai.

10. Pirmosios instancijos teismo posėdyje dalyvavusi teismo psichiatrė ekspertė L. A. patvirtino ekspertizės akto išvadas dėl J. R. psichinės būklės ir rekomendacijas dėl jam taikytinos priverčiamosios medicinos priemonės rūšies. Teismo psichologė ekspertė nurodė, kad J. R. nustatyta psichikos liga – paranoidinė šizofrenija, progresuoja, ekspertizės metu jis buvo gausiai išreikštos simptomatikos – nenuoseklaus, itin sutrikusio mąstymo. Ekspertė patvirtino, kad pagal J. R. medicininius dokumentus nustatė, jog priverstinio ambulatorinio gydymo metu jis buvo linkęs nesilaikyti tokio gydymo režimo – nereguliariai vartojo vaistus, pas gydytojus nenueidavo, būdavo neblaivus, kas lėmė jo psichikos ligos paūmėjimą bei nekritišką požiūrį į savo ligą ir padarytą veiką. Įvertinusi J. R. mąstymo sutrikimus, jo neadekvataus elgesio apraiškas, tai, kad jis piktnaudžiauja narkotine medžiaga, kas gali turėti neigiamą poveikį asmens elgesiui, nekritišką požiūrį savo psichikos būklei, padarytai veikai, ambulatorinio gydymo režimo pažeidimus, ekspertė rekomendavo jam taikyti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

11. Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi pagrindo abejoti teismo psichiatrės ekspertės L. A., turinčios 7 metų ekspertinio darbo stažą, bei teismo psichologės ekspertės J. R., turinčios 6 metų ekspertinio darbo stažą, surašyto ekspertizės akto patikimumu bei pagrįstumu. Šiame ekspertizės akte išsamiai aptarti ekspertizės metu naudoti ekspertinio tyrimo metodai, išanalizuota tyrimui pateikta ikiteisminio tyrimo byla bei medicininė dokumentacija, aprašyta tiriamojo psichikos būsena, atliktas jo psichologinis įvertinimas, pateiktos ekspertizės išvados bei išsamiai atsakyta į pateiktus klausimus. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ekspertizės aktą surašiusios ekspertės būtų suinteresuotos apie J. R. teikti tikrovės neatitinkančius duomenis. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta teismo psichiatrė ekspertė L. A. patvirtino ekspertizės akto išvadas. Pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju teismo eksperčių rekomendaciją skirti J. R. stacionarinį, o ne ambulatorinį gydymą, lėmė jam konstatuoto psichikos sutrikimo sunkumas ir pavojingumas. Taigi, nėra jokio pagrindo abejoti nei ekspertizės akte padarytomis išvadomis dėl to, kokia psichikos liga apeliantas sirgo nusikalstamos veikos padarymo metu bei serga šiuo metu, nei jam rekomenduoto gydymo proporcingumu bei būtinybe.

12. Iš to, kas buvo aptarta, matyti, kad J. R. anksčiau jau buvo padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, jo psichikos sveikatos sutrikimų gydymo istorija apima pakankamai ilgą laikotarpį, tiek savanorišką, tiek priverstinį ambulatorinį bei stacionarinį gydymą. Veiką, kurią šioje byloje jis padarė būdamas nepakaltinamas, J. R. įvykdė tuo metu, kai jam buvo taikomas priverstinis ambulatorinis gydymas, kas rodo, jog toks jam taikyto priverstinio gydymo režimas nebuvo efektyvus ir savo tikslų nepasiekė. Šio gydymo neefektyvumą lėmė paties J. R., kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, elgesys – paskirtų medikamentų vartojimo režimo pažeidimai, narkotinių medžiagų vartojimas, negebėjimas suvokti nustatyto psichikos sutrikimo sunkumo ir pavojingumo bei būtinybės griežtai laikytis medikų paskirto gydymo. Teismo psichiatrijos ekspertizės akte užfiksuoti duomenys apie J. R. ligos sunkumą bei duomenys apie ambulatorinio stebėjimo metu padarytą naują baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką taip pat sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad apeliantas yra pavojingas ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Dėl išvardintų priežasčių yra būtina apeliantui taikyti savo pobūdžiu griežtesnę priverčiamąją medicinos priemonę, nei ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Tik taikant jam griežtesnę priemonę (priverstinį stacionarinį stebėjimą), gali būti pasiektas tikslas apsaugoti visuomenę nuo J. R. galimo nusikalstamų veikų darymo ateityje bei, kiek galima labiau, suvaldyti jo ligos paūmėjimą ir simptomatiką. Teisėjų kolegijos vertinimu, J. R. netikslinga būtų dar kartą skirti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, nes jis nėra pakankamai kritiškas ligai bei padarytai veikai, pats deklaruoja, kad narkotines medžiagas vartos ir toliau, anksčiau nesilaikė ambulatorinio gydymo režimo, dėl ko jo liga progresavo.

13. Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi J. R., nepakaltinamumo būsenoje padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, tinkamai nustatė jam skirtinos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Tokia priverčiamoji medicinos priemonė atitinka J. R. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą sau bei visuomenei.

14. Šios išvados nepaneigia apelianto skunde dėstomos aplinkybės, susijusios su jo senyvo amžiaus ir ligotos motinos priežiūra, bei jo gydytojo M. J. pateikta pažyma. Kaip pagrįstai nurodoma prokuroro atsiliepime, esant reikalui, J. R. motinai socialinę pagalbą suteiks socialinės tarnybos. Gydytojo M. J. pažyma, kad per 2022 m. J. R. į konsultacijas atvykdavo reguliariai ir nebuvo akivaizdžių jo girtumo požymių, nepaneigia ekspertizės akte išdėstytų aplinkybių bei padarytų išvadų. Visų pirma, kaip matyti iš ekspertizės akto tiriamosios dalies, iki veikos padarymo J. R. į psichikos sveikatos centrą atvyko vieną kartą, t. y. 2022 m. balandžio 22 d. Tai dar nesudaro pagrindo teigti, jog apeliantas visą gydymosi laikotarpį (nuo 2012 m.) laikėsi gydymo režimo, vartojo jam skiriamus vaistus, nepiktnaudžiavo alkoholiu, narkotinėmis medžiagomis ir jo psichikos būklės žymiai gerėjo. Be to, J. R. neatvyko į gydytojo konsultaciją 2022 m. birželio 22 d., t. y. vieną dieną prieš veikos padarymą (kai policijos pareigūnai surado jo laikytą narkotinę medžiagą). Taigi, apelianto pateikta gydytojo pažyma neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Antra, teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neabejoja teismo psichiatrijos ekspertizės akto išsamumu bei jo išvadomis. Sprendžiant klausimą, ar J. R. toliau gali būti gydomas ambulatoriškai ir ar toks gydymas užtikrins šių priemonių taikymu siekiamus tikslus, svarbu įvertinti J. R. psichikos būklę tiek šiuo metu, tiek jos, ligos simptomatiką, paūmėjimą. Kaip jau minėta, ekspertizės aktą surašiusios ekspertės vertino ne tik J. R. elgesį priverstinio ambulatorinio gydymo 2022 m. metu, bet iš esmės visus turimus jo sveikatos istorijos duomenis, jo ligos eigą, taikė kitus ekspertinio tyrimo metodus, bei šio vertinimo pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad jam taikomas priverstinis ambulatorinis gydymas neužtikrina ligos simptomų suvaldymo, jo pavojingumo sau ir visuomenei mažėjimo. Ir tik papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose J. R. išreikštas pasiryžimas laikytis ambulatorinio gydymo režimo bei nebevartoti narkotinių medžiagų, neatitinka anksčiau aptartų bylos duomenų (ekspertizės metu J. R. teigė, kad narkotines medžiagas vartos ir toliau, nes jos jam padeda užmigti), yra deklaratyvus, sąlygotas jam nepalankios skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties.

15. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta. Naikinti ją apelianto skunde išdėstytais argumentais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti J. R. (J. R.), kuriam buvo pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, apeliacinį skundą.