Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Remigijus Preikšaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-641-462/2012

Teisėja Violeta Balčiūnienė (Proceso Nr. 1-06-3-00051-2011-0)

2012 m. rugsėjo 17 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo E. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-04-16 nuosprendžio, kuriuo:

E. B. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d. ir 187 str. 1 d. išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir baudžiamoji byla jai nutraukta;

E. G. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 1 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir baudžiamoji byla jai nutraukta.

E. G. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei proceso išlaidų atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

E. B. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. B. buvo kaltinama tuo, kad ji 2011-05-28, gal 29 d. ar 30 d., tiksli data ir laikas nenustatyti, pradėjo daužyti E. G. tvorą, skaldyti joje įmūrytus akmenis. Taip sudaužė ir išgriovė apie 1 metrą akmeninės tvoros, padarydama E. G. 1 500 Lt turtinę žalą. Be to, ji 2011-07-20, apie 10.00 val., užsipuolė pareiškėją, išplūdo jį necenzūriniais žodžiais, keikė taip, kad keiksmai girdėjosi visoje gatvėje.

E. G. buvo kaltinamas tuo, kad jis sugadino E. B. namo sieną, t. y. statydamas tvorą jos kambario sienoje išgręžė skyles, tuo jai padarydamas 1 000 Lt turtinę žalą. E. B. padarytą žalą pastebėjo 2011 m. balandžio mėnesį, norėdama apšiltinti savo namo dalies sieną ir paprašiusi pažįstamų vyriškių nuardyti kaimyno E. G. neteisėtai pastatytą akmeninę tvorą. Tvora, prijungta prie jos namo dalies sienos, trukdė namo apšiltinimui.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai išnagrinėjo šią baudžiamąją bylą, neįsigilino į bylos esmę, nesuprato kaltinimo esmės, netinkamai vertino byloje esančius ir proceso metu surinktus įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą, neteisingą ir neteisėtą nuosprendį. Pati kaltinamoji E. B. pripažino savo kaltę pagal abu kaltinimo epizodus, sutiko, kad jos veika buvo neteisėta, tačiau tai dariusi vien gerais motyvais. Ji sudaužė ir išgriovė apie 1 metrą akmeninės tvoros. Jis į šią tvorą buvo įdėjęs dideles investicijas, tvorą statė vienas, be kaimynų finansinės paramos, todėl šis tvoros sugadinimas jam padarė labai didelę neturtinę žalą bei turtinę 1 500 Lt dydžio žalą. Akmenys sudaužyti nepataisomai, išardyta tvora, remontui gali ir nepakakti jo nurodytos sumos. Savo veiksmais skundžiamas asmuo E. B. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 1 d. dispozicijoje. Kadangi tai buvo jo asmeninis turtas, o jį E. B. sugadino, ji privalo atlyginti jam už patirtą žalą bei atsakyti pagal įstatymą.

2011-07-20, apie 10 val., E. B. užsipuolė jį, išplūdo visokiais necenzūriniais žodžiais, keikė ir koneveikė jį, lyg jis būtų kaltas, kad ji elgiasi netoleruotinai. Ji sukėlė tokį triukšmą, plūsdama ir keikdamasi, kad šis triukšmas buvo girdimas visoje gatvėje, jį girdėjo ne tik artimiausi kaimynai, bet ir atokiau gyvenantys. E. B. plūsdama jį ir keikdama necenzūriniais žodžiais, siekė jį pažeminti kitų akyse. Tokiais savo veiksmais įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d.

Toliau skunde nurodoma, kad su kaimyne E. B. geruoju susitarti nesisekė, padarytos žalos, sugriaudama tvorą ir elgdamasi chuliganiškai bei savavališkai, ji atlyginti nežadėjo ir nesiruošia, todėl jos veikoje yra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 1 d., požymių.

Teismas net nekreipė dėmesio į pateiktus įrodymus, jog tvora yra ne kaltinamosios E. B. žemės sklype, kad tvora yra įregistruota VĮ Registrų centre, kad ji yra įteisinta jau daugiau kaip dešimt metų, todėl bet koks jos sugadinimas yra baustinas, šiuo atveju E. B. pasielgė dar brutaliau, ji tvorą sudaužė, sulaužė, apgadino ir paliko griuvėsius. Jos versija, kad norėjo apšiltinti savo namo dalį, yra kritikuotina ir atmestina kaip gynybos pozicija, nes realiai norėdama apšiltinti namą, dalį sienos, kuri trukdė, nugriovusi, ji tai galėjo daryti, tačiau nieko panašaus nedarė ir nedaro. Realiai iš lauko pusės ir nėra galimybių namą apšiltinti, tai galima padaryti tik iš vidaus. E. B. pripažįsta, kad samdė darbininkus, jiems mokėjo už tai, kad tvora, skyrusi jų žemės sklypus, būtų nugriauta, kadangi šias veikas ji atliko nederinusi su juo, akmeninės tvoros savininku (tvora įregistruota VĮ Registrų centre kaip jo nuosavybė). Nusikalstama veika akivaizdi, pasekmės – sugadinta tvora – taip pat akivaizdžiai matomos, todėl teismo nenoras nubausti kaltinamąją už jos įvykdytą nusikaltimą yra nesuprantamas. Kaltinamoji nesikreipė į jokias institucijas, kad tvora būtų pripažinta pastatyta neteisėtai, nereikalavo panaikinti teisinę registraciją, tik pati savo iniciatyva ir jėgomis ėmėsi brutalių veiksmų – sudaužyti tvorą, suskaldyti akmenis. Teismo klaida, kad visiškai neatsižvelgė į tai, kad tvora statyta dar prieš dešimt metų, kad ji yra įteisinta, įregistruota kaip jam priklausantis nekilnojamasis daiktas, kad šio daikto nuosavybės teises saugo įstatymas.

Teismo posėdyje nukentėjusiojo išteisintojo E. G. atstovas prašė skundą tenkinti.

Išteisintoji E. B. ir jos advokatė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas tiek dėl E. B. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d. ir 187 str. 1 d., taip pat tiek ir dėl E. G. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 1 d.

Apeliantas prašo E. B. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d. ir 187 str. 1 d. Tačiau teisėjų kolegija tokius apelianto reikalavimus atmeta kaip nepagrįstus ir konstatuoja, jog byloje surinkti duomenys neįrodo, kad E. B. veiksmuose yra nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d. ir 187 str. 1 d., sudėtis.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 1 dalyje numatytas įžeidimas yra tyčinis (tiesiogine tyčia padaromas) viešas kito žmogaus užgaulus pažeminimas veiksmu, žodžiu arba raštu. Įžeidimas žodžiu yra neigiamas nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo žodžiu atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes.

Apeliantas teigia, kad 2011-07-20, apie 10 val., E. B. jį užsipuolė, išplūdo visokiais necenzūriniais žodžiais, keikė ir koneveikė jį. Tačiau teisėjų kolegija įvertinusi byloje esančius duomenis daro išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų tokius apelianto teiginius. Pažymėtina, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 3 d.).

Nei E. B., nei E. G. neneigia, kad tarp jų buvo kilęs konfliktas, tačiau konkrečių duomenų, kurie patvirtintų, jog būtent E. B. apeliantą įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais, byloje nėra.

Kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 78 str.). Šiuo atveju sprendžiant klausimą, ar E. B. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d. požymių, svarbu yra tai, kad byloje nėra nustatyta jokių liudytojų, kurie galėtų patvirtinti, jog tarp kaimynų iš tikrųjų buvo konfliktas ir E. B. įžeidinėjo apeliantą.

Klaipėdos miesto apylinkės teismui pateiktame privataus kaltinimo skunde taip pat nebuvo nurodyti jokie konkretūs asmenys, kurie būtų girdėję, kaip E. B. įžeidinėja apeliantą (b. l. 2–3). Privatus kaltintojas tik deklaratyviai skunde nurodė, jog ji sukėlė tokį triukšmą, plūsdama ir keikdamasi taip, jog šis triukšmas buvo girdimas visoje gatvėje, jį girdėjo ne tik artimiausi kaimynai, bet ir atokiau gyvenantys (b. l. 2). Pirmosios instancijos teisme nagrinėjant abiejų pareiškėjų privataus kaltinimo skundus taip pat buvo apklausti tik patys pareiškėjai, t. y. E. B. ir E. G. (b. l. 87–94). Taigi byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų apelianto teiginius apie tai, kad E. B. keikė jį taip, jog šis triukšmas buvo girdimas visoje gatvėje.

Dėl išvardytų motyvų teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas pagrįstai E. B. išteisino pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str., kadangi apeliantas neįrodė, jog E. B. veiksmuose yra minėtos nusikalstamos veikos sudėtis.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 1 d.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 1 d. numatyta, kad tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Privataus kaltinimo skunde E. G. nurodė, kad 2011 m. gegužės 28 d. (gal ir 29 ar 30 d.), J. B. sudaužė ir išgriovė apie 1 metrą akmeninės tvoros. 2000 m. pavasarį, dar esant gyvam J. B. vyrui, kuris buvo ir buto, esančio „(duomenys neskelbtini)“, savininkas, suderinęs su juo pastatė prie namų akmeninę tvorą (b. l. 2). E. B. taip pat apylinkės teismui pateikė privataus kaltinimo skundą, kuriame nurodė, jog leidimo statyti tvorą, įgręžiant į jai nuosavybes teise priklausančio namo dalį metalinius strypus, bei mūryti pamatus tvorai iš akmenų nei ji, nei jos vyras niekada nedavė. Kadangi tvora buvo pastatyta neteisėtai, trukdė jos normaliam gyvenimui, ji neturėjo kitos išeities kaip ją nugriauti (b. l. 38–39).

E. B. pateikta namo, esančio adresu „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje, kopija (b. l. 41) bei sklypo, esančio „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje, plano kopija (b. l. 73) patvirtina, kad gyvenamasis namas, esantis „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje, yra tiek išteisintosios E. B., tiek ir apelianto bendroji dalinė nuosavybė (Civilinio kodekso 4.73 str.). Apelianto pateiktos nuotraukos (b. l. 8) ir pačios E. B. duoti parodymai patvirtina, kad ji savavališkai nugriovė dalį apelianto pastatytos tvoros. Kita vertus, E. B. kartu su privataus kaltinimo skundu pateiktos 4 fotolentelės patvirtina, jog dėl tvoros pastatymo, o vėliau jos nugriovimo namo sienoje liko išgręžtos skylės (b. l. 42–45).

Taigi tvora, dėl kurios kilo konfliktas, buvo apelianto įtvirtinta į minėto namo sieną išgręžiant joje skyles. Ši siena yra išteisintosios buto galinė (išorinė) siena, todėl tokiu būdu tvora buvo įmūryta į jos buto išorinę sieną. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad byloje yra kilęs ginčas dėl turto, kuris yra valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, disponavimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas mano, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, jog dėl šios tvoros namo bendraturčiai nesutaria. Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad byloje nėra jokių duomenų apie tarpusavio susitarimą dėl tvoros statymo sąlygų.

Pažymėtina, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kol ginčas bus išspręstas, teismas ginčo objektui gali skirti administratorių. Jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą tiesiogiai valdė, naudojo ir juo disponavo ne visi bendraturčiai, tai kiti bendraturčiai turi teisę gauti iš šių ataskaitą kasmet arba iš karto po to, kai jie nustojo bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą tiesiogiai valdyti, naudoti bei juo disponuoti (Civilinio kodekso 4.75 str. 1–2 d).

Esant tokiam nustatytam teisiniam reguliavimui darytina išvada, kad E. B. ir apeliantas turi bendru sutarimu nuspręsti dėl tvoros statymo ir(ar) griovimo sąlygų, jos tikslingumo ir pan. Priešingu atveju, kaip minėta, kiekvienas iš jų, t. y. bendraturčių, gali kreiptis su ieškiniu į teismą ir ginti savo galimai pažeidžiamas teises civilinio proceso tvarka.

Dėl išvardytų motyvų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tarp apelianto ir išteisintosios susiklostė civilinio pobūdžio ginčas, kuris turi būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Todėl darytina išvada, kad apeliantas nepagrįstai prašo E. B. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 1 d., kadangi nustatyta, jog E. B. veiksmuose nėra šios nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Remiantis išdėstytais motyvais apelianto reikalavimas priteisti jam iš E. B. 1 500 Lt turtinės bei 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei turėtas bylinėjimosi išlaidas apylinkės teismo pagrįstai paliktinas nenagrinėtas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 str. 3 d. 2 p.). Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad E. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d. ir 187 str. 1 d. yra išteisinta pagrįstai.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-04-16 nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nukentėjusiojo E. G. apeliacinį skundą atmesti.