- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-13
- Bylos Nr.
- 1A-52-531/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-38940-2016-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Nutartis: pakeisti nuosprendį BPK 328 str. 3 ir 4 punktuose numatytais pagrindais.
- Teisėjai
- Jolanta Raščiuvienė, Valdas Ciesiūnas, Pranas Šimkus
- Nuteistasis
- V. V.
- Advokatai
- Lidija Blinkevičienė
- Kategorijos
- 2.4.6.3.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų V. C. (pirmininkaujantysis), Jolantos Raščiuvienės ir Prano Šimkaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2016-09-21 nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. ir jam paskirta devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ str., ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir V. V. paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Šiuo nuosprendžiu iš nuteistojo V. V. priteista: J. Ž. – 44,45 Eur turtinei žalai atlyginti, 34,74 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų valstybės naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. V. nuteistas už tai, kad 2016 m. rugpjūčio 14 d. apie 21.21 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, J. Ž. individualiai įmonei priklausančioje parduotuvėje, esančioje Anykščių r., (duomenys neskelbtini), atvirai, matant pardavėjai N. V., pagrobė 2 butelius degtinės „Sobieski“, bendros 18 Eur vertės, butelį brendžio „Alytos“, 11 Eur vertės, 4 pakelius cigarečių „Vinston“, bendros 12,40 Eur vertės, vištienos skrandukus, 1,85 Eur vertės, ir kitas prekes, bendros 1,20 Eur vertės, iš viso atvirai pagrobė svetimą J. Ž. individualiai įmonei priklausantį 44,45 Eur vertės turtą.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. V. apeliaciniu skundu prašo patikrinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2016-09-21 nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, sušvelninti jam paskirtą bausmę ir atmesti teisinės pagalbos tarnybos jam pareikštą civilinį ieškinį. Atkreipia dėmesį į pagrobto turto nedidelę vertę ir, nukreipdamas į savo veiksmus bei pardavėjos parodymus, prašo įvertinti, ar jo veiksmai tikrai atitinka atviros vagystės požymius. Apeliantas, teigdamas apie nusikaltimo padarymą spontaniškai, o ne apgalvotai, neigia nusikaltimą padaręs tyčia bei tvirtina, jog nesuvokė savo veiksmų pavojingumo ir, kaip galima suprasti iš skundo, prašo patikrinti jo psichinės sveikatos būklę. Mano, kad teismas, skirdamas jam bausmę, neatsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, jo jauną amžių, prisipažinimą ir gailestį. Nuteistojo manymu, teismas nepagrįstai akcentavo jo teistumus, nes jų neišnykimas nereiškia, kad jis nelinkęs taisytis. Teigia, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti skiriant jam švelnesnę bausmę ar pritaikant jo atžvilgiu BK 75 str. nuostatas. Be to, netinkamai pritaikyta BK 64 str. 3 d., nes prie neatliktos bausmės nepridėta naujai paskirta bausmė. Apeliantas taip pat mano, kad jam esant nemokiam ir neturint pajamų, iš jo nepagrįstai priteistas antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Tenkinama apeliacinio skundo dalis.
Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. nuostatų. Spręsdamas V. V. kaltės klausimą, apylinkės teismas įstatymo pažeidimų nepadarė, teisingai kvalifikavo nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 178 str. 2 d. kaip atvirą svetimo turto pagrobimą ir jam paskyrė teisingą bausmę.
Vagystė laikoma atvira, kai turto savininkas ar turto valdytojas, pašaliniai asmenys mato kaltininko nusikalstamus veiksmus ir kaltininkas suvokia, kad veikia atvirai. Veikos kvalifikavimui kaip atvirajai vagystei svarbus yra tiek paties kaltininko suvokimas, kad jis veikia atvirai, tiek ir turto savininko ar valdytojo arba trečiojo asmens kaltininko nusikalstamų veiksmų suvokimo ypatumai. Atviras svetimo turto pagrobimas yra veiką kvalifikuojantis požymis, kuriam esant kaltininkas atsako pagal BK 178 str. 2 d. net ir tuo atveju, kai pagrobiamas nedidelės vertės turtas.
Nagrinėjamoje byloje tiek paties nuteistojo paaiškinimais, tiek liudytojos N. V. (pardavėjos) parodymais, tiek ir kitais bylos įrodymais neginčijamai nustatyta, kad V. V. būdamas neblaivus, užėjo į parduotuvę, kur pardavėjos paprašęs, paėmė įvairių prekių, ir už jas nesumokėjęs, pardavėjai pateikęs kortelę, su kuria negalima atsiskaityti, ėjo iš parduotuvės, o pardavėjai bandant jį sustabdyti, pabėgo, taip įgydamas galimybę disponuoti pagrobtu turtu. Taigi nustačius aplinkybes, kad nuteistojo veiksmai padaryti matant kitiems asmenims, šiuo atveju pardavėjai, bandžiusiai jį sustabdyti, suvokiančiai nuteistojo veiksmų pobūdį, kad prekes jis vagia, nuteistajam suprantant, kad šie jo veiksmai matomi kitų asmenų, tačiau to nepaisė ir tęsė savo priešingus teisei veiksmus. Taigi, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog nuteistasis V. V. svetimą turtą pagrobė atvirai. Akivaizdu, kad apeliantas suvokė savo padarytos veikos pobūdį, numatė padarinius ir jų norėjo, t. y. veiką padarė tiesiogine tyčia, todėl nuteistojo skundo argumentai, kad jis veikė netyčia, nesuvokė savo veiksmų pavojingumo, atmetami kaip akivaizdūs išsisukinėjimai, prieštaraujantys pirmiau aptartiems duomenims bei paties apelianto teisme išsakytai pozicijai, kad savo kaltę jis supranta, savo poelgį vertina blogai, gailisi dėl to, ką padarė ir stengsis atlyginti padarytą žalą. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, V. V. padaryta veika atitinka BK 178 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėtį, skundžiamame nuosprendyje padaryto nusikaltimo sudėties objektyvieji bei subjektyvieji požymiai nustatyti, išsamiai ir motyvuotai atskleisti, todėl konstatuoti, kad V. V. baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, nėra pagrindo.
BK 54 str. reikalauja, kad teismas skirtų bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus bei tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. V. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 str., nepažeidė ir nuosprendyje išdėstė išsamius motyvus, pagrindžiančius jam BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytos griežčiausios bausmės rūšies – terminuoto laisvės atėmimo parinkimą. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, parinkdamas V. V. skirtinos bausmės rūšį, teismas tinkamai įvertino įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį – padarytas baigtas, tyčinis, apysunkis nusikaltimas nuosavybei, taip pat atsižvelgė į apelianto asmenybę charakterizuojančius duomenis. V. V. yra jauno amžiaus, neseniai sulaukęs pilnametystės, tačiau teisiamas jau aštuntą kartą už turtinio pobūdžio nusikaltimus (vagystes, plėšimus), nusikalto neišnykus teistumui, lygtinio paleidimo laikotarpiu, praėjus vos dviem mėnesiams nuo lygtinio paleidimo iš pataisos namų. Šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę pagal Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016-08-25 nuosprendį (nuosprendis įsiteisėjo 2016-10-24), kuriuo nuteistas už analogišką nusikaltimą – atvirą svetimo turto pagrobimą, padarytą 2016-08-10, t.y. prieš keturias dienas iki aptariamos veikos įvykdymo. Šios aplinkybės neigiamai apibūdina apeliantą, rodo didesnį jo pavojingumą, polinkį pažeisti įstatymus ir nusikalsti bei leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nuteistojo nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė ar spontaniška, o yra logiška jo antivisuomeninio elgesio tąsa. Akivaizdu, kad tyčinės ir savanaudiškų tikslų vedamos nusikalstamos veikos tapo nuteistojo gyvenimo būdu ir pragyvenimo šaltiniu, o ankstesniais nuosprendžiais jam paskirtos bausmės, jo padėtį lengvinančių institutų taikymas (bausmės vykdymo atidėjimas, lygtinis paleidimas iš pataisos namų) auklėjamojo ir prevencinio poveikio neturėjo, apelianto teigiamai nepaveikė bei nesulaikė jo nuo naujų analogiškų nusikalstamų veikų darymo, bausmių tikslai pasiekti nebuvo, todėl nėra pagrindo manyti, kad šiuo atveju tokie tikslai gali būti pasiekti švelnesne nei laisvės atėmimas bausme. Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje esančias ir pirmiau aptartas aplinkybes, pagrįstai V. V. už jo padarytą nusikaltimą paskyrė sankcijoje numatytą griežčiausią – terminuoto laisvės atėmimo bausmę, kurios trukmę, įvertinęs tai, kad nusikaltimu nebuvo padaryta didelė žala, kad yra viena apelianto atsakomybę lengvinanti aplinkybė (pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs) ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos veikos padarymui), nustatė žymiai mažesnę, nei sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis, t. y. nuteistajam paskyrė 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę (šios bausmės vidurkis yra 3 metai 1 mėnuo ir 15 dienų). Be to, byla buvo išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, todėl pritaikytos BK 64¹ str. nuostatos ir apeliantui paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu iki 6 mėnesių laisvės atėmimo. Tokia V. V. paskirta bausmė tikrai nėra per griežta ar aiškiai neteisinga, priešingai, ji proporcinga padarytos veikos bei jo asmenybės pavojingumui, ir todėl yra tinkamai individualizuota. Jokių duomenų, kad nuteistojo psichika būtų sutrikusi, kad jis būtų kreipęsis į gydytojus, prašęs kokios nors pagalbos, sirgtų kokia nors liga, dėl kurios negalėtų suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, byloje nėra, tokių duomenų nepateikė ir apeliantas. Priešingai, iš paties nuteistojo parodymų ir kitų bylos įrodymų matyti, jog V. V. suvokė savo padarytos veikos pobūdį, o, kaip minėta, sistemingas turtinio pobūdžio nusikalstamų veikų darymas yra tapęs jo gyvenimo būdu ir pagrindiniu lėšų gavimo šaltiniu. Be to, iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad nuteistasis buvo pateikęs apeliacinį skundą ir kitoje byloje dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016-08-25 nuosprendžio, tačiau jame reikalavimo patikrinti jo psichinės sveikatos būklę, nekėlė. Tokio reikalavimo nuteistasis nekėlė ir nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo bei apylinkės teisme metu. Taigi esant šioms aplinkybėms darytina išvada, kad nuteistajam skirti psichiatrinę ekspertizę nėra priežasčių.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal BK 75 str. teismas turi teisę atidėti bausmės vykdymą tuo atveju, kai konkrečioje byloje nustatomi visi šio straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai: asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantui taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, taip pat nėra pagrindo, nes pirmiau aptartos aplinkybės neleidžia manyti, kad V. V. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu laikysis įstatymų ir nenusikals, o bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Kaip minėta, apeliantas teisiamas jau aštuntą kartą, pirmu apkaltinamuoju nuosprendžiu jam buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau jo metu jis padarė naują nusikalstamą veiką. Taip pat V. V. buvo taikytas lygtinis paleidimas iš pataisos namų, tačiau praėjus vos dviem mėnesiams nuo lygtinio paleidimo iš pataisos namų, jis įvykdė dvi naujas visiškai analogiškas nusikalstamas veikas (atviras vagystes iš parduotuvių), už kurias nuteistas skundžiamu ir Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016-08-25 nuosprendžiais. Šios aplinkybės rodo, jog ankstesniais nuosprendžiais paskirtos bausmės, taip pat jo padėtį lengvinantys institutai nuteistajam neturėjo teigiamos įtakos, nepakeitė jo polinkio nusikalsti. V. V. nedaro tinkamų išvadų dėl savo elgesio, nesistengia pakeisti gyvenimo būdo, nesimoko iš savo klaidų ir toliau daro analogiškus nusikaltimus, todėl siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, įvertinant tai, kad bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet ir jį paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, įgyvendinant teisingumo principą, darytina išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti apeliantui tik realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę, t. y. kolegija iš byloje esančių duomenų neįžvelgia pagrindo nuteistajam taikyti BK 75 str. ar kitaip švelninti pirmosios instancijos teismo jam paskirtą bausmę. Minėtas aplinkybes, kad V. V. yra jauno amžiaus, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, kad jo veiksmais nebuvo padaryta didelė žala, apylinkės teismas jau įvertino nustatydamas apeliantui mažesnę skirtinos laisvės atėmimo bausmės trukmę, todėl dar kartą vertinti šių aplinkybių ir remiantis jomis lengvinti nuteistojo baudžiamąją atsakomybę nėra pagrindo.
Nuteistasis taip pat prašo subendrinti jam keliais nuosprendžiais paskirtas bausmes, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad bausmių bendrinimo klausimus išsprendžia tik nuosprendį priėmęs teismas (BPK 362 str. 4 d.), todėl šis nuteistojo prašymas atmetamas.
Apeliaciniu skundu nuteistasis taip pat prašo panaikinti iš jo priteistas antrinės teisinės pagalbos išlaidas.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, pripažinęs V. V. kaltu, nusprendė iš jo išieškoti valstybei 34,74 Eur valstybės garantuojamos pagalbos išlaidų už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme. Tačiau ši byla apylinkės teisme buvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, o BPK 51 str. 1 d. 9 p. imperatyviai numato, jog bylą nagrinėjant pagreitinto proceso tvarka, gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Taigi, nagrinėjamoje byloje gynėjo dalyvavimas, ginant V. V. apylinkės teisme, nepriklausomai nuo jo valios, buvo būtinas. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant apylinkės teisme, V. V. buvo suimtas kitoje byloje ir į teismą buvo etapuojamas, todėl jo teisė į bylą pasikviesti savo gynėją ar gauti valstybės garantuojamą nemokamą teisinę pagalbą buvo apsunkinta.
Pagal BPK 106 str. 1 d. įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam paskyrus valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 p. ir 2 p. numatytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-275 redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 1 d.).
Vertinant šių nuostatų taikymo galimybes, atkreipiamas dėmesys į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 str., kurio 3 dalies c punkte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Tokios Konvencijos nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir BPK 44 str. 8 d., numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Sistemiškai vertinant baudžiamojo proceso nuostatas, daroma išvada, kad teisingumo interesai reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra išvardyti BPK 51 str. 1 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą, yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą, kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. Todėl, vertinant BPK 106 str. nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis, tačiau BPK 51 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kada gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Ši nuostata reiškia, kad kaltinamasis negali spręsti dėl gynėjo pasirinkimo, o teismas, siekdamas nepažeisti kaltinamojo teisės į gynybą privalo užtikrinti gynėjo dalyvavimą. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas (baudžiamoji byla Nr. 1A-219-453/2015).
Taigi šiuo atveju, kai V. V. gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai antrinės teisinės pagalbos išlaidas priteisė iš nuteistojo V. V.. Dėl nurodytų priežasčių skundžiamas nuosprendis keičiamas, panaikinant jo dalį dėl proceso išlaidų priteisimo iš V. V. (BPK 328 str. 4 p.). Atitinkamai tenkinama nuteistojo apeliacinio skundo dalis.
Panevėžio apygardos teisme gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus prašymas išspręsti valstybės patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimą, t. y. priteisti iš nuteistojo V. V. valstybei 50,14 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo ginant nuteistąjį apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Prašymas vertinamas kaip juridiškai nepagrįstas, todėl atmetamas.
BPK 322 str. 1 d. numatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 str. 3 d. „c“ p.) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Atsižvelgus į tai, antrinės teisinės pagalbos išlaidos valstybei iš nuteistojo nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Anykščių rajono apylinkės teismo 2016-09-21 nuosprendį pakeisti.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš V. V. valstybei priteista 34,74 Eur proceso išlaidų už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.