- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-05-16
- Bylos Nr.
- e2S-1127-855/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-05699-2024-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Renata Volodko
- Atsakovas
- V. A.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) L. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 10 d. nutarties, kuria buvo atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo atsakovei V. A., išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas L. A. kreipėsi į teismą, prašydamas iki ieškinio padavimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) nustatyti nepilnamečių vaikų D. A., a. k. (duomenys neskelbtini) ir G. A., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą su vaikų tėvu - L. A.; 2) kol bus praeita mediacija ir pateiktas teismui ieškinys, priteisti iš V. A. kiekvieno vaiko išlaikymui po 350 Eur kas mėnesį, viso - 700 Eur, išlaikymą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją; pinigus pervedant į L. A. banko sąskaitą; išlaikymo lėšų tvarkytoju uzufrukto teise paskiriant L. A.; 3) nustatyti laikiną V. A. bendravimo tvarką su nepilnamečiais vaikais: vieną kartą į savaitę vaikų motina (būdama blaivi) gali susitikti ir pasimatyti su savo dukromis D. A. ir G. A., konkretų susitikimo su dukromis laiką bei vietą suderinant su vaikų tėvu - L. A.. Prašymą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
1.1. Ieškovo sutuoktinė V. A. nesiima jokių veiksmų dėl savo priklausomybių, todėl L. A. bijo, kad V. A. pasiliktų su vaikais viena, nes jos elgesys yra neprognozuojamas ir jau nekontroliuojamas. V. A. visiškai nedaro jokių išvadų, pastoviai vartoja alkoholinius gėrimus, netgi nepilnamečiams vaikams būnant namuose, nesigydo dėl alkoholio, nes nemato, kad turi problemų, vaikus „terorizuoja“, vaikų tinkamai neprižiūri.
1.2. V. A. ne kartą buvo paskirti apsaugos nuo smurto artimojoje aplinkoje orderiai: 2023 m. lapkričio 14 d. (orderio Nr.0723000013920, ROIK Nr. 0123000689488); 2024 m. kovo 22 d. (orderio Nr.0724000006446, ROIK Nr.0124000167270, kuris galiojo iki 2024 m. balandžio 5 d.). 2024 m. balandžio 6 d. vėl paskirtas apsaugos nuo smurto artimojoje aplinkoje orderis Nr.0724000007708, kuris galios 15 dienų.
1.3. A. šeimai nuo 2021 m. kovo 8 d. iki 23 d., taip pat nuo 2021 m. gruodžio 9 d. iki 2022 m. sausio 11 d., pakartotinai nuo 2022 m. gegužės 26 d. iki 2022 m. birželio 9 d. bei nuo 2023 m. rugsėjo 11 d. iki dabar teikiamos atvejo vadybos paslaugos, tačiau situacija negerėja ir L. A. nebematydamas jokios perspektyvos gyventi toliau su V. A., kreipėsi dėl skyrybų inicijavimo; šiuo metu užsakytos visos reikiamos pažymos procesinių dokumentų paruošimui, bus kreiptasi dėl mediacijos vykdymo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. balandžio 10 d. nutartimi ieškovo L. A. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo atmetė.
Šalies argumentai
3. Teismas sprendė, kad ieškovas, pateikdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo, nenurodė priežasčių, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o tik paminėjo, kad ruošia dokumentus dėl santuokos nutraukimo ir naudosis mediacija.
Žemesnės instancijos teismas
4. Atsižvelgęs į tai, kad prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimo metu atsakovei V. A. pagal jai 2024 m. balandžio 6 d. paskirtą apsaugos nuo smurto artimojoje aplinkoje orderį Nr.0724000007708 tebegaliojo įpareigojimas nebendrauti su nepilnamečiais vaikais D. A. ir G. A., o prašymu ieškovas prašo nustatyti laikinąją atsakovės V. A. bendravimo tvarką su D. A. ir G. A., pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ieškovas nagrinėjamu atveju prašo vaikų interesams prieštaraujančių laikinųjų apsaugos priemonių, kadangi orderio galiojimo metu vaikų ir motinos bendravimas apskritai neleidžiamas.
5. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas, prašydamas priteisti laikiną išlaikymą, prašyme nenurodė ir neįrodinėjo, kad ieškovė vengtų teikti išlaikymą vaikams ir /ar teiktų nepakankamą, dėl to sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, kad skubos tvarka netaikius laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio padavimo, ginčo šalių vaikų interesai būtų iš esmės pažeisti.
6. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiuo metu netikslinga nustatyti laikinąsias apsaugos priemones dar ir todėl, kad nėra aišku, koks bus šalių mediacijos rezultatas (ar bus sudaryta taikos sutartis, ar ne), o įstatymas numato ribotą terminą (iki 14 dienų), per kurį turi būti pateikiamas ieškinys teismui nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo ir jis nėra pakankamas kartu ir mediacijai atlikti, ir ieškiniui paruošti, todėl net ir patenkinus prašymą, teismas negalėtų nustatyti ilgesnio negu 14 dienų termino ieškiniui pareikšti.
7. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovei V. A. taikomas įpareigojimas išsikelti ir nesilankyti adresu (duomenys neskelbtini), tuo tarpu prašyme nurodyta, kad jos gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini); ieškovas nenurodo faktinės atsakovės gyvenamosios vietos, iš prašymo priedų jos taip pat negalima nustatyti, todėl neaišku, kokiu gyvenamosios vietos adresu jai turi būti siunčiami procesiniai dokumentai.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Atskiruoju skundu apeliantas (ieškovas) L. A. prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo 2024 m. balandžio 10 d. nutartį ir priimti naują nutartį – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei V. A. tenkinti pilna apimtimi. Atskirąjį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ieškovas nepateikė teismui įrodymų apie egzistuojančią grėsmę. Ieškovas prašyme nurodė, jog dėl atsakovės nekontroliuojamo poreikio alkoholiui yra kilusi grėsmė vaikams, teismui yra pateikti šiuos teiginius pagrindžiantys įrodymai. Tuo tarpu ieškinys kartu su prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nebuvo pateiktas dėl to, jog visų pirma turi būti praeita mediacija ir tik gavus pažymą bus galima kreiptis į teismą, be to, ieškiniui pateikti reikalinga pristatyti ir visas reikalingas pažymas ir kitus turimus įrodymus. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovas kreipėsi nedelsiant, siekdamas apsaugoti savo vaikus.
8.2. Bylos nagrinėjimas teisme gali užtrukti ir kelis metus, todėl vaikų motina neturi būti atleista nuo atsakomybės vaikus išlaikyti.
8.3. Ieškovas nurodė atsakovės V. A. deklaruotos gyvenamosios vietos adresą - (duomenys neskelbtini). Nepaisant to, kad jai pagal paskirtą smurto orderį yra paskirtas įpareigojimas išsikelti, tačiau šis įpareigojimas yra tik laikinas. Be to, ieškovas nežino, kur šiuo metu atsakovė tiksliai būna, nakvoja ir pan., tačiau yra nurodytas jos elektroninis paštas, kuriuo ji gauna laiškus ir atsako į žinutes.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacininės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo (ir atsiliepimo į jį) faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, toliau – CPK, 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
10. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas.
11. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2024 m. balandžio 10 d. nutarties, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio teismui pateikimo taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
12. Kaip matyti iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio, ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo teismui buvo atmestas konstatavus, kad teismas neturi pakankamai faktinio ir teisinio pagrindo, laikantis įstatymo nustatytų terminų, tenkinti šio ieškovo prašymo. Teismas nurodė, kad ieškovas, visų pirma, nenurodė priežasčių, dėl kurių nebuvo paduotas ieškinys kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo; antra, ieškovas nepagrindė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo. Ieškovas (apeliantas) nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos padarytomis išvadomis ir kvestionuoja priimtą nutartį.
13. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės užtikrina, kad būsimas teismo sprendimas bus realiai įgyvendintas ir suteikta teisminė gynyba iš tikrųjų bus veiksminga. Be to, CPK 384 straipsnio 5 dalis tiesiogiai numato galimybę teismui, kol bus priimtas sprendimas, atsižvelgiant į sutuoktinių, vaikų, taip pat vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnyje, taip pat ir kitas, teismo manymu, reikalingas laikinąsias apsaugos priemones (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 8 punktas).
14. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Vienas iš šių priemonių tikslų – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Pažymėtina, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nesprendžia ginčo iš esmės, šiuo atveju teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus, taip pat į Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintų prioritetinių vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinių vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.
15. Visų pirma pažymėtina, kad CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos; paduodamas šį prašymą, pareiškėjas be kita ko turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams.
16. Nagrinėjamu atveju, viena vertus, nėra pagrindo pilnai sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog ieškovas nenurodė priežasčių, dėl kurių kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nebuvo pateiktas ir ieškinys. Kaip matyti, ieškinyje (atskirajame skunde ieškovas laikosi tos pačios pozicijos) ieškovas aiškiai nurodo priežastis, kad ieškinys kartu su prašymu šiuo atveju nebuvo paduotas dėl to, kad šeimos ginčuose, nagrinėjamuose ginčo teisena, pagal Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 punktą yra privaloma pasinaudoti išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka - mediacija, o šiuo atveju, anot ieškovo, kreipimuisi dėl mediacijos procedūros yra ruošiami atitinkami dokumentai. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien aplinkybių / ketinimų nurodymas teismui nėra pakankamas. Visų pirma pažymėtina, jog pareiga pagrįsti įrodymais dėstomas faktines aplinkybes tenka šaliai, kuri tas aplinkybes nurodo ir grindžia jomis savo reikalavimą (CPK 178 straipsnis), todėl iš šio teisinio reglamentavimo išplaukia ieškovo pareiga pagrįsti ieškinyje nurodomas aplinkybes, t. y. tiek ketinimą kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo bylos inicijavimo. Šiuo atveju ieškovas ieškinyje tik nurodo savo ketinimus dėl santuokos nutraukimo inicijavimo, tačiau ne tik, kad neįrodinėja, bet net ir nenurodo, kokiu pagrindu bus / ketinama nutraukti santuoka – abiejų šalių sutarimu, pagal vieno iš sutuoktinių prašymą arba dėl vieno iš sutuoktinių kaltės; nėra aišku, ar tarp šalių yra ginčas dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių teisinių pasekmių (tame tarpe ir dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo dydžio ir / ar formos jiems priteisimo, bendravimo tvarkos ir pan.); nėra aišku, kokie tarp šalių santykiai bei ketinimai apskritai; taip pat nepateikti jokių duomenys ir įrodymai apie aktyvius ieškovo atliekamus veiksmus tiek ruošiant ieškinį / pareiškimą, tiek renkant dokumentus, tiek kreipiantis dėl mediacijos proceso iniciavimo ir pan.
17. Taip pat labai svarbu atkreipti ieškovo dėmesį, kad be CPK 178 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo pareigos, CPK 147 straipsnio 3 dalyje aiškiai yra nustatyta asmens, besikreipiančio į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pareiga pateikti duomenis apie kreipimąsi dėl privalomosios mediacijos.
18. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą (CPK 147 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnį), kur aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta ieškovo pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius ketinimą inicijuoti santuokos nutraukimo procesą (nepaisant to, kokiu būdu ketinama santuoką nutraukti), į tai, kad ieškovas kartu su prašymu taikyti atsakovei laikinąsias apsaugos priemones nepateikė tokių duomenų, yra pagrindas pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovas nepagrindė nurodytų aplinkybių dėl ieškinio nepateikimo kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
19. Antra, pritartina pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padarytai išvadai, jog ieškovas nepagrindė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo.
20. Kaip matyti, ieškovas prašė taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones: 1) nustatyti nepilnamečių vaikų D. A. ir G. A. gyvenamąją vietą su ieškovu; 2) priteisti iš atsakovės V. A. kiekvieno vaiko išlaikymui po 350 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis.
21. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – laikinas nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas – visų pirma skirta užtikrinti išimtinai vaikų interesus ir jų apsaugą iki bus išnagrinėta byla ir išspręsti vaikų gyvenamosios vietos, išlaikymo ir kiti klausimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020). Ši laikinoji apsaugos priemonė yra išimtinio pobūdžio (ultima ratio) ir jos taikymą pateisinti gali tik reali grėsmė vaiko interesams iš vieno iš tėvų pusės. Taigi, turi egzistuoti tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės, o pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą tenka būtent prašančiam taikyti tokią procesinio pobūdžio priemonę.
22. Tačiau šiuo aspektu svarbu atkreipti dėmesį, kad laikinas iki teismo sprendimo priėmimo dienos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas gali būti taikomas tik esant šių aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis.
23. Nagrinėjamu atveju sutiktina su apelianto argumentais, kad iš byloje esančių duomenų (kad atsakovei ne kartą buvo paskirti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiai, iš pateiktų 2024 m. kovo 29 d. Vaikų teisių apsaugos skyriaus vaiko situacijų vertinimo anketų) yra pagrindas spręsti apie atsakovės V. A. galimą priklausomybę alkoholiui, atitinkamai ir netinkamą ir net žalingą elgesį su šalių nepilnamečiais vaikais. Tačiau šiuo atveju nėra kitos būtinosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms - nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškovu – taikyti, t. y. nėra duomenų, kad tėvai gyventų atskirai. Priešingai, tiek ieškinyje atsakovės gyvenamosios vietos adresas nurodytas (duomenys neskelbtini), kur gyvena ir ieškovas su šalių nepilnametėmis dukromis, tiek ir pats ieškovas savo atskirajame skunde nurodė, kad atsakovė tik laikinai, kol jai yra paskirtas įpareigojimas pagal 2024 m. balandžio 6 d. apsaugos nuo smurto artimojoje aplinkoje orderį Nr. 0724000007708, kuris galiojo 15 dienų, gyvena atskirai nuo šeimos, t. y. negyveno adresu (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju ieškovas neprašo spręsti klausimo dėl vaikų atskyrimo nuo motinos, siekiant išvengti šalių nepilnamečių vaikų teisės augti saugioje ir ramioje aplinkoje pažeidimo, dėl įpareigojimo vaikų motiną gyventi skyriumi ir pan.
24. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų (ieškovas šios aplinkybės neįrodinėja), kad atsakovė neprisideda prie vaikų išlaikymo arba vengia šios pareigos, t. y. kad šiuo aspektų būtų pažeidžiami turtiniai vaikų interesai.
25. Taigi, atsižvelgiant į teisinį laikinųjų apsaugos priemonių reglamentavimą, į teismo nustatytas aplinkybes, t. y. kad byloje nėra duomenų, kad sutuoktiniai šiuo metu gyventų atskirai ir kad tarp jų būtų kilęs ginčas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių – laikinosios nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos su ieškovu nustatymo, laikinojo išlaikymo iš atsakovės priteisimo - būtinumo bei tikslingumo.
Dėl procesinės bylos baigties
26. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, laikino išlaikymo dydžio priteisimo nepilnamečiams vaikams, bendravimo tvarkos nustatymo) taikymo iki ieškinio teismui padavimo, tinkamai vadovavosi ir taikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutą, ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį, kurios atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo naikinti, todėl nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
27. Kiti ieškovo atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nenagrinėja. Lietuvos teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą; atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
Apelianto (ieškovo) L. A. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.