Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. V. ieškinį atsakovui V. V. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, E. V..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

5. Atsakovas V. V. teismo posėdžio metu patvirtino, kad sutinka su ieškovės pareikštu ieškiniu visiškai, pakartojo, kad pripažįsta ieškinį, jo pripažinimas padarytas laisva valia.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai

Dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe

7. Atsakovui pripažinus ieškinį visiškai, pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 268 straipsnio 5 dalį šiame sprendime surašytini sutrumpinti motyvai, nenurodant argumentų, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus.

8. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė ieškovės E. V. ir trečiojo asmens, nepareikšiančio savarankiškų reikalavimų, E. V. motina R. V.. Šiaulių miesto apylinkės teismo 1995 m. vasario 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) palikėjos R. V. ir atsakovo V. V. santuoka buvo nutraukta 1995 m. vasario 15 d., ištuoka Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje įregistruota 1995 m. liepos 12 d., įrašo Nr. (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad nekilnojamas turtas: gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su kitais inžineriniais statiniais – kiemo statiniais (dekoratyvinė sienelė, tvora, borteliai) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys adresu: (duomenys neskelbtini), įregistruoti palikėjos vardu 1992 m. balandžio 9 d. statinio priėmimo naudoti akto pagrindu, t. y. palikėjai ir atsakovui būnant santuokoje, o žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis adresu: (duomenys neskelbtini), palikėjos vardu įregistruotas 1995 m. birželio 22 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, t. y. iki palikėjos ir atsakovo santuokos nutraukimo įregistravimo. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. balandžio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo patvirtintas palikėjos R. V. 2020 m liepos 17 d. surašytas asmeninis testamentas, kuriuo ji po mirties visą jai priklausantį turtą paliko savo dukrai E. V., Šiaulių miesto 6-ojo notarų biuro notaras D. J. 2025 m. sausio 30 d. išdavė liudijimą dėl R. V. palikimo priėmimo. Ieškovė, kaip paveldėtoja, siekia nustatyti, jog paveldimas nekilnojamasis turtas palikėjai priklausė asmeninės nuosavybės teise.

9. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.), ar jam įsigaliojus. Todėl, nors ginčo turtas buvo įgytas 1992 m. balandžio 9 d. ir 1995 m. birželio 22 d., o santuoka nutraukta 1995 m. vasario 15 d. ir ištuokos akto įrašas atliktas 1995 m. liepos 12 d., dėl turto teisinio režimo turi būti taikomos CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normos.

10. Pažymėtina, kad tiek ginčo turto įgijimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnyje, tiek 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumcija, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Todėl kiekvienu atveju turto priklausymo asmeninės nuosavybės teise vienam iš sutuoktinių faktas turi būti įrodinėjamas paneigiant bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Toks faktas turi būti įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis).

11. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatą asmenine sutuoktinių nuosavybe laikoma turtas sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas ar lėšas gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Vadinasi, šiuo atveju tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikydami naujojo CK normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Sprendžiant, ar iki CK įsigaliojimo įgytas turtas atitinka CK 3.89 straipsnyje nustatytus turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe kriterijus ir sąlygas, būtina atsižvelgti į faktinio turto įgijimo metu buvusią teisinę praktiką. Taigi, vertinant, ar ginčo turtas atitinka 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2008).

12. Nagrinėjamu atveju R. V. gyvenamąjį namą su kitais inžineriniais statiniais – kiemo statiniais įsigijo 1992 m. balandžio 9 d. statinio priėmimo naudoti akto pagrindu santuokos su atsakovu metu, todėl šis turtas galėtų būti formaliai vertinamas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Tačiau iš pateiktų įrodymų galima daryti neabejotiną išvadą, kad R. V. tiek pastarąjį turtą, tiek 1995 m. birželio 22 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigytą žemės sklypą įsigijo asmeninės nuosavybės teise. Atsakovas tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teismo posėdžio metu teikdamas paaiškinimus nurodė, kad visą jo buvusios sutuoktinės vardu registruotą nekilnojamąjį turtą visuomet laikė jos asmenine nuosavybe, kurį ji įsigijo iš asmeninių lėšų, atsakovui prie jo neprisidedant nei savo piniginėmis lėšomis ar atliktu darbu, jis niekada nekėlė klausimo dėl savo nuosavybės teisių į šį turtą, nėra ir neketina pradėti jokių teisminių procesų dėl šio turto. Teismas ne turi duomenų, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl palikėjos ir atsakovo santuokos nutraukimo ar vėliau, būtų kilę ginčų dėl minėto nekilnojamojo turto. Todėl darytina išvada, kad turto įsigijimo metu buvo aiškiai išreikšta palikėjos R. V. valia įsigyti turtą asmeninėn nuosavybėn, o ne bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn.

13. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, laikytina, kad yra įrodyta, jog R. V. nekilnojamąjį turtą: gyvenamąjį namą su kitais inžineriniais statiniais – kiemo statiniais, ir žemės sklypą, esančius adresu: (duomenys neskelbtini), įsigijo iš savo asmeninių lėšų, kaip asmeninę nuosavybę. Todėl ieškovės ieškinys yra tenkintinas visiškai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

14. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo procesas išsiskiria tuo ypatumu, kad teismas turi pareigą savo iniciatyva, t. y. net be atskiro šalies prašymo ar pareiškimo, paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, susidariusias atitinkamos bylos procese. Taigi bylinėjimosi išlaidų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio (pagal pareigas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-319-684/2023).

15. Kasacinio teismo išaiškinta, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimai nėra šalių vykstančio materialinio teisinio pobūdžio ginčo dalis, t. y. bylinėjimosi išlaidų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas vertintina kaip savarankiška teismo veikla, bylos nesprendžiant iš esmės, tačiau, išsprendus bylą dėl materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo, papildomai pasisakoma ir dėl procesinio teisinio pobūdžio reikalavimo – bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-1075/2019).

16. Nagrinėjamu atveju ieškovė už ieškinį sumokėjo 111,00 Eur žyminį mokestį, tačiau ieškovė neprašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų. Todėl bylinėjimosi išlaidų klausimas nesprendžiamas.

17. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, yra 33,05 Eur ir yra didesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią (8,00 Eur) valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą.

18. CPK 96 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Teismo vertinimu, bylinėjimosi išlaidos susidarė ne dėl atsakovo kaltės ar neatsargių veiksmų, o atsakovas susidariusioje situacijoje neatliko jokių prieštaraujančių teisės aktams veiksmų, kurie būtų galėję pažeisti ieškovės interesus. Visa tai yra pagrindas nukrypti nuo CPK 96 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principo ir nepriteisti išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš atsakovo valstybei.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 5 ir 6 dalimis, 259, 260, 263, 265, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti, kad testatorei R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) palikimo atsiradimo metu asmeninės nuosavybės teise priklausė nekilnojamasis turtas: gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su inžineriniais statiniais – kiemo statiniais (dekoratyvinė sienelė, tvora, borteliai) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys adresu: (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.