Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. L., L. D. ir R. D. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 3 metams ir 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta apėmimo būdu su 2009 m. sausio 7 d. Raseinių rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme – 18 MGL (2340 Lt) bauda pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, ir nustatyta galutinė subendrinta 3 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

L. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 2 metams ir 9 mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

R. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 2 metams 9 mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir A. P., tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka nėra apskųstas.

Iš nuteistųjų M. L., L. D., R. D. ir A. P. solidariai priteistas 10 000 litų neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajai J. D. bei po 45 litus ir 40 centų valstybei proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. L. nuteistas už tai, kad 2008 m. lapkričio 29 d., apie 18 val., veikdamas bendrininkų grupe su L. D., R. D. ir A. P., panaudodamas apgaulę – pasiūlydamas nukentėjusiajai J. D. darbą Graikijoje nešioti reklamines skrajutes, ir nukentėjusiajai sutikus, nuo autobusų stotelės, esančios Raseinių rajone, Ilgižiukų kaime, nugabeno J. D. automobiliu „VW Golf“ į automobilių sustojimo aikštelę, esančią Šiauliuose, prie Dubijos – Žalgirio gatvių sankryžos, ir ten 2008 m. lapkričio 29 d., apie 22 val. 30 min. perleido nukentėjusiąją kaltinamiesiems L. D., R. D. ir A. P. už pastarųjų jam pažadėtus ateityje sumokėti 3000 litų, žinodamas, kad nukentėjusioji J. D. bus išgabenta į Graikiją ir įtraukta į prostituciją.

L. D., R. D. ir A. P. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe su M. L., pagal išankstinį susitarimą, 2008 m. lapkričio 29 d., apie 22 val. 30 min., automobilių sustojimo aikštelėje, esančioje Šiauliuose, prie Dubijos – Žalgirio gatvių sankryžos, iš M. L. įgijo apgaule atgabentą nukentėjusiąją J. D., pažadėdami M. L. už tai ateityje sumokėti 3000 litų. Po to, L. D. vairuojamu automobiliu „Mazda 626“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nugabeno nukentėjusiąją J. D. į viešbutį „Salduvė“, esantį Šiauliuose, Donelaičio g. 70, ir iki 2008 m. lapkričio 30 d., 1 val. 45 min. nukentėjusiąją laikė nelaisvėje – 302 kambaryje, R. D. ir L. D. nurodymu A. P. saugant nukentėjusiąją, siekdami, kad nukentėjusioji J. D. kitą dieną būtų išgabenta į Graikiją, kur būtų įtraukta į prostituciją.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistieji M. L., L. D., R. D. ir jų gynėjai prašė patenkinti nuteistųjų apeliacinius skundus, o prokuroras prašė M. L., L. D. ir R. D. apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų M. L., L. D. ir R. D. apeliaciniai skundai atmetami.

Iš nuteistųjų L. D. ir M. L. apeliacinių skundų turinio matyti, kad juose yra pateikti analogiški prašymai – nusikalstamą veiką, kvalifikuotą kaip prekyba žmonėmis, perkvalifikuoti: į BK 307 straipsnio 2 dalį (L. D. prašymas), į bandymą pasipelnyti iš prostitucijos (M. L. prašymas) ir paskirti abiem švelnesnes bausmes.

Teisėjų kolegija nesutinka su šiais skundų argumentais ir juos atmeta kaip nepagrįstus. Priešingai, nei teigiama apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, aptarė juos nuosprendyje ir pagrįstai M. L., L. D. ir R. D. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo kaip prekybą žmonėmis pagal BK 147 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, įstatymo reikalavimų nepažeidė. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai yra aptarti skundžiamame nuosprendyje, jie įvertinti, nurodyta, kuriais iš jų grindžiamos teismo išvados, o kurie atmesti kaip nepagrįsti.

Pirmiausia apeliantai R. D. ir L. D. nesutinka su nukentėjusiosios J. D. parodymais ir teigia, kad jie nenuoseklūs, prieštaringi, todėl jais remtis teismas negalėjo. Priešingai, nei teigiama skunduose, nukentėjusiosios J. D. parodymus negalima laikyti nei prieštaringais, nei nenuosekliais. Jie buvo ištirti teisiamajame posėdyje, kuriame ji patvirtino nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta tris kartus: du kartus ją apklausė tyrėjai (t. 1, b. l. 48-49; 57-60), o 2009-02-27 – Šiaulių miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas (t. 1, b. l. 80-83). J. D. parodymai visą laiką esminėse detalėse sutapo: nuo pat pirmos apklausos ji kategoriškai tvirtino, kad M. L. ji buvo apgauta, apgaule atvežta į Šiaulius ir tik tada jai buvo pasakyta, jog ji bus išvežta į užsienį dirbti kitą darbą, nei žadėjo M. L., t. y. ne nešioti skrajutes, o dirbti prostitute. Apklausta teisiamajame posėdyje nukentėjusioji parodė, kad viešbutyje ,,Salduvė“ ji buvo laikoma per prievartą – saugoma A. P., kuris neleisdavo uždaryti duris į koridorių net tada, kai J. D. išeidavo į tualetą. Tik užsidariusi tualete ji turėjo galimybę paskambinti savo sugyventiniui V. P. ir paprašyti pagalbos. Tą aplinkybę, jog J. D. išties nežinojo, kad Graikijoje turės dirbti prostitute, paneigia jos parodymai, duoti viso proceso metu. Apklausiama pirmą kartą, t. y. tą dieną, kai ji turėjo būti išvežta į užsienį, nukentėjusioji paaiškino, jog tik naktį M. L. atvežta į Šiaulius ir persodinta į kitą automobilį, kuriame buvo trys nepažįstami vyrai (kaip vėliau sužinojo – D. D., R. D. ir A. P.), buvo patikrintas jos pasas ir pranešta, kad jis Graikijoje turės dirbti prostitute. Šią aplinkybę nukentėjusioji patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme. Ji paaiškino, jog sužinojusi, kad Graikijoje turės dirbti prostitute, labai išsigando, pasimetė, nežinojo ką daryti, todėl visą laiką verkė. Tuo metu, kai jis persėdo iš M. L. automobilio VW Golf į trijų nepažįstamų vaikinų automobilį, neturėjo galimybės pabėgti, nes jų bijojo – buvo naktį viena nepažįstamoje vietoje, todėl vykdė vaikinų reikalavimus. J. D. pripažino, jog pasitikėjo M. L., nes nežinojo, kad jis teistas, be to jis palaikė draugiškus santykius su jos mama, kuri gamino naminę degtinę, o M. L. ją nupirkdavo, todėl net mama skatino ją išvykti.

Kolegija su šiais apeliacinių skundų argumentais nesutinka ir juos atmeta.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu – BPK 20 straipsnio 1-5 dalys. Įstatymai taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai išanalizavo, aptarė ir nurodė argumentuotus motyvus, kodėl vadovavosi liudytojų V. P., I. S., I. B. parodymais ir kodėl atmetė liudytojų G. L. ir D. V. parodymus. Kartu kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo teisėjos vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus, rėmėsi visų byloje esančių duomenų patikimumu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kolegija konstatuoja, kad duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas yra teismo prerogatyva, o kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistieji, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Nuteistiesiems nepriimtinos pirmosios instancijos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Teismas, vertindamas įrodymus, priešingai, nei teigia apeliantai, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė, juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje. Apygardos teismas tyrė ir analizavo tiek nuteistuosius teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus. Nuteistieji ir jų gynėjai buvo aktyvūs proceso dalyviai – teikė teismui prašymus iškviesti į posėdį jų versijas galinčius patvirtinti liudytojus, taip pat nukentėjusiosios motiną L. B., jos sugyventinį V. P., nuteistojo brolį G. L. ir jo sugyventinę D. V.. Prašymai buvo patenkinti ir šiuos asmenis apklausė teismas.

Nuosprendį teismas grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis) ir be įrodymų, kuriais grindė teismo išvadas, nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – nuteistuosius teisinančius – įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Apeliantai taip pat nesutinka su teismo išvada dėl liudytojos D. V. parodymų įvertinimo ir teigia, jog J. D. jai sakė važiuojanti į užsienį dirbti bet kokio darbo, kad ir prostitutės. Teismas nepatikėjo liudytojos D. V. parodymais ir juos atmetė, kadangi jie paneigti nukentėjusiosios parodymais, kurie iš esmės pripažinti nuosekliais ir patikimais. Kolegija, vykdydama kasacinės instancijos teismo nurodymą ir patenkinęs nuteistųjų ir jų gynėjų prašymą, posėdyje peržiūrėjo ,,Statoil“ degalinėje darytą vaizdo įrašą bei išsamiai apklausė nukentėjusiąją J. D.. Nors iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad šis vaizdo įrašas, darytas 2008 11 29 22.42.45 val., degalinėje buvo peržiūrėtas teisiamojo posėdžio metu ir nuteistieji bei nukentėjusioji atsakė į proceso dalyvių klausimus (t. 5, b. l. 52), tačiau apeliaciniuose skunduose vėl keliama versija apie tai, jog nukentėjusioji tuo metu, kai automobilis stovėjo degalinėje, turėjo galimybę pabėgti ar kreiptis pagalbos į policijos pareigūnus, praeinančius pro automobilį. Kolegija, peržiūrėjusi šį vaizdo įrašą konstatuoja, kad išties matyti, jog iš automobilio išlipo trys nuteistieji, t. y. L. D., R. D. ir A. P., tačiau ne vienu metu. Apeliantas R. D. neteisus tvirtindamas, jog J. D., sėdėdama ant galinės automobilio sėdynės, prisidegė cigaretę ir rūkė, nes peržiūrėtame vaizdo įraše ši detalė neužfiksuota. Apklausta šios instancijos teisme J. D. paaiškino, kad ji automobilyje kažkuriuo momentu rūkė, kad nusiramintų, tačiau nepatvirtino, kad tai buvo degalinėje, kuomet nuteistieji buvo išlipę iš automobilio. Ji tuo metu labai verkė, buvo užsidengusi rankomis akis ir sukniubusi ant kelių. Kolegija sutinka su nukentėjusiosios paaiškinimu, jog ji, įsodinta į kitą automobilį pas nepažįstamus vaikinus ir iš jų sužinojusi, kad reikės dirbti prostitute, išsigando, pasimetė ir visą laiką verkė, todėl, būdama pasilenkusi ir susijaudinusi negalėjo matyti ir nematė pro automobilį praeinančių policijos pareigūnų. J. D., išsigandusi ir pasimetusi nakties metu būdama pirmą kartą Šiaulių mieste ir bijodama trijų svetimų vaikinų, neturėjo realios galimybės pabėgti iš automobilio. Kolegija, apklaususi nukentėjusiąją teismo posėdyje, įsitikino jos naivumu, patiklumu ir primityviu suvokimu. Subjektyvus J. D. suvokimas t. y. taip, kaip ji suprato ir reagavo sužinojusi apie realų darbo pobūdį Graikijoje, rodo, jog ji išties pasimetė, susijaudino ir pastoviai verkė, tačiau pripažino, jog apie pabėgimą galvojo nuo pat pradžios. J. D. paaiškino, jog ji per visą savo gyvenimą buvo išvykusi tik į Raseinius, Ariogalą, niekada nėra buvusi nei Šiauliuose, nei kituose Lietuvos miestuose, todėl ji sunkiai orientuojasi aplinkoje ir bijodama pasiklysti, neturėdama pinigų, nebandė iš automobilio pabėgti. Ji kategoriškai patvirtino, kad nematė pro automobilį praeinančių policijos darbuotojų.

Apeliaciniuose skunduose taip pat priekaištaujama J. D., kad ji galėjo kreiptis pagalbos į viešbučio ,,Salduvė“ administratorę I. M. ar R. D., apsigyvenusį viešbutyje gretimame kambaryje. Nukentėjusi įtikinamai paaiškino, jog ji neprašė pagalbos pas viešbučio administratorę todėl, kad tuo metu, kai A. P. išėjo pas draugus apimti trūkstamų pinigų, administratorė ,,<...> buvo nuėjusi toliau, stovėjo susiraukusi, o, be to A. P. labai greitai grįžo“ (t. 1, b. l. 80-83). Liudytoja I. M. matė, kaip J. D., būdama tualete, verkė, o iš viešbučio ,,<...> išbėgo išsigandusi ir apsiverkusi“ (t. 5, b. l. 20-21). Kad nukentėjusioji buvo pasimetusi, išsigandusi, patvirtino ir liudytojas R. D. (t. 5, b. l. 33). Į jį pagalbos ji nesikreipė todėl, nes manė, kad jis yra nuteistųjų pažįstamas, todėl nepadės.

Kolegija nesutinka su L. D. apeliacinio skundo teiginiu, kad J. D., iš jo išgirdusi apie būsimo darbo pobūdį Graikijoje, su tuo sutiko, kadangi byloje šią aplinkybę patvirtinančių duomenų nėra. Tai, kad ši žinia jai buvo netikėta, parodo nukentėjusiosios elgesys tiek automobilyje, kuriuo ji buvo vežama į viešbutį, tiek pačiame viešbutyje: iš karto ji pradėjo verkti ir L. D. su R. D. paaiškino, turinti mažą vaiką, be to, baigiasi paso galiojimo laikas, tačiau jie į tai nekreipė dėmesio. L. D. su R. D. neteisūs tvirtindami, jog viešbutyje jos niekas nekontroliavo, o apsigalvojusi dėl darbo Graikijoje, iš viešbučio išėjo. Viso proceso metu J. D. tvirtino, kad M. L., atkakliai siūlydamas darbą užsienyje, ją apgavo, o atvežęs į Šiaulius ir perdavęs ją L. D., A. P. ir R. D., pasišalino. Kolegija pripažįsta, kad nukentėjusioji išties buvo apgauta M. L., kadangi jis pats apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją pripažino, jog iš pradžių J. D. siūlė nešioti skrajutes Anglijoje (t. 1, b. l. 176-178). Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog nukentėjusioji, pirmą kartą atsidūrusi tokioje situacijoje, pasimetė ir nežinojo kaip elgtis, nes tamsiu paros metu buvo nežinomoje vietoje, todėl tapo pažeidžiama ir kontroliuojama nuteistųjų. Tą aplinkybę, kad nukentėjusioji viešbutyje buvo laikoma per prievartą ir jai V. P., kuris buvo specialiai paliktas ją saugoti, neleido išeiti iš kambario, patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai – policijos darbuotojų D. A., G. J. ir R. K. tarnybiniai pranešimai (t. 1, b. l. 41-42, 43, 44), iš kurių matyti, kad J. D. sugyventinis 2008 11 30 1 val. 25 min. telefonu pranešė, jog Šiauliuose, ,,Salduvės“ viešbučio trečio aukšto kambaryje prieš jos valią yra laikoma jo sugyventinė. Mergina jau buvo pabėgusi iš viešbučio, jie ją surado gatvėje, o viešbutyje, prie 302 kambario sulaikė A. P.. J. D. paaiškino, kad vaikinai ją ketino išgabenti į Graikiją dirbti prostitute. Priešingai, nei teigiama L. D. skunde, J. D. sužinojusi, kad Graikijoje turės dirbti ne reklaminių skrajučių išnešiotoja, o prostitute, su tuo nesutiko, tačiau automobilyje buvę vaikinai liepė pagalvoti iki rytojaus ir važiuoti su jais į viešbutį. Vadinasi, J. D. neturėjo galimybės rinktis ir vykdė nuteistųjų nurodymus. Nukentėjusioji viešbutyje turėjo galimybę savo sugyventiniui parašyti žinutes tik būdama tualete, o kai eidavo į tualetą ,,<...> kambario durys būdavo paliktos atidarytos“ (t. 1, b. l. 80-83). Būdama kambaryje negalėjo parašyti žinučių, nes A. P. jai grasino. Jis klausė: ,,<...> ar noriu, kad mano telefonas skristų pro langą, ar pati ant pakabos būčiau pakabinta“ (t. 1, b. l. 80-83). Iš byloje esančio tarnybinio pranešimo dėl telefoninių skambučių analizės matyti, kad J. D. per labai trumpą laiką, t. y. per 49 sekundes 2008 11 29 nuo 00:31:40 iki 00:32:29 savo sugyventiniui V. P. parašė net 8 trumpąsias SMS žinutes (t. 1, b. l. 123-138).

M. L. skunde teigia, kad byloje nėra nukentėjusiosios bei jos gyvenimo draugo A. P. telefoninių pokalbių suvestinių, tačiau nenurodo, kokią aplinkybę jis norėtų tuo patvirtinti ar paneigti. Liudytojo A. P. parodymai ir policijos darbuotojų tarnybiniai pranešimai patvirtina, kad J. D. mobiliojo telefono pagalba išties susisiekė su A. P., o šis iškvietė policiją (t. 1, b. l. 41-42, 43). Kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad J. D. nesutiko pagalvoti iki rytojaus, o ėmėsi visų įmanomų priemonių kaip greičiau iš viešbučio pabėgti. Kai sugyventinis pranešė policijai, nukentėjusioji patarta policijos darbuotojų, iš viešbučio pabėgo, o ne išėjo savo noru, kaip teigiama L. D. skunde. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ji į viešbutį atvyko ne savo iniciatyva, o buvo atvežta nuteistųjų, kurių pakeliui į viešbutį buvo kontroliuojama, o po to perduota saugoti A. P..

Priešingai, nei teigiama L. D. skunde, nukentėjusioji telefonu pasinaudojo ir pagalbą pasikvietė (paskambino savo sugyventiniui) tada, kai šalia nebuvo A. P., t. y. kai nuėjo į tualetą. J. D. važiuojant į Šiaulius dar nereikėjo kviestis pagalbos, nes ji apie tai, kad vyks į Graikiją ne skrajučių nešioti, o dirbti prostitute, suprato tik M. L. atvežta į Šiaulius ir automobilių stovėjimo aikštelėje perduota L. D., R. D. ir A. P.. J. D. atsisakius dirbti prostitute, ,,Jie atsakė, kad pagalvočiau iki rytojau ir liepė važiuoti su jais“ (t. 1, b. l. 48-49). Nukentėjusioji pripažino, kad ji bijojo nepažįstamų trijų vyrų, todėl pakluso jų reikalavimui ir kartu su jais nuvyko į viešbutį. Be to, nuteistieji pakeliui J. D. vaišino alkoholiniais gėrimais: butelį degtinės ir silpnesnius alkoholinius gėrimus jie paliko A. P., kuris viešbutyje vaišinosi pats ir vaišino J. D., kad ši apsvaigusi negalėtų pabėgti.

Iš nuteistųjų atliktų veiksmų matosi, kad visi jie veikė bendrininkų grupe ir tarp jų egzistavo akivaizdus vaidmenų bei užduočių pasiskirstymas: M. L. apgaule – pasiūlydamas nukentėjusiajai darbą Graikijoje nešioti reklamines skrajutes, surado savo sesers klasės draugės seserį, t. y. J. D., ją įkalbėjo vykti, atvežė į Šiaulius ir už pažadėtus ateityje jam sumokėti 3000 Lt, žinodamas, kad bus išvežta dirbti prostitute, perleido ją L. D., R. D. ir A. P.. Po to L. D. nurodė nukentėjusiajai, kuo ši gaus užsiimti užsienyje, t. y. dirbti prostitute ir nuvežė į Šiaulių viešbutį ,,Salduvė“, paliko ją saugoti A. P..

Nukentėjusiosios J. D. parodymai paneigia apelianto L. D. versiją, jog ji sutiko tiek su jo pasiūlytu darbu (dirbti prostitute), tiek su pasiūlymu – vieną naktį iki išvykimo pernakvoti viešbutyje kartu su jo draugu. Nuo pat pirmos apklausos J. D. kategoriškai tvirtino, kad dėl darbo užsienyje ji buvo apgauta M. L., o po to per prievartą atvežta, laikoma ir saugoma Šiaulių viešbutyje ,,Salduvė“.

Apeliantai R. D. ir M. L. skunduose nurodo, kad jų veiksmuose nėra tyčios. Jie teigia neturėję tikslo parduoti nukentėjusiąją, nes buvo įsitikinę, jog pati J. D. nori išvykti į Graikiją dirbti prostitute. Apeliacinės instancijos teismas su šiais nuteistųjų argumentais nesutinka ir juos atmeta kaip nepasitvirtinusius.

Apie nuteistųjų tyčios turinį kolegija sprendžia iš jų anksčiau aptartų objektyviųjų veiksmų, kurie buvo iš anksto apgalvoti, suderinti ir atlikti pasiskirsčius vaidmenimis. Nuteistųjų siekį, kad J. D. būtų išgabenta į užsienį įtraukimui į prostituciją, rodo byloje esanti telefoninių skambučių analizė (t. 1, b. l. 123-137), iš kurios matyti, kad įvykio vakarą ir po to, kai nukentėjusioji buvo laikoma viešbutyje, R. D. mobiliuoju telefonu skambino A. P. ir siuntė SMS žinutes 19 kartų, o M. L. skambino R. D. 2008 11 29 nuo 00.30:53 val. iki 2008 11 30 15.51:58 ir siuntė SMS žinutes net 107 kartus. R. D. teiravosi, kaip A. P. sekasi saugojant nukentėjusiąją, o šis informuodavo, ką veikia.

Nuteistųjų veiksmų išankstinį suderinimą ir vaidmenų pasiskirstymą rodo M. L. mobiliųjų telefonų SIM kortelėse esanti informacija apie įrašytus telefonų numerius ir jų priklausomybę, įvardijant R. D. ,,Siaulei 2“, o A. P. - ,,Siaulei 3“. L. D. mobiliuosiuose telefonuose ir SIM kortelėse įrašyti: R. D. telefono numeris pavadinimu – ,,Renka“, A. P. – Alvydas, M. L. telefono numeris - ,,Del zmoniu“, R. D. mobiliojo telefono SIM kortelėje įvestas M. L. telefono numeris Nr. 867691428 pavadinimu ,,Del zmoniu“ (t. 1, b. l. 69-72, t. 3, b. l. 43-46). Tai, kad M. L. nukentėjusiąją, atgabentą į Šiaulius, perdavė kitiems nuteistiesiems už pažadėtą 3000 Lt atlygį, patvirtina paties nuteistojo M. L. duoti parodymai pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kuomet jis pripažino, jog 3000 Lt atlygį už J. D. jam pažadėjo perduoti vienas iš nuteistųjų. Šios apklausos metu M. L. pripažino, kad iš pradžių jis išties J. D. siūlė nešioti reklamines skrajutes (t. 1, b. l. 176-178). A. P. bandė įtikinti teismą, jog viešbutyje jis J. D. ne saugojo, o šiaip jai palaikė kompaniją, tačiau bylos duomenys paneigia jo išgalvotą versiją, Štai SMS žinučių tarp R. D. ir A. P. ir tarp kito nenustatyto asmens turinys rodo, jog jis uoliai atliko savo darbą, prižiūri prieš kelionę, daboja ,,valkatą“ (J. D.). Be to, jis telefonu pastoviai informavo R. D. su L. D., kaip jam sekasi saugoti nukentėjusiąją.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2009 m. birželio 8 d. nutarimuose konstatuojama, jog remiantis konstituciniais teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principais, teismui privalu ne tik išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes, bet ir teisingai taikyti baudžiamuosius įstatymus. Teisingas baudžiamojo įstatymo pritaikymas reiškia tinkamą kaltinamojo padarytų nusikalstamų veikų baudžiamąjį teisinį įvertinimą – kvalifikavimą. Tik tinkamai kvalifikavus nusikalstamas veikas gali būti įgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis – teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir nieko nekalto nenuteisti (BPK 1 straipsnio 1 dalis).

Prekybos žmonėmis sąvoka, aptarta nuosprendyje, atitinka prekybos žmonėmis sampratai, pateiktai 2000 m. lapkričio 15 d. Jungtinių Tautų Organizacijos konvencijoje prieš tarptautinį nusikalstamumą papildančiame protokole ,,Dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja“, kuris buvo ratifikuotas 2003 m. balandžio 22 d. įstatymu Nr. IX-1525. Remiantis šiuo ir kitu tarptautinės teisės aktu, t. y. 2002 m. liepos 19 d. Europos Sąjungos Tarybos sprendimu Nr. 2002-629 TVR, prekyba žmonėmis Baudžiamajame kodekse yra priskirta nusikaltimams žmogaus laisvei (BK XX skyrius). Šiuo konkrečiu atveju sandoris įvyko tarp M. L., kuris už pažadėtą 3000 Lt atlygį perleido J. D. L. D., R. D. ir A. P., o šie ją įgijo turėdami tikslą išgabenti į Graikiją, kur būtų įtraukta į prostituciją. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotą praktiką baudžiamoji atsakomybė pagal BK 147 straipsnį taikoma tik nustačius, kad bet kuri iš numatytų dispozicijoje veikų yra padaryta dispozicijoje nurodytais būdais palenkus nukentėjusiųjų asmenų valią (kasacinės nutartys Nr. 2K-332/2006; 2K-429/2009; 2K-289/2010; 2K-361/2010; 2K-257/2011). Nukentėjusiosios J. D. valios palenkimo faktas šioje byloje yra nustatytas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistieji nukentėjusiosios valią palenkė naudodamiesi apgaule, jos pažeidžiamumu, be to ji buvo nuteistųjų kontroliuojama. Anksčiau aptarti įrodymai, kurie nuosprendyje yra betarpiškai ištirti ir įvertinti, leidžia daryti kategorišką išvadą, kad M. L., L. D., R. D. ir A. P., atlikdami nustatytus veiksmus prieš nukentėjusiąją suprato, jog jos valia yra palenkta. J. D., liudytojų I. M., R. D., L. S., V. P. parodymais nustatyta, kad nukentėjusioji įvykio metu buvo pažeidžiama: pastoviai verkė, prašė padėti – pranešti policijai, buvo susijaudinusi ir stresinėje būsenoje. Nukentėjusioji buvo faktiškai kontroliuojama nuteistųjų – tiek pakeliui į Šiaulius, tiek ir viešbutyje, kuriame ją saugojo A. P.. Kad sandoris sėkmingai įvyktų, jis patikrino, ar nukentėjusioji turi pasą, kurį jis bandė atimti – išplėšti jai iš rankų, tačiau to padaryti nepavyko, bet pasas liko sulamdytas (t. 1, b. l. 61-65). Svarbi aplinkybė ta, kad J. D. prieš savo valią buvo laikoma viešbučio kambaryje, o kai ji išeidavo į tualetą, A. P. atidarydavo duris į koridorių ir stebėdavo, kada ši sugrįš į kambarį. Tik atsitiktinumo dėka jai pavyko iš viešbučio pabėgti. A. P. pats pripažino, jog ieškovo J. D. tikslu ją susigrąžinti, tačiau išėjęs į lauką jos neberado. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog asmuo, kurio valia palenkta apgaule ar kitais būdais, yra pažeidžiamas, todėl teismo išvada apie J. D. valios palenkimą pasinaudojant apgaule ir jos pažeidžiamumu, padaryta nepažeidžiant įstatymo nuostatų. Šiuo konkrečiu atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad nuteistieji, apgavę nukentėjusiąją ir faktiškai ją kontroliavę, suvaržė jos laisvę, nes ji tuo metu neturėjo jokios galimybės savo nuožiūra pasirinkti savo buvimo vietos ir elgesio variantą, galėjo būti laikoma nepažeidžiama. Ši išvada padaryta remiantis įstatymų nustatyta tvarka sutrinktais ir įvertintais įrodymais.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms nėra teisinio pagrindo nuteistųjų nusikalstamus veiksmus perkvalifikuoti į BK 307 str., nes J. D. nuteistiesiems nedavė jokio sutikimo gabenti ją prostitucijai į Graikiją. Asmens gabenimas prostitucijai iš Lietuvos Respublikos gali būti kvalifikuojamas pagal BK 307 straipsnio 2 dalį tik tada, kai asmuo su tuo sutinka savanoriškai, gerai suvokdamas sutikimo aplinkybes. Kai sutikimas duodamas dėl apgaulės poveikio, suteikus turtinę naudą nukentėjusįjį faktiškai kontroliuojantiems asmenims, veika kvalifikuojama kaip prekyba žmonėmis – pagal BK 147 straipsnį (Kasacinė nutartis Nr. 2K-361/2010).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nenustačius, jog laisvė buvo suvaržyta, veika pagal BK 147 straipsnį negali būti kvalifikuojama. Šiuo gi atveju, pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs nuteistųjų nusikalstamus veiksmus ir nustatęs, kad nukentėjusiosios laisvė buvo pažeista, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką pagal BK 147 straipsnio 1 dalį.

Kolegija nesutinka su apelianto L. D. skundo argumentu, neva buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnyje bei BPK 1 ir 2 straipsniuose, 44 straipsnio 5 ir 6 punktuose, nes pirmosios instancijos teismas, vertindamas jo asmenybę nurodė, kad yra įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, taip pat numatytą BK 147 straipsnio 1 dalyje. Aukščiau paminėtų įstatymų nuostatos nebuvo pažeistos, kadangi aplinkybė, jog L. D. yra įtariamas dar vienos nusikalstamos veikos, numatytos BK 147 straipsnio 1 dalyje, padarymu, buvo nurodyta kaip jo asmenį charakterizuojanti, kas rodo jo polinkį nusikalsti. Kadangi L. D. buvo pareikštas tik įtarimas ir jis dar nebuvo pripažintas kaltu ir nuteistas, todėl negalima konstatuoti, kad buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas.

Apeliantas R. D. taip pat ginčija priteistą nukentėjusiajai 10 000 Lt neturtinę žalą nurodydamas, kad nukentėjusioji nepateikė įrodymų, patvirtinančių laidojimo išlaidų dydį bei neturtinės žalos dydį (t. 5, b. l. 112). Šis apelianto skundo motyvas visiškai neaiškus ir nesuprantamas, kadangi nusikaltimas išties nesibaigė mirtinomis pasekmėmis, o neturtinė žala, kolegijos nuomone, priteista pagrįstai ir jos dydis nustatytas teisingai. Nuosprendžio 14 lape (arba t. 5, b. l. 89) yra nurodyti motyvai, kuo teismas vadovavosi nustatydamas priteistinos nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos dydį. Kolegija pritardama tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai sprendžia, kad buvo įvertinti ne tik nukentėjusiosios, bet ir nuteistųjų interesai bei turtinė padėtis. Kadangi teismas nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių būtų galima sumažinti prašomą neturtinę žalą, todėl teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnyje įtvirtintais sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, priteisė nukentėjusiajai nedidelę neturinę žalą, kuri nustatyta pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Be to, atsižvelgdama į tai, kad visi keturi nuteistieji 10000 Lt neturtinę žalą privalės atlyginti solidariai (kiekvienas po 2500 Lt).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad neturtinės žalos klausimas išspręstas nepažeidžiant BPK 113, 115 straipsnių, CK 6.250 straipsnio nuostatų. Nustatant neturtinės žalos dydį, teismas vadovavosi medicininiais duomenimis, t. y. išrašu iš medicininių dokumentų apie J. D. sveikatos būklę – jai diagnozuotas potrauminio streso sutrikimas (t. 4, b. l. 87). Nukentėjusioji paaiškino, jog ji iki šiol lankosi pas psichiatrą, šeimos gydytoją ir vartoja jų paskirtus vaistus. Po šio nusikaltimo jos sveikatos būklė pablogėjo: tapo dar jautresnė, nervinga, o gavusi šaukimą į šį teismą pati neatvyko todėl, nes bijojo M. L., kuris iki šiol, siųsdamas SMS žinutes jos motinai (su kuria iki šiol palaiko draugiškus santykius) grasina, jog išėjęs į laisvę ją ,,pakas“, reikalavo pakeisti parodymus.

Bausmė nuteistiesiems M. L., L. D. ir R. D. paskirta vadovaujantis BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais. Nuteistiesiems M. L., L. D. ir R. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra žymiai mažesnės nei sankcijoje nurodytas vidurkis, kurį sudaro 6 metai. Teismas, paskyręs konkrečias laisvės atėmimo bausmes M. L., L. D. ir R. D., jas individualizavo ir nurodė tokio nuteisimo motyvus. Įvertinus padarytos veikos sunkumą (BK 11 straipsnio 5 dalis), nuteistųjų asmenybę charakterizuojančius duomenis, laikoma, jog paskirtos nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmės, t. y. M. L. – 3 metai 3 mėnesiai, L. D. ir R. D. – po 2 metus ir 9 mėnesius kiekvienam, o A. P. – 2 metai 3 mėnesiai nėra aiškiai per griežtos, yra teisingos ir juridinio pagrindo jas sušvelninti, nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų M. L., L. D. ir R. D. apeliacinius skundus atmesti.