Šiaulių apygardos teismo nutartis

2012-10-19 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-629-300-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2012-05-02Telšių apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-10-19Šiaulių apygardos teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-10-19
Bylos Nr.
1A-629-300-2012
Teisminio proceso Nr.
1-06-1-07005-2011-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Vidmantas Mylė (pirm.), Gražvydas Poškus, Bronius Zalaga
Kaltinamasis
A. K.
Advokatai
Muradas Bakanas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-629-300/2012Teisminio proceso Nr. 1-06-1-07005-2011-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.10., (S) 2.4.7.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. spalio 19 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teisėjų Gražvydo Poškaus, Broniaus Zalagos,sekretoriaujant Vilmai Armalytei,dalyvaujant prokurorei Dianai Voskoboinikovai,gynėjui advokatui Muradui Bakanui,išteisintajai A. K.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokurorės Editos Ročytės apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį išteisinta, kadangi neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p. ).

Klaipėdos Valstybinės mokesčių inspekcijos 19 514, 02 Lt civilinis ieškinys atmestas (BPK 115 str. 3 d.1 p.).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. K. buvo kaltinama tuo, kad būdama UAB „K.“ (į. k. (duomenys neskelbtini) reg. (duomenys neskelbtini)) buhaltere, pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnio 1 ir 4 dalis, 16 straipsnio 1 dalį, laikotarpiu nuo 2010-02-01 iki 2011-01-31, buhalterinėje apskaitoje nefiksavo padėvėtų padangų pardavimo operacijų už 66 115 Lt ir į bendrovės kasą šių pinigų neužpajamavo, be to, ji pažeisdama to paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, bendrovės darbuotojams R. S. ir R. M. laikotarpiu nuo 2010-02-01 iki 2011-01-31 išmokėjo 4800 Lt neapskaityto darbo užmokesčio, kurio nefiksavo buhalterinėje apskaitoje, dėl to laikotarpiu nuo 2010-02-01 iki 2011-01-31 nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „K“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Šalies argumentai

Šiaulių apygardos prokuratūros Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokurorė Edita Ročytė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo A. K. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, ir priimti naują nuosprendį, kuriuo A. K. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti 60 minimalių gyvenimo lygių (septynių tūkstančių aštuonių šimtų) litų bauda. (duomenys neskelbtini) Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį dėl 19 514, 02 Lt tenkinti visiškai ir priteisti iš A. K. 19 514,02 Lt (duomenys neskelbtini) apskrities mokesčių inspekcijai.

Skunde nurodo, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagristas dėl netinkamai pritaikyto Baudžiamojo įstatymo, todėl naikintinas. Prokurorės teigimu, ūkinės finansinės veiklos tyrimas buvo atliktas remiantis ne vien R. S. parodymais, bet ir visa ikiteisminio tyrimo medžiaga byloje Nr. 06-1-07005-11 bei UAB „K“ dokumentais ir nustatyta, kad UAB „K“ tiriamuoju laikotarpiu pardavė padėvėtas padangas ir buhalterinėje apskaitose nefiksavo 66 115 Lt (įskaitant PVM) pardavimo pajamų ir nuo jų bendrovė neapskaičiavo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 11 475 Lt pridėtinės vertės ir 8196 Lt pelno mokesčio, taip UAB „K“ nevykdė 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574, 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 ir 4 dalies, 16 straipsnio 1 dalies, reikalavimų, be to, UAB „K“ mokėjo nefiksuotą apskaitos registruose 4800 Lt darbo užmokestį ir nuo jų bendrovė neapskaičiavo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 782, 41 Lt gyventojų pajamų mokesčio, nuo išmokėto 4800 Lt darbo užmokesčio bendrovė neapskaičiavo ir nesumokėjo 1919,04 Lt socialinio draudimo įmokų ir 4,80 Lt įmokų į garantinį fondą, todėl šiais veiksmais UAB „K“ nevykdė 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574, 6 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Taigi teigia, kad dėl visų pirmiau paminėtų buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „K“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2010-02-01 iki 2011-01-31. Be to, nurodo ir tai, kad teismui kartu su visa bylos medžiaga buvo pateikta ir užrašų knygutė, kurioje, pasak prokurorės, R. S., kaip buvęs UAB „K“ darbuotojas, šios bendrovės buhalterės ir vienintelės akcininkės A. K. nurodymu fiksuodavo, kiek pinigų buvo gauta už atliktas paslaugas ir parduotas prekes, atskirai grafose pažymint, kiek pinigų buvo apskaičiuota kasos aparatu ir kiek pinigų gauta pardavus padėvėtas padangas, tačiau šių pinigų neapskaičiavus kasos aparatu. Teigia, kad, nors teismas ir nurodė, kad „pateikta užrašų knygutė negali būti laikytina įrodymu, nes joje surašyti nežinia iš kur gauti, nežinia kada surašyti, nežinia kokie skaičiai, nenurodant nei datos, nei laiko, nei vietos, ir toje knygutėje surašyti duomenys suprantami ir suvokiami tik vienam R. S.“, tačiau, apeliantės teigimu, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, R. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme aiškiai nurodė minėtoje užrašų knygutėje nurodytų skaičių reikšmes – šioje knygutėje buvo rašomos gautos pinigų sumos atskirais mėnesiais nurodant sumas, kurios buvo apskaičiuotos kasos aparatu ir kurios ne, ir būtent sumos, kurios nurodytos kaip apskaičiuotos kasos aparatu atitinka sumas, kurios atvaizduotos UAB „K“ „Atsargų apskaitos“ registruose laikotarpiu nuo 2010-02-01 iki 2011-01-31, kaip antai 2010 m. rugsėjo mėnesį – 2010 Lt, 2010 m. lapkričio mėnesį – 1750 Lt, 2010 m. gruodžio mėnesį – 2080 Lt, todėl mano, kad abejoti R. S. pateiktais parodymais bei užrašų knygutėje užfiksuotais duomenimis nėra jokio pagrindo. Taip pat nurodo, kad nėra pagrindo abejoti R. S. parodymais dėl bendrovėje „K“ mokėto neapskaičiuoto atlyginimo, nes šiuos parodymus patvirtino ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojus R. M., kuris bylą nagrinėjant teisme kardinaliai pakeitė parodymus, nurodydamas, kad jis melavo, nes neva taip jam liepė R. S., tačiau, pasak prokurorės, jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių parodymų pakeitimo aplinkybes, nepateikė. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, prokurorė mano, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, kadangi nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl naikintinas, priimant naują apkaltinamąjį nuosprendį, visiškai tenkinant (duomenys neskelbtini) valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį dėl 19 514, 02 Lt žalos priteisimo iš kaltinamosios A. K..

Teismo posėdžio metu išteisintoji ir jos gynėjas prašė prokuratūros apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuratūros apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). Pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių, nenustatyta, kad apylinkės teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes.

Prokurorė apeliaciniu skundu nesutikdama su A. K. išteisinimu iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms – prokurorė nesutinka su apylinkės teismo išvadomis dėl liudytojo R. S. parodymų, jo pateiktos užrašų knygutės ir šių duomenų pagrindu priimtos specialisto išvados įvertinimu, kurių teismas nelaikė vienareikšmiškai pagrindžiančiais A. K. kaltę. Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad prokurorė savaip interpretuoja pateiktą specialisto išvadą, R. S. užrašų knygutę ir siūlo besąlygiškai jais remtis, priimant sprendimą. Jau savaime toks apeliantės siūlymas prieštarauja įrodinėjimo turiniui, nes suponuoja prioriteto teikimą vienai įrodymų grupei kitų atžvilgiu. Šios aplinkybės ir apeliacinio skundo turinys rodo, kad prokurorė tik jai palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, padarė teisingas išvadas dėl jų, tarp jų ir dėl specialisto išvados, liudytojo R. S. parodymų ir jo pateiktos užrašų knygutės, ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes. Todėl apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, kaltinamojo kaltė negali būti grindžiama spėjimais ir prielaidomis. Tik remdamasis patikimais bylos duomenimis teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų.

Analizuojant baudžiamojoje byloje esančius įrodymus – išteisintosios A. K. (3 t., 87–90 b. l.), liudytojų R. M. (3 t., 77–79 b. l.), V. K. (3 t., 80–81 b. l.), A. G. (3 t., 81–83 b. l.), R. S. (3 t., 83–85 b. l.), A. K. (3 t., 85–86 b. l.) parodymus, specialistės Z. Š. paaiškinimus (3 t., 91–93 b. l.), daiktų apžiūros protokolą (1 t., 20–26 b. l.), specialisto išvadą (1 t., 139–146 b. l.), visų pirma, matyti tai, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas pagal anoniminį skundą (1 t., 11–15 b. l.), kaip vėliau paaiškėjo, pagal buvusio „K“ direktoriaus R. S. skundą. Antra, pagrindiniai įrodymai, kuriais grindžiama išteisintosios A. K. kaltė, ir yra R. S. parodymai ir jo paties pateikta užrašų knygutė, kuriais remiantis buvo priimta specialisto išvada. Trečia, išskyrus R. S. parodymus, daugiau nė vienas apylinkės teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas neparodė, kad įmonėje būtų mokami neapskaičiuoti pinigai, ir priešingai, visi nuosekliai teigė, jog „vokelyje“ atlyginimas niekada nebuvo mokamas, atlyginimas buvo pravedamas į sąskaitą. Ketvirta, byloje esančiais duomenimis nepaneigta išteisintosios versija, kad R. S. ją apkaltino nepagrįstai, t. y. iš keršto po jo atleidimo iš darbo už girtavimą, ir priešingai, tokią išteisintosios versiją patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausti liudytojai R. M., A. M., V. K., be to, ir pats R. S. nurodė, kad tai jis pranešė tyrėjui, jog bendrovėje mokami neoficialūs atlyginimai bei kad šis jo skundas buvo kerštas A. (K.), taip pat tai, kad išeidamas iš darbo pasakė A. (K.), jog suves sąskaitas, taip nepaliks.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad liudytojo R. S. parodymai, atsižvelgiant į jo ir išteisintosios A. K. santykius, A. S. pyktį ir norą atkeršyti išteisintajai, bei jų prieštaravimą kitų liudytojų parodymams, nelaikytini A. K. kaltės įrodymu, todėl jais nesivadovaujama.

Kitas, apeliantės nuomone, A. K. kaltę grindžiantis įrodymas – R. S. pateikta užrašų knygutė, esant anksčiau išdėstytiems ir išanalizuotiems duomenims, susijusiesiems su R. S. parodymų vertinimu, kolegijai aptariamo liudytojo parodymus laikant neobjektyviais, šio liudytojo pateikta užrašų knygutė, visų pirma, laikytina išvestiniu įrodymu, o vertinant joje esančius skaičius, pritartina apylinkės teismo išvadai, kad jie suprantami ir suvokiami tik pačiam šios knygutės sudarytojui – R. S., taip pat atsižvelgiant į tai, kad aptariamojoje knygutėje, išskyrus skaičius, nėra nurodyta jokių datų, laiko, ar pačios knygutės atskirų grafų pavadinimo, iš ko būtų galima suprasti skaičių prasmę ar lyginti juos su kitais bylos duomenimis, kadangi nesant šių duomenų, visi atsitiktiniai skaičių atitikimai laikytini prielaidomis.

Dėl bylojo esančios 2011-07-08 specialisto išvados, kurioje aprašytas UAB „K“ ūkinės finansinės veiklos tyrimas (1 t., 139–146 ), pasisakytina tai, kad ji yra grindžiama ne ištirtų buhalterinės apskaitos dokumentų duomenimis, ir tai patvirtino teismo posėdyje apklausta specialistė Z. Š. (3 t., 91–93 b. l.), bet kitais duomenimis – R. S. parodymais ir jo pateikta užrašų knygute. Taigi, specialistė vadovavosi R. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir jo parodymus atitinkančia jo paties pateikta užrašų knygute, tačiau apeliacinės instancijos teismui, kaip ir pirmosios instancijos teismui, šių pagrindinių išvados sudedamųjų dalių – R. S. parodymų ir jo pateiktos užrašų knygutės nelaikant objektyviais duomenimis, ir jais nesiremiant, ši sąlyginė specialisto išvada taip pat nelaikytina įrodymu BPK 20 straipsnio prasme.

Nagrinėjamos bylos kontekste būtina pastebėti, kad, nors liudytojas R. M. apylinkės teismo posėdžio metu ir nurodė priešingas aplinkybes, nei apklausinėjamas ikiteisminio tyrimo metu, t. y. nurodė, kad įmonėje nebuvo mokami neapskaičiuoti pinigai, teigė, jog atlyginimas buvo pervedamas tik į sąskaitą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad jis paaiškino ir savo kitokių parodymų davimo aplinkybes, t. y. nurodė, kad dabar sako visą tiesą, o tyrime melavo, nes R. S. buvo jį prigąsdinęs, kad jis turi kalbėti taip, kaip jis nori, kad jis jam net priekinius dantis buvo išmušęs, kad jis klausytų (3 t., 83–85 b. l.). Pastebėtina, kad aplinkybės, jog R. M. ir R. S. buvo susimušę, apylinkės teismo posėdžio metu neneigė ir pats R. S..

Taigi iš visų paminėtų duomenų kolegija sprendžia, kad, išskyrus nenuoseklius ir prieštaringus R. M. parodymus bei sąlyginę specialisto išvadą, kuri paremta neobjektyviais duomenimis, nėra jokių kitų objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti neabejotiną išvadą dėl A. K. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje. Esant tokiai situacijai, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada dėl A. K. išteisinimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas tinkamai įvertino bylos medžiagą ir visiškai pagrįstai rėmėsi baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbiu principu – in dubio pro reo, reiškiančiu, kad, jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai, dėl to pagrįstai konstatavo, kad neįrodyta, jog E. K. dalyvavo padarant jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, todėl bet kokios abejonės vertinamos A. K. naudai.

Remdamasi išdėstytų duomenų visuma, kolegija konstatuoja, kad byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų A. K. padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl kolegija daro išvadą, kad apeliacinis skundas grindžiamas prielaidomis, kuriomis negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, dėl to naikinti pirmosios instancijos nuosprendį apeliacinio skundo argumentais ir motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokurorės Editos Ročytės apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Vidmantas MylėTeisėjai Gražvydas PoškusBronius Zalaga